Neringoje mano
širdis dainuoja. Visada. Alsią vasaros dieną žaliems miškų delnams glostant galvą, rudenį nokstant kaštonams, žiemą
vėjyje stebint mariose traškantį ledą, pavasarį virš galvų nusidriekiant
migruojančių paukščių keliams. Nidoje prisimenu visus vaikystės kampelius ir
kvapus - ledų kioską, kur, suspaudę pinigėlį saujoje, išsirikiavę laukdavome
kol atidundės mašina iš Klaipėdos, ilgąsias gluosnio (jo jau nebėra) šakas, ant
kurių supdavomės ilgais rudens vakarais, svaiginančias žydinčias akacijas (jų
vietoje automobilių aikštelė), senąjį laiptuotą taką į švyturį, vienintelę
girininko karvę, kaimynų pomidorus nokstančius tiesiog lauke, po kojomis
byrančias kieme vyšnias, ištrauktų tinklų kvapą….
