2023 m. spalio 22 d., sekmadienis

Lefkada - baltųjų uolų sala

 

Rugpjūtis tarsi sekmadienio vakaras – lyg ir vasara, bet ruduo jau prie slenksčio. Tokiu metu šmėsteli mintis raginanti nepakliūti į rudens bliuzą ir prasitęsti vasaros malonumus. Yra vienas puikus būdas – pabėgti prie šiltos jūros! Be masės turistų, be jokio karščio (bent jau alinančio). Pavyzdžiui į Graikiją ir įgyvendinti vieną iš gausybės kelionių norų - aplankyti dar nelankytą salą.

 Lefkada - sala, kurią su žemynu jungia pylimas. Skrydis iki Atėnų, o paskui nuomotu automobiliu (iki salos beveik 400 km). Lankant draugus išgvildenama ši idėja ir iškart, neatsitraukiant nuo kasos, nuperkami bilietai. Belieka užsisakyti automobilį, gyvenamą vietą ir primesti maršrutą.                                                                                           Maršrutas kelis kartus perdėliojamas ir nupręsta po skrydžio minti tiesiai į salą. O grįžtant neskubėti ir porai dienų apsistoti Nafplione. Automobilio nuomos įmonės tenka paieškoti, kadangi visai nesinori mokėti jokių depozitų ar po kelionės laukti įšaldytų pinigų. Vilų pasirinkimas nesezono metu nemenkas, tad belieka apsispręsti kur būtų patogiausia.

 Atėnai - Lefkada

Skrydis ankstyvas. Oro uoste žmonių daug, kadangi keliolikos minučių skirtumu kyla keli čarteriniai reisai. Tačiau link patikrų eilė juda greitai ir neužilgo tenka galvoti kuo čia užsiimti iki įlaipinimo.

Kaip sutarta, Atėnų oro uoste prie vaistinės pasitinka auto nuomos atstovas ir tuojau tenka pamojuoti Atėnams judant link Lefkados. Riedant puikia autostrada periodiškai reikia mokėti kelių mokestį. Gerai, kad apie rinkliavos dydį iš anksto informuoja stendai.

Pirmas sustojimas pamankštinti kojų prie Korinto kanalo. Prieš 15 metų nebuvo galimybės taip patogiai pasidairyti į abi puses.

Vėlyvų lengvų pusryčių prisėdama Korinto mieste „Enzyme“ kepyklėlėje. Pagrindinėje gatvėje nosį pakutena keptos vištienos kvapas iš "Ο ΤΑΚΗΣ". Nuostabus, sultingas, tik ką nuo ugnies nuimtas viščiukas. Sukapotas gabaliukais, apipiltas padažu ir sukrautas į neperšlampamą dėželę. Reikia imti vakarienei. Neįmanoma susilaikyti – sultingi gabalėliai keliauja į burną tiesiog gatvėje. Skanumėlis. 


Netoliese iš anksto pasižymėtas „Fresh Market“ -  šviežių daržovių, kiaušinių ir kt. rojus. Pasirinkimas labai geras, kaip ir kainos.  

Autostrada driekiasi palei Korinto įlanką pamalonindama vaizdais. Iš tolo subaltuoja brangusis vantinis tiltas Rio Antirio (į vieną pusę 13,70 eur). Netoli jo užsukama į parduotuvę likusio maistuko.


Laikas atsisveikinti su autostrada ir pasukti link vandens. Regioninis kelias beveik tuščias, o nuostabūs vaizdai lydi visą laiką.

 Astakos suvilioja baltuojančiomis jachtomis. Pakrantėje milijonas kavinukių, tad įkalti graikiškos kavos tiesiog privaloma. 

Pakeliui dar būtina įgyvendinti draugės norą panirti į jūros bangas. Šiltutėlis vanduo nuglosto kojas....


Lefkados sala su žemynu sujungta pylimu ir plaukiojančiu pakeliamu tiltu. Pravažiavimas leidžiantis sutemoms įspūdingas. Sutartoje vietoje laukia vilos šeimininkas Kostas. Vila Gatsoulis netoli Lefkados miesto, ant kalno. Senas akmeninis namas su girgždančiais laiptais ir grindimis tarsi senas pažįstamas. Trys miegamieji, du vonos kambariai, baseinas, grilio zona. Bet svarbiausia vaizdas - kiekvieną dieną ir vakarą keičiantis spalvas ir apšvietimą, verčiantis žavėtis bei aikčioti. Vakarienė lauke su apšviesto miesto vaizdu verta milijono.


Panagia Faneromeni vienuolynas – palei jūrą

Anksti pabudus pakeri rytinės šviesos žaismas. Prigesintų pastelinių spalvų miesto ir jūros vaizdas po keliolikos minučių sužaižaruoja, atgyja.

Pusryčiai lauke (šį rytą ir likusias dienas). Prie vilos privalomas bonusas - keturi katinai. Dvynukai, pilkiukas ir baltas mažėlis amžinai nelaimingu veidu. Teks pasirūpinti, nes ganėtinai išbadėję ir išlaižo iki blizgesio bet kokią pakuotę. Vištienos dėžutė paverčiama maitinimo vieta, nes pakankamai didelė, kad su visom loputėm galėtų tilpti ir mažėlis, ir kiti netrukdomi pasisotintų. 


 Laukia visai nedidelis ratukas netoli namų. Panagia Faneromeni vienuolyno (lankymas nemokamas) originali konstrukcija sunaikinta 1800 m. gaisro. Rekonstruotame vienuolyne saugomos senosios Bizantijos relikvijos, rankraščiai ir evangelijos. Pasak legendos, šv. Pauliaus mokiniai Acila, Sosiona ir Erodionas čia skelbė Jėzaus Kristaus mokymą 63 m. V amžiuje prieš Kristų. Cerkvėje tvarkosi moteriškės, todėl pasiprašius yra galimybė laiptais užlipti į viršų. Tyliuose kiemeliuose noksta granatai, džiugina spalvingi žiedai. Pakilus laipteliais į atvirą balkoną apšaukia pro duris išlindęs vienuolis (kurgi tas vienuolių mielaširdingumas), apšaukiama ir kiemą tvarkanti moteris, kad nepastatė užtvėrimo. 


Pro vartus atsiveria nuostabus vaizdas į jūrą. Galima pasikelti į varpinę (svarbu nepražiopsoti siaurų laiptelių) iš kur matosi apylinkės ir visas vienuolyno kompleksas. 

Rūpi apžiūrėti visas atidaras patalpas. Vienoje įrengtas didelis poilsio kambarys, kur galima pasivaišinti vietiniu lukumu. Kadangi su savim turim kavos, gretimam kambarėly stebuklingai surandami puodukai ir jau galima skanauti. 

Prie automobilių aikštelės šliejasi šimtmečius skaičiuojanti alyvmedžių giraitė. Po kojomis trapus ciklamenų žiedų kilimas.

Kelias nuveda žemyn iki jūros, kur prie pat vandens medžių ir uolų slepiama subaltuoja mažulytė Church of Agios Ioannis Antzoussis (Άγιος Ιωάννης Αντζούσης) bažnytėlė. Pasakojama, kad jos kieme pamokslavo apaštalai Paulius ir Akvilas. Vandens spalva užburianti.

Šiek tiek toliau palei jūrą stūkso senieji apleisti malūnai. Čia galima pasimėgauti šiltomis maudynėmis ir saule laukiniame pliaže.

Kelio darbai sutrukdo patekti į Vagia paplūdimį, kur nueinama lentiniu tiltu ir iš kur galima stebėti bažnyčią saloje. Kitoje kelio pusėje pilis Griva Castle.  Pilį 1806 m. pastatė Ali Paša, kad palengvintų salos puolimą. Užkopus iki pilies griuvėsių atsiveria puikūs vaizdai į paplūdimius ir pylimus. Gaila, kad tokią pilį ėda oras ir laikas.


Pervažiavus plaukiojantį tiltą dešinėje palei jachtų uostą, pačiame iškyšulio gale vietinių mėgstamas laukinis Ammoglosa paplūdimys. Jie ten maudosi, kitoje pusėje žvejoja. Šalia stūkso Agias Mavras fortas.

Seniai pietų metas, tad pabandome užsukti į pravažiuojant šalia tilto matytą užkandinę. Tačiau ten tik visokie mėsainiai. Nusivylimas. Bet viskas turi savo prasmę. Nebūtumėm užsukę, nebūtumėm iš arti pamatę, kaip plaukiojantis tiltas pakelia savo „sparnus“ ir pasisuka praleisdamas laivus.


Vis tik pietauti nutarta namuose. Yra grilis, jūros gėrybių, tad pietūs-vakarienė gaunasi karališki. Vakarėjant gera susirangyti ant šezlongų ir stebėti švieselėmis besidabinantį miestą.

Švyturys - Saint-Nikolas vienuolynas - Porto Katsiki paplūdimys

  Jūrinėmis tradicijomis garsėjanti Graikija nusėta švyturiais. Vienas jų stovi piečiausiame Lefkados taške - Dukato iškyšulyje. Senų senovėje iškyšulyje stovėjo Apolono šventykla.  Iki jo tenka vingiuoti per visą salą, o pakeliui privaloma stabtelėti pasigrožėti gilios mėlynos spalvos jūros panoramomis.

  Chortata kaime jau iš anksto suplanuotas sustojimas kavinėje „Καφέ Ο Κήπος“. Faktas, kad kavinėje aptarnauja vos ne 100 metų močiutė. Mažulytė, rankytės dreba. Dėlioja puodelius, vis pasistiebdama pažiūrėti ar kava jau gatava. 

Kavinė tikri močiutės namai. Kabo jos vyro, kavinės įkūrėjo, nuotrauka. Padėklą su kava nusinešame patys - sunku jai išlaikyti drebančiose rankelėse. Įsitaisome prie staliuko lauke terasoje kitoje gatvės pusėje. Tačiau močiutytė ateina pasikalbėti ir čia. Kalba tik graikiškai. Bet negi nesuprasi, kad neseniai ėjo per gatvę, griuvo, labai susimušė šoną.

  Atvažiuoja duonos išvežiotojas Kostas (saloje turbūt kas antras Kosto vardu)). Nuneša močiutei duoną, o pats įsitaiso kabinoje paplepėti telefonu. Netrukus ištrepsena mčiutė ir šaukia - Kosta, Kosta. Daužo paukščiuko kumšteliu automobilio šoną. Pasirodo Kostas nunešė ne tą duoną. Turi būti apvali, minkštutėlė. Ot balvonas)) 


Tolėliau vingiuojant keliu per kalnus vienoje vietoje pažymėta Panorama Nucului - panorama į raudonas uolas. Vieta įdomi ir sunkiai prieinama. Tačiau vaizdas iš toli neypatingas. Gerai, kad pakeliui.

