2021 m. spalio 23 d., šeštadienis

Roma - rugsėjo dolce vita


Nusipirkti bilietą, sėsti į lėktuvą ir lėkti ten, kur aksominiai šilti rugsėjo vakarai glosto skruostus.... Trumpoms mergaitiškoms atostogoms - su dukryte pasimėgauti dolce vita, kitokios kasdienybės skoniu ir gyvensena. Į Romą, kur gali klaidžioti iki begalybės, bandant atskleisti neatskleidžiamas miesto paslaptis. 

    Nors prie stoties apgyvendinimas pigesnis, bet kelios dienos taip mažai, kad kiekvienas papildomas kilometras atimtų dalį tokio brangaus laiko.  Apsisprendžiam - kambarys netoli Navonos aikštės puikus pasirinkimas – šarmingos gatvelės, kavinukės, parduotuvėlės, šalia daugybė įdomiausių vietų. Maršrutas sudėliojamas kiek egoistiškai – juk praeitą kartą visi svarbiausi objektai aplankyti. O dukrai vis tiek viskas nauja.  Tačiau Roma toks miestas, kad nori nenori vis praeini pro svarbiausias miesto vietas.

    Dieną prieš skrydį ateina Ryanair žinutė, kad skrydis atidedamas apie dvi valandas. Gaila, jau ir taip vėlus atvykimas nukeliamas dar vėlesniam laikui. Negi neteks pasivaikščioti vakarinėmis Romos gatvėmis?

  1 diena, tiksliau naktis

 Diena prabėga darbe ir ranka užčiuopiama kelionė atrodo tarsi netikra. Tačiau vakaras ateina savo laiku ir jau neri pro oro uosto duris. Vilniuje niekam nerūpi jokie pasai ir formos – tik skriskit greičiau iš čia. Bet greitai neišeina. Ir vėl staigmena - skrydis dar kartą atidedamas. Beveik dviem valandoms. Dabar jau tikrai neišeis pasivaikščioti vakarinėmis Romos gatvėmis. Apmaudu, nes ir taip mažai laiko. Teks atidėtą laiką praleisti oro uosto kavinėje. Todėl reikia save palepinti bent jau skaniu gėrimu. Taip ir laikas praeina greičiau, kol išgirsti kvietimą registracijai. Dvi su puse valandos ore ir po lėktuvo sparnais nušvinta Romos kontūrai. 


Pirmą kartą išmėginta booking taksi nenuvylė. Nors skrydis nuo pirminio vėlavo virš trijų valandų, vairuotojas laukė su užrašytu vardu, pasidomėjo ar bus kas sutinka tokiu vėlyvu metu. Automobilis - limuzino klasės mersedesas (dukros žodžiais - prie tokio gero gali greit priprasti))). 


Tyliai pasidžiaugi tokiu sprendimu, kad nereikia naktį baladotis visuomeniniu ir siaurose gatvelėse ieškoti savo laikinųjų namų. Nuveš iki durų. Deja, iki pat durų neišeina. Prieš maždaug dvidešimt metrų iki tikslo tenka išlipti, kadangi gatvelė užkišta minios jaunimo, nors jau pusė pirmos.  Prasibrauni per minią, susirandi savo slaptas duris, surenki kodą ir neri į erdvų senojo namo koridorių. Numeris „Navona Charm Suite“ didelis, aukštomis lubomis, erdviu vonios kambariu.

Atidarai langus - Roma nemiega))) 

   2 diena

 Anksti ryte net pro uždarytus langus pažadina gatves valančios mašinos. Prisiverti užmigti ir pabudęs po poros valandų supranti, kad tų miego valandų labai reikėjo. Žvilgtelėjus pro langą net neįtartum, kad vakare šioje trumputėje gatvėje veikė net kelios kavinukės - tyla ir ramybė.  

