Pavasario estetika Latvijoje (Saulkrasti)

 

Kelionės prie jūros – dovana vidiniam vaikui, kuris maudosi, tyrinėja gražius akmenukus pakrantėje ir stato smėlio pilis. Turbūt kiekvienam žmogui kelionė prie jūros turi savo ypatingą reikšmę. Maudynėmis gegužės pradžioje net nekvepėjo, tačiau susitikimas su jūra džiugino. Jūra - puiki pašnekovė ir nuostabi psichologė. Ypatingas jos pojūtis Saulkrasti pavasarį, dalinantis pastorališką, