Rockin'1000 Turine

 

Ypatingo svajingo gėrimo Bicerin, Gianduiotto šokolado, Fiat automobilių gimtinė ir vieta, kur net 1000 muzikantų vienu metu atlieka roko kūrinius... Kur tai? Mieste, kuriame elegancija dera su paprastumu, o Alpių vėjai atneša gaivą į kavos aromatu kvepiančias gatves. Mieste, alsuojančiame istorija  - Turine.

  2015 m. mažame Italijos miestelyje Čezenoje susirinko 1000 muzikantų, kad sugrotų „Foo Fighters“ dainą „Learn to Fly“. Iš šios spontaniškos idėjos išaugo projektas „Rockin' 1000“, kurio metu įvairiose šalyse rengiami roko koncertai, kur 1000 muzikantų vienu metu atlieka roko kūrinius.

 Birželį toks koncertas nusimatė Turine, todėl tik dukrai užsiminus apie koncertą, iš karto griebėm bilietus. Aišku, būti Turine ir nesusipažinti su miestu būtų nedovanotina. Panagrinėjus Deimantėskelionės puslapį su Turino aprašymu ir žemėlapį, žalių vėliavėlių ir uogyčių (norimų aplankyti ir valgymo vietų sąrašas) viršijo visas normas, kadangi Turinas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas. Bet už jo tvarkingos architektūros slepiasi turtinga istorija, kultūra ir viena geriausių virtuvės tradicijų visoje šalyje.

Tikėjomės neskubant klaidžioti miesto gatvėmis, tačiau orai prieš pat kelionę pasikeitė ir į miestą atkeliavo karštis...

1 diena

 Italų patarlėje „Gyvenimas tau šypsosi, jei tu jam šypsaisi“ slypi nuostabus požiūris ir šypsenos palydi jau oro uoste. Flibco autobuso bilietas rankose (bilietus (7 Eur) paduoda prie Flibco stalelio, netoli išėjimo arba galima įsigyti pas vairuotoją, sustojimas dešinėje tik išėjus) ir neužilgo riedi dar nelankyto miesto gatvėmis. Iki Porta Nuova. O iš ten iki gatvės Po, kur užsakytas butukas, galima nutapenti ir pėsčiomis.

Tačiau jau atsidaro kavinės ir pilvai groja maršus, todėl nenusukant nuo kelio tupiam „Poormanger“ - reikia paragauti pjemontietiškų skonių - vitello tonnato ir bulvę su kalmarų įdaru. Skanumėlis.

  Butukas mažuliukas (nuoroda čia), bet mielas, su kino elementais ir legendinių aktorių nuotraukomis. Kitaip turbūt ir būti negali mieste, turinčiame puikų kino muziejų. Via Po viena iš centrinių gatvių, kur gyvenimas verda iki vėlyvos nakties. Tačiau butuko langai išeina į kiemą (yra ir balkonėlis, kur rytais bus galima įkalti puodelį espresso), todėl gatvės ūžesio nesigirdi.  

 Išėjus į gatvę jau temsta. Kavinės aplink Vittorio Veneto aikštę ūžia nuo žmonių. Užgultos jos ir krantinėje. 

O kitoje upės pusėje vilioja apšviesta Santa Maria del Monte dei Cappuccini bažnyčia. Aišku, reikės nemažai papuškuoti į kalną, bet kaip nors, pamažu. Norėjosi pamatyti supančius miestą kalnus, bet kol lipom, sutemo. Prie bažnyčios savotiška apšvietimo instaliacija. Apšviestas miestas paslaptingai gražus, tad aikštelėje nemažai besigrožinčių.  