Pusryčiauti iš anksto numatyta kavinukėje už kampo „L'Emporio alla Pace“. Praeitą kartą nudžiuginusi pigia kava ir dabar nudžiugina skaniais ir nebrangiais pusryčiais (8,40 Eur dviems). Anksčiau pro ją galėjai praeiti nepastebėdamas, tačiau pasaulinė situacija pakoregavo matomumą - prie durų ir gretimo namo atsirado lauko staliukai. Simpatiška romietė pakyla ir kaip tik užleidžia staliuką prie durų. Gali neskubėdamas kramsnoti šiltą sumuštinį, stebint gatvės gyvenimą.

  Kadangi skrydis susivėlino, vakaro planas žlugo ir miegota kiek ilgiau, nei planavom. O dienos planas... tiek to, tegul ilsisi. Viskas verčiasi aukštyn kojom. Geriau eiti plačiai atmerktomis smalsiomis akimis, mėgaujantis buvimu čia ir dabar. 

  Romos bažnyčios – neaprėpiama tema. Bažnyčios unikalios, įspūdingos, nepakartojamos, senovinės, dažnai nenusileidžiančios muziejams garsių dailininkų darbais, kuklios iš išorės, tačiau stebinančios turtingu interjeru, sujungiančios istorinio laiko ir erdvės grandis. Apžiūrėti visas prireiktų ne vienos savaitės. Bet einant pakeliui kodėl neįžengti pro praviras duris? Basilica di Sant'Apollinare ganėtinai kukli, išskyrus lubas.

 Mažulytėje gatvelėje suspausta tarp namų Chiesa di Sant'Antonio dei Portoghesi pastatyta gyvenantiems Romoje portugalams, viduje pribloškia paauksuotu dekoru. Jos fasade  Portugalijos karalių Bragansų dinastijos herbas. Toje pačioje gatvelėje, tarsi iš senovinių filmų, vyrų kirpykla su dviem snūduriuojančiais diedukais viduje. 

Ir žinoma, Torre della Scimmia su Madonos skulptūra. Legenda pasakoja, kad bokšto savininkai turėjo beždžionę, kurį vieną dieną užlipo  į bokštą kartu pasiėmusi šeimininkų kūdikį. Žmonės išsigando pamatę vaiką beždžionės rankose. Šeimininkas bandė prisikviesti bedžionę švilpavimu, kokiu paprastai ją kviesdavo, tuo pačiu melsdamasis Madonai, kad išgelbėtų jo mažylę. Beždžionė laimingai nusileido nuo bokšto,  o šeimininkas ten  įkėlė Mergelės Marijos skulptūrą. 


Praeinant pro Deputatų rūmus sušmėžuoja senovinė kolona. 

Einant link Trevi fontano Marco Minghetti gatve priešais McDonald's vidiniame kieme nuostabi Galleria Sciarra. Prabangus kiemas su stiklinėmis lubomis buvo pastatytas XIX amžiaus pabaigoje turtingai, įtakingai Sciarra šeimai. Ištapytas spalvingomis Art Nouveau stiliaus freskomis (tapė Giuseppe Cellini), vaizduojančiomis gražias moteris madingomis suknelėmis – odė moterims.


Pasipildyti vandens galima ir tokiam benosyje.


Toliausias dienos tikslas Venecijos aikštė su iš tolo baltuojančiu Viktoro Emanuelio II  monumentu. Įeinant patikrina ES žaliuosius pasus. Niekas nepasikeitę, tik žmonių gerokai mažiau ir padarytas vienpusis judėjimas. 

Pailsinti kojas tradiciškai tarp namų šalia aikštės Giardino di Palazzo Venezia. Pavasarį tyli ir rami vieta, rudenį virtusi tikra paukščių santykių  aiškinimosi arena)).