Iki švyturio veda puikus asfaltuotas kelias, o atsiveriantys vaizdai verčia aikčioti. Švyturys Phare d'Akrotiri išdidžiai stovi nuo 1890 m. Viduje nelankomas, tačiau skleidžiantis ypatingą žavesį. Vaizdai nuostabūs.

Bukoliškame kraštovaizdyje kalnuose slepiasi vėjo gairinamas Saint-Nikolas-monastery vienuolynas. Jo draugai tolumoje mėlynuojanti jūra ir vėjas. XVII a. vienuolyną pastatė ir administravo septynios šeimos. Dėl neprieinamos vietos jis daug kartų buvo naudojamas kaip dvasininkų tremties vieta. Dabar galima privažiuoti prie pat vartų. Nedidukas ir kiek apleistas vienuolynas su mažyte bažnytėle prižiūrimas kelių vienuolių.  Vienuolės turi parduotuvėlę, kuri dirba nuo 9.30 iki 13.30 ir nuo 16 iki saulėlydžio. Atvykus apie 14 val. belieka paklebenti uždarytas duris. Tačiau nesezono metu matyt kiekvienas svečias brangus. Po kelių minučių atskubėjusi vienuolė atrakina duris. Patenki į užburto kaimo parduotuvėlę, kvepiančią džiūstančiais žolynais, prieskoniais ir meduoliais. Vienuolės be religinės atributikos parduoda daug rankų darbo gaminių ir naminio maisto - medus, vaistažolės, rankų darbo kremai, žvakės, aliejaus, vynas ir likeriai ir dar daugybė įvairiausių prekių. 

Kaip tik viena vienuolė atvairuoja sunkvežimiuką pilną nuskintų ayvuogių. Sako, spausim aliejų. Perkam aliejaus, meduolių ir sirupą limonadui. Vienuolės atneša vandens ir stiklinių, tad neužilgo pavėsingoje terasoje, pučiant lengvam vėjeliui, galima skanauti gaivinantį gėrimą. 

Vieta, kurią kažkada galėjo pasiekti ir grožėtis tik ožkos (Porto Katsiki reiškia Ožkų uostas), dabar vienas gražiausių salos paplūdimių Porto Katsiki. Šalia mokama automobilių stovėjimo aikštelė. Automobilį galima pastatyti toliau nemokamai, tik teks paėjėti. Paplūdimį supa įspūdingos baltos uolos ir norint jį pasiekti, reikia nusileisti 80 laiptelių. Nesezono privalumas – mažai žmonių. Sezono metu čia sausakimša. Po kojomis traška mažyčiai akmenukai, į krantą švelniai plakasi bangos. Brendi per besikeičiančios mėlynos spalvos paletę, o šalia tarsi bokštai į dangų šauna šviesios uolos.

Anksčiau iš stovėjimo aikštelės ant vienos iš uolų vedė tiltelis, bet per žemės drebėjimą sugriuvo. Gal kada atstatys.

Dragano kaime spalvotomis kėdėmis vilioja šeimyninė „Sesoula“ taverna. Maistas skanus, tik už duoną, tai paskaičiuoja žvėriškai (riekelė žmogui 1,50 eur).  

Vakaras tradiciškai su vyno  taure lauke stebint vakarėjantį Lefkados miestą.

 Turgus - Agios Nikitas - Kathisma paplūdimys

   Šeštadienis - turgaus diena. Iš pat ryto Lefkados mieste šurmuliuoja nedidelis ūkininkų turgus. Gausybė daržovių, vaisių, kruopų, prieskonių, kiaušinių, dieduko sunkvežimiukas su šviežia žuvimi. Kainos geros. Draugė taip įsisuka, kad tenka stabdyt. Juk ne mėnesiui atvažiavom)). 

   Pusrytukai pilni šviežių daržovių.

  Pakeliui į Agios Nikitas miestelį akis džiugina gilia turkio spalva spindinti jūra.


Agios Nikitas lankomas pėsčiomis. Auto galima palikti šalia pagrindinio kelio. Dailus miestelis, apsuptas kalnų ir žalumos. Pėsčiųjų „promenada“ įrėminta parduotuvėlėmis, kavinukėmis ir tradicinės išvaizdos namais veda iki jūros. Amfiteatru į kalną lipantys namų fasadai suteikia šiai vietai ypatingo žavesio. Kiemai skęsta  bugenvilijų, pelargonijų žieduose. 


Prie pliažo rikiuojasi kavinukės ir neprisėsti kavos su vaizdu į jūrą būtų nusikaltimas. 


Pliažas nedidukas, tačiau uolėtomis pakrantėmis galima nutapeti iki nedidelių įlankėlių. Iš šilto vandens kyšo plaukiojančios galvos. 

Netoliese driekiasi keletas pliažų. Patogiausias (nereikia niekur laipioti) smulkaus žvyriuko Kathisma paplūdimys. Patogus, nes galima rasti ir pavėsio. Šiltutėliam vandeny gali sėdėti valandomis)) Beveik tinginio diena.  

Ankstyva vakarienė namuose. Žuvis ir krevetės keliauja į griliaus zoną. Balius ir katinams. Visiems skanu ir sotu. Katinai palaimingai snudūriuoja įsitaisę netoliese ant pievelės. 

Meganisi, Skorpios salos

   Dar namuose buvo nuspręsta vieną dieną skirti plaukiojimui laivu. Nidri miestelyje išsinuomojam laivelį (licencijos nereikia, iš vakaro pasiskambinus rezervavom sutartai valandai) ir pirmyn. Į rankas įteikiamas žemėlapis, kur pažymėtos saugios plaukimui zonos, uostai, kavinės salose ir pan. Laivelio kaina iki 18 val. plius degalai 60 eur šeimai.

Vilnys ritasi už bortų, vėjas plaukuose, akys pilnos jūros mėlio. Lengvos bangos plakasi į uolas su urvais. Vieno urvo prieigose būriai žuvų. Turint tinklelį rūpi pagauti. Tačiau tik įmerkus tinklelį į vandenį žuvys tarsi išgaruoja. Patrupinus batono vėl susirenka būriai, tačiau pabandyk pagauti. Niekaip. Metasi į šoną tarsi nuplikytos. 


Reikia lėkti toliau per bangas. Tykšta šilti purslai ant nuleistų delnų, gaivus jūros brizas nuglosto veidus.

Laivelis nuvingiuoja aplink salas. Didžiausia iš jų Meganisi sala. Tarsi nutekėjusi ašara tarp Lefkados ir vakarinės žemyninės Graikijos pakrantės. Saloje graikų mitinė būtybė Kiklopas turėjo urvą, kuriame laikė savo avis. Sala apaugusi alyvmedžių giraitėmis ir pušynais, apsupta krištolo skaidrumo vandens. Švartuojamės pirmoje salos prieplaukoje. Čia atplaukia ir keltai. Klaida, kad nusprendžiame papietauti pakrantės tavernoje “Porto Spilia”. Iš meniu turi tik kelis patiekalus. Maistas neblogas, tačiau nėra pasimėgavimo kiekvienu kąsniu. Rėksnys katinas nelieka nuskriaustas. 


Bevingiuojant salos pakrante pasiekiamas vaizdingas Vathy kaimelis. Jaukus uostelis valandėlei priglaudžia laivelį. Į skaidrius vandenis žvelgia kaimelio bažnyčia. Krantinėje išsirikiavę  mažos parduotuvėlės, restoranėliai ir tavernos. Gaila, kad sotūs. Tačiau jaukioje “Petrino” kavinukėje gera klestelti ant minkštų krėsliukų paskanauti geros kavos ir šviežių sulčių, o paskui dar pasivaikščioti kaimelio krantine. 


 Mūsų laivelis.

Artimiausia Meganisi salos kaimynė - Skorpios sala, buvęs privatus Aristotelio Onassis rojus. Koplyčia su Onassių šeimos kapais - kaip jos praeities priminimas pagal paskutinę graikų laivybos magnato valią. Ateinančius 100 metų Aristotelio Onassio privatus rojus išnuomotas vienam Rusijos multimilijonieriui, kuris stato ten išskirtinį VIP poilsio klubą.

 Švartuotis leidžiama tik tolėliau nuo kranto, bet išlipti pasivaikščioti prie tvoros ir pasinaudoti mikro pliažiuku niekas nedraudžia. Prie kranto milijardai žuvų baksnoja į kojas. Atrodo rankomis sugausi. Tačiau tik atsinešus graibštą ir net nespėjus panardinti į vandenį, dingsta kaip pabaidytos. Bandymai privilioti su bulka visokiais būdais nepasiteisina. Kai tik graibštas nukeliauja į laivą, vėl aplink pradeda sukiotis žuvų miriadai)).


  Laikas lekia nenumaldomai greitai – dar pora praplauktų salų ir jau reikia sukti į uostą grąžinti laivą.  

  Vakarienei vėl išnaudojami griliaus privalumai. Ir vėl katinams puota)). 

Karya (Karia) kaimas - kalnai - Eglouvi

 Karya kaime įkurtas Folkloro muziejus tradiciniame 1890 m. statybos name, kuriame gyveno Katopodi šeima. Šeimos nariai parodo ir papasakoja apie savo įkurtą muziejų. Kieme daug įvairių senovinių rakandų, namų apyvokos detalių, besisukantis didelis malūno ratas. Viršutinė pastato dalis skirta liaudies amatams - didelė dalis siuvinėjimo menui ir siuvinėtojai Marija Stavraka atminti, kuri praradusi ranką siuvinėjo su viena ir, kaip jie pasakoja, sukūrė unikalią „Karsan“ dygsnio techniką. 

Muziejus išsidėstęs per porą aukštų. Nusileidus į pirmąjį, atsiduri buvusiose gyvenamose patalpose su autentiškais baldais ir senoviniu įrengimu. Daugelis šių daiktų datuojami XVIII ir XIX a. Įdomu patyrinėti senųjų salos gyventojų buitį. Niekas neskubina, gali atsėsti ant akmeninių suolelių užtiestų rankų darbo kilimėliais ir įsijausti į atmosferą. Susimokėti reikia išeinant (3 eur).

Kelias nuveda per kalnus. Bandant surasti apleistą Rekatsinata kaimą nuvingiuojam keliuku į šoną. Puikios būklės asfaltas apžėlęs ant keliuko virstančiais krūmais, vietomis net pravažiuoti sunku. Tampa aišku, kad čia niekas nevažiuoja. Į kaimą veda dar siauresnis ir dar labiau apaugęs kelias, tad tenka mesti į šoną lankymo idėją. Bandymas važiuoti tiesiai tolyn baigiasi fiasko (kelias baigiasi) – tenka kelis šimtus metrų važiuoti atbulom, nes apsisukti tiesiog nėra kur. Net lengviau atsikvepi iššokęs ant pagrindinio kelio.

