2023 m. rugsėjo 22 d., penktadienis

Balstogė (Bialystokas) - meškučių, voverių ir miuziklų miestas

 

Savaitgaliui į Bialystoką? Apsipirkti? Va ir ne, meškučių paieškoti. Aišku, kad Balstogė ne Varšuva ir ne Krokuva. Tačiau miestas turi savo įdomią istoriją ir nemažai įdomių vietų. O jei išvyksite penktadienį po pietų, užteks laiko ir į parduotuves užeiti, ir po miestą pasivaikščioti. Atvažiavus susitaupo valanda laiko, tad viskas tik į gerą.  

Pasak legendos Balstogę 1320 m. įkūrė Lietuvos kunigaikštis Gediminas. Pasirodo kažkas girdėjo, kaip semdamas iš upelio krištolo skaidrumo vandenį Gediminas šūktelėjo: “Koks baltas vanduo, čia galima pastatyti medžioklės namelį.”. Iš tikrųjų gerokai vėliau šioje vietoje buvo pastatytas dvaras, o šalia įsikūrė kaimas, vadinamas Biały Stok.

Paskutinį vasaros savaitgalį reikia praleisti įdomiai. Pradžioje planavome važiuoti dviese, bet ekspromtu prisijungė ir dukra, kaip senais gerais laikais (nors ir šie laikai labai geri)) ). Pakeliui užsukam į prekybos centrą Wysockiego Park Handlowy maistuko pusryčiams ir Rossman parduotuvę. Čia pilna ir maisto kioskelių. Pabandom čekišką skanėstą trdl, tačiau skonis ne tas, tik jo pavadinimas)).

 Užsakytas butas centre – L. Zamenhofo gatvėje. Liudvikas Zamenhofas – Balstogėje gyvenęs žydų okulistas, žinomas kaip esperanto (dirbtinės kalbos) kalbos kūrėjas. Savo laiku Balstogėje gyveno ne tik žydai, bet ir lenkai, vokiečiai, baltarusiai. Sutarti jiems nesisekė, tad Zamenhofas nutarė, kad bendra kalba turėtų pagerinti santykius ir tuo pačiu tapti tarptautine kalba. Gatvės pradžioje stovi paminklas paaugliui Zamenhofui (nes tokio amžiaus gyveno Balstogėje), o gatvėje, kur stovėjo jo namas - atminimo lenta ir freska ant gyvenamo namo sienos. Mieste vis kažkur sušmėžuoja esperanto kalba. Tai pavadinimas, tai namas išpieštas esperanto abėcėlės raidėmis.   


Įsikūrus tuoj pat skubame į patį centrą. Ant miesto leidžiasi sutemos, tačiau centras pilnas žmonių, scenoje groja muzika (visą vasarą Balstogėje vyksta koncertai). Vasaros vakarais Kosciuškos turgaus aikštė pulsuoja vakarėlio ritmu. Gyventojai, studentai, turistai (tokių nedaug) – visi plūsta į centre esančias aludes ir kavines. Slampinėja su ledais rankose. Ledainių koncentracija centre neįtikėtina. Centrinė aikštė – Kosciuškos turgus - nėra tas tikrasis senamiestis. Karo metais miestas labai nukentėjo. Aplinkiniai pastatai statyti pokario metais, tačiau sėkmingai stilizuoti - tarsi 17-19 amžiaus. Kadangi jau seniai vakarienės metas, daug nesigilinant sėdam kavinėj “Ratuszowy”.

Nors jau visai sutemę, bet reikia surasti nors vieną meškutį. Įvairiose miesto vietose pastatytos 8 mažutės WidziMis skulptūrėlės. Vietos gyventojai palaikė idėją, kad Balstogėje atsirastų naujas, įdomus traukos objektas. Meškučiai išsislapstę neatsitiktinai, o atrinktose vietose - susiję istoriniu ar kultūriniu aspektu. Kiek pablūdinėję Bliuzo alėjoje randame Bliuzo meškutį. Tamsoje tikrai nėra lengva surasti. Netyčia net gali užkliūti.))

Kadangi vienas meškutis rastas, galima įgyventi dar vieną planą - aplankyti “Wodopojka”. Tikros mamos pasiūlymas  dukrai - einam išgerti )). Pakeliui reikia stabtelti prie skulptūros “Teatro kaukė”. Dvipusė teatro kaukė - dvi pusės ir du veidai, kaip ir gyvenime.

Wodopojka iki 1968 m. buvo turgaus aikštė su girdykla arkliams ir nedidele užeiga vežikams išlenkti burnelę. Dabar salelėje, apsuptoje iš visų pusių gatvėmis, stovi nedidukas medinis namelis. Unikali vieta. Užėjus gali išlenkti burnelę ir užkąsti raugintu agurkėliu, sumuštinuku su smalcu ar silke. Jokių sėdimų vietų nėra. Įkalei ir pirmyn)). 


Ant gretimo namo sienos įdomus beveik 3D grafiti. 

Grįžtant atgal, net neieškant, po kojomis pasipainioja prieš sesiją prisnūdęs meškiukas Studentas )) Kad jau taip, reikia tęsti meškiukų paieškas. Sutemus net įdomiau. Konstantino I skverelyje kompozicija net iš trijų meškiukų (Šventasis Mikalojus). O prie teatro įsijautęs į Hamleto vaidmenį meškiukas Aktorius. Prie Zamenhofo skverelio niekaip nerandame meškučio. Tiek jau to. Dar netoli namų tenka pasisveikinti su Ursido meškučiu. 

Prie namų įsikūręs naktinis klubas. Truputį keista, kad vietoje, kur gyvenami daugiabučiai, leista veikti tokiai įstaigai. Muzika girdisi ir groja pakankamai ilgai.  

  Pusryčiams pasirinkta kavinė “Bulka z maslem”. Taip vadinami beigeliai, tikrai ne beigeliai, o tokios formos bulkutė). 


Nors dar tik rytas ir rugpjūčio pabaiga, bet jau pakankamai šilta. Diena žada būti karšta. Geriausia patraukti į parkų pusę. Kelias veda per Bliuzo alėją, kur vakar tamsoje buvo ieškotas meškutis. Alėjoje akmens plokštės išdėstytos taip, kad atrodytų kaip fortepijono klavišai (Balstogėje daug metų vyksta festivalis „Ruduo su bliuzu“). Meškutis dieną matosi iš tolo.  Branickių parko prieigose pasitinka Kavelino šuo. Toks bjaurus, kad atrodo net gražus. Sako, kad šuns bruožai panašūs į jo šeimininko Mikołaj Kawelin veido bruožus. Neaišku ar skulptūra duoklė šeimininkui  ar jo šuniui.

Parke prie pavėsingos alėjos ilsisi ir Hetmano meškutis.

Uksmingi takeliai nuveda iki buvusio medinio dvaro, kur šiuo metu įsikūręs skulptoriaus Alfonso Karny muziejus. 

 Šalia Pałac Beckera (1902-1905 m.). Reprezentacinis šilko gamyklos valdybos pastatas, priklausęs Prūsijos piliečiams E. Bekeriui ir A. Frischui. Gamykla su pertraukomis, įvairiais pavadinimais, veikė iki 2006 m. Šiuo metu rūmai yra privati ​​nuosavybė. Tai reti pastatai, išlikę po karo. Žiūrint į juos supranti, koks gražus miestas buvo Balstogė. 

 Kitoje gatvės pusėje parkas Planty. Balstogė labai žalias miestas - daugybė skverų, parkų, gėlynų, kurie susikabinę žaliomis rankomis vienas su kitu. Lenkai saugo savo žaliasias zonas.