2 diena

  Anksti pabudus mažam balkonėlyje gera išgurkšnoti po puodelį espresso, nes butuke viskuo pasirūpinta. Pusryčiauti Italijos miestuose tiesiog privaloma eiti į kavinukes. Jokių ten marmalinimų virtuvėje. Panificio Convertino 1946 siūlo nuostabią, tiesiai iš krosnies, karštutėlę focaccia. Kainos labai geros (2 dideli gabalai focaccia, 2 kruasanai, espresso ir cappuccino 9,70 Eur). Išeinant ištarus „a domani“ (iki rytojaus), ore tik suplevėsuoja rankos – ryt nedirbame. Ach taip, tai reikia prigriebti kruasaną su pistacijų kremu (1,70), nes jie čia labai gardūs.

Turinas arkadų miestas - gali pasislėpti ir nuo saulės, ir nuo lietaus. Tikras išsigelbėjimas. Gražu žiūrėti kaip juvelyriškai autobusai išlaviruoja tarp arkadų vartų. Arkadas pamėgę ir benamiai. 

Dar tik rytas, o jau karšta. Reikia traukti planą B, nes gatvėmis ilgai nepritaposi. Planas B skirtas muziejams, nes ten tikrai vėsiau nei gatvėse)). Dairantis į šalis mikliai nužingsniuoji iki turizmo centro (Ufficio del Turismo). Būtent čia galima įsigyti Turino - Pjemonto kortelę. Su ja galimas nemokamas muziejų lankymas, važiavimas miesto transportu ir nuolaidos į kai kuriuos objektus. 48 valandų – 39.90 Eur žmogui.

  Kol atsidarys GROM ledainė negalima praleisti vizito į Kiko parduotuvę. O tada su palepintu gomuriu žvilgtelti į Baci Urbani  (pastatas su auskaru) ir tiesiu taikymu į Karalių rūmus.

Karalių rūmų prieigos Piazza Reale okupuotos KIS KIS renginio atributika. Pramogų renginys, kurį organizuoja „Radio Kiss Kiss“. Dėl šio renginio ir vakare laukiančio koncerto buvo nukeltas visuomeninio transporto vairuotojų streikas, todėl tikrai pasisekė. 

Karalių rūmų istorija prasideda 1563 m., kai Emanuelis Filiberto perkėlė sostinę į Turiną ir įkūrė dvarą senoviniuose vyskupų rūmuose. Griežtas fasadas nė necypteli apie interjero didybę. Įžengus vidun užgriūna visa Savojos dvaro prabanga. Dekoruoti kambariai, auksas, paveikslai, išskirtiniai gobelenai. Pirmasis mezoninas –stulbinančio grožio kambarių serija. Kiekvienas kambarys tarp išskirtinių antikvarinių baldų, porceliano ir raižytų lubų pasakoja dalelę istorijos. Dei Suisse salė pasitinka didingomis žvakidėmis, o Karolio Alberto sosto menė raudonu aksomu ir paauksavimais. Įspūdinga praėjusių amžių ginklų ir šarvų kolekcija. Eksponuojami netgi vaikiški šarvai, kurie yra itin reti.

Kol neužsidarė reikia paskubėti į Karališką biblioteką (reikia išeiti iš rūmų ir pasukti kairėn – ten atskiras įėjimas), kur saugomi senoviniai dokumentai, knygos, graviūros ir piešiniai.

Šalia, po arkadomis, reljefas, vaizduojantis Kristupą Kolumbą. Kad sektųsi reikia patrinti ranką į Kristupo Kolumbo pirštą. Turino studentai tai daro prieš egzaminą. Bėgant metams, dėl šios tradicijos pirštas tapo toks plonas, kad jį teko pakeisti.

Galerija Subalpina  - graži komercinė galerija aukštomis stiklinėmis lubomis, kurią puošia dailūs renesanso ir baroko stiliaus dekoratyviniai elementai ir kaltinės geležies balkonų turėklai. Eilė į garsiąją „Baratti“ kavinę – kas dėl šokolado, kas dėl to, kad prisiliesti prie senosios kavinės atmosferos. 

Netoliese visur reklamuojamas Egipto muziejus. Atvirai – visai nesužavėjo. Žmonių begalė, nes jo pavadinimas šmėžuoja visų kelionių agentūrų ir aprašymų tekstuose. Čia veža visas turistų grupes. Žinoma, muziejus didelis, geras, tačiau po apsilankymo Kairo muziejuje, nebeįdomu. Praėjus kelias sales tik norisi iš jo ištrūkti, ką ir padarom. Jeigu būtų reikėję pirkti bilietą (18 Eur), būtų baisus nusivylimas.

Geriau paskubėti papietauti, nes tuoj viskas užsidarys. Turine pavalgyti gali iki 14-15 val. o paskui dalis vėl atsidaro tik 19 val. ir vėliau. MELAMANGIO Porta Palatina – absoliučiai puiki vieta. O patiekalų vinis pasta, išvoliojama sūryje, kai gauni ne pastą su sūriu, o sūrį su pasta☺. 

Tikras perlas Accorsi - Ometto Museum. Įėjus nukritęs žandikaulis, į normalią padėtį atsistato tik po kurio laiko. Pietro Accorsi svajonę įkurti muziejų palikus savo turtą kultūros fondui įgyvendino Giulio Ometto. 25 salės apstatytos įspūdingais baldais, tarp kurių Pietro Piffetti – vieno išradingiausių XVIII a. italų baldų meistro  išskirtinis baldas, kuris tarsi nepaiso gravitacijos dėsnių, o šių dienų kritikai jį vadina „gražiausiu baldu pasaulyje“. Kiekviena kambario detalė nepakartojama, pvz. padėklas popiežiaus Benedikto XIV padovanotas markizui Del Carretto. Retas eksponatas pameistrystės sutartis.

Virtuvėje gausybė varinių puodų ir kepimo formų. Paskutinėse salėse gausiai eksponuojami sidabro, perlamutro ir krištolo dirbiniai bei indai, porcelianinės figūrėlės, tabako dėžutės. O įdomiausia - lankytojų tik mes du (vėliau atėjo dar pora žmonių). Muziejus nešmėžuoja nei instagramerių postuose, nei Turino lankomų vietų dešimtukuose. Ir veltui, nes jis nuostabus. O gal ir gerai, kad nešmėžuoja - nėra besigrūdančių minių. 

Gausybė gražiausių eksponatų apsuka galvą, tad išėjusi vos neįsimūriju į nešamą vazoną. Reikia trumpam grįžti namo, kad susigulėtų įspūdžiai, atsisuktų galva, persirengti ir traukti link Juventus stadiono. 

Net nepagalvojom, kad šalia stadiono veiks daugybė maisto kioskelių, todėl buvo nutarta užvalgyti prieš koncertą Da Luca picerijoje. 

Italų betarpiškumas visada žavus. Reguliuojanti eismą policininkė, staiga mesteli pagyrimą vyrui - bella camicia (gražūs baltiniai). Gražūs jie iš tikrųjų, kaip tik tinkami koncerto tematikai „Auksiniai roko hitai“.

Juventus stadionas didžiulis (italai aistringi futbolo gerbėjai - ir vargas tau, jei pasisakysi už ne tą komandą), todėl geriau atvykti anksčiau, kad susirasti savo sektorių. Ir labai gaila, kad jau nebealkani.

Efektingas gitaristų, būgnininkų, klavišinių ir vokalistų minios įėjimas. Ryški iliustracija, kaip muzika vienija skirtingų kartų žmones. Stulbinantis sinchroniškumas, kai keli šimtai būgnininkų vienu metu kala - tatata-taaa, tatata-taaa. Grynai šio koncerto logistika yra žmogaus sinchronizacijos stebuklas. Kiekvienas muzikantas turi specialią ausinę, perduodančią metronomo nustatytą tempą. Šimtų būgnų, plakančių kaip viena širdis, gitarų stygų virpinimas, kurių garsinis svoris tiesiogine prasme sukelia oro slėgio pokyčius stadione. Tai neįtikėtinai įkvepiantis reginys.

 Po koncerto ne mažiau efektingas muzikantų garbės ratas aplink stadioną pozuojant gerbėjams. 

Dalis žiūrovų po koncerto nesiskirsto – spiečiasi aplink maisto kioskelius.

Sustoję vienas po kito tramvajai laukia žiūrovų, todėl pasiekti miesto centrą jokių problemų. O mieste pilna gyvybės. Ir nesvarbu, kad jau beveik pirma nakties. Gatvėse, kavinėse pilna žmonių – gera atsikvėpti po dienos karščio. Iš to džiaugsmo net praeiname namų duris. O susigriebus nesukam atgal, bet prisėdam kavinukėje taurelei, kur bet kokio gėrimo - alaus, vyno, šprico ir pan. 100 g. -1.50 Eur, 200 g - 3.5 Eur, pusė litro 5 Eur. 

3 diena

  Diena skirta dviem muziejams. Vieną labiau norėjo apžiūrėti vyras, kitą aš, tačiau rezultate likome abu labai patenkinti abiem muziejais.☺

Bandymas papusryčiauti Mercato Centrale Torino visiškas fiasko. Gatvės turgus nedirba, o prie pastato trinasi narkomanai ir kitokie neaiškūs veikėjai - rajonas labai nemalonus. Viduje veikia vos keli taškai. Viename nuperku sumuštinį, bet valgyti vietoje visai nesinori. Geriau kur pakeliui nusipirkti kokio gėrimo prie sumuštinio, ką ir padarome.

 Museo Nazionale dell’Automobile di Torino, žinomas sutrumpintu MAUTO vardu - vienas seniausių automobilių muziejų pasaulyje. Kolekcija išsidėsčiusi per tris aukštus, stebina savo įvairove. Kiekvienas eksponatas turi savo istoriją ir muziejaus kūrėjų yra tiesiogine prasme įkomponuotas į tam tikrą istorinę epochą. Interaktyvas ir filmai iš ankstesnių metų atskleidžia kiekvieno modelio sukūrimo bei sėkmės paslaptis. Dabar daug kas pamiršęs, kad automobiliai, tai kadaise stipriai patobulintos karietos. Vienoje vietoje matosi dalis dirbtuvių, kuriose restauruojami senieji automobiliai. Smagiausia dalis, kad labai daug eksponatų galima apžiūrėti iš visų pusių, jie nėra aptverti. Galima netgi paspausti klaksoną, ko tikrai nepraleidžiame☺. 

Pirmasis automobilis, kurį pagal Leonardo da Vinci piešinius sukonstravo Turino politechnikos universiteto studentai. Taip pat pašto karietos ir pirmas automobilis „Victoria“, kurį 1893 m. pagamino vokiečių inžinierius Bense. Automobiliai su garo varikliu galėjo vežti vieną vairuotoją ir vieną keleivį. Ir dar daugybė pagal laikmečius ir klases.

Tarsi natiurmortai didelėje salėje išeksponuoti įvairūs varikliai ir ratų komplektai. 

Čia yra visa „Fiat“ istorija. Šio ženklo gerbėjai žino, kad Turinas laikomas šio prekės ženklo gimtine. Net yra atskiras Fiat muziejus.

Didelė erdvė atiduota jos Didenybei Formulė 1. Italijoje kitaip ir negalėtų būti. Skirtingų epochų bolidai, kuriuos vairavo sporto legendos. Apranga ir jos detalės. Skaudi fotografijų paroda apie žuvusius lenktynėse dalyvius ...

Traukiant link autobusų sustojimo užsukam į gatvės turgelį. Maisto nedaug, daugiau visokių daiktų. Bet negali nenusipirkt skanių vytintų dešryčių)

 Grįžus į centrą svarbiausias darbas surasti dar veikiančią valgymo vietą. Laimė iki 15 val. dirba Monegato (vėliau atsidaro tik 19 val.) greito aptarnavimo vieta, kur iš šaldytuvo pasiimi gėrimą, iš meniu ant sienos išsirinkus patiekalą užsakai prie kasos, sumoki, pasakai savo vardą ir eini ieškoti laisvos vietos. Svarbiausia neužsisvajoti, kai gatavą patiekalą atneša vienas iš darbuotojų šaukdamas tavo vardą. Greitai, nebrangu ir skanu.