Kačių rojus Torre Argentina restauruojamas ir katės išsikraustė kažkur kitur. Romoje šiuo metu labai daug restauruojamų pastatų, tad kai kuriais atvejais nepavyko pamatyti planuotų detalių. Tačiau čia kiekvienas kampas ir pastatas sukaupęs tiek istorijos, kiek greičiausiai neturi nei vienas kitas pasaulio miestas. Netoli nuo Panteono Terme di Agrippa – senųjų miesto pirčių liekanos (Via dell'Arco della Ciambella). Pirmojo šiluminio senovės Romos komplekso dalis. 30 m. Pr. Kr. (protu nesuvokiamas amžius) pirtis pastatė Marco Vipsanio Agrippa, o po mirties kaip dovaną paliko miesto gyventojams – pirmą didelį viešą SPA centrą. 

  Tačiau akys klaidžioja ne tik istorija alsuojančiomis pastatų sienomis, bet ir parduotuvių vitrinomis. Kas pasakys, kad Italijoje brangu? 

  Tapnojant link Panteono Minerva aikštės centre stovi VI a. prieš.m.e. Egipto obeliskas su simpatišku drambliuku.


 Piktieji Panteono delfinai.  


Į Panteoną išsivingiavusi eilė turistų, o kitoje jo pusėje ramiai pietauja vietiniai iš ofisų. Akims peno duota, reikia pasirūpinti ir realiu maistu. 

Netoli Panteono „Paninoteca da Petro“ užkandinė. Labiausiai rūpi paragauti ryžių rutuliuką – suppli, tačiau ir picos atrodo viliojamai. Atpjauna kokį nori gabalą ir pagal pageidavimą padalina. Pica su mocarela ir pomidoriukais fantastiško skonio. Suppli arba arančinas irgi vertas dėmesio. Sicilietiškas patiekalas sėkmingai užkariavo visą Italiją. 

Desertas? Žinoma ledai - ir ne bet kur, o „Frigidarium“ ledainėje (Via del Governo Vecchio, 112). Nuo Panteono einant dar netapnota gatve žvilgsnis netyčia nuklysta į kiemą. Visą dieną tokie nuklystantys žvilgsniai nuvesdavo į įdomiausius kiemus. Šį kartą nuveda į, tarsi iš  Da Vinčio kodo, Sant'Ivo alla Sapienza bažnyčios kiemą.
 

Stabtelti priverčia ir freskos netoli Navonos aikštės, ir keptą paršiuką pjaustantis jaunuolis. Norit paskanaut šiltos mėsytės? Prašom, paragaukit))  

Prie ledainės eilė. Čia visada eilė. Sunku apsispręsti ar imti vieną kaušelį neskaniam vaflyje ar tris skaniame. Skanusis nugali. Porcija tokia, kad užtenka visoms likusioms dienoms)) Ir negi valgysi stovėdamas, aikštė juk šalia. Įsitaisius prie Berninio fontano  skanauji vasaros skonį...

Mūsų gatvelė dar tyli. Neišpasakytas gerumas, kai laikini namai šalia. Gali pailsėti valandėlę ir išeiti pasigėrėti sutemose skęstančiu miestu. Užsidaro bankų ir įstaigų durys, italai eina ilsėtis – vakarieniauti, bendrauti vyno taurių skambesy. Laikas patogiai įsitaisyti ir pagurkšnoti tikro skonio Aperol Spritz. Kad ir siaurutėje gatvelėje  prie nedidelio tavernos „Cantina e Cucina“ stalelio. Po milžiniškos ledų porcijos valgyt nebesinori, tačiau būnant Romoje neskanauti italų virtuvės būtų tikras nusikaltimas. Naujas dar neragautas skonis - nuostabūs skrudinti artišokai. 

Užsidega šviesos, šešėliais sušvelnindamos architektūrines detales ir suteikdamos intymų patrauklumą. Panteonas vakare dar paslaptingesnis - magiškos traukos pastatas.  

Magiška trauka įvilioja į išorės kuklią Chiesa di Sant' Ignazio di Loyola. Užburia skambanti muzika,  pribloškianti 3D freska (tapyta 1685 m.), fantastiška netikro kupolo perspektyva. Stingdantis susižavėjimas optinėmis iliuzijomis pakerta kojas. Stebuklingo poveikio muzika, sklindanti iš viršaus, sukuria nerealaus jausmo atmosferą ir ilgai nepaleidžia. Įspūdį sustiprina vis užgęstanti šviesa ir užsideganti, įmetus pinigėlį. Lubų šedevras atsispindi ir efektą sustiprinančiame veidrodyje.

Įmetus pinigėlį kitoje vietoje, šviesa apšviečia dar vieną instaliaciją. 

Vakare ir Trevi fontano formos tampa plastiškesnės. Nežiūrint nieko žmonių daug, policija prižiūri, kad niekas nesisėstų ant fontano atbrailos. 

   Dvelkiančios mistika Il Tempio di Adriano šventyklos kolonos stebi vėlyvus vaikščiotojus. Tamsiai geltonoje šviesoje paskendusios tavernos pilnos šurmulio. Rytinė kavinukė virtusi kokteilių ir kitokių gėrimų vieta.

 Mūsų gatvelė vėl ošia, bet ilga, pilna įspūdžių diena padaro savo.

3 diena

  Pusryčiai bare „L‘orogio“ brangesni, bet skanūs. Čia siūlo net angliškus pusryčius, bet negi Italijoje užsiimsi tokiais niekais?)) 


Kelionę po Romą galima pradėti bet kurioje vietoje. Gražieji skulptūromis papuošti tiltai veda virš pilkai žalsvų ilgesingų Tibro upės vandenų. 


Vatikanas... negi ten nenuvesi pirmą kartą besilankantį Romoje? Bus proga ir į Šv. Petro bazilikos kupolą pasikelti - eilių nėra, prie kasos tik pora žmonių. Vatikano aikštė praktiškai tuščia. Tausojant kojas verta nusipirkti bilietą su lifto paslauga- vis mažiau lipti. Išlipus iš lifto kažkur neįtikėtinai žemai bazilikos erdvės, o šalia nuostabios mozaikos. Niekas nekvėpuoja į nugarą, gali sustoti, dairytis per siaurus langelius, kvatotis kreivai lipant palei siaurėjantį kupolo viršų.

Pagaliau laisvė ir akimis neaprėpiamos Romos ir jos apylinkių tolumos. Skubėti neverta. Patogiai įsitaisius stengiesi įsiminti visų rakursų detales. Naujos statybos namai harmoningai įsilieja į bendrą visumą. O vėliau nedidelė ekskursiją po stogą. Ir vėl žemyn. Tiesiai į Šv. Petro baziliką.  

 Vatikane galima rasti kelias optines iliuzijas. Turbūt pati žinomiausia - kolonų susiliejimas. Atsistojus aikštėje ant baltų apskritimų, į keturias eiles išrikiuotos kolonos tampa tarsi viena. Dar viena įdomi  detalė – paslaptingas akmuo su širdele prie bareljefo Sud West Libeccio. Saulei plieskiant ne taip paprasta jį pastebėti. 

Neseniai aikštėje atsiradusi skulptūra skirta pasaulio migrantams. Įvairių rasių ir profesijų žmonės. Visi mes viename laive. 

    Laikas pralekia akimirksniu. Reikia paskubėti palei tiltais pažabotą Tiberį link Trasteverės.  Kad nenuslopti, pakeliui „Suppli paninoteca“ nusitveri suppli ir sulapnoji ant pirmų pasitaikiusių laiptų.


Trastevere turbūt romantiškiausias Romos kvartalas persunktas tikru romietišku koloritu. Siauros vingiuojančios gatvelės aprėmintos sodrios terakotinės ir geltonos spalvos namais, mažutės ypatingos parduotuvėlės ir netgi iki šiol veikianti Senoji vaistinė (Piazza della Scala 23), kurios klientais buvo Medičiai, Farneziai ir kita Romos aukštuomenė, kur lankydavosi netgi Popiežius. Karmelitų vienuoliai joje gamino ne tik vaistus, bet ir nuodus. Tik šiuolaikinės vaistų reklamos labai gadina vaizdą. 

Netoli Santa Maria bažnyčios Timothy Schmalz „Benamis Jėzus“. Pasaulyje eksponuojama daugiau nei 100 šios skulptūros kopijų. 


Trastevere tarsi Romos širdis. Čia kiekvieną kartą atrandi kažką naujo – gatvelę, kurioje dar nebuvai, detalę, kurios nepastebėjai. Tapeni tarsi klasikinio italų filmo kadruose. 

Iš  nedidelių kavinukių ir kepyklėlių sklindantys gardūs kvapai primena - jau seniai pietų  metas. Romoje galima paskanauti tikros italų virtuvės. „Casetta di trastevere“ (yra staltiesės mokestis) šiandieninis pasivaikščiojimas užtvirtinamas campari spritz ir gardžia pasta.  

Žvilgsniu įsikabinus į tarsi apsikabinusius, sodriai žaliomis gebenėmis apvytus namukus, pamažu vėl trauki link upės. Kojos nuveda per salą. O kitame krante žvilgsnį patraukia spalvoti sinagogos (Tempio Maggiore) langai. Tegul lieka ir šį kartą nelankyta- bus sekančiam kartui)). 

Šmėkštelėjusi arkoje skulptūra ne muziejaus eksponatas, o gyvenamojo namo kiemo puošmena. Išlindęs iš būdelės apsaugininkas pasakoja, kad dažnas pagalvoja, kad čia koks nors muziejus ))

  Laikas desertui. „Caffè Pasticceria Roscioli“ (Piazza Benedetto Cairoli, 16) - viena iš du šimtus metų skaičiuojančios kepyklos vietų. Nuostabiausios sluoksniuotos  sfogliatella. 

Kalbančios skulptūros (statue parlanti) sudedamoji miesto dalis.  16 a. romiečiai,  nesutinkantys su politine situacija šalyje, pradėjo klijuoti eilėraščius ir karikatūras prieš to meto valdančiuosius ant miesto statulų, tarsi suteikdami joms savo balsą. Viena tokių –Pasquino- stovi šalia Navonos aikštės.


Laikas kiek pailsėti, juk laukia ilgas vakaras, bet negali pakeliui nestabtelti prie išpieštų batukų arba nežvilgtelti į citrinomis prakvipusią parduotuvėlę. 

O vakare...vakare nereikia niekur skubėti. Tiesiog mėgautis sutemomis apgaubtu miestu. Campo di fiori iš triukšmingo dienos turgaus vakare pavirsta tavernų ir restoranėlių aikšte. Sklindanti per langus šilta gelsva šviesa vos vos nušviečia aikštes. Pats laikas pasidairyti į namų vidų. Net kvapą užima dekoruotos freskomis vidaus sienos ir nuostabios lubos. 


Žydų kvartale ūžia tik pagrindinė gatvė, kur skanaujamas košerinis maistas. Teatro di Marcello jos Didenybės tamsos ranka paverčiamas absoliučiai paslaptinga vieta. Užsukus už kampo dingsta miesto triukšmas, į akmeninį grindinį caksi tik šmirinėjančių kačių nagučiai))
 

Grįžti grožėdamasis kitomis gatvelėmis, kol netoli Panteono iš kažkur atsklinda malonaus prikimusio tembro atliekama daina. Prie drambliuko įsitaisęs gatvės muzikantas. Prieš Pateoną aikštėje zuja žmonės, klegesys, sklindantis iš restoranėlių įrankių skambėjimas. O čia, tik už kampo, ramybė ir nuostabi melodija. 
 

