Jambo, Kenija

 

Netikėtas kvietimas keliauti į neplanuotą šalį visada sukelia emocijų sūkurį. Ypač kai metai jau sudėlioti į lentynas, o ir atostogų ne prūdai. Būtent todėl prieš porą metų atskridęs kvietimas iš Kenijos – „Nori į svečius?“ vizualizavosi tik šįmet. Vertė paskubėti ir Nairobyje dirbančios draugės darbo kadencijos pabaiga. Nors pradinis planas buvo leistis į šį nuotykį su dukros šeima, pasikeitęs gyvenimo scenarijus virto realybe keliauti su drauge.  Gegužės mėnuo Kenijoje laikomas liūčių sezono įkarščiu, tačiau pasiteisino visu 100 proc.

Gamta lepino nuostabiu oru – lietus tepasirodė porą kartų naktį ir tik sykį nedrąsiai pakrapnojo dieną. Ne sezonas - reiškia jokių žmonių minių. Absoliučiai pasiteisino ir sprendimas rinktis privatų safarį. Karaliavom džipe dviese pagal individualų maršrutą. Kelionės pasiruošimas neužtruko - užsakyti safarį, viešbutį prie vandenyno, vidinių skrydžių bilietus ir.... belieka laukti. Praktiški pastebėjimai, patarimai –atskirame aprašyme.  

1 diena Vilnius- Frankfurtas-Nairobis

 Skrydis anksti, bet rytas prasideda stresu. Draugė niekaip negali išsikviesti taksi, tad tenka akimirksniu keisti maršrutą ir lėkti link jos namų. Laimei, metas ankstyvas ir mieste automobilių visai nedaug. Skrydis iki Frankfurto neilgas, o pora valandų oro uoste prabėga labai greitai. Nairobį pasieksime vakare. Deja, teko kovoti už savo asmeninę erdvę su šalia sėdinčiu kaimynu. Kažkodėl dalis keleivių įsitikinę, kad jei po priekine sėdyne pasidėjo kuprinę, savo kojas gali drąsiai tiesti į kaimyno teritoriją (arba sėdint viduryje tenka susitaikyti, kad abu ranktūriai jau užgrobti kraštuose sėdinčiųjų). Tenka porą kartų griežtai pasakyti, kad ponas turi savo teritoriją. Sutemus leidžiamės Nairobio oro uoste. Pasų patikra praeina labai greitai, todėl lagaminų laukimas prailgsta.

 Išėjus išsikviečiam Uber ir riedam iki draugės namų. Tamsoje miesto detalių nesimato, įvairiomis šviesomis nušvysčioja tik aukšti pastatai. Taksi išleidžia namo teritorijoje, už vartų, ir neužilgo žengiam į erdvius draugės namus. Kiekviena gaunam po kambarį su atskira vonia. Tačiau reikia skubėti į balkoną pasigrožėti apšviestu miestu, susipažinti su dviem katukais, įkalti po arbatos puodelio ir tik tada pagaliau griūti į minkštą lovą.

2 diena  Nairobis

 Diena dedikuota pažinčiai su Nairobiu. Draugę išleidžiame į darbą ir po jogurtinių pusryčių kviečiam taksi iki Žirafų centro (Giraffe Center). Važiuoti tenka labai ilgai - kamščiai. Žirafų centras atlieka nuostabią misiją - saugo nykstančias Rotšildų žirafas, kurių buvo likę tik 130. Perki bilietą (10 Eur) ir įeinant gauni kokoso kevalą su žirafų skanėstais. Prieš įeinant privaloma nusiplauti rankas. Didžiausia centro atrakcija - žirafų maitinimas. Jos tiesia melsvus liežuvius, kad tik gautų skanų kąsnelį. Stovi akis į akį su žirafom.

Milijonas teigiamų emocijų, todėl net pasibaigus skanėstams pakartojome pasivaikščiojimą taku, gaudydamos kiekvieną žirafų žvilgsnį. Vietinės merginos ir moterys tiesiog pamišusios dėl įvairiausių šukuosenų. Su pridėtiniais plaukais atrodo stulbinančiai. Ir figūrytės moteriškos, net ir lieknutės laksto riestom šiknytėm. 

Žirafos pamaitintos, laikas ir mums pasisotinti. Netoliese draugės parekomenduota Cultiva Farm Kenya. Važiuoji normaliu keliu ir staiga taksi pasuka į išmaltą, duobė ant duobės, neasfaltuotą keliuką. Toks pobaisis keliukas veda į puikaus maisto vietą. Jauki aplinka, daug vegetariškų patiekalų. Užsakome kelis patiekalus ir dalinamės. Skanumėlis, ypač netikėtas keptas kopūstas.

Ar teko matyti legendinį filmą „Iš Afrikos“ su nuostabiąja Meryl Streep, pasakojantį apie Karen Blixen? Filmas buvo filmuojamas autentiškoje vietovėje, kur randasi Karen Blixen namas-muziejus, o daugelis ekrane matomų baldų ir asmeninių daiktų priklausė pačiai rašytojai. Labai norėjosi aplankyti šį muziejų, tačiau užbėgant už akių pasakysiu, kad jo pateikimas labai nuvylė 👀. Absurdiška Kenijos bilietų pirkimo tvarka taip pat pridėjo savo minusų. Kasoje buvo pasiūlyta nusipirkti bilietus nuskenavus QR kodą. Tačiau fantazija atšoko pamačius kokį duomenų kiekį reikia pildyti, kurie tikrai muziejui nereikalingi. Pasirodo, vis tik bilietus galima nusipirkti atsiskaitant kortele, tačiau privaloma pateikti el. paštą. Vos nusipirkus bilietą, prie kasos sėdinti gidė, iškart pakviečia tave į ekskursiją po teritoriją. Tikrasis absurdas prasideda prie namo durų: čia privalai parodyti į el. paštą gautą kodą, kurį prie įėjimo sėdintis vaikinas skrupulingai įrašo į sąsiuvinį. Tik tada esi įleidžiamas į vidų. Kitaip tariant, jei neturėsi interneto ryšio ar negalėsi atsidaryti el. pašto – skaityk, bilieto nepirkai, nors gidė savo akimis matė mokėjimo faktą. Nemaloniai nuteikė gidės pasakojimas visą laiką pabrėžiant, kad Karen Blixen sirgo sifiliu, nepaaiškinant priežasties (užsikrėtė nuo savo vyro) ir pamirštant paminėti kokius iš tikrųjų darbus nuveikė ši moteris, kaip turėjo išmokti pati valdyti kavos ūkį. Muziejuje negalima fotografuoti (nebent už didelius pinigus, nors bilieto kaina ir taip neadekvačiai didelė 16 Eur), bet vieną paparacinį kadrą padariau. O pasakojimas apsiriboja – va čia Karen Blixen su tuo ir tuo nuotraukoje, arba čia miegamasis, o čia valgomasis, nors ir taip matosi☺. Tikėjausi daug gilesnio ir pagarbesnio žvilgsnio į šią asmenybę.

Pamaloninti akis Nairobio draugės siūlymų užsukame į Kazuri Beads. Kazuri pradėjo veiklą kaip iniciatyva, skirta padėti įsidarbinti vienišoms motinoms Nairobyje, gaminant keramikinių karoliukų papuošalus. Ekskursija nedomina, nes procesas ir taip žinomas, bet kai ką gražaus įsigyjam. 

Taksi vėl stoviniuoja kamščiuose, bet vietiniai kamščius stengiasi aplenkti tik jiems suprantamu būdu. Eismas - „organizuotas chaosas“, suprantamas tik tiems, kurie jame dalyvauja: žmonės kerta kelią bet kur, motociklai ir dviračiai vingiuoja tarp judančių automobilių, o pakelėse pardavinėja kukurūzus, vaisius ir kiaušinius. Ir visi kelyje atrodo užtikrintai. 

Nairobio išvaizda apskritai neįspūdinga. Tarp betoninių biurų pastatų ir aukštų dangoraižių vietomis įsiterpę kolonijiniai pastatai. Tačiau keniečiai mėgsta sostinę, nes dangoraižiai (vietinių teigimu tai progreso simbolis) ir daugiau ar mažiau nepažeistų kelių buvimas išties kontrastuoja su tuo, kas yra už miesto ribų. Prie kiekvieno įėjimo budi ginkluoti apsaugos darbuotojai. Tarp automobilių gatvėse zuja gatvės prekeiviai beviltiškai bandydami parduoti niekam nereikalingus daiktus. Kažkas miega šalia kelio šlapiame molyje. Visai nesuprantama kodėl reikia miegoti tokioje nešvaroje, kai šalia graži žalia pievutė. Susidaro įspūdis, kad ėjo keliu, nusprendė nusnūsti, tai kur ėjo, ten ir krito miegoti. 

Miesto chaosą nuo aukštų medžių stebi marabu su visada dėmėtomis galvomis, su susivėlusiais tarsi apsileidusių žmonių buvusių plaukų likučiais. Numirguliuoja ryškūs vietinių apdarai, neaiškios paskirties turgeliai, kol pagaliau įriedam į savo Westland rajoną. Tai turtingas ir pakankamai saugus rajonas, kur turtingi keniečiai gyvena dideliuose namuose ir prašmatniuose apartamentuose. Tačiau ir čia gali užkliūti už išlindusio laido, ar kokios sulaužytos plytelės. 

Prekybos centre Westgate Shopping Mall pasikeičiame pinigėlių ir prisėdam kavutės su skanėstu. Centras gražus, žvilgantis.

 

Atskrieja Nairobio draugės žinutė, kad neužilgo eisime vakarieniauti. Gerai, kad netoli namai, tai skubiai nupėdinam. Draugė siūlo jaukų etiopų restoraną Asmara. Pasitikime jos pasiūlymu bei užsakymu ir be galo skaniai pavakarojame. 

Grįžtant pakeliui draugė prirauna žolės - vakarienė katukams☺

3 diena Nakuru parkas

7.30 jau laukia safari firmos Super Eagles Travel and Tours džipas ir gidas Timothy. Pirmiausia iki ofiso sumokėti likusius pinigėlius, o vėliau ilga kelionė per kopas iki Nakuru parko. Eismas nirtingas ir nevaldomas, o Kenija ir tinkami keliai yra nesuderinama. Kelias labai apkrautas - slenka kolonos senų sunkvežimių. Aplenkti sudėtinga ir dėl priešpriešinio eismo, ir dėl kelio dangos, nes geras kelias vietomis dingsta ir tenka apvažiuoti duobes. Tačiau žvalgytis pro langus įdomu. Šalia kelio, šiukšlinose gyvenvietėse, vyksta įvairi prekyba. Būdelės sukaltos iš visokių kartono, skardų ir lentų likučių.

Žvilgsnį patraukia skambūs pavadinimai Mountain pub, Jungle hotel, tačiau pamačius tų vietų realybę, sustoti čia visiškai nesinorėtų. ☺

Bet pakeliui stojame The Great Rift Valley View Point, kur atsiveria vaizdas į Rifto slėnį. Iš karto įvertini individualaus turo privalumus - pasigrožėjus vaizdu iš karto gali važiuoti ir nereikia laukti bendrakeleivio, užsinorėjusio puodelio kavos. 

Žvilgsnis pravažiuojant į katalikų bažnytėlę, Naivaša ežerą tolumoje, dar stabtelėjimas  kavos kartu su suvenyru parduotuve ir netrukus atsidaro Nakuru parko vartai, prie kurių kaip pašėlę laksto žvilgantieji varnėnai ir smagiai mojuoja mokinukai.  

Džipo stogas atidarytas - galima gėrėtis pirmaisiais gyvūnais. Patarškos, zebrai, antilopės, pirmasis iš didžiojo penketo – buivolas. 2013 m. Nakuru ežero vandens lygis pakilo keliais metrais, užtvindydamas dalį miško ir senąjį nacionalinio parko biurų pastatą. Nudžiūvę medžiai ežere, tarp kurių plaukioja pelikanų būriai, sukuria žaviai makabrišką vaizdą.  

