2023 m. liepos 29 d., šeštadienis

Molėtai - vasaros diena


Vasara puikus laikas - dienos šiltos ir ilgos. Užtenka tik įsispirti į batus ir gali jau lėkti laukais. Kad ir iki Molėtų. Dažnai į šią pusę traukiama prie ežerų ar į miškus, tačiau smagu pasivaikščioti ir po pačius Molėtus. Pasirinkus ne autostradą, o senajį kelią, galima užsukti į porą vietų pakeliui.


 Viena iš jų - atrestauruotas Glitiškių dvaras. Nepalyginti kaip jis atrodė prieš kelis metus. Nusipurtęs senus skarmalus dabar puikuojasi nauju, iš tolo šviečiančiu fasado rūbu. Šalia atjaunėjusio dvaro net ir ežero mėlis tampa ryškesnis.

 Važiuojant keliu toliau, pasiekiamas Molėtų technikos muziejus. Atvėręs lankytojams duris 2019 m. šiuo metu eksponuoja beveik 300 automobilių. Ir net tik jų. Privatus muziejus, įkurtas su tikslu išsaugoti ir ateities kartoms parodyti senąją techniką. Dirba šeštadieniais 10-18 val., sekmadieniais 11-17 val. Bilietas dabar 8 eur (mes mokėjom 7). 

Puikus muziejus, daugeliui lankytojų sukeliantis begalę sentimentų. Užtrukti gali net ir visą dieną, nes čia  į eksponuojamus automobilius galima lipti, pasukioti vairą. 

Tik į angaruose išrikiuotus lengvuosius automobilius ir motociklus sėstis negalima. Vienas angaras skirtas užsienyje gamintiems. 

Šitokią turėjom naujutėlę, tik raudoną.

Belaipiojant po automobilius, autobusus, žemės ūkio techniką gali sukurti įvairių istorijų ir tarsi vaikiškame žaidime pabūti jų herojumi.  O dar kai kompanija nemaža ir linksma, tai prisikvatoji iki soties.

  Be automobilių daugybė senos radijo, audio, TV aparatūros, kitos butinės technikos. Vyresni pasakoja jaunesniems arba tarp savęs dalinasi ką namie turėjo, kuo naudojosi, kokių nuotykių patyrė važinėdami vienu ar kitu automobiliu).

Teritorijoje yra maitinimo paviljonas, pavėsinės, vaikų žaidimų aikštelė ir kažkodėl su gąsdinančia lentele, kad įkas, asilas Gučis. Mes jam priskynėm šviežios žolytės, kurią su malonumu sukramsnojo.

 Galima būtų dar vaikščioti, bet dienos tikslas Molėtai. O ir užkrimsti norėtųsi. Deja, senajame kelyje poilsio aikštelių nėra. Tenka stoti šalia kažkurio ežero, prie kurio visai nėra priėjimo ir tiesiog švaresnėje miško laukymėje surengti pikniką. Gerai, kad turim staliuką ir kėdučių. 

 Molėtuose parkuojamės netoli TIC ir į trasą. Nors kažkokių ypatingų istorijos ar architektūros paminklų nėra, bet miestelis labai susitvarkęs, puikiai įrengtos poilsio zonos ir pėsčiųjų takai aplink ežerus.

 Prie savivaldybės rekonstruota aikštė. Deja, bet ir ją palietė medžių kirtimo banga (paliktas tik vienas senas medis). Nors aikštė naujai sutvarkyta, bet kažkokia besielė. Mikro vejos veda į niekur. Karštą vasaros diena ant suoliuko nepasėdėsi - iškepsi saulėkaitoje šalia permatomo medelio. Simboliniai vartai simpatiški, tik kažkokie vieniši. Jei ne fontanas, būtų karščio oazė. 

Akis nudžiugina keraminių švyturių paroda. Švyturiai – kažkas tokio paslaptingo, persmelkto nenusakomo ilgesio ir vilties.

 Šalia aikštės ant namo sienos piešinys, skirtas miesto žydų bendruomenės istorinei atminčiai, sukurtas pagal autentišką nuotrauką. Šioje miestelio dalyje kadaise stovėjo daug žydų namų,  sinagogos.