 Vienoje iš aukščiausių salos vietų iš toli mėlynuoja Ekklisia Profiti Ilias cerkvytės kupoliukas. Aplink tarsi Marso kanjonai. Keliukas, vedantis link cerkvės pradžioje neblogas, tačiau paskui prasideda duobės. Su drauge palengvinam automobilį ir likusį atstumą užkopiam pėsčiom. Daili mažuliukė cerkvė vienoje iš aukščiausių Lefkados viršūnių atstatyta po žemės drebėjimo. Durys neužrakintos, ant žemės priberta ryžių - kažkas neseniai tuokėsi.


Šalia koplyčios stovi varpinė. Tarsi iš balkono žvilgsniu gali aprėpti visą sala ir tolyn per jūras keliaujančias mažesnes salas.  Tai tikrai dovana kiekvienam keliautojui, pasigrožėti neprilygstamu gamtos grožiu, prieinamu tik paukščiams. Norisi ilgiau pabūti ir pasikrauti šios vietos energijos gaudžiant varpui virš galvos.

Ant sekančios viršūnės nyksta laiko niokojama Former radar, buvusi NATO radiolokacinė stotis ir bazė. Ji buvo pastatyta 1965 m. ir naudojama ryšiui tarp įvairių NATO bazių Viduržemio jūroje. Tai buvo rimta bazė – gyvenamieji bendrabučiai, pilnai įrengta virtuvė, restoranas, sporto salė ir pan. Įrengta sraigtasparnių aikštelė. Dabar čia vėjai ūžauja tik po pastatų griaučius ir 4 plienines antenas. Pavogtos visos neprikniedytos, prikaltos ar nepasiekiamos elektrinės ir mechaninės dalys, net pertvaros. Net iš benzino siurblio liko tik karkasas. Kažkur apačioje raudonuoja Egklouvi kaimo stogai. Statant bazę dalyvavo daug Egklouvi ir aplinkinių kaimų gyventojų, o vėliau ir dirbo įvairiose aptarnavimo  sferose. 


Ekglouvi kaimas pasitinka vaizdinga aikšte apglobta didelio platano, apsuptą vietinių tavernų. Pats laikas pasistiprinti šeimyninėje “Lithanofli” tavernoje. Kol atneš užsakymą greit prabėgu keliomis siauromis jaukiomis gatvėmis apstatytomis tradiciniais namais. 


Maistas puikus. Gardžiuojiesi kiekvienu  kąsniu. 


Desertu tiesiog būtina pasimėgauti žvelgiant į kalnus. Gretimame name „Platela“ kavinė (Καφενείο Η Πλατεία), siūlanti gardžius naminius pyragus ir nuostabų vaizdą iš balkono. Apelsinų pyragas nuostabus.

Ekglouvi kaimas gerai žinomas dėl lęšių derlių. Čia rugpjūčio mėn. vyksta lęšių šventė su muzika ir šokiais. Lefkados saloje ūkininkai augina „lathiria“ (arklio pupeles), kurios yra labai maistingos. Draugei jų reikia iki negaliu. Tavernos šeimininkas tokių jau neturi, bet vietinių lęšių maišelį dar suranda. Arklio pupelių pataria užsukti į Karya kaimą. Bet dar reikia praeiti keliomis Ekglouvi kaimo gatvėmis besigėrint akmeniniais namais. Už vieno namo kampo Kalėdų laukia eglutė.

Karya (Karia) - tradicinis kalnų kaimas. Pupelių  ir čia nėra. Tačiau koks malonumas pasivaikščioti siauromis akmenimis grįstomis gatvelėmis nubėgančiomis įvairiomis kryptimis ir išnykstančiomis tarp akmeninių namų. Kaimo centre ir palei pagrindinę gatvę daug didelių platanų. Daugelis tavernų dirba ištisus metus ir patiekia skanų maistą, todėl nemažai vietinių užsuka į kaimą išgerti ir pavalgyti. 

Vakarėja, laikas sukti namo. Tačiau diena be jūros negalima, tad trumpam užsukama į jau žinomą Ammoglosa pliažiuką.

Lefkados miestas

 Po pietų orų prognozės nusimato nekokios. Pats laikas išsamiau susipažinti su salos sostine. Automobilis paliekamas šalia prieplaukos. Istorijos kupinos Lefkados gatvelės vilioja tolyn. Čia įsiamžino romėnai, prancūzai, osmanų turkai, venecijiečiai, britai. Nors iš pirmo žvilgsnio siauros gatvelės ir akmeniniai namai atrodo paprastai, Lefkados miestas pasižymi savitu architektūriniu stiliumi ir vilioja tam tikru aristokratišku žavesiu. Savitą miesto architektūrą lėmė Venecijos užkariautojų kultūros paveldas ir intensyvi seisminė regiono veikla. Didžioji miesto dalis buvo nušluota nuo žemės paviršiaus per du stiprius žemės drebėjimus, todėl daugelis namų pastatyti ant specialių polių. Dauguma namų dviejų ar trijų aukštų, su lengvomis medinėmis konstrukcijomis. Kai kurie nudažyti ryškiomis spalvomis. Daugelis istorinių Lefkados įžymybių išliko iki šių dienų arba buvo atkurtos po žemės drebėjimų. Miestas įdomus mėgstantiems klaidžioti siauromis gatvelėmis ieškant įdomių maršrutų. 


Daugybė kavinukių ir parduotuvėlių kviečia pasižvalgyti viduje. Vienoje draugė nuperka lauktuvių kaleidoskopą. Atsiskaitant grynais iš karto pritaiko nuolaidą. Lygiai kaip ir perkant knygą knygyne, įsikūrusiame nuostabiame name su puzzo. Grynieji Graikijoje nepamainomi. Daug kur kortelėmis neatsiskaitysi, o jei sugalvosi pasiderėti, tai nuolaidą pritaikys tik mokant grynais. 

Vienoje iš siaurų gatvelių įsikūręs Fonografų ir radijo muziejus. Nedidelis privatus muziejus, įkurtas vietos kolekcininko Takis Katopodis, kuriame eksponuojami fonografai, vinilai, reti objektai, dekoratyviniai daiktai, monetos, pašto ženklai, nuotraukos. Fotografuoti viduje neleidžia. Nemokamas, bet išeinant galima palikti pinigėlį. 

Centrinėje aikštėje, apsuptoje kavinių ir restoranų tiesiog priverstinai norisi įkalti puodelį kavos ir ramiai apžiūrėti 17 a. Šv. Spiridono bažnyčios fasadą. Tačiau  į vidų užsukam tik į Agios Nikolaios bažnyčią. Aikštėje vyksta įvairūs vieši renginiai - čia 1964 m. rugpjūtį koncertavo Maria Callas, akomponuodama fortepijonu. 

Gatvelės viena už kitą gražesnės ir jaukesnės, kai kurios paskendusios žiedų pusnyse. 

Pakeliui duonos parduotuvėlėje reikia prigriebti šviežios duonos. Draugei pasiteiravus apie lathiria pupeles, nukreipia į vieną parduotuvėlę pagrindinėje pėsčiųjų  gatvėje. Aišku, ten pupelių nėra, tačiau šeimininkė pataria užsukti į ekologinę „Papas“ parduotuvę A. Katopodi 1 gatvėje. Parduotuvėje puikus birių produktų ir kt. pasirinkimas, stovi ir pupelių maišas. Kainos geros.

 Saulė pasislėpė, dangus niaukiasi, dalis parduotuvių traukia savo prekes iš gatvių. Kai kurios net užsidaro. Einant pėsčiųjų gatve pradeda kilti vėjas. Laikas namo. Nes dangus niaukiasi nejuokingai. 

Tik sugrįžus prapliumpa tokia liūtis, kad už kelių metrų nieko nesimato. Vakaro lietus baigiasi ir apdovanoja siurrealistiniu įspūdingu saulėlydžiu. Lakstai po gatvę gaudydamas gamtos menininko paletės spalvų virpesius. Vakarai tampa saldesni nuspalvinti įspūdingais saulėlydžiais. Sutemus nueinantis lietus nušviečia dangų įspūdingais žaibais. 

Nydri krioklys – Vasiliki – Sivota

  Paskutinė diena saloje. Nydri krioklys po lietaus vandeningas, tačiau baseinėlis šalia, kuriame siūloma išsimaudyti, purvina spalva visai nevilioja. Vieta turistinė ir net nesezono metu žmonių nemažai. Praėjimai siauri, šalia mikroskopinė apžvalgos aikštelė. Tai kas darosi sezono metu, jei dabar praeiti problematiška? Pasimėgauti krioklio vaizdu nėra kada, nes už nugaros alsuoja eilė. Takas iki krioklio nesudėtingas, po akmenis ropoja krabukai. 

Netoli sovėjimo aikštelės po dideliu platanu įsikūrusi kavinė. Reikia pasimėgauti kava ir vietiniu limonadu gaminamu iš vieno salos ūkio citrinų.

Grįžti iš Graikijos be vietinio aliejaus būtų nedovanotina klaida. Siauras, medžių lajomis apkabintas takas nuveda  aliejaus gamykla Biological olive oil factory "Liberakis". Šeimos ūkyje siūlomas aliejus, alyvuogės, actas, likeriai ir kt. gėrimai, uogienės. Viską galima paragauti.

Draugai nekantrauja išsimaudyti, tad sukame į Vasiliki. Paplūdimys driekiasi ramiais sekliais vandenimis. Jie neria į bangas,  vyras su tinkleliu įsitaiso prie įtekančio upelio gaudyti žuvų, o aš nužingsniuoju į nedidelio kaimelio centrą. 

Vasiliki išsidėstęs palei ilgą plačią įlanką, vietovę, kurią kažkada perėjo legendinis Odisėjas. Tolėliau keltų uostas. Kaimas kopia stačiais kalno šlaitais dailiais nameliais. Kiemuose kvepia iš vazonėlių virstančiais bazilikais.Kaimo centras išsidėstęs aplink žvejybos uostą, apsuptą pavėsingų medžių ir spalvotų kavinių stalų. Akmeninėje krantinėje ramiai supasi pririšti pramoginiai ir žvejybinai laiveliai.

 Karštą dieną gera prisėsti po pavėsingais medžiais su puodeliu kavos ir saldėsiu. 

Siaurose gatvelėse mažuose butikuose ir parduotuvėlėse sustingę tarpduriuose jų šeimininkai tingiai persimeta žodžiais. Žodžiai nukrenta ir ištirpsta saulėkaitoje tarsi ledai. 

Sulaukusi skambučio lekiu iki automobilio. Žvejyba be laimikio. Gudrios graikiškos žuvys tiesiog užuodžia kurioje pusėje tinklelis. Didieji mauduoliai alkani. Pats laikas nutūpti geroje tavernoje. Deja, visos pakeliui pasižymėtos atsidarys žymiai vėliau. Tenka tiesiog žemėlapyje sekti kas pakeliui netoliese šiuo metu dirba. Artimiausia Evgiros kaime „Giorgalakis“ taverna. Staigus posūkis nuo pagrindinio kelio nuveda aukštyn į kalnus. Vis aukštyn ir aukštyn. Stabtelėjus kaimo prieigose apačioje nusidriekia žalias slėnis tarp Marantochori ir Amoussa įlankos. Taverna įsikūrusi greta bažnyčios. Automobilį galima pasistatyti šalia bažnyčios. Kaimas tarsi išmiręs, išskyrus ant parapeto tupinčią katę. 