Viešbutis „Nakuru Lake Lodge“ patinka nuo pirmųjų žingsnių. Prie namelio susirinkę babuinai, tad vežantys lagaminus darbuotojai nuvaiko juos akmenimis. Numeris jaukus, su balkonu ir žavingu vaizdu. Wi-Fi veikia su trukdžiais, bet Kenijoje daug kur taip. Išeinant draugė iškiša galvą apsižvalgyti ar kur nesėdi tos beždžionės. Parinkus akmenų pasidedam prie durų, nes maža ką. Yra, aišku, ir minusų, kaip pvz. rozečių trūkumas, bet svarbiausia nesureikšminti ir paieškoti išeičių. Užbėgant į priekį – nemaloni patirtis išvažiuojant uždėjo riebų minusą šiam viešbučiui. Jau sėdint džipe (skubėjom išvažiuoti) priėjęs darbuotojas  atnešė sąskaitą už užsakytą prie vakarienės arbatos puodelį. Kažkodėl nepadavė jos paduodant raktus ir atsisveikinant. Draugė greit sumokėjo telefonu, negavus jokio kvito ir paskui pažiūrėjo, kad sąskaita 16 Eur. Neprastai kainavo arbatos puodelis. Į laiškus viešbutis neatsakė. Dabar vėl parašiau, atsakė ir pažiūrėsim kas bus.

Taigi, trumpas laikas poilsiui ir pietaut. Žinoma, lauke su vaizdu į ežerą. 

Vakarinis safaris nuostabaus grožio parke. Tolumoje ganosi raganosis – antras iš Didžiojo penketo. 

Pas mus kelią kerta paspirtukai, Graikijoje – ožkos, o Afrikoje – zebrai. Vairuotojams niekur nėra ramybės.☺

Atriedėjus prie ežero stringam ilgam. Nakuru ežeras kadaise garsėjo milijonais flamingų. Tačiau po dar vieno ežero vandens lygio ir druskingumo pokyčio šie nuostabūs paukščiai migravo į kitus vandens telkinius. Nakuru ežeras yra šarminis, jame daug natrio, kurio dėka auga ypatingas fitoplanktonas, kuriuo minta flamingai, todėl jų vis tiek yra. Anksčiau paukščių būdavo daugiau, tačiau ir šiandien stebina jų įvairovė. Ieškodami maisto kojytėmis plaka flamingai, tarsi siurrealištikame balete su šaukštu, vandenį skrodžia šaukštasnapis, pelikanai žuvį gainioja būriais - tik spėk žiūrėti. 

Savo šeimą saugo rimti babuinų sargai. 

Gidas žiūronų pagalba randa dar vieną raganosį - lekiam žiūrėt iš arčiau. Pradeda krapnoti, bet visai negausiai, tad džipo stogas lieka atidarytas. 

Vėl kiek nukrapnoja. O gamta po lietaus dovanoja vaivorykštes. Vakaro šviesoje impalos, žirafos atrodo tarsi specialiai paryškintos. 

Pamankštinti kojas galima prie Makalia krioklio. Po lietaus krioklys atrodo puikiai. Pasidarom linksmą fotosesiją.

 Po vakarienės ir pilnos dienos įspūdžių miegam kaip paguldytos.

4 diena Nakuru parkas - Naivasha parkas

  Rytas apgaubtas lengvos miglos.

Bet nėra laiko grožėtis - po pusryčių gidas skubina važiuoti, nes parke pastebėti liūtai sudraskę zebrą. Ir tikrai, žolėje jau pasisotinęs guli liūtas su patelėm (trečias iš Penketo). Per žiūronus galima viską detaliai apžiūrėti. Užuodusi gardų kąselį atsliūkina hiena ir įsitaiso netoliese ilgam laukimui. Po kurio laiko viena liūtė atsikelia ir eina dar paskanauti sumedžioto zebro. Liūtai safario džipus laiko dideliais, nenaudingais gyvūnais, kurių negalima valgyti. Gretimame džipe amerikiečiai stebi šią sceną išsitraukę popkorno maišelius☺

Laikas važiuoti. Pasirodo liūtai gulėjo visai netoli parko vartų.☺ Pakeliui matosi nemažai šiltnamių. Naivašos ežeras yra Kenijos gėlių pramonės centras. Dėl artumo prie didžiulio gėlavandenio ežero daugelis gėlių kompanijų čia pastatė šimtus milžiniškų šiltnamių, daugiausia augindamos rožes eksportui ir įdarbindamos tūkstančius darbuotojų ne tik iš visos Kenijos, bet ir iš kaimyninės Ugandos. Iki tikslo netoli, todėl pakeliui stojam Naivasha resort (prabangus viešbutis). Iš čia galima paplaukioti Naivasha ežere valtimi, pasivaikščioti ežero saloje. Tačiau kaina kiek didesnė, negu būtų kitam ežero viešbutyje.

Valtininkas pasakoja, kad ežero lygis taip pat kyla. Kitaip nei Nakuru, Naivaša yra gėlavandenis ežeras. Ežere virš vandens kyšantys pastatai neseniai stovėjo krante. Pakrantėje subridę į ežerą tarp vandens hiacintų ramiausiai ganosi lechvės. Ežero pakrantės kraštovaizdis stulbinantis. Valtininkas su pelikanais surengia šou „Pastverk žuvį“.

 Žvejai valtyse, tarsi gyvasis paveikslas. Virš ežero sklando žuvinis erelis, tačiau nesusigundo valtininko metama žuvimi. 

Susilieję su nuvirtusiu medžiu, vandenyje šnarpščia begemotai. 

Priplaukus salą džiaugiamės, kad nepirkome bilieto į salą. Būtų dar karščiau nei ežere, o dar ir persekiotų įkyrus strutis☺

 Grįžus į viešbutį dar galima įkalti po puodelį kavos ir tada jau netoli Naivasha country club viešbutis, kur nakvosime. Šis dar simpatiškesnis. Numerio terasa žvelgia į ežerą. Po teritoriją tapinėja zebrai. 

Po puikių pietų atvirame ore, trumpas poilsis ir vėl į trasą, į Pragaro Vartų nacionalinį parką. Hell's Gate parke pasitinka uolos. Kadangi šiame parke nėra plėšrūnų, jame galima važinėtis dviračiais, ką ir daro dalis turistų. Tik nežinau ar didelis malonumas, kai pravažiuodami automobiliai užneša debesį dulkių. 