Muzika taip įtraukia, kad galėtum klausytis kiaurą naktį. Tačiau laikas pagalvoti ir apie vėlyvą vakarienę. Nežiūrint, kad ketvirtadienis, restoranėliai ir tavernos sausakimši. Tiesiog eini ir skanuoji, gal kur rasi laisvą staliuką. Toks atsiranda „443“  tavernoje. Aperol spritz ir taglieri  (lentelė pjaustytos mėsytės) pats tas vėlyvai vakarienei. Aptarnavimas kiek chaotiškas, bet ką jau čia.


Prie Frigidarium ledainės eilė net ir naktį 

Grįžtant labos nakties palinki Church of St. Louis of the French bažnyčia.

4 diena

 Romos centre aikštės ir gatvės niekada nemiega. Vakare dar pilna gyvybės aikštė prie Panteono, ryte jau pilna slampinėjančių turistų.  Kol į Panteoną tik trumpa eilutė, net nepusryčiavus patraukiame ten. Įeinant tikrina ir ES pasus, ir tapatybę. Mistinis pastatas su neįtikėtinai puikiai išsilaikiusiu betoniniu nesutvirtintu kupolu, stebinančiu daugiau nei 2000 metų. Dukros pastabumo dėka sužiba praeitą kartą nepastebėti „rubinai“. 

O dabar kavos. Ir ne bet kur, o į „La Casa Del Caffè Tazza D'oro“ (Via degli Orfani, 84). Kavų pasirinkimas didžiulis. Pirmiausia stoji į eilę prie kasos. Norisi paskanauti kavos, matytos nuotraukose. Kaip gerai, kai gali pasijungti į google.maps nuotraukas ir parodyti ko nori - granita kava su grietinėle. Vyrukas prie kasos nusišypsojęs mesteli frazę - crazy coffe. Renkiesi piršto bedimu dar vieną. Tada su čekiu keliauji prie bandelių dėliotojo, o paskui kavos. Tikri saldūs itališki pusryčiai su cannolli ir bandele su grietinėle stačiom prie baro kampo, nes keli staliukai lauke tiesiog užgulti. Be problemų vaikinukas padalina skanumynus į dvi dalis. Vieta labai populiari, tačiau su kaupu pateisinanti savo vardą. Ne veltui grupelės vietinių čia užbėga įkalti kavos pakeliui į darbą. Granita iš tikrųjų  crazy stiprumo, nors ir išrinkta latte ne ką silpnesnė. Apsikavini visai dienai.  

Turbo užtaisas užneša Ispanijos laiptais. Tiesa, prieš tai būtina susisiekti su namiškiais ir pamojuoti tiesioginėje transliacijoje per miesto video kameras. Dabar ant Ispanijos laiptų negalima ne tik valgyti, bet ir sėdėti. Tačiau pasižvalgyti į miesto panoramą iš viršutinių baliustradų niekas nedraudžia. 

Niekas nedraudžia patikrinti ir neįprastų bei ekstravagantiški rūmų (Via Gregoriana 30) monstro durų. Niurzgantis žavus namas keliomis atviromis pabaisų burnomis, į kurias įprojektuotos ne tik durys, bet ir langai. 

Mergaitiškos atostogos geros tuo, kad kartais kyla noras pasižvalgyti po parduotuves.)) Jeigu namuose tai baisiausia prievarta, išvažiavus kažkodėl tai nevargina. Kaip nepasinaudoti proga užeiti į „Kiko“ kosmetikos parduotuvę, kai ten siūlomos nuolaidos. Tikros nuolaidos, o  ne simbolinės 5 proc. Kaip tik viena „Kiko“ via dei Condotti, vienoje seniausių miesto gatvių, vedančioje nuo Ispanijos laiptų.

 O paskui skubiai į via dei Coronari, kur išsinešimui gali paskanauti gardžios pastos ir raviolių „Pasta dei imperiali“. Įdomumas tame, kad gali pasirinkti norimus makaronus ir padažą. Ne taip seniai už tą pačią kainą duodavo ir stiklą vyno. Įsitaisius šalia įėjimo prie mažulyčio staliuko gera stebėti šalia esančių parduotuvėlių ir užkandinės gyvenimą. 

Šarmingoje via dei Coronari  tvyro vietinė atmosfera. Kažkada buvusi kurtizanių gatve (čia gyveno ir gasioji Cesare Borgia meilužė), šiandien ši vieta skirta lėtiems pasivaikščiojimams, žvilgčiojant į vitrinas ir langus, stebinanti įvairiausiomis detalėmis. Vietiniai čia meniškai švaisto laiką rūkydami, gerdami kavą mažose kavinukėse ir nužvelgdami pro šalį einančias gražias merginas. Mažytės antikvariato parduotuvėlės, meno galerijos ir plastmasinių ančiukų parduotuvė. Parduotuvė, kur parduodamos visokiausių dydžių ir spalvų antys vien todėl, kad jos mielos. 

  Deserto nuomonės išsiskiria –  rankų darbo tiramisu ir vaisių granini. Su desertais labai gera kiek pailsėti laikinuose namuose.  

Roma tarsi teatras su daugybe apšviestų scenų. Kol neišryškėjo vakarinis apšvietimas, galima žvilgtelti į vieną kitą parduotuvę. Žavi parduotuvėse sukabinti rūbų deriniai, kur net visai neišmanantis kokia spalva su kokia dera gali įsigyti puikiausius derinukus. Gatvėse daugybė merginų ir moterų žavingomis suknelėmis, o vyrai nežingsniuoja įsispraudę į kvailai aptemptas ar su nukarusia užpakaline dalimi kelnes.

  Į tamsą dar nepaniro ir Il Gesù (Švenčiausiojo Jėzaus Vardo) bažnyčia, kur netoli didžiojo altoriaus, palaidotas Jurgis Radvila, kurią puošia 16 a. florentiečių meistrų darbai. 

Dienai gęstant dar labai išryškėja Emanuelio II monumentas, o šalia tarsi murkiantis katinas prie savęs traukia  Trajano turgus. Senovinis užburiantis Romos stebuklas, anksčiau buvusi chaotiška, nustatyta maisto prekystaliais vieta.  


Žmonės traukia link Koliziejaus. Leidžiantis vakaro sutemoms didingas pastatas keičiasi kas minutę, vis ryškėjant auksu nutviestoms arkoms. Tačiau nuo gretimos kalvos fotografuoti trukdo visokio šlamštelio pardavėjai. Turbūt subėgę iš visos Romos pinasi po kojomis, lenda į kadrą įkyriai siūlydami savo prekes, trukdo vienas kitam ir aplinkiniams. Triukšmas, malimasis, negali net minutėlę ramiai pasėdėti, kad kas nors nepristotų.  

Norisi kuo greičiau iš ten bėgti. Kad ir prie beveik tamsoje skendinčio Romos forumo. Ramybės ir didingos istorijos dvelksmas, šalia kurio liejasi gatvės muzikanto daina. 

Grįžtant jau pramintu keliu, šalia Panteono vėl atsklinda vakarykščio kimaus tembro atliekama melodija. Prisėdi minutėlei ant parapeto ir užsimiršti...

  Tačiau negali sėdėti amžinai. Laikas vakarieniauti. Keista, nors ir penktadienio vakaras, laisvų vietų kavinukėse žymiai daugiau nei vakar. Šį kartą vakarienė mūsų gatvelės – Via della Fossa - prošiuterijoje „I Pizzicaroli“. Užsisakai prie baro, ten pat turi sulaukti ir gėrimo. Šį kartą prosecco, kurį įpila į ledukais atšaldytas storo stiklo taures, kad atsiskleistų visas gėrimo skonis. Neužilgo ant stalo atkeliauja užkandžių krepšelis. Kiekvienas kąsnis tobula skonio simfonija. Iš kelių kavinių suėję krūvon barmenai įsitaiso prie laisvo staliuko parūkyti ir paplepėti. 