Šeimininkė snudūriuoja ant  sofutės - tavernoje mes pirmi svečiai. Kai ko iš meniu nėra, bet pasirinkimas pakankamas. Vienas iš patiekalų gaidžio troškinys. „Ne ne, ne vištos“ – sumojuoja rankomis šeimininkė – „Gaidžio, berniuko“. Net pademonstruoja kakariekavimą)). Šeimininkai nuskuba gaminti. Jei ne mes, būtų sau gulėję ant sofkelės. Kol gaminami valgiai apsidairau aplink išgąsdindama medituojančias kiemuose kates ir miegantį šunį.
  Porcijos didelės, viskas be galo skanu. 

Pakeliui mažulytis Sivota kaimelis. Prie krantinės prišvartuoti žvejų laiveliai ir dailios jachtos, krūvos šafraninių žvejybos tinklų, rožinės ir raudonos bugenvilijos, dengiančios pakrantės tavernas, ir stilingos mažos dovanų parduotuvės. Pakrantės promenados gale mikroskopinis paplūdimys. Reikia prisėsti pakrantėje puodeliui kavos ir pasigrožėti ant kalnų besileidžiančiomis sutemomis. 

Vonitsa - Vienuolynas Panagia Eleousa -Napflionas

 Ryte paskutinį kartą tenka pasirūpinti katinais.

 Kad neprailgtų kelias iki Napfliono, reikia užsukti pakeliui kavos. Ambraciano įlankos brangakmenis – Vonitsa. ĮsikūręsVenecijos pilies, stūksančios ant pušimis apaugusios kalvos, papėdėje. Skaniausia kava su vaizdu į jūrą, tad belieka įsitaisyti labiausiai patikusioje kavinėje.


Ilgesnis sustojimas prie 9 a. vienuolyno Panagia Eleousa - Klissoura Canyon. Sunkiais osmanų viešpatavimo metais vienuolynas tarnavo kaip prieglobstis pabėgėliams, tačiau laikui bėgant liko tik bažnyčia ir pusiau sugriautas bokštas. Dabar vieta suremontuota. Aukštai kalne žavi bažnytėlė. Lipant į kalną maršruto viduryje pribloškiantis 16 m aukščio akmeninis kryžius, sukurtas nupjovus dalį uolos ir pastačius kryžiaus pagrindą. 

Papietauti nusukam į Arvaniteka kaimelį. Tavernoje „Σπυρακος Νικολόπουλος“ kalba tik graikiškai. Moteriškės pasikviečia pagalbos vietinį, sėdintį prie stalo. Meniu nėra - ką šiandien gamina, tą ir siūlo. Suvlaki sukepęs, tačiau graikiškos salotos nuostabios. Kažkur pakeliui  dar reikia stabtelti kavos ir pasigrožėti jūra.

 Napflione užsakytam butuke jau laukia šeimininkės tėvas. Viską aprodo ir užleidžia vietą gatvėje mūsų automobiliui. Butukas Michaela's guesthouse gerulis, trijų kambarių, su dviem vonios kambariais. Vanduo, geras aliejus, actas, saldainiai – viskas svečiams. Tačiau puikiausia vieta – terasa, iš kurios matosi Palamidi tvirtovė. 

Pasidalinus kambarius laikas lėkti pasidairyti. Šalia namų Chiesa della santisdima Trinita cerkvė. Viduje tokia tamsi ir slegianti, kad net nejauku.

Kojos neša be tikslo kažkokiomis gatvelėmis, kol nusprendžiam prisėsti pavakarieniauti. Atsargiai prisiartina „Karamalis“ tavernos savininkas, klausdamas ko norėtusi paragauti. Aštriai marinuotų ančiuvių turi, tai negi įžeisi žmogų?)  Visi pasiilgę žuvies, o ji ten verta dėmesio.

Sutemus pats laikas nerti į senamiesčio gatveles. Elegantiški namai ir aikštės prietemoje tampa išties paslaptingi. Gatvelėse persmelktos romantika. 


Viliojamai atrodo ir folkloro muziejus.


 Pagrindinė Sintagma aikštė vakare pavirsta viena ištisine taverna. Aikštę supa istoriniai pastatai: Trianonas, Archeologijos muziejus ir Graikijos nacionalinis bankas, pastatytas 1930 m. Tarsi karūna ant kalno šviečia Palamidi tvirtovė. Jos šešėlyje slepiasi daug paminklų žymiems žmonėms. Gatvelėse sklando svaiginantis romantikos jausmas, o geltonuose langų ir durų stačiakampiuose namų jaukumas. Nafplionas toks įvairus savo vaizdingumu, kad beveik kiekviename žingsnyje gali padidinti stebėtojo įspūdžių laipsnį, priversdamas visiškai pamiršti ką tik matytas grožybes arba apgaubęs šventės jausmu ilgam sulaikyti prie gatvėje skambančios muzikos.


Sugrįžus namo, iš terasos toliau gali gėrėtis apšviestos pilies vaizdu. 