Pakelėse nemažai babuinų. Stabtelime prie vienos mamos rakinėjančios mažylį. Ir čia nutinka tai, ko visai nesitikėjom ir ko nepajuto net gidas. Staiga mama dingsta ir po kelių sekundžių iš džipo galo išgirstu draugės šūksnius. Atsisukus gretimo keleivio vietoje matau įsitaisiusią mamaitę su mūsų trapučių maišeliu letenose. Į draugės šūksnius ji tik šiepia 5 centimetrų ilgio iltis. O per atidarytą stogą bando lįsti dar vienas babuinas. Gidas greit sureaguoja ir jie dingsta nusinešdami trapučių maišelį, persekiojami kitų beždžionių. Lengviau atsipučiam, kad paėmė tik trapučius. Šalia gulėjo mūsų kuprinės...  

Privažiavus Fischers Tower galima pramankštinti kojas. Ten šmirinėja uoliniai hiraksai arba damanai, taip ir tykantys gal nukris koks trupinėlis. Tai nuostabūs gyvūnai, giminingi drambliams, gyvena didelėse kolonijose ir nepaisant nerangios ir juokingos išvaizdos, jie vikriai bėgioja uolomis ir medžiais.

Atvykus iki Ol Njorowa tarpeklio, laukia vietiniai „gidai“, su kuriais mūsiškis pasidera dėl kainos. Keista, kad už tarpeklį reikia mokėti, nors jau sumokėtas parko mokestis. Kartu eina vietinis „gidas“, tačiau išskirtinės informacijos neišgirsti. Beje, einant į šį tarpeklį reiktų apsiauti avalynę, kuri nebijo drėgmės bei vietomis tekančio vandens. Aišku, trasos pabaigoje turgelis, kur kiekviena pardavėja tiesiog vos ne jėga stengiasi įgrūsti savo prekę. 

Grįžtant su uždarytu džipo stogu sustojame prie beždžionių. Neužilgo jos susikrausto ant kapoto, ant stogo ir bando pirščiukais surasti kokį plyšį. Išvažiuojant tenka pamatyti sceną, kaip vienas babuinas, radęs plyšį įlindo į namelį prie vartų ir viduje kelia sąmyšį. 

Grįžus į viešbutį yra laiko iki vakarienės, tad galima susipažinti su teritorijoje šmirinėjančiais gyvūnais. Naivasha tokia vieta, kad gyvūnų sutiksi bet kur. Pilna ir žaliųjų markatų. Jos baikštesnės, bet vis tiek su jomis reikia būti budriam.

Kol vakarieniaujam, sutemsta. O tada iš ežero pasiganyti ateina begemotai. Vietiniai darbuotojai, apsiginklavę pagaliais, pasiūlo nufotografuoti begemotą iš arčiau. Nors ir žolėdis, bet reikia jo saugotis. Ypač naktį, kai jis išnyra iš pelkės pagraužti žolės, nes gali jus palaikyti žolės kuokštu.

Naivasha ir Nakuru parkai

Gidas paragina ryt išvažiuoti kiek galima anksčiau, kadangi  šalyje vyks neramumai, riaušės dėl keliamų degalų kainų. Riaušės vyksta ne veltui, šiuo atveju degalų kainos pakeltos nebuvo. Atlyginimai Kenijoje labai maži, o degalų kainos kaip pas mus. Todėl jie visur ir visada tikisi arbatpinigių. Net ir už nieką. Kartais duodavom, bet už padarytą darbą. Tačiau mes neuždirbam tiek, kad išmaitinti visą Afriką, o ir nesam kalti, kad pas juos tokie atlyginimai ir politika.

Nairobio draugė atsiunčia nuotrauką su maistu – namuose vyko vakarėlis, kur kiekvienas atsinešė savo šalies patiekalą. Draugė, aišku, gamino šaltibarščius.

5 diena  Naivasha - Amboseli

 Papusryčiavus bandom išvažiuoti kaip galima anksčiau. Tačiau prie vartų sustabdo apsauginiai – išvažiuoti jau nebesaugu, nes prie vartų susirinkusi paauglių gauja apmėto akmenimis visus važiuojančius automobilius. Tenka laukti. Po kiek laiko į viešbučio teritoriją įsuka ilgas ir didelis mašiniukas į kurį pasipila akmenų kruša, bet apsauginiai mums greit pamoja išvažiuoti, kol jis dengia nuo riaušininkų. Tiesą sakant važiavimas gavosi įtemptas, ypač pro miestus, nes riaušininkai stovėjo prie pat kelio prisidėję didelių akmenų. Timothy visą laiką buvo įjungęs telefoną ir kontaktavo su ofisu. Pakeliui stojome tik vienoje saugioje degalinėje degalų. Netoli Nairobio buvo neaišku ar neteks nakvoti kažkur neprivažiavus Nairobio, nes mieste buvo deginami automobiliai ir padangos, ir konkrečią valandą buvo numatyti susirėmimai su policija. Beveik tuščias kelias pasitarnavo, kad Nairobį pasiekėme beveik valandą anksčiau nei numatyti susirėmimai. Miestą pralėkėme mokamu keliu, einančiu virš miesto – ten riaušininkai nesirinko. 

Reikėjo pravažiuoti dar porą aršių miestų, bet viskas baigėsi be incidentų. Nusukus į Amboselio parko pusę, galėjome ramiai sustoti išgerti kavos. Reikėjo poilsio ir gidui, kadangi, nors ir sakė, kad čia nieko tokio, matėsi, kad jam pačiam taip pat neramu. Pravažiavome didelę cemento gamyklą. O pavažiavus dar porą kilometrų lipome iš džipo pažiūrėti į antilopes gnu. Jos laksto kaip nenormalios, absoliučiai juokingos. 

Amboseli Sopa Lodge iš aprašymo atrodė, kad bus palapinė. Gerai įrengta, bet palapinė. Tačiau iš tikrųjų tai nameliai gražiai sutvarkytoje teritorijoje. Erdvūs, stilingi, su terasa. Visa teritorija labai jauki. 

Pietūs gražioje aplinkoje dar skanesni. Atskiroje patalpoje baras su patogiais krėslais, kur visą parą nemokamai galima išgerti kavos, arbatos su sausainukais.

Tačiau laikas judėti į parką. Jeigu ne riaušės, į parką būtume atvykę tik vakare, tačiau nors jos ir įnešė įtampos, bet pasitarnavo beveik tuščiais keliais.

Gamta Amboselyje visai kitokia. Jei ne neseniai praūžusios liūtys, tolyn driektųsi saulės nudegintos geltonos pievos. Šis kraštovaizdis kartu laukinis ir unikaliai romantiškas, tarsi visa gamta būtų sustojusi atsisveikinti su praeinančia diena. Lyg kolonos savanoje kinkuoja žirafos, marširuoja strutis, šalia kelio kažką lesioja įvairūs paukščiai. 

Tolumoje pasirodo dramblys (4 iš Penketo), iš tolo šviečiančiomis iltimis. O neužilgo ir dramblių kaimenė, tiksliau dramblienių su mažiukais. Nenusakomas jausmas kaimenei kertant kelią per keletą metrų nuo mūsų džipo. Bet jos nekreipia dėmesio ir švelniai dėlioja savo dideles minkštas pėdutes tolyn, demonstruodamos šiknyčių raukšlytes. Viena atsilieka ir išsigąsta staiga užvesto automobilio. Bando pereiti, o mes ją mintyse drąsinam. Tačiau jau beveik perėjus kelią tas pats automobilis vėl pagazuoja. Vargšytė, net sutrimituoja iš baimės.

Grįžtant vakarinėje saulėje išryškėja termitynai.

Viešbutyje jau nuleisti tinkliukai ant lovų, bet pirma pavakarieniauti. Teritorija vakare ne mažiau jauki, dega lauželis. Nutapojam iki baseino ir apsauginis pasiūlo palydėti iki Hemingvėjaus baro. Bet ne šį vakarą. 

Šiam vakarui pasirinktas baras su minkštais krėslais. Dar pasitikslinam pas gidą kelintą ryte išvažiuojam. Jau antrą dieną įsijungė toks atostogų režimas, kad praėjus porai minučių, jau nebeatsimeni kelintą išvažiuoti☺. 

6 diena Amboselis

 Rytinis Amboselis džiugina vaizdais - drambliai, avijaučiai, beprotės anilopės gnu, šmirinėja pumba (visai kaip filmuke) - karputinis šernas. 

Staiga gidas nurūksta keliu tolyn. Kažkas toli žolėje. Pasirodo gepardė su dviem mažyliais. Nors labai toli, bet su žiūronais matosi puikiai. Užskaitom kaip penktą iš Penketo. Net gidas nesiginčija☺. Ne leopardas, bet šeima ta pati ir atrodo beveik identiškai, tik kojos plonesnės ir taškuotumas kiek skiriasi.

Prie Amboselio ežero stovi apleistas viešbutis. Negana, kad viešbutis nėjo koja kojon su progresu, dar ir nukentėjo nuo smarkaus potvynio. Atrodo apgailėtinai - nykstantis lukštas, kurį pamažu ryja gamta. Tačiau netoliese simpatiškas Ol Tukai Lodge Amboseli viešbutis, kur sustojame techninei pertraukai ir kavutei.

Iš jo pasukame keliuku link ežero. Vietomis keliukas virtęs nedideliais ežerėliais, bet riedame sėkmingai ir vis stojame pasigrožėti paukščiais. Raudonai dryžuotu snapu išdidus afrikinis gandras. Paukščiai tapinėja ir ant dramblio nugaros. 

 Per kelią atsliūkina hiena ir prigula didelėje baloje. Hienos SPA. Nugara nudraskyta - neaišku kokioje kovoje nukentėjusi.

 

Tolumoje pasirodo kalva. Kylame į viršų. O čia, pasirodo, laukia pietūs. Rocky Hill (Sopa) teikia švediško stalo paslaugas. Tolumoje tarp debesų pasirodo nedidelis plotelis snieguotos Kilimandžaro viršūnės. Šiuo metu pamatyti Kilimandžarą sudėtinga, bet nors tiek. Tarp debesų - viršūnė.

Neskubant riedam per parką stebėdami gyvūnus ir paukščius. Į medį sulipę sunerimę babuinai. Įdomu kodėl? 

Masajų kaimas palieka dvejopą įspūdį. Tradicinis gyvenimas tapo atrakcija, kur svečiai laikomi vien pajamų šaltiniu. Vado, o gal ne, sūnus pasakoja, kad vyriausybė jų neremia, todėl kaimo lankymas mokamas. O kodėl turėtų remti? Susirinkę jie pradeda šokius - šokinėjimus, lydimus keistų gerklinių garsų, nusitempdami ir mano draugę. Bet tie šokiai tarsi repetuotas pasirodymas, nes anksčiau jie tai darydavo tik ypatingomis progomis – kai būdavo įšventinami į karius arba kai savo fiziniu meistriškumu viliodavo nuotaką. Nežinau, kaip šuoliai į aukštį padėdavo moterims namuose, bet jos rinkosi aukščiausiai iššokančius. Jautiesi labai nejaukiai juos fotografuodamas. Kariaut nekariauja, o tik slampinėja po kaimą, nes visus darbus nudirba moterys. Ai, dar karves pagano. 

Jų kaimai primena šou  – čia priimame svečius, čia rodome kaip uždegti ugnį pagaliukų pagalba, čia turime nedidelį turgų, kur parduodami suvenyrai. Dar sulaiko kaimo gydytojas, pasakojantis kaip gydosi augalais (jie neina į ligonines).  Bet paskui pats susipainioja, pradžioje sako reikia uostyti, o jau vėliau, brukdamas draugei pirkti, sako reikės išgerti☺. Stebuklingas dantų valymo pagaliukas, nors pačių dantys tai akivaizdžiai sugedę. Bet dalis masajų jau nebegyvena taip. Jie leidžia vaikus į mokyklą, universitetus (kainuoja daug), statosi sau patogius namus, tarp jų yra verslininkų, kurie pakrantėje valdo viešbučius. 

Aišku, kaime būtinai kviečia į namą. Viduje tamsu, kaip aišku kur, ir ankšta, vidury ugniakuras. Vadinamame miegamajame mažytis, kumščio dydžio langelis. Ir viskas. Paragina prisėsti. Nežinai ar švaru, tai gal ir gerai, kad nematai. Viduje moteris su poros savaičių kūdikiu. Molinius namus savo rankomis stato tik moterys. Masajų vyrai gali turėti kelias žmonas, kiekvieną su savo namu, žinoma, kur auga vaikai. Patogiai įsitaisę.  

Galų gale paskutinis akordas - turgelis. Karoliukų vėriniai ir pan. - daiktai, kurių visai nereikia. Draugė nuperka porą lauktuvių, tai tiesiog nemalonu, kai visi pagatavi įbrukti visas savo prekes. Įdomiausia, kad pinigus už prekes moki ne pardavėjui, o vienam iš vyrų, kuris lydėjo po turgų. Ir čia jau būna neaišku, ar jis viską pasiims sau, ar kažkiek padalins pardavėjoms – įvairiai būna. Ir dar - išmokę iš europiečių paspausti ranką sveikinantis, visi tiesia savo prakaituotas rankas, tad stengiesi ignoruoti. Išėjus lengviau atsikvepi. 

Žiūrėti su garsu 

Viešbučio teritorijoje laksto mangustos, o mes nusprendžiam pasimėgauti kavos puodeliu. Bet puodeliai lieka ant stalo. Kilimandžaras atsivėręs visam gražume, tarsi dendis su berete. Ir tik įamžinus galima ramiai prisėsti. Kilimandžaras džiugina visą vakarą. Gidas sako, esate sėkmingos - tiek pamatėt ir dar Kilimandžaras nusiėmė debesų skraistę.

Prieš vakarienę rūpi pasivaikščioti nevaikščiotoje viešbučio teritorijoje, nes ji nemaža. Taip nutapojam iki Hemingvėjaus baro. Pastatytas paties Hemingway, kad galėtų mėgautis Kilimandžaro vaizdu. Praėjusi epocha likusi senuose balduose, nuotraukose. Hemingway nuotykių ieškotojo dvasią atspindi bizono galva, simbolizuojanti jo žygius Kenijos krūmynuose. Įsitaisom bare – be mūsų nieko daugiau nėra.

 Vakarienė vėl puiki. Viešbutis toks geras, kad norėtųsi dar pabūti. Tačiau laikas sapnų karalystėn - rytoj keltis reikės anksti.  

7 diena Emali – Mombasa – Diani beach

 Paskutiniai pusryčiai parke apdovanojami Kilimandžaro vaizdu. 

Gidas nuveža į Emali geležinkelio stotį. Kadangi išvykstame anksti, kelias nėra toks apkrautas, tad į stotį atvykstame anksčiau. Į stoties teritoriją įvažiuoji pro apsaugą. Atsisveikinam su gidu, trumpa bendra fotosesija. Belieka nueiti į kasą ir pagal gautą kodą pasiimti bilietą. Bilietą pirko Nairobio draugė, nes turi vietinį telefono numerį, į kurį nusipirkus ateina kodas. Į stoties pastato vidų reikia praeiti pro patikrą, skanuoja ir lagaminus. Stotis erdvi, visur švaru. Į peroną patenki tik pro vartelius, nuskanavus bilietą. Kadangi turime verslo klasės bilietus, perone darbuotoja palydi į vietą, kur stos tie vagonai.  Įsipatoginus smagu pasižvalgyt pro langus, apžiūrėti kas važiuoja kartu. Kadangi kelionė trunka 4 valandas, reikia apsilankyti ir vagone-restorane. Yra užkandžių, gėrimų,  bet jau kava tai tik tirpi – kažkokia nesąmonė☺, šalyje, kur auginama kava. Dalis kelio driekiasi pro Tsavo parką pilną baobabų.

Pagaliau traukinys įčiukši į Mombasos stotį. Čia turi laukti užsakytas vairuotojas. Kaip gerai, kad jį užsisakėme, nes įšėjus labai jau įkyriai į akis lenda pavėžėjai. O jei sustotum, pvz. kviestis uber, tai galutinai užknistų. Vairuotojas laukia su lapeliu ir pagaliau šmurkštelim į vėsų automobilį, nes lauke kaaaršta. Vairuotojo kontaktus gavau iš vieno lietuvio, kuris kelis kartus naudojosi jo paslaugomis ir susidraugavo. Užtat vairuotojas savo neseniai gimusį sūnų pavadino Aurimo vardu. Dabar Kenijoje yra vienintelis Aurimas☺  

Diani beach apsistojome šeimyniniame viešbutyje Seaclusion Diani .Numeris antrame aukšte labai erdvus su dideliu vonios kambariu, terasa. Karšta, tad tingisi eiti ieškoti kavinės, todėl užsisakom maisto vietoje. Atskiros patalpos restoranui nėra - stovi staliukai bendroje patalpoje pirmame aukšte (keistai kažkaip) ir prie baseino. Maistas, beje, labai skanus.

Reikia pasisveikinti su vandenynu. Keliukas iki jo visai nesimpatiškas, pro statybas, kažkias griuvenas. Atrodo gyvos nenueisim ☺. Išėjus į paplūdimį visiškai neaišku. O kur gražusis balto smėlio paplūdimys? Bangos beveik skalauja pievą. Gal toliau? Perbrendam pilnas jūržolių bangas, bet ir toliau nieko gero. Visiškas nusivylimas. 

O dar kambary kondiškė pučia tiesiai į lovą, nors kaip tik įmanoma žemiau nureguliuojam jo sparnelius. Ir kodėl pasirinkom tokį viešbutį?? Kodėl?? Lauke karšta, kambary pučia, pliažo nėraaaa.

8 diena Diani beach – Diani Kongo upė

 Ryte ateina į galvą mintis, kad ant kondiškės galima prilipinti didelę skarą. Turim teipo juostos☺

Viešbutis su pusryčiais, tad iš meniu reikia užsisakyti vieną iš omletų. Gauni dar vaisių asorti, sulčių ir kavos po kavinuką kiekvienai. Kava skani, bet tokia stipri, kad vėliau imdavom vieną kavinuką kavos, kitą karšto vandens. 

Vėl tuo negražiuoju keliu nutapenam iki pliažo. OOOO, pasirodo yra gražusis baltas smėliukas – potvynis baigėsi. Tik įėjus prikimba vietiniai – jambo - siūlydami visokias ekskursijas ir kažkokius niekniekius. Draugė su vienu kažką derina. Pasirodo vakarinį pasiplaukiojimą Kongo upe suderino su Mario (25 Eur žmogui). Ne ta didžiąją Kongo upe, o Diani Kongo. 

Bet kol kas reikia surasti Agnes masažo namelį. Namelis yra, o šeimininkės ne, bet teritorijos apsauginis jai paskambina. Po gero pusvalandžio Agnes jau vietoje. Agnes masažai geri, stiprūs ir reikalaujantys poilsio.

 

Gerai, kad masažai prie The beach club 41 su nuostabiais vaisių sulčių kokteiliais. Taip karšta, kad liekam pusiaugulom sėdėti ten ilgai  Prie gretimo stalo įsitaiso kompanija pagyvenusių vyriškių su jauna vietine mergina, vėliau ateina dar viena. Paskui ne kartą matėme vyresnius europiečius su jaunomis vietinėmis merginomis ...

 O mes užsisakome aštuonkojį, vėliau kavos ir keptus ananasus. 

Ir taip pavargstam, kad grįžtam į savo viešbutį pagulėti☺. Čia pasiekia Mario žinutė į Whatsap, kad pasikeitė plaukimo laikas. Ateina žinutė ir iš vairuotojo iš Mombasos - ar norėsim važiuoti apžiūrėti Mombasos. Vienu žodžiu, kiekvienas stengiasi užsidirbti. Tokiam karštyje jokių Mombasų nesinori. O kambary gera, vėsu, į galvas nebepučia.

  Sutartą valandą nueinam iki pliažo, kur laukia Mario ir jo švogeris - bent taip pristatė. Sėdam į tuk tuką ir kažkur riedam. Iš tikrųjų iki Kongo upės deltos, kur upė įteką į vandenyną.

Čia su valtininku Mario švogeris suderina, kaip suprantam, kainą ir išplaukiam. Švogeris kartu☺. Mario liūdnas lieka ant kranto. Valtininkas - ramybės įsikūnijimas, nuo jo dvelkia subtilia inteligencija. Pusbalsiu kai ką papasakoja, parodo paukščius. Baobabai čia pasidengę lapais. Nemažas namas smailiais stogais - turtingo italo nuosavybė. 

 

Upėje sala, į kurią palydėti saulės, priplaukia valtelės. Ten kažkokie staliukai, beeet, priplaukus vienai valčiai, toks apvalutis keleivis, su telefonu ir alaus skardine rankoje pabando išlipti. Krantas status ir dar po lietaus, tad jis nuslysta visu ūgiu, bando stotis, vėl krenta, vėl ir vėl. Kažkuris vietinis, pats slydinėdamas, padeda atsistoti. Telefonas purve, žmogus išsitepęs. Iš kitos valties stryktelėję žmonės tiesiog suzmenga į moliną purvą. Na jau ne, į krantą nelipsim. Švogeris dar bando įkalbėti, bet ne ten pataikė☺.

 

O valtininkas ramiai pasiūlo saulėlydį stebėti plūduriuojant valtyje. Palydim saulutę miegot ir grįžtame į deltą. 

Vandenyno vanduo pakilęs, dalis sausumos užlieta. Švogeris apsikeičia su valtininku kontaktais, berods Revolut☺. Mario bando siūlyti pramogas kitai dienai, bet jų nereikia. Iš  tikrųjų, žinant, galima atvažiuoti iki deltos ir pačiam susitarti su valtininku ir būtų dar pigiau. 

Išlipam prie prekybos centro - Mario nueina keisti savo pinigų, o mes savo keliais pažiūrėti ką nors skanaus. Grįžtam temstant, iš gatvės prekeivio nusiperkant sunokusių mangų ir užsisakom samosų į kambarį. Mario atakuoja žinutėm siūlydamas visokius snorklinimus ir pan. Vieno atsisakymo neužtenka, tad tenka ignoruoti.

9 diena Diani beach

  Po pusryčių masažas, po jo įsitaisom The beach club 41 su artimesniu vaizdu į vandenyną. Paskanaujam keptų bananų. Mario atakuoja pasiūlymais, o pamatęs, kad sėdim bare, netgi susitaria su apsauginiu, kad šis praneštų, kad Mario laukia pliaže prie užtvaro.☺ 

Ir tada nusprendžiam, kad kavos reikia nuvažiuoti į Nomad Beach Bar & Restaurant, ten jokie Mario neras. Tai viešbučio kompleksas su restoranu. Įeinant, jei ne viešbučio gyventojas, turi nusipirkti bilietą, kurį vėliau išnaudoji restorane Restorane įsitaisai praktiškai ant vandenyno kranto. Nuo pliažo skiria tik virvė. Sėdėti, tiksliau gulėti, ten vienas malonumas, jei vėl ne visokie prekių siūlytojai ir pliažo akrobatai ateinantys prie pat virvės. Tad kad nestovėtų valandą kaulydami pinigų, padarai porą kadrų po stalu. Tinginystės viršūnė – gulinėti ir vis ką nors skanauti. Tokiame karštyje nieko daugiau ir nesinori veikti. Ten praleidžiam kelias valandas.

Tada vėl nuvažiuojam iki parduotuvių lauktuvių ir grįžtam jau visai sutemus. Grįžtant prikimba kažkoks vyrukas prašydamas pinigų. Atseit nevalgęs kelias dienas. Nupirkti jam netinka, geriau duok pinigų. Iki viešbučio visai netoli, bet visai nesmagu. Laimė, priėjus gatvę į viešbutį, tuoj pat dingsta. Valgyt neturi – juokas. Kokosai visur voliojasi, mangai.

 Grįžus pagaliau susigundom viešbučio baseinu, nes vandenyne pilna jūržolių (maudytis nemalonu). Per dieną primaišėm visokio maisto, todėl profilaktikai reikia brendžio. Kažkuri viešbučio darbuotoja iš karto išpildo pageidavimą. Ir net atneša putas nuo uodų, kad ko nepasigautumėm. Įsišnekam ir prapliurpiam gerą valandą. Ir staiga ateina nušvitimas, kad visai geram viešbuty gyvenam. Be mūsų daugiau  gyventojų nėra, numeris erdvus, baseinas tik mūsų, pusryčiai pagal užsakymą, bet kada gali užsisakyti maistą į kambarį, darbuotojai pildo pageidavimus, rūpinasi. Tiesiog ilga kelionė ir karštis atliko savo blogą darbą☺

9 diena Diani beach

 Tradiciškai po pusryčių masažas. Agnes džiaugiasi – šiuo metu mes vienintelės klientės. Taip pat tradiciškai sulčių kokteilio į The beach club 41. Pliaže laksto maži krabukai. Kažkodėl anksčiau nesimatė... 

Kad vėl neaptingti, kavos nutapojam į Kokkos Cafe And Bistro. Čia galima ir pavalgyti, bet domina tik kava su skanumynu. Kava gera, tad nusiperkam po pokelį pupelių. 

Ir sugalvok nueiti iki Anchor, kavinės pliaže, paskanauti jūros gėrybių. Šalia brangūs viešbučiai, o keliukas iki pliažo nustatytas netvarkingom prekybos palapinėm. Pliaže kažkaip nejauku, jauti kaip nuseka žvilgsniai ir nei vieno balto žmogaus. Net nesinori išsitraukti telefono, kad pasitikslinti kurioje vietoje kavinė, bet atrodo, kad ji nedirba. Kažkokioje pusiau aptvertoje teritorijoje paklausiame apsauginės ir ji patvirtina, kad kavinė nedirba. Grįžti tuo pačiu keliu visai nesinori. Šalia viešbutis ir iš ten kitas apsauginis paragina eiti takeliu šalia tvoros, sako bus jums saugiau. Pats lydi palei tvorą, kol pasiekiame normalų keliuką. Va ir galvok ką nori.

 Bet tiek to. Lauke taip žvėriškai karšta, kad norisi kur nors atsivėsinti. O pakeliui kaip tik Funky Monkey Cocktail Bar & Restaurant, apie kurį vakar kalbėta su viešbučio darbuotoja ir kuris pasižymėtas žemėlapy. Jie čia ateina pašokti. Spalvinga aplinka, šaltos sultys - pats tas pailsėti. Kad jau negautos jūros gėrybės, tiks ir troškinys. Labai gardus.

Dar į prekybos centrą kavos, skanėstų lauktuvėms. Vos atsivelkam į viešbutį, o šeimininkė paguodžia - kad dabar dar ne taip karšta kaip sezono metu 👀.

 Atsivėsinti gerai ir baseine. O paskui reikia pavakaroti su samosom ir tuo pačiu brendžiu. 

10 diena Diani beach – Nairobis

Lėktuvas į Nairobį tik per pietus, tad ilgai miegam, dar ilgiau pusryčiaujam ir nusileidusios su lagaminais dar pasėdim prie baseino. Tuk tukai iki oro uosto bando užplėšti kainą, nors jis visai šalia. Pagaliau pagaunam vieną pigų, tačiau įvažiuojant į oro uosto teritoriją išgirstam, kaip apsauginė jam sako, kad reikės susimokėti už įvažiavimą 100 dinarų, tai pridedam prie sutartos sumos.

Oro uostas miniatiūrinis. Patikrą praeinam per 3 minutes. Tikrai nėra reikalo atvykti anksčiau. Nei kažkur pasivaikščioti, nei ką pažiūrėti išskyrus lėktuvėlius pro langą ir keleivius. 

Kondicionierius neveikia, tik šiltą orą gainioja ventiliatoriai. Tačiau yra šaltos Coca cola už visai nedidelę kainą. Kaip tyčia ir lėktuvas vėluoja 40 minučių. Pagaliau sulipam. Lėktuvas nedidelis, bet patogus. Kylant matosi bekraštė balta pakrantės juosta. Impozantiškos stiuardesės išdalina maisto kainoraščius. Kainos visai nedidelės. Imam kavos.  

Nairobio draugė jaučiasi nekaip, sumaitinam vaistų, bet vis tiek kartu nueinam pavakarieniauti į vietnamiečių restoraną Mam Mam Westlands. Porcijos didelės, skanu. Draugė pasiūlo užsakyti skanios kavos pupelių – atsiųs kitą dieną į namus.

11, 12 diena Nairobis – Frankfurtas - Vilnius 

Lėktuvas tik vakare. Nairobio draugė atsikėlus jaučiasi geriau ir išskuba į darbą. O mes išsikepam kiaušinukų, dar kartą pasižvalgom iš balkono ir nutariam pasivaikščioti po prekybos centrus lauktuvių. 

Turiu užduotį surasti vyriškus kitenge marškinukus. Norint rasti vietinės produkcijos nuriedam iki Sarit prekybos centro. Labai didelis centras, bet marškinukus surasti pasiseka. Tačiau šis centras tikrai daugiau vietinis ir vėdinimas nėra pats geriausias. Norėtųsi kavos, tačiau kavinės kažkokios nesimpatiškos. Išsikviečiam taksi iki jau lankyto Westgate Shopping Mall. Ir ten įsitaisom kitoje kavinukėje kavos su šviežiu kepinuku. 

Grįžus apsauginis perduoda pristatytą siuntą su kava. Reikia susipakuoti daiktus ir dar užteks laiko vakarienei. Parašom Nairobio draugei, ar prisijungs, bet ji vėl jaučiasi prastai ir grįžus norės tik prigulti.

Taip patiko etiopų maistas, kad vėl nutapojam iki Asmara ir labai skaniai pavakarieniaujam.

Temstant palinkim draugei greičiau taisytis ir sėdam į taksi. Kaip tik paskutinius grynus išleidžiam mokesčiui už greitkelį virš miesto, nes vakaras, tai kamščiai mieste. Išvažiuojant iš greitkelio keleiviai turi išlipti iš automobilio ir praeiti patikrą. O vairuotojų niekas netikrina. Jokios logikos☺

Išvykimo terminalas visai kitoks nei atvykimo – padoriai patogus. Naktis lėktuve praeina sunkiai, nes šaldo nežmoniškai. Nepadeda joks apklotėlis. Gerai, kad miegančio šalia keleivio ranka šilta, tai taip netyčia prisiglaudi, kad apšilt☺ Frankfurto oro uoste tikslas apsilankyti kvepalų parduotuvėje, nes geros nuolaidos, įvykdytas. 

Tada karšto gėrimo puodelis ir dabar jau lėktuvas į Vilnių. Kenija buvo nuostabi patirtis pamatyti gyvūnus jų natūralioje aplinkoje, stebėti įspūdingus laukinės gamtos reginius.