Vepriai akmenų apsupty

 

Žydinčių sodų ir geltonuojančių rapsų laukų apsupti miesteliai unikalūs savo turtinga praeitim.  O jei dar įsikūrę netikėtoje vietoje?

Ar daug miestelių, įsikūrusių meteorito krateryje, tenka aplankyti? 

Punžionių atodanga, Balingradas, Buivydžiai ir kabantys tiltai

  Pavasaris mažais žingsneliais pievas dabina gėlėmis, medžius nusagsto salotine žaluma. Miškuose žydras žibuoklių jūras išstumia baltieji kiško kopūstų varpeliai, per pievų žalumas nubėga tūstančiai ryškiai geltonų pienių. Po vienspalvės žiemos didžiausias malonumas akims.

  Ir vėl sukam vairą Nemenčinės link. Jau seniai rūpėjo apžiūrėti geležinkelio tiltus Neries Žeimenos santakoje.

Varėna ir Karvės blynas

 

Nežiūrint, kad ne pirmas savaitgalis džiugino šiltais orais, šįmet pirmą kartą kirtom savo savivaldybės ribas.  Iki be galo seniai lankytos Varėnos.

 Nors iš Vilniaus išjudėta gana vėlai,  šviesus vakaras neskubino sukti namų link. Į Trakų pusę, kaip visada šiltą savaitgalį padorus kamštukas, tačiau nusukus į Druskininkų kelią, galima lėkti laisvai dairantis į pakelės vaizdus.  

Rokantiškių piliavietė, Strielčiukų žygtakis

 Kada iš Vilniaus nesinori niekur išvažiuoti, šalia namų miškai nebevilioja, tačiau norisi naujų  įspūdžių,  galima surasti kitų alternatyvų.  Juo geriau, kad tokios alternatyvos visai šalia. 

Viena iš jų Rokantiškės.

Jurkiškio upelio pažintinis takas lapkričio ūkuose

 

Lapkritis turbūt pats nepatraukliausias metų mėnuo - šalta drėgmė skverbiasi pro visus plyšius, o saulė atrodo tarsi nepasiekiamas miražas. Tai metas, kai atrodo, kad belieka tik susirangyti jaukiame krėsle su puodeliu karštos arbatos.  Bet net ir jaukiame krėsle nesėdėsi visą dieną, o karštos arbatos galima išgerti kokioje gražioje vietoje.

Čiobiškis, Bartkuškio kopa, kai ruduo kupinas vasaros žavesio

Antrus metus iš eilės rugsėjis lepino saulėtais ir šiltais orais. Trumpėjančios dienos palaimingai murkdamos atitipendavo minkštomis katino letenėlėmis, o paskutinis savaitgalis žadėjo beveik vasarišką šilumą.

  Jau seniai knietėjo surasti Čiobiškio arba Rynos urvą, tad pasitarę su vaikais, pagaliau išsiruošėme Čiobiškio link. 

Pasteliniai Nidos vakarai

 

Neringoje mano širdis dainuoja. Visada.  Alsią vasaros  dieną žaliems miškų delnams glostant galvą, rudenį nokstant kaštonams, žiemą vėjyje stebint mariose traškantį ledą, pavasarį virš galvų nusidriekiant migruojančių paukščių keliams. Nidoje prisimenu visus vaikystės kampelius ir kvapus - ledų kioską, kur, suspaudę pinigėlį saujoje, išsirikiavę laukdavome kol atidundės mašina iš Klaipėdos, ilgąsias gluosnio (jo jau nebėra) šakas, ant kurių supdavomės ilgais rudens vakarais, svaiginančias žydinčias akacijas (jų vietoje automobilių aikštelė), senąjį laiptuotą taką į švyturį, vienintelę girininko karvę, kaimynų pomidorus nokstančius tiesiog lauke, po kojomis byrančias kieme vyšnias, ištrauktų tinklų kvapą…. 

Karmazinų taku

 

Savaitgalio pietūs gamtoje? Žinoma! Gamtoje net patys paprasčiausi sumuštiniai įgauna nepaprastą skonį. Šis bei tas - net nelabai svarbu kas -  iš šaldytuvo keliauja į šaltkrepšį ir jau sukam vairą iš kiemo link Karmazinų pažintinio tako. 

Žemaitijos keliais ir takeliais (II atostogų dalis)

ANKSTESNĖ PASAKOJIMO DALIS

Atsisveikiname su Latvija. Atostogas tęsime mūsų pajūry ir Žemaitijoje. 

Latvija – kur po kojomis dūžta bangos (I atostogų dalis)

Atostogos - kai  kiekviena diena pažeria daugybę įspūdžių, leisdama pailsėti sielai ir išsivalyti galvai, kai neskubant, net nepastebėdamas, gali nužingsniuoti N kilometrų. Atostogos vasarą leidžia mėgautis visomis gamtos dovanomis, stebint šnarančias vėjyje smilgas, dūžtančias į krantą bangas, ganant debesėlius dangaus žydrynėje. Tai metas, kai nesinori įtampos, gręžiojimo per petį ar konkrečios neatostogiškos informacijos paieškų. 

Šie metai kitokie. Šią vasarą neliks už nugaros nugulusių tūkstančių kilometrų. Liks nelankyti kalnai. Tačiau tai proga aplankyti šalia esančias vietoves, kurių lankymą vis atidėliodavai vien dėl to, kad tai arti ir bus galima padaryti bet kada.  

Vaiguva, Ilguvos dvaras - riedam kaire Panemunės puse

Sidabrinė Nemuno juosta nuvingiavusi žaliomis pievomis ir laukais, nuskalaudama palei krantą įsikūrusius miestus ir kaimus, pailsusi įkrenta į jūrą. Vedantis į pajūrį kelias Nemuno dešinėje džiugina akis - tylūs miesteliai, pilys, piliakalniai. Bet ne mažiau įdomi ir graži kita Nemuno pusės pakrantė.   

Ekspromtu šalia Vilniaus- Galinės, Maišiagalos dvarai, Karvis

 

Ryte  dangaus žydrynėje vartaliojosi saulė ir prognozuotu lietumi net nekvepėjo.  Eilinį kartą meteorologai orų neatspėjo. Negi tokiu oru sėdėsi namuose? Planuoti darbai buvo nukelti neribotam laikui ir ekspromtu, labai nesigilinant, parinkti keli objektai šalia Vilniaus. 

Dūkštos pažintinis takas

 

Įsibėgėjant vasarai, žaliuojančios pievos ir miškai kvietė į savo valdas. Vieną saulėtą šeštadienį skyrėm pasivaikščiojimui Dūkštos pažintiniu taku. Dažnas, arčiau gyvenantis, tikrai ten buvęs. O mes vis atidėliodavom, lėkdavom į tolesnius mūsų krašto kampelius.

 Diena žadėjo būti karšta, tad takas palei upelį medžių paunksmėje kaip tik ta vieta, kur karštis ne toks ir baisus.

Gelgaudiškis, Gelgaudiškio dvaras

  

Lėtai nešdamas sunkius vandenis gražuolis Nemunas bangelėmis pakutena palei jo krantą įsikūrusių miestelių šonus. Didžiosios upės prisilietimu didžiuojasi ir smėlėti Gelgaudiškio paplūdimiai. Nedidukas jaukus miestelis, į kurį atvažiuoju susitikti su man brangiais žmonėmis.

Lyduokių dvaras, Balninkai, Videniškės ir dar kai kas pakeliui

Pakelės švytėte švytėjo nuo žydinčių rapsų. Akinamai - tarsi nukritusi saulė, rėkdama iš džiaugsmo, išsivoliojo juose. Net prisimerkdami lėkėme plentu tolyn – link Pabaisko. Nežymaus miestelio, kuris ir miestelio statusą turi tik todėl, kad Smetonos laikais čia buvo valsčiaus centras.