Kada už lango barbena lietus ir rudeniškas oras visiškai nevilioja į lauką, galima pasidaryti sau nedidelę, bet smagią dovanėlę- kelionę. Ne į tolimą kraštą, o visai čia pat, už poros šimtų kilometrų. Lyg ir nieko ypatingo, tačiau paįvairinti savo kasdienybę visada smagu ir naudinga.
Kiekvienais metais lapkritis pasisveikina darganotais orais ir apniukusiu dangumi. Nelepina Lietuvos klimatas mūsų žmonių.Ypač savaitgaliais, nes orai paprastai tuo metu dar labiau subjūra. Tokiu metu galima sėdėti susigūžus į kampą ir burnoti mūsų orus, bet galima susisukus į šiltą pledą gurkšnoti kvapnią kavą ir skaityti malonias širdžiai knygas, arba naršyti internete ir ieškoti kelionių į šiltus kraštus. Tačiau mes paskutinį lapkričio savaitgalį nusprendėme praleisti kitaip.
Užlieta saulės, Dievų palaiminta Graikijos gamta jau nuo senų senovės pamalonina savo gyventojus, dovanodama aukščiausios kokybės produktus. Švelnus klimatas ir šilti saulės spinduliai nuglosto vynuoges, alyvuoges, įvairias prieskonines žoleles, ankštinius ir daugybę daržovių bei vaisių, suteikdama jiems nepakartojamą skonį. Graikiją supančios jūros dovanoja nuostabios žuvies bei galybę jūros gėrybių. Mėsos ir paukštienos skonis išlikęs toks pat, kaip senaisiais laikais, kadangi auginami jie senais, tradiciniais būdais. O svarbiausia, kad visi produktai skirti ne eksportui, o savo šalies gyventojams.
Ankstesnę dalį rasite čia
9 diena: AtėnaiRyte daugelis atsikėlė nelabai gerai išsimiegoję, nes kondicionieriai (čia bendra kondicionavimo sistema) buvo išjungti, o atsidarius langus, iš gatvės sklido pakankamai didelis triukšmas. Laimėjo tie, kurie gyveno kuo aukščiau ir langais į šoninę gatvelę.
Pasirodo, kai kas dar vakare įsigudrino nukulniuoti iki Akropolio papėdės ir pataikė į prostitučių negrių kvartalą.
Ankstesnę pasakojimo dalį rasite čia
6 diena: Peloponesas
Ryte įsėdus į autobusą, daugumos balsų sąskaita buvo nuspręsta, kad važiuosime link Peloponeso pusiasalio ilgesniu, bet gražesniu keliu. Pakeliui dar ir nusimaudysime laukiniame pliaže. Tai buvo ta siaubinga diena, kai beveik visą laiką praleidi autobuse. Vienintelis, kas praskaidrino šį kiurksojimą autobuse – pajūrio vaizdai. Žinoma, gražūs vaizdai gerai, bet nemanau, kad sustojimas pasimaudyti laukiniame pliaže atperka ilgą buvimą autobuse. Ypač, kai po pasimaudymo dar keturias ilgas valandas reikia vėl praleisti autobuse. Maudynių sustojame pliaže, į kurį patekti reikia lendant po spygliuota viela takeliu, arba, rizikuojant nučiuožti per akmenis, lipti stačiu šlaitu žemyn. Prie vieno medžio surandu kalnų ožio ragus ir atnešu parodyti vyrui. Visiems pasidaro labai smagu, pašmaikštavimai nesibaigia visą dieną.
Kaip visada, pasiūlymas vykti į Graikiją autobusu iš mūsų kelionės organizatoriaus, nukrito kaip perkūnas iš giedro dangaus. Kelionė beveik tik po metų, o apsispręsti reikėjo tuojau pat. Daug negalvoję, kaip ten bus po metų su atostogom, su vyru prabalsavom – už. Laukimas neprailgo, nes per tą laiką spėjome ne į vieną kelionę išsiruošti.
Makedonija, kaip tarpinė stotelė, buvo įtraukta į mūsų kelionės po Graikiją planus, vadinamajam autobuso “atstojui”. Dėl tebesitesiančių nesutarimų su Graikija dėl valstybės pavadinimo (viena iš Graikijos provincijų taip pat vadinama Makedonija) šalį vadina „Buvusi Jugoslavijos respublika Makedonija“.
Makedonija, tiksliau makedoniečiai, savo įdomiąją pusę parodė tik įvažiuojant į šalį – muitinėje. Jaunos pasienietės, įlipusios į autobusą patikrinti pasus, pirmas klausimas buvo, ar turime eurų. Žinoma, turėjome mes jų, bet ji norėjo, kad nedidelę sumelę (10 EU) jai padovanotumėme, tiksliau – duotumėme kyšio.