Kiek pailsėjus namie laikas aplankyti Kino muziejų (Museo Nazionale del Cinema), kurio bokštas Mole Antonelliana matomas iš bet kurios miesto vietos. Iš pradžių statytas kaip sinagoga, kurios nebuvo įmanoma įrengti dėl pinigų stygiaus, pastatas buvo perduotas miesto valdžiai. Architektūrinis akcentas yra panoraminė apžvalgos aikštelė su 360 laipsnių vaizdu į kurią kelia panoraminis liftas. Užsisakyti laiką kilti liftu reikia gerokai iš anksto ir mes, deja, laisvų laikų neradome.

Muziejuje eksponuojamas ankstyvoji kino kūrimo istorija, taip pat Italijos ir pasaulio kino istorija. Šis muziejus Turine atsirado manoma, kad po to, kai Lumiere broliai sukūrė kiną Paryžiuje. Turinas buvo vienas pirmųjų Europos miestų, priėmusių kino kūrimo idėją.

Apsilankymas tarsi savotiška kelionė laiku. Pradžioje aiškinamos kino technologijų ištakos. Prasideda nuo siluetų judėjimo, magiški šviesos ir judesio eksperimentai.

Didelis optikos skyrius, kaip gerame mokslo muziejuje. Puikiai pademonstruota camera obscura. Aiškiai matoma didžiulė kamera, visas kambarys, ir ji iš tikrųjų veikia. Muziejaus kolekcija apima platų įvairių laikotarpių ir žanrų kino artefaktų spektrą: senovinius kino projektorius ir kt. Pirmieji filmai ir kino pramonė nuo brolių Lumiere laikų iki nebyliojo kino eros.

Po tamsokų ir ankštų nuolatinės parodos salių patenkama į pribloškiančią didžiulę pagrindinę erdvę (vadinamą Šventyklos sale), kurios viduryje liftas. Aplink perimetrą išsidėsčiusios dar kelios salės, kuriose pristatoma ne kino atsiradimo, o paties kino istorija. Rodomuose kadruose šmėkšteli ir Banionio veidas. Galima užsukti į neįprastą laboratoriją. Šventyklos salėje stovi paauksuotas stabas iš Giovanni Pastrone filmo „Caribia“, pirmojo itališko istorinio blokbasterio. Čia žiūrovai, įsitaisę patogiuose krėsluose, žiūri filmų ištraukas ir mėgaujasi šviesos žaismu ant lubų. 

Salė prasideda spiraline rampa, kylančia į kupolą ir išsiskleidžiančia kaip filmas: ant jos rengiamos laikinos parodos, o iš viršaus matoma apačioje esanti salė. Spiraliniai laiptai juosia didžiulę vidaus salę, tarsi kino juosta. palei kurią eksponuojami Plakatų galerija su italų ir pasaulio kino plakatais bei reklaminės grafikos istorija (dažniausiai besikeičianti paroda, pristatanti tam tikrą temą ar paveikslą). Įėjimas į muziejų kainuoja 18 eurų, liftas – 9 eurus. Jei neturite miesto kortelės, galite įsigyti kombinuotą muziejaus ir lifto bilietą už 20 eurų.

Išėjus į gatvę iš iliuzijų ir paralelinės realybės pasaulio, tarsi patenki į kitą dimensiją. Atrodo tik du muziejai, bet kojos primena, kad sumintas ne vienas kilometras. Bet dar reikia nuvažiuoti iki vienos parduotuvės, kur matėm aliejaus gera kaina. O pakeliui gražius pastatus ir kažkurią bažnyčią apžiūrėti.

Lengvam vakaro užkandžiui pasirenkama 8 Sapori Ravioleria. Neįprasta - kiniško maisto kampelis. Bet jų koldūnai labai skanūs ir šalia namų☺

4 diena

 Skrydis tik vakare, todėl reikia prasmingai išnaudoti dieną. Su šeimininke susitarta, kad leistų išsikraustyti vėliau ir galima būtų ramiai papusryčiauti. Daug nesirinkus sėdam kavinukėje The Place netoli namų. Baisingai išnaglėję žvirbliai ir balandžiai bando tiesiog iš lėkštės pavogti bent gabalėlį. Laikas nuo laiko išėjęs darbuotojas su šluota (jį pamatę lekia kaip nuplikyti) gąsdindamas padaužo į šaligatvį.

Rūpi prasieiti palei upę, o pakilus laipteliais iki nevaikščiotų gatvelių praeini pro žavingą Saint Michael the Archangel Italo-Albanian bažnyčią ir pagaliau užeinam į Parrocchia della Santissima Annunziata bažnyčią prie pat namų.

Pasiėmus bagažą iš butuko, paliekam jį bagažo saugojime Porta Nuova stotyje. Nepigu, bet patogu, nes ir autobusas į oro uostą stos visai netoli.

 Yra laiko nuvažiuoti iki barokinės Superga bazilikos. Ilgokai tenka riedėti iki Sassi-Superga sustojimo. Šalia, keliantis iki bazilikos istorinis Sassi-Superga krumpliaračio tipo tramvajus. Bilietų kasa yra Sassi stotyje. Vienkartinius bilietus (galiojančius kelionėms pirmyn atgal) galima įsigyti bilietų automatuose. Čia prisistato darbuotojas paklausti iš kur mes. Įsikalbam, ir kol plepam jis suspaudo viską aparate. Užmiršus, kad jau baigėsi, parodau Turino - Pjemonto kortelę (kortelė aplankius 5 muziejus sutaupė 44 Eur žmogui, neskaitant nemokamo miesto transporto ir kitų nuolaidų) . Bet jam nė motais ir suspaudo bilietui su nuolaida. 

Keleivių nemažai, bet visi telpa (sako į reisą telpa apie 180 žmonių). Daliai tenka stovėti, tad visai nepavydu. Visas girgždėdamas tramvajus lėtai kopia į kalną. Pro langus beveik nieko nesimato - šalia sužėlę krūmynai užstoja visą vaizdą, o taip pat beveik neduoda dvelktelėti vėjo gūsiui. 

Viršuje visi pasipila į lauką išpilti prakaito. Iki bazilikos dar tenka palypėti. Bet iš čia atsiveria gražūs panoraminiai vaizdai į miestą. 

Bazilika tapusi Savojos valdovų laidojimo vietomis. Kilti į kupolą nėra jėgų, todėl prisėdam. Ir čia nutinka įdomus dalykas. Su vyru prisėdam skirtinguose klauptuose vienas prieš kitą. Vyras nori pasidairyti, tad palieka kuprinę visai prieš mane, kurioje tik vandens butelis. Ir staiga netoli kuprinės prisėda vyriškis. Pasidaro įdomu, nes matosi kaip jis po centimetrą slenka arčiau kuprinės. Grįžus vyrui aš staigiai paimu kuprinę, o vyriškis lygiai taip pat staigiai atsistoja ir nueina.  Sutapimas? Manau ne)  Apeinam aplink baziliką ir sekantis tramvajaus reisas nuleidžia žemyn.

Grįžus į miestą nedirba ne viena normaliai maitinanti įstaiga) Tenka improvizuoti. Trapizzino siūlo gėrimus ir užkandžius. Pats pavadinimas sako, kad čia tiekia trapizzino – itališką picos kišenėlės tipo užkandį ir arancini.

Laikas į stotį pasiimti bagažo, pakeliui nusipirkti jogurto nuplauti sausiems užkandžiams. O tada vėl  Flibco autobusas nugabena į oro uostą.

 Turinas puikus, elegantiškas miestas.  Čia mažiau „klasikinio“ itališko spindesio. Jis imperatoriškas ir santūrus, balansuojantis tarp didingų bulvarų, turtingos istorijos ir tylaus rafinuotumo.