Planty nemažas parkas, susiliejantis su Branickių rūmų parku. Gera pasėdėti prie fontano, tačiau rūpi traukti link Branickių rūmų. Einant pro šalį matėsi judesys rūmų pašonėje. Pasirodo po medžiais įsikūrusi maisto fiesta. Vasarą Branickių rūmų soduose vyksta Palenkės čempionų pusryčiai. Jie organizuojami nuo 2015 m. Kiekvieną kartą čia galima paragauti įvairiausių skonių. Ilgiausia eilė prie ledų. Kaip tik pro šalį pralinguoja mergina su padėklu pilnu labai apetitiškų bandelių. Pasekam kur jos įsikūrę ir dukra nuskuba prie bandelių, o mes nutapnojam iki vietos, kur prekiauja koldūnais.  Dar nusiperkam vietinio limonado. Maistas visai kitoks nei pas mus mugėse. Labai įvairus, skirtingų  skonių, įvairių virtuvių, nemažai regioninių patiekalų. 


 Koldūnai gardūs, o bandelė tiesiog nereali. Su jūra pistacijų kremo viduje. Vienam tikrai tokios neįveikti. Pievoje po medžiais išdėstyti įvairūs gultai, sudedamos kėdės, poilsio zonos iš šieno, groja muzika. Žmonės skanauja valgius, šneka ir niekur neskuba – idiliška atmosfera.    

Pasimalus po fiestą grįžtam iki Branickių rūmų. Karo metais buvo sunaikinta 70 procentų rūmų, tačiau dabar jie atstatyti ir čia įsikūrė medicinos universitetas.  Branickiai daug metų valdė šias žemes, tačiau tik Klemensas Branickis su žmona įdėjo daug pastangų gerinant miesto infrastuktūrą. Pastatė rotušę, teatrą, ligoninę, paštą, gaisrinę ir t.t. Rūmų ir parko kompleksas taip pat sukurtas jų dėka. Rūmus supa barokinis sodas su skulptūromis ir fontanais. Juodu ažūru ir aukso elementais išsiskiria Erelių paviljonas.Fligelyje įsikūręs Medicinos ir farmacijos muziejus. Tačiau ekskursija tik po pusantros valandos, kita dar poros valandų. Reikės grįžti vėliau.


Prisėdus parke ant suoliuko ant šalia augančio medžio kamieno sukrebžda voverė tempdamasi riešutą. Medžių viršūnėse tiesiog voverių rojus

Nors ir karšta, nutapenam iki  gatvės freskos Wyślij pocztówkę dla Babci i Dziadka (Išsiųsk atviruką močiutei ir seneliui). Balstogė – gatvės meno gerbėjų rojus! Jų daugybė. Net vaikštant be plano, nori nenori pamatysi nors kelias. 

Darosi vis karščiau. Laikas grįžti namo siestai. Pailsėjus grįžtam ekskursijai į farmacijos muziejų. Yra laiko nueiti iki vartų bokšto laikrodžio (seniausias tokio tipo judantis mechanizmas Lenkijoje). Vartuose įsikūręs turizmo centras. 

Medicinos ir farmacijos muziejus lankomas tik su gidu. Galima pirkti kompleksinį bilietą ir į rūmus. Apsiribojam medicina (25 zlotai). Gidas ilgai neužtrunka. Trumpi pasakojimai veda iš patalpos į patalpą. Tarp vaistinės eksponatų (XVIII–XXI a.) šalia senųjų farmakopėjų ir receptų knygelių (seniausiai virš 100 metų) gausu įvairių prietaisų: tablečių presai, aparatai tepalams kočioti, autoklavai, perkolatoriai, Hansen spintelės, infuzoriai, centrifugos. Stalčiuose išrikiuoti originalūs tarpukario vaistai. Odontologo kabinetas su koja valdomu dantų grąžtu - galima viską pačiūpyti. Lauko ligoninės kambarys. Oftalmologo kabinetas su daugybe įrangos ir išeksponuotais daiktais, kuriuos žmonės sugeba susigrūsti į nosį arba praryti ir t.t.

Dangų remia raudoni Mergelės Marijos Ėmimo į dangų katedros špiliai. Šalia prilipusi mažytė balta bažnytėlė iš tikrųjų yra pirminė bažnyčia. Savo laiku valdžia tikintiesiems neleido statyti naujos bažnyčios, bet buvo galima statyti priestatą. Tai mostelėjo, kad maža nepasirodytų. Į bažnyčią renkasi vestuvių dalyviai. Rūpi pažiūrėti į pasipuošusius žmones. 

Netoli bažnyčios ir buvę Branickių rūmų svečių namai, kur įsikūręs metrikacijos skyrius. Neatsitiktinai tarp jų pasirinkta vieta naujai skulptūrai (atidengta birželio mėn) “Pažadas”. Dvi viena į kitą žiūrinčios galvos sujungtos ružavu lanku tarsi žvilgančiu zefyru. Šalia žavinga spalvotų skėčių alėja.

Pietums įdomumo dėlei pakeliui užsukam į valgyklą “Bar Podlasie”. Maistas skanus ir pigus. Toks greitas pavalgymas be įmantrybių. 

  Iki norimo tikslo kelias veda per Centrinį parką. Centriniame parke paminklas Balstogės krašto didvyriams, sukėlęs įvairių diskusijų. Balstogė labai žalias miestas. Parkai, skverai miesto pasididžiavimas, jie tarsi jungiasi vienas su kitu. Netgi kai kurios autobusų stotelės jaukiai apželdintos ir vasarą nevirsta šiltnamiu. O prie Rotušės liepos stendas, kuriame vizualiai išdėstyta medžio nauda.

 Ypatingas pastatas mieste, beje taip pat apželdintas, kur įsikūrė Palenkės filharmonija ir opera. Stiklo ir betono konstrukcija išnykstanti tarp vynuogienojų ir gėlių. Pastato sodai suskirstyti į kelis lygius su pėsčiųjų takais, tiltais, skulptūromis ir mažais tvenkiniais. Žalieji pastato elementai mažina šilumos efektą ir triukšmą, padidina pastato šilumos izoliaciją, gerina vietinę biologinę įvairovę ir riboja lietaus nuvedimą į miesto centrą. Iš vienos pastato pusės ant sogo veda spiraliniai laiptai. Pasirodo, kad patekti ant stogo, reikia bilieto. Tenka grįžti  prie pagrindinio įėjimo ir eiti į kasą. Kaip tik foje renkasi šventiškai pasipuošę žmonės žiūrėti spektaklį. Prieš kelionę vyras peržiūrėjo dramos teatro puslapį, bet ten spektakliai prasideda tik nuo spalio. O čia pasirodo vyksta ir rugpjūty. Taip į galvą įslenka slapta mintis. 

Apžvalgos terasa veikia vasaros savaitgaliais geru oru (15 zlotų). Viršuje įrengtas sodas su suoliukais ir ketaus skulptūra „Kompozitoriaus galva“. Čia puiki vieta stebėti saulėlydžius. Lipti į viršų visai nieko, bet leistis žemyn porą sukinių, kurių nepasiekė augalija nelabai smagu.))

 Grįžtant kita gatve tiesiog būtina stabtelti prie skulptūros “Kelionė”, skirto lėlių teatro istorijai. Čia įtaisytos  specialios akutės, kuriose parodoma lėlių teatro istorija. Tačiau kokybė jau visai prasta ir praktiškai nieko nesimato. 

Reikia surasti dar vieną gatvės meną „Mergaitė su laistytuvu“ (miesto simbolis). Idėja tiesiog nuostabi. O už poros namų dar viena įdomi “Audinys”.  

Grįžtam į Kosciuškos turgaus aikštę aplink kurią pilną kavinukių, vėl scenoje groja muzika. Vakarienei įsitaisome “Gospoda Podlaska”. Imam mėsos rinkinį dviems. Bet ir trise viso neįveikiame, nors ir labai skanu. Besėdint į dienos vakaro šviesą išvelkama mintis dėl spektaklių lankymo. 

Apsukam centre ratuką. Miestas pilnas žmonių. Labai daug jaunimo. Grupelės moksleivių amžiaus vaikų traukia į klubus, kavines. Panelės su makiažu, tad amžių gali nuspėti tik įsižiūrėjęs, bet vaikinukai visiškai vaikai. Stovi grupelėm: apranga, makiažas tarsi uniforma. O tie, kurie kiek išsiskiria, ryškiai matosi aptariami tų, vienodų))


Kažkokių super objektų mieste nėra, daug daugiabučių, tačiau aplinka kažkokia sava ir jauki. Veikia visos ledainės, dažno praeivio rankoje ledų porcija.

  Sekmadienio ryte miestas dar miega, nors kai kurios ledainės jau dirba. Su ledų porcija galima apžiūrėti porą grafiti prie laikinųjų namų. Ypatingai gražus su drakonais. O tada jau dienos šviesoje surasti Ridenantį meškutį, kuris taip “pasislėpęs” prie sienos, kad nenuostabu, jog tamsoje jo neradome. 

Pataikome į tą retą sekmadienį, kai dirba parduotuvės, tad pagerbiame Bedronką. O tada link įspūdingos Šv. Roko bažnyčios, kurios baltas bokštas iškilęs daugiau kaip 80 metrų. Įspūdinga Kristaus skulptūra. 


Tai visas pastatų kompleksas su įrengtu taku – iš kur galima pažvelgti į miestą iš aukščiau. Kaip tik sekmadienio ryto mišioms renkasi tikintieji. Kol neprasidėjo mišios užsukame apsižvalgyti viduje. Bažnyčios bokšte įrengta apžvalgos aikštelė, tik atsidaro ji nuo 14 val. Gaila, vakar nežinojom. Tačiau labai nepergyvenam - miestą apžvelgėm nuo apželdinto stogo. 


 Išvažiuojant iš miesto akimirkai nukeliaujam laiku atgal. Senoji medinė Balstogės architektūra Bojary rajone. Senųjų  autentiškų namų likę jau nedaug, bet Koszykowa gatvė grįsta senuoju akmeniniu grindiniu.

Grįžtant vėlyviems pietums netoli Augustavo stojam “Bar Przy Kominku”. Iš išorės tokia pašiūrėlė, tačiau maitina sočiais naminiais pietumis adekvačiomis kainomis.

_______________________________________________________________________

 Grįžus nepaleido mintis apie teatrą, tad daug nemąsčius nusipirkom bilietus į miuziklą  „Broadway Dance Club”.

 Ir štai, nepraėjo ir mėnuo, ir vėl vakare špaciruojam Balstogės gatvėmis. Tik jau ne trise, o keturiese. Butukas strategiškai šį kartą dar geresnėje vietoje. Pro langą matosi bliuzo alėja.

Keli žingsniai ir jau Kosciuškos turgaus aikštėje. Šį kartą rotušė neužstota scenos matosi visu gražumu. Kaip rotušė, ji niekada neatliko savo funkcijos, nes Balstogė buvo privatus etmono Jano Klemenso Branickio miestas. Šiuo metu ten įsikūręs Palenkės vaivadijos muziejus.Vakaras gražus, kavinės pilnos žmonių. Vakarienei nudrožiam į “Gospoda Podlaska”. Šį kartą nuspręsta ragauti ir jų koldūnų, kurie čia tikrai verti dėmesio.

Nors vėloka, norisi patikrinti ar apšviesti Branickių rūmai. Per aplinkui, nes reikia žentui parodyti kelis meškučius, pasiekiam rūmus. Ir tikrai, rūmai gražiai apšviesti. Tuščiam parke žvyras girgžda tik po mūsų kojomis. Kitoje pusėje tolumoje apšviesti ir vartai su laikrodžiu. Randam maketą ir Atlantą. Tamsoje žymiai geriau matosi ko ieškoti)) O tuščioje aikštėje gali garsiai dainuoti dainas)) 

Mieste sklando rinkimų nuotaikos. Kaip ir pakeliui, miestas nukabinėtas kandidatų plakatais. Kad niekas nepražiopsotų,  laiką iki rinkimų skaičiuoja didelis laikrodis. 

Nors miestas nemiega, jau labai vėlu, todėl tikrai laikas miegelio.

   Ryte palei cementinius klavišus laksto voverė, kol jos neišgąsdina šuo. Voverių mieste begalė. 

Po pusryčių pirmas darbas paskanauti ledų)) O tada koja už kojos traukiam iki Planty parko. Alėjoje šalia Branickų rūmų iš pat ryto liejasi melodijos elektrinio pianino pagalba.


Planty parkas šį kartą pasitinka šokančiu fontanais. Šokis kartojasi ir kartojasi, bet žiūrėti nenusibosta. 


Kol oras geras (nelyja) nupėdinam iki zoologijos sodo. Nedidukas, bet gražiai sutvarkytas, nemokamas. Parke šalia zoo voverės tiesiog siaučia)) Balstogė ne tik meškučių, bet ir voverių miestas).

Per Branickių rūmų sodą nueinam iki skulptūros Pažadas. Čia pabandau įgyvendinti slaptą mintį apžiūrėti vieną atkurtą interjerą. Užeinam į civilinės metrikacijos skyrių ir paprašau darbuotojos parodyti tuoktuvių sales. Patikinus, kad ilgai neužtruksim, ji ne tik atidaro duris, bet ir uždega šviesas, kad geriau matytumėm. Rokoko tapybos dekoracijos nuneša į stebuklingų sodų gelmes. Šalia egzotiškų augalų ir gyvūnų atkurti vėlyvojo rokoko ir klasicizmo stiliaus baldai sukuria romantišką atmosferą. 

Romantiškos nuotaikos vedini negalim abejingai praeiti  pro “Maison du café”. Jauki kavinukė tiesiog masina prisėsti. Rūpi paskanauti kitokių kavų ir įdomių desertų. Besėdint sulaukiam ir vestuvių kortežų. 

Grįžtant dukra pastebi suvenyrų reklamą. Jau net nesitikėjom, kad tokių čia yra. Turizmo centras neveikė, tad ji jau neturėjo vilties papildyti savo magnetukų kolekcijos. Ir čia prašom – prie pat aikštės “Kramstok. Sklep z pamiątkami/Giftshop”.

  Po desertų norisi ko nors normalesnio, bet nesunkaus, tad valgykla “Bar Podlasie” labai tinkama vieta, nes įdės tiek, kiek paprašysi. Žmonių šį kartą labai daug - pats pietų metas.

  Po truputį dangus tamsėja, pradeda lynoti. Kol stipriai neįsilijo spėjam parbėgti namo. Reikia pailsėti iki teatro. Vienu metu lietus pilasi kaip iš kibiro, tad kyla klausimas kaip reikės nutapenti iki teatro. Tačiau tarsi išklausęs mūsų norų, lietus palaipsniui rimsta. Kiek krapnoja kai išeinam, bet saikingai. Pavakarieniauti vėl įsitaisome “Gospoda Podlaska”. Viduje viskas užimta, bet šoninėje terasoje randame staliuką. Nors vakare atvėso, ten gerai - pakankamai šilta. Iš vėl karaliauja koldūnai. Tik kitokių skonių )) 

Iki teatro vis tik lydi lietus. Vakare žalumynais apipintos kolonos apšviestos atrodo magiškai. Stiklo, betono  ir metalo pastate sunku  įsivaizduoti damas su puošniomis suknelėmis. Tačiau lenkai, skirtingai nuo mūsų, į teatrą eina pasipuošę. O kam tada tos gražios suknelės ir aukštakulniai? Negi spintos tamsoje dūlės? Ir kodėl nepasidaryti sau nedidelės šventės, o ne eiti su nutampytu megztiniu tarsi iš tvarto.

Baras masina saldumynais, mergaitės maloniai paaiškina kokie jų skoniai. Tačiau po vakarienės norisi tik pažiūrėti. Labiau rūpi apžiūrėti patį pastatą. Viduje daug stiklo. Vietomis net nejauku lipti, bet neužilgo pripranti. Stikliniai laiptai tikras pasityčiojimas iš sijonuotų damų )). Puikus akcentas stiklo plokštės su kūrinių partitūromis. Pasivažinėjam aukštyn žemyn - stikliniu liftu. 

Žaliai raudonai juoda žiūrovų salė patogi - net ir labai aukštas priešais sėdintis žmogus neužstos scenos vaizdo. Antras balkonas labai aukštai. Gerai, kad į jį nepirkom bilietų. Pirmo aukšto vienintelis minusas pirmai eilei, lynas, ištemptas palei kraštą. Jis kiek užstoja sceną. Aukštųjų technologijų salėje įrengtos kilnojamos platformos su dekoracijomis. Per pertrauką nusileidžiam į žemutinį vestibiulį apžiūrėti parodą. Žaismingas, spalvingas, su 3D efektais, populiariais Brodvėjaus hitais, miuziklas pralekia akimirksniu. Nuostabu, bet kol visiškai neužsisklendžia uždanga nė vienas žiūrovas neskuba iš salės. Niekas nelekia į rūbinę pasiimti striukės, kol dar artistai scenoje. 

Lietus baigėsi, vakaras maloniai šiltas. Reikia ir žentui parodyti “Wodopojka” )) Susiformuojam rinkinuką (10 eur). Šį kartą sumuštinį su smalcu gaunam didesnį. Barmenas atiduoda per daug grąžos. Kol bandom suskaičiuoti,  ir pats susigriebia. Sako, baliavojo pereitą vakarą vestuvėse)). 

Nors jau vėlu, bet dar rūpi apsukti nedidelį ratuką.

  Ryte po pusryčių kavos užsukam į dar iš vakaro nužiūrėtą “Chocolate Cafe E.Wedel”. Meniu įvairiausių kavų  ir desertų pasirinkimas susuka galvas, vos gali išsirinkti. Gėrių gėris mėgautis kava su vaizdu į rotušę. Deja, tenka kilti nuo stalo. 


Dar ne tiesiai namo. Pasukam link Supraslės vienuolyno, vieno iš penkių stačiatikių vyrų vienuolynų Lenkijoje. Jo istorija siekia daugiau nei 500 metų. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo buvo pertvarkytas ir jame įsikūrė žemės ūkio mokykla. Tik 1980-aisiais vienuolyno teritorija ir patalpos buvo grąžintos stačiatikių bažnyčiai. Į patį vienuolyną ekskursija tik prasidėjusi, tad laukti beveik dvi valandas neapsimoka (taip ir liko neaišku kokiomis valandomis jos vyksta). O gal ir gerai, nes kieme vyksta kažkokie remonto darbai. 

Nusprendžiam užsukti į Ikonų muziejų. Muziejus tikras lobis. Dauguma ikonų XVIII, XIX ir XX amžių. Paroda įrengta devyniose salėse, primenančiose katakombas. Ikonos eksponuojamos panaudojant apgalvotą šviesos ir šešėlių žaismą. Skambant stačiatikių sakralinei muzikai sukuriama nenusakoma atmosfera. Įspūdis nepamirštamas. 


Nors valgyt nesinori, rūpi apsižvalgyti kavinukėje. Nemaža, su jaukiais kampeliais ir vietinių produktų skyreliu. 

Kiek tolėliau stabtelim prie susukto  pušies kamieno, kuris puikiai matosi nuo kelio. 

Netoli Augustavo vėl stojam vėlyviem pietum “Bar Przy Kominku”.

Balstogė puikiai tinka mėgstantiems vaikščioti pėstute. Ir nors nėra prabangus, bet turi ką parodyti ir ypač tinka savaitgalinei kelionei.








7 komentarai:

  1. Puikios išvykos į Bialystoką :) Išsamus ir įdomus pasakojimas.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Puiku. Gausi informacija ir taiklūs pastebėjimai.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Labai geros buvo išvykos :) Puiki kryptis savaitgaliui :)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Thank you for making learning enjoyable and accessible.

    AtsakytiPanaikinti
  5. O kaip spektaklis? Patiko?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Smagus, nuotaikingas, sena gera muzika :)

      Panaikinti