Paskutinis aksominis vakaras... Kojos pačios nuneša į Navonos aikštę. Sutemus aikštė įgauna ypatingą užburiančią išvaizdą. Tarsi naktinio gyvenimo scena, kur susitinka, bendrauja žmonės. Kažkas iš tavernos atneša gėrimo stiklą tėvui, vidury aikštės žaidžiančiam su vaiku; šalia įsitaisęs tėvas maitina savo berniuką saldumynais, atskrieja juoko, pokalbių nuotrupos. Magiška atmosfera. Skristi namo nesinori visiškai... 

Penktadienio vakare kavinėse  linksma. Mūsų gatvelė lygiai taip pat nemiega J

5 diena-tiksliau rytas

 Po vėlyvo grįžimo miegasi ilgai. Kambarį reikia atlaisvinti iki 11 val., o jei norėtųsi palikti bagažą, tektų daugiau nei kilometrą pėdinti į kitą vietą. Tad išnaudoji laiką miegui. Kad ir su rankiniu  bagažu, bet akmeniniais grindiniais ilgai nepasivaikščiosi.

  Palikus viešbutį, įsitaisai  ilgiems pusryčiams- priešpiečiams „savo“ kavinukėje „L'Emporio alla Pace“. Sumuštiniai, bandelės, kava, kiek vėliau vietinis limonadas.

Gera sėdėti ir stebėti gatvės gyvenimą. Vėl lauke suėję kavinių darbuotojai paplepėti (nemanau, kad pas mus tai būtų toleruojama),  diedukas dėliojantis visokius atikvarinius dalykėlius ant stalelio, senjoros su šuniukais, gatvės mados, vairuotojai, besistengiantys išlaviruoti siaurose gatvelėse (Romos vairuotojai ryškiai nekenčia numestų bet kur paspirtukų). Sėdėtum ir sėdėtum. 

Bet išvykimo laikas artėja nenumaldomu greičiu. Šį kartą kviečiamas taksi per Uber. Kažkodėl vis permetami užsakymai, tad išjungus bandom iš naujo. Pagaliau užsakymas priimtas, bus po 7 min. Atvažiuoja limuzino klasės BMW. Numeris tas, bet jau įsėdus vis tik pasitikslini vairuotojo vardą, nes kažkaip prabangiai viskas. Viduje ir šalti gėrimai, ir saldainiai, puikus grojaraštis. Važiavimas tobulas. Gauni ne tik vairuotoją, bet ir gidą, pasakojanti apie pravažiuojamus objektus.

 Lėktuvas kyla  - Ciao, Roma, tikimės, kad dar pasimatysime. Nuostabus laikas su dukra, kitokios kasdienybės skonis, ranka palytėta istorija, sielon įkritę prisiminimai, kuriais dar ilgai gyvensime... 

  Trumpi momentai 



 Kroatija


Trakai


Vilnius-Antakalnis



4 komentarai:

  1. Gal galit patarti, kokiame rajone geriau apsistoti, kad būtų patogus susisiekimas tiek su oro uostu, tiek ekskursijoms po miestą. Taip pat gal galit pasidalinti, per kur užsakinejot "booking taksi"? Kokia preliminariai kaina?
    Ačiū už komentarą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jovita, į bet kurį oro uostą vis tiek teks važiuoti ar visuomeniniu ar taksi. Roma išvaikštoma pėsčiomis. Kad pamatyti visas pagrindines vietas ir neaukoti laiko ir kojų papildomiems kilometrams, gyventi tiks prie Trevi fontano, Navonos aikštės, Angelo pilies ar Trasteveres pradžioje netoli upes. Booking taksi užsakoma per booking puslapį.Kaina apie 30 eur, priklauso nuo paros laiko

      Panaikinti
  2. Buvo TAAAAAIP gerai! Papirko Roma mane :) Tik atvažiavus sakiau: norėsiu sugrįžti :D

    AtsakytiPanaikinti