Diena skirta Nafplionui

 Dienos šviesoje miestas ne mažiau jaukus. Kiekviena senamiesčio gatvelė, po kurias visai nepavargsti klaidžioti, slepia atskirą žavesį ar net savo charakterį. Apskritai apie Nafplioną galima kalbėti – pats, pats! Pats vaizdingiausias, originaliausias, gražiausias, patogiausias, įdomiausias ir pagaliau turbūt švariausias Graikijos miestas! Čia nėra didelio tradicinės graikų architektūros atotrūkio tarp klasikinės antikos ir betoninio modernumo. Nafplionas panašus į aristokratą. Ir ne atsitiktinai - tai buvusi pirmoji nepriklausomos Graikijos sostinė. 


Palei jūrą driekiasi ilga krantinė. Miesto įlanka, kurios centras kažkada buvo gynybinė Bourtzi pilis saloje, užtikrino miesto saugumą nuo užpuolimų.  Pagrindinis šio įtvirtinimo tikslas  - neleisti priešo laivams pasiekti krantą. To buvo pasiekta gana paprastai, pasitelkus labai sunkias grandines, nusidriekusias abiejose tvirtovės pusėse iki pat įlankos krantų. Kilus menkiausiam pavojui, grandines pakeldavo iš jūros dugno ir į miesto uostą negalėjo įplaukti nei vienas laivas.Vėliau pilis buvo budelio rezidencija, o dabar turistų lankoma vieta. Maži laiveliai reguliariai plaukia į tvirtovę. Civilizuota krantinė driekiasi iki vartų. Už jų katinų rojaus krantinė. Uolos, kaktusai ir žiedų debesys. Galima nueiti iki paplūdimio, bet saulėkaitoje, nežiūrint, kad spalio antra pusė, triuškinantis karštis. 



Reikia grįžti į miestą. Akmenimis grįstos susikryžiuojančios gatvelės siūlo daugiau pavėsio. O geriausia prisėsti kavinukėje su stiklu šalto gėrimo ir kava, stebint miesto gyvenimą. Per pietus viena po kitos užsidaro parduotuvėlės ir butikai. Netgi kai kurios kavinukės. Gatvės ištuštėja - vienas kitas praeivis. Turbūt laikas ir mums pailsėti. 

Vakarieniauti pasirenkam netoli namų kavinę „Zournal“. Padavėjas pasiūlo dienos patiekalą kepenis. Nuostabaus skonio, sultingos. Pupelių užtepėlė su karamelizuotais svogūnais ir kaparėliais taip pat gardi. Ir šalta vietinė degtinytė tcipuro)



Ir vėl pavilioja sutemose besimarkstančios vakarinės senamiesčio gatvelės - staiga kylančios aukštyn, su balkonais, apraizgytais bugenvilijomis. Jomis klaidžioti galima valandomis, atsipalaidavus ir mėgaujantis nuo sienų sklindančia šiluma, sukaupta per tūkstančius metų...Vakare užlieti šiltos minkštos šviesos žmonės sėdi kavinėse, neskubėdami užsuka į galerijas ir suvenyrų parduotuves arba tiesiog šiaip slampinėja gatvelėmis sustodami prie įdomių vitrinų. Atrodo vaikščiotum iki nukritimo gėrėdamasis vaizdais.  

Nafplionas –Vravnona (Artemis)

 Pusrytukai šalia kavinukėje ir dar su vyru pasivaikštom iki Nafpliono ūkininkų turgelio. Daugybė šviežios žuvies ir daržo gėrybių. Nors apsiverk, bet neveši gi žuvies namo)

Kadangi dar kitą dieną laukia ankstyvas skrydis, nakvynė užsakyta ne Atėnuose, o netoli oro uosto Vravnona, tiksliau Artemis miestelyje (booking nurodo Vravnona). Nusprendžiam nebevažiuoti į Atėnus. Nors pagrindiniai objektai lankyti, bet kas tos kelios valandos tokiam mieste. Apsistojam labai jaukiam ir erdviam butuke su kiemeliu. 


Draugai nori paskutinį kartą pasipliažinti. Papietauti žada pajūrio kavinukėj. O mes nukeliaujam iki tavernos „Ο Μιτεράν“. Tavernoje daug vietinių kažką švenčia ar mini. Įsitaisius už nedidelio apvalaus staliuko tavernos teritorija tampa tarsi scena. Prieina padavėjas ir klausia kodėl sėdim prie tokio mažo stalo. Atrodo, kad tokio užteks. Pasirodo, taip tik atrodo ir netrukus padavėjas atitraukia nuo mūsų apvalų stalą ir atvelka didelį keturkampį)). Tiesą sakant pasilengvina sau darbą. Nors užsakymas ir nedidelis, tačiau lėkštės didžiulės, o maistas tobulas. Dar atneša ir bonusą - ledų. Lefkadoje bonusų nebuvo).


Dar reikia užsukti į parduotuvėlę likusių dovanų ir tada pasiimti draugų. Tačiau iš pliažo labai neskubam, smagu pasivaikščioti pajūriu.

 Namie laukia lagaminų pakavimas. Kitą dieną pasisvėrus oro uoste pasirodo supakuota gerai - vos keliolika gramų lieka iki leistinos normos)

 ........................................................................................................................

Dar neišsisklaidžius sutemoms atriedam į oro uostą. Ryanair laukimo salė mikroskopiška ir tvanki iki begalybės, tad stengiamės išlaukti iki paskutinės minutės.

Iki Graikija, o gal net ir Atėnai. Juk iš čia visai nesunku aplankyti ir kitas Graikijos salas...

Kelionės vaizdų popuri 😊 






 











Komentarų nėra:

Rašyti komentarą