Ramaus gyvenimo čia nedrumsčia didmiesčio triukšmas. Nedidelis, bet spalvingas kaip “kermošiaus” meduolis, aštuntas pagal dydį Vengrijos miestas, geriau būtų vadinamas miesteliu. 86 km pietryčių kryptimi nuo Budapešto, tarp Dunojaus ir Tysos, “auksinių smėlynų” pakraštyje, stūkso Kečkemeto miestelis. Išsaugojęs viduramžišką mažų miestelių dvasią, jis kviečia pasimėgauti ramybe ir jaukumu. Pirmyn pro persikų, abrikosų, obuolių ir vynuogienojų plantacijas, padabintas lyg netyčia išbarstytais aguonų laukais. Pro miestelio pakraštyje stūksančią Pepsi Cola gamyklą bei Tesco ir kitus prekybinius centrus, patenkate į miestelio centrą.
Seniai, dar mokyklos laikais, skaičiau labai įdomią knygą apie Estiją. Iš atminties visai išblėso knygos pavadinimas, bet tai kas buvo parašyta , ilgam išliko atminty. Atsimenu, kad labai paslaptingai ir viliojančiai buvo aprašytos Estijos salos, ypač plačiai Saremo sala. Nuo tada į savo norų lentynėlę pasidėjau ir norą aplankyti šią salą. Nors Estijoje teko lankytis gana daug kartų, bet galimybė pamatyti Saremą pasitaikė tik dabar. Gavus pasiūlymą birželį iš savo kaimyno, kelionių organizatoriaus ir didelio entuziasto, apsispręsti reikėjo per porą valandų.
Kad ir kaip bebūtų liūdna, tačiau mūsų gimtasis kraštas nepasižymi pilių gausa. Lietuvoje turime keliolika pilių, iš kurių tik viena kita atstatyta, bei geriau ar blogiau išlikusių dvarų.Kaimynė Latvija gali didžiuotis savo pilimis, jų liekanomis bei daugybe juose įrengtų muziejų . Dauguma pilių ir tvirtovių Latvijoje buvo pastatytos XII amžiuje. Nuo Livonijos laikų likę kelios dešimtys pilių ir jų griuvėsių bei dvarų beveik kiekviename rimtesniame miestelyje , kurie sparčiai atstatomi ir pritaikomi nūdienos reikmėms, turizmui.
Ankstesnę pasakojimo dalį rasite čia
Laikantis plano, sekančią dieną liekame Ventspilyje ir patraukiame link netoliese esančio „Pajūrio muziejaus po atviru dangumi“ (Piejūras brivdabas muzejs) įkurto 1954 m., kurio tikslas papasakoti apie senovines žvejų kaimų tradicijas. Tai vienintelis 4 ha plote išsidėstęs Latvijoje muziejus – parkas po atviru dangumi, skirtas žvejybai. Kaina suaugusiems – 0,60 LVL, pensininkams,ir moksleiviams – 0,30 LVL. Traukiame per mišką, kur apsaugoti nuo lietaus ir sniego stovi senoviniai laivai. Surandame po stiklu eksponuojamus banginio žandikaulius. Didelėje pievoje įsikūręs visas kaimelis su didžiuliu malūnu.
Pažadėję atvažiuoti į svečius porai savaičių draugai iš Austrijos, pakoregavo mūsų vasaros atostogų planus.
Nudžiugino, kad jie patys užsiminė, norintys aplankyti Rygą. Greitai sudarėme kelionės planelį po Lietuvą ir Latviją. Latvija – savotiška kontrastų šalis – nuo modernaus išpuoselėto uostamiesčio iki visiška senove dvelkiančių miestelių, ir tik keliasdešimt kilometrų skiria šias vietoves. Latviai turi daugiau jūros nei mes – 250 km tikros jūros nuo Papės Lietuvos pasienyje iki Kolkos rago į šiaurę nuo Ventspilio ir dar kokie 230 km seklios Rygos įlankos iki Ainažų Estijos pasienyje.
Kurie nebuvo, gal pravers, o kurie buvo, gal irgi ką naujo atras....
Ir vėl važiuojam į Egiptą. O kodėl gi ne? Keistai skamba frazė : „tas lietuvių nuvalkiotas Egiptas“.
Negaliu suprasti kas blogai. Puikus šiltas kraštas, ypač mums, nelepinamiems šilumos ir saulės, nuostabi jūra, geras servisas, švieži vaisiai, uogos ir pakankamai nedidelės kainos.
Kada už lango barbena lietus ir rudeniškas oras visiškai nevilioja į lauką, galima pasidaryti sau nedidelę, bet smagią dovanėlę- kelionę. Ne į tolimą kraštą, o visai čia pat, už poros šimtų kilometrų. Lyg ir nieko ypatingo, tačiau paįvairinti savo kasdienybę visada smagu ir naudinga.