Netoli Molėtų turizmo ir verslo informacijos centro iki karo veikė didysis miesto šaldytuvas - "ladaunia". Žiemos metu iš ežerų čia buvo gabenami ledai, pagelbėję šiltu metu gyventojams atvėsinti produktus.

  Ladaunios nebėra, o karštą dieną geriausia prie vandens, tad nukulniuojame link ežerų. Praeiti nepasimatavus “Žvejo batų” tiesiog neįmanoma, kaip ir neprabėgti po fontano čiurkšlėmis. Žvelgia į tokius pozuotojus pabalnota žuvytė su laumžirgiais ir nežinia ką galvoja)) 

Per tiltuką nupėdinam iki Sizifo akmens. Galėtų būti  ir mažesnis, vis tiek nepajudintum.

 Pastovio ežero pakrantėje prasideda gražiausioji dalis. Takas veda palei ežerą iki skulptūrų parko. Ant ežero įrengtoje scenoje ir užlipus į apžvalgos aikštelę džiugina vaizdinga ir išpuoselėta aplinka. Žaliosios valtelės prie kurių turškiasi vandens paukščiai, spalvingų gėlių loveliai,  skulptūrų parkas – tik spėk žvalgytis. Gera pasivaikščioti sutvarkyta krantine. 


Pėdini neskubėdamas, prisėsdamas pakrantėje pamakaluoti kojomis šiltame vandeny. Grįžtame taku kitu ežero krantu. Švendruose ilsisi paukščiai. Tarp ir jų muskusinė antis. Pasprukusi nuo šeimininkų susirado draugų ir puikiausiai jaučiasi jų draugijoje.

 Grįžtame į centrą, prie Raudonų mūrų. Tai buvę žydų namai, kur buvo įkurtos žydų krautuvėlės, prekiavusios duona ir bandelėmis, mineraliniu vandeniu. Čia veikė siuvykla, kirpykla. Žydai, kaip ir daugumoje miestelių, prekybos vadžias laikė savo rankose.   

Kažkas pasiūlo užkrimsti ko nors skanaus. Deja, “Slibino slėptuvė” nedirba. “Vanilinis dangus” siūlo nekažką, o ir kainos truputį iš padebesų. Vyriškoji pusė užsuka į piceriją “Donatela”, bet ten picos reiktų laukti ne mažiau nei pusantros valandos. Tiek jau to. Nusiperkam parduotuvėje po ledų porciją ir mėgaujamės susėdę ant suoliuko. Yra laiko akimis patyrinėti raudonuosius mūrus, paspėlioti kaipgi išsidėstę mansardoje gyvenami butai. Ir čia kaip pagal užsakymą palei mūrus atžingsniuoja pažįstamas. Pasirodo Raudonuose mūruose ir gyvena. Į svečius nesiprašom, bet kaip išdėstyti kambariai papasakoja)

 Pasmalyžiavus nueinam iki naujojo tilto per Pastovėlio ežerą, kuris pakeitė iki šiol buvusį beždžionių tiltą. Šalia gražiai sutvarkyta erdvė su lauko muzikos instrumentais - grok, kurk. Ant nemažo akmens įsikūrė mažulytė skulptūra „Kas paleido antį“. Ančiukai pildo norus, tad nepraeikite nepaglostę.))

 Paskutinis objektas Molėtūno vandens malūnas. Išliko tik raudono mūro transmisijos (transformatorinės) priestatas. Viskas byra akyse. Gaila, kad tokie pastatai neprikeliami naujam gyvenimui. Vienintelis įdomus objektas, šalia susiformavęs kriokliukas iki kurio irgi ne taip lengva prieiti. Gerai, kad važiavom, nes eiti pėsčiam nearti, o ir neverta.

  Įspūdžiui pataisyti stojam prie Pikeliškių dvaro. Atrodo visai neseniai buvom, o šalia jau suformuotas naujas parkas. Vakaras leidžiasi ant Žalezos ežero skleisdamas ramybę.



 



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą