2021 m. birželio 15 d., antradienis

Vepriai akmenų apsupty

 



Žydinčių sodų ir geltonuojančių rapsų laukų apsupti miesteliai unikalūs savo turtinga praeitim.  O jei dar įsikūrę netikėtoje vietoje?

Ar daug miestelių, įsikūrusių meteorito krateryje, tenka aplankyti? 

Lietuvoje meteorito išdaužti krateriai du - Veprių ir Mizarų. Įtariamas ir trečias, bet ten tikrinti ir tikrinti. Pasaulyje stambiuose krateriuose randama visokio gėrio - platinos, aukso, deimantų telkinių. Deja mūsiškiai tuo pasigirti negali. Tačiau Veprių krateris garsus jame įsikūrusiu jaukiu miesteliu.  

 Kadangi iki Veprių nuo namų  šioks toks gabaliukas kelio, tiesiog privaloma užsukti į dar porą vietų.  Netyčia pražiopsotas posūkis į Bagaslaviškį labai nenuliūdina- ratuką teks apsukti iš kitos pusės, nei planuota.

Pirmas sustojimas prie Ukmergės piliakalnio. Gal ir keista, bet Ukmergėje ant piliakalnio nebūta, o ir pačiame mieste vaikščiota be galo seniai. Piliakalnis ir jo prieigos puikiai sutvarkytas. Iki viršaus veda patogus metalinis takas, tinkantis ir neįgaliems. Deja, tako įrengimo metu buvo iškirsta nemažai medžių, ko pasėkoje jau piliakalnio tvarkymo pradžioje būta šlaito slinkimų. Reikia tikėtis, kad tai nepasikartos.  Pačiame viršuje nemaža įdubusi aikštelė. Kažkada šioje vietoje stovėjo  Vilkmergės pilis. Einant piliakalnio  pakraščiu atsiveria miesto vaizdai. 


Tačiau piliakalnio vidurys atrodo ganėtinai liūdnai. Vaizdą pagyvina tik sūpynės. Mano galva galima būtų įrengti ugniakurą, pilies vizualizacijas  ar kažką panašaus.  Smagu tai, kad vakare piliakalnis apšviestas. 


 Žvilgsnį patraukia akmeninė Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Įspūdinga mūro šventovė, kur dera  akmens mūro faktūra su lygiomis tinkuotomis plokštumomis. Virš centrinių bažnyčios durų Kristaus atvaizdas, atliktas mozaikos technika. Šventoriaus kampe žavi akmeninė varpinė. 

Kaimynystėje stovinčio namo kiemas praeivių akis džiugina savo kūrybiškumu.

       Atsisveikinam su Ukmerge. Užsuksime čia, kai bus pabaigti naujai įrengiami apžvalgos tilteliai.

 Stabtelim ankstyvų pietų „Ready grill“ arba Gero maisto namuose Aleksandravoje (55.225529, 24.689851).  Keliuką atradom iš karto)). Važiuojant nuo Ukmergės, kavinę pamatai tik pravažiavus įvažiavimą, nes ji toliau nuo kelio. Tad sugalvojus apsilankyti, reikia būti budriam ir neskubėti.  Atėjusi mergaitė nuliūdina, kad grilis dar tik kuriamas ir norimų  šonkauliukų tektų lauti apie valandą.  Tenka užsakyti greičiau paruošiamus patiekalus. Braškių kokteilis ne koks, galėtų būti  stipriau išreikštas skonis, sriuba su šaldytais žirneliais, bet visai nieko,  keptas ožkos sūris neblogas, salotų daug (gerai, kad neėmėm bulvių, nors jos ir priklauso), o kepti koldūnai, kaip koldūnai, tik sausoki, nes nėra jokio padažo. 

Pakeliui Laibiškių dvaras (55.216705, 24.670950). Baraučiznos gatvė sako, kad šiame krašte buvo prasisukę lenkučiai.  Laibiškių dvaras niekur neaprašytas ir nenagrinėtas - dalinai paminėtas istoriniuose šaltiniuose apie Lenpolio dvarą ir dar radau trupinėlį informacijos vienoje disertacijoje narinėjančioje medinės architektūros raidą.  Taip dar palyginus neseniai atrodė dvaro vidus. O tarybiniais laikais čia vykdavo šokiai.

Klestėjimo laikais dvarą įamžino pats Kosakovskis. 

  Tik išlipom, o prie mūsų skuba vaikinukas. Sako, kad galim laisvai eiti į dvarą, žiūrėti, viskas atvira. Dar pasiūlo naminių kiaušinių. Bet kad kaip tik ryte turgelyje nusipirkome)). Tad jei važiuosite pro šią pusę, galite stabtelėti naminių kiaušinių.

 O dvaras... dvaras visiškas vargšiukas. Neįtrauktas į kultūros paveldo registrą, kai tuo tarpu sarginė ir smuklė kitoje plento pusėje įtrauktos.  Dvaro būklė tragiška. Pagrindinis sodybos pastatas priklauso Ukmergės rajono savivaldybei. Matosi, kaip juo rūpinamasi.  Kai kuriuose kambariuose yra likusio autentiško parketo, bet per šiukšles jo nesimato. Ne tik nesimato, bet per kalnus šiukšlių ir dar baisesnių dalykų į tuos kambarius net neįeisi. Kas tik įmanoma išardyta ir išvogta. Vidury dvaro buvusi viralinė su šiukšlių kalnu. Kol dairomės, per dvaro vidų iš gyvenamo galo (neaišku ar pristatyto, ar patvarkyto) atpėdina vyriškis. Sako, sudegint čia viską reikia.  Toks požiūris. O ir šiukšlių niekas kitas čia neatvežė - vietiniai sutempė. 


 Katiniukas nulydėjo mus mąsliai liūdnu žvilgsniu. Matomai iš šio dvaro neužilgo liks tik pavadinimas.  Išvažiuojame apnikti liūdnų minčių. 


Pasukus link Veprių atsigauti padeda saulės laukai,  varu verčiantys sustoti  ir pasidžiaugti jų skaisčia geltona spalva.


  Vepriai atvykėlius pasitinka masyviu barokiniu koplytstulpiu, skirtu  Baro konfederacijai (1772 m.) atminti. Vienas iš aktyvių konfederatų Lietuvoje buvo Simanas Kossakowskis - jau ne pirmas susitikimas su šios šeimos nariu. 

  O mes riedam link Veprių dvaro (55.14813, 24.569613). Dvaras su įspūdingomis kolonomis, tačiau beveik pamirštas. Kad kažkas šiek tiek rūpinasi, išduoda nauji lietvamzdžiai.

  Veprių  dvaras savo laiku  priklausė žinomoms šeimoms: Kęsgailoms, Oginskiams, Šemetoms, Tyzenhauzams, Kosakovskiams, Pliateriams. Po Pliaterių dvarą nacionalizavo ir jis ilgą laiką, iki 2007 m., priklausė švietimo įstaigoms. Dabar berods priklauso Turto fondui, tad nenuostabu, kad jo būklė ne per geriausia. Pasivaikščioti šalia nėra kur – namukas su privačia valda ir daugiabučiai. Gaila, vis tik  vieta gera, šalia ežeras.

 Ežeras - Veprių puošmena, įdomus savo plaukiojančiomis salomis. Pučiant stipriam vėjui  galima stebėti kaip salos migruoja po ežerą. Mums lankantis vėjas nesmarkavo, tad nendrinės salos iškilmingai plūduriavo vietoje.

 Vepriai - ramus ir jaukus, išraiškingo gamtovaizdžio miestukas. Pagrindinis architektūrinis akcentas Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės bažnyčia. Įsikūrusi ant kalvelės ši bažnyčia pastatyta 1910 m., kurios fundatorius grafas Pliateris. Bažnyčia kažkada puikavosi aukštu bokštu, kurį atsitraukdami susprogdino vokiečiai, sunaikino varpus ir vargonus. Iš vizualizacijos galima pamatyti kokio aukščio buvo bokštas.

    Nuo šventoriaus atsklinda varpų skambesys. Varteliai praviri, eisim pasmalsauti, kas skambina. Šventoriuje šiuo metu stovi varpai, atsiradę vepriškio Romo Šaulio dėka. Varpais, pradžiugindama savo berniuką, skambina jauna šeima. 

Tuo tarpu  pasidairysime aplink.  Nuo šventoriaus atsiveria stebuklingas vaizdas į ežerą.

 Akmenim grįstas takelis veda iki Veprių Kristaus kapo koplyčios. Uždaryta, tad nesimato tapyto altoriaus. Koplyčia  - Vepriuose nusidriekusio 35 stočių Veprių Kalvarijų Kryžiaus kelio objektas. 

  Apsukus aplink bažnyčią grįžtam prie varpų. Rūpi paskambint, oi kaip rūpi. Dar pagalvoju, kad anoks čia džiaugsmas šalia gyvenantiems. Įsiūbuoti varpai skambesį dalina į visas puses. Jau sukamės eiti, kaip per tvorą pasimato iš kitoje gatvės pusėje stovinčio namo link bažnyčios skubanti moteriškė. Turbūt ne melstis skubėjo)), bet mus jau masino ežeras.

  Bent jau įrašą spėjau pasidaryt )) 

                                                           Pro keistajį namelį.

Prie ežero užtvanka su kriokliu ir skulptūru parkeliu šalimais. Skulptūromis Veprius aprūpina vietinis skulptorius yra J. Žentelis. Gerai turėti savo skulptorių. Jo dėka atsirado ir ąžuolinis užtvankos ratas. Pagamintas rankomis, be staklių pagalbos. Kažkada užtvankos vietoje stovėjo  malūnas, malęs grūdus ir įtaisyto pjūklo pagalba pjovęs didžiulius rąstus.  1961 m. sustabdytas, 1970 m. malūnas buvo nugriautas.

 Per užtvanką veda pėsčiųjų tiltelis į ežero pakrantę. Iš tolo šypsosi Ežerinis, prie kranto prirakintas ilsisi vietinis „keltas“. Rami vieta traukianti prisėsti ant suolelio, pasigrožėti spindinčiu ežero paviršiumi. 

  Tolėliau raudonuoja malūnas.. Tikrai taip. Senojo vandens malūno jau seniai nelikę, tačiau  1961 m. pastatytas naujas. Kažkada aplink jį virė gyvenimas. Tačiau dabar malūno pastatas tylus ir vienišas, su kai kur išdaužytomis langų akimis, tačiau tvirtai užrakintomis durimis.


                      Nutapenam iki kapinių, kur stovi  viena iš 35 Kryžiaus kelio stočių.

 Neturėjome tikslo apeiti visą Kryžiaus kelią, o juo labiau brįsti per Cedrono upelį. Smagiau besidairant grįžti į centrą.

                                               Man smagiau skamba Krautuvė)))

 Nors miestelis ir nedidelis, tačiau skulptūrų kaip kokiam didmiesty. Pačiame centre dvi skulptūros.

 „Šernas“ – paminklinis miesto akmuo, pasakojantis padavimą apie šerną, tiksliau akmens vardą.  Eilinį kartą velnias nešdamas akmenį, sugiedojus gaidžiui jo nenunešė, o numetė, kur pakliuvo. Tai va, guli tas akmuo ir, pasirodo, žviegia. Bando jį tildyti, vienaip, kitaip - žviegia ir viskas. Pro šalį keliavo vienas slaviškos kilmės bajoras, sustojo prie žviegiančio akmens ir paklausė: „Co krzyczysz, jak wieprz ?". Atspėjo jis akmens vardą ir akmuo nutilo.

    Paskaičius kilo visokių minčių. Kiek pamenu Lenkijoj kiauliena wieprzowina (buvo, buvo prasisukę šiam krašte lenkučiai), tai koks tada šernas. Kiaulė turėtų  būti. Nes šernas, kiek pamenu dzik. Kaip kiaulė žviegia teko girdėti. O šernas? Gal ir jis žviegti moka? Vis tik logiškiausias mano galva paaiškinimas, kad pavadinimas kilo iš baltiško žodžio veprys (šernas).

     Nedideliam skvere miela „Geldutės“ skulptūra – liūdna mergaitė su kanklėmis. Legenda pasakoja, kad čia gyvenęs kunigaikštis Gelvonis turėjo dukrą Geldutę. Vieną kartą vykdamas į karą, dukrelę prižiūrėti paliko gerosioms pušyno laumėms. Žinoma, piktosios ežero laumės dėl to supyko ir pagrobusios Geldutę  su visa kraičio skrynia paskandino ežere. Tačiau nenuskandino, tik paslėpė. Vargšė Geldutė kartą per metus, Joninių naktį, ant kraičio skrynios iškyla  į ežero paviršių.  Liedama ašaras Geldutė graudžiai kankliuoja, drąsaus jaunikaičio-gelbėtojo laukdama, tačiau vis nesulaukia.

  Šalimais šulinys, menantis senosios Veprių pradžios mokyklos vietą. Pradžios mokykla stovėjo tarp bažnyčios ir klebonijos, o jos kiemo vidury buvo šulinys. 

 Išmargintoje autobusų stotelėje, pasileidę muziką, laiką leidžia vietinis jaunimas.

 Vepriai jaukus miestelis, išraiškingo kraštovaizdžio, gausus skulptūrų ir paminklų.

  Dar pabandome pavažiuoti ir paieškoti Bečių akmens, tačiau beviltiškai. Navigacija rodo kažkur į pievas. Brautis per aukščiausias žoles ir krūmokšnius? Tiek jau to. Bus dar šiandien akmenų.

  Kaip tik išvažiuodami iš Veprių ir stabtelime prie  Juozapavos akmens.  Tiksliau stabtelime kelkraštyje, nes jokios stovėjimo vietos nėra. Akmuo nemenkas, tik niekaip neįžiūrėjau jo natūraliame piešinyje  žmogaus rankos su fakelu.

  Kelionės pabaigai pasilikom du gamtinius objektus – Žuvintės šaltinį ir akmenį Moką.  Riedam iki jų pro Knyzlaukį. Prisiskaičiau, kad kelias nuo Pabaisko nekoks. Bet pro Knyzlaukį arčiau, o kelias, kad ir žvyrkelis pereinantis į miško kelią, visai padorus.

 Žuvintės šaltinis (55.155155, 24.635468) visai šalia kelio. Yra vietos mašinytei. Įdomus, burbuliuojantis, gyvas reikalas. Nors iš viršaus atrodo drumstas, pasėmus nuo viršaus vanduo skaidrus, tik  su stipriai išreikštu geležies poskoniu. Gylio netikrinom, nors vieni bendraminčiai pasakojo, kad su ilgu pagaliu dugno nepasiekė.


 Už 1,5 km tuo pačiu keliu pririedame prie Moko akmens (55.164657, 24.649672) su Mokiuku.  Žaliom samanos apsikloję, jaukiai prigulę išlakių medžių pavėsyje. Didysis akmuo – vienas stambiausių mūsų riedulių. Manoma, kad kadaise čia buvo alkavietė, vykdavo pagoniškos apeigos. Kažkada šalia buvo poilsio aikštelė, tačiau dabar nieko  nėra.

 Užsikariu laiptuotu akmeniu iki viršaus. Negali atsisakyt tokio malonumo.  Gera aura šio akmens.

Grįžtant stabtelim prie medinės Bagaslaviškio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios.

 Geras gavosi ratukas, pilnas pirmapradžio grožio, ramybės ir nuošalumo.

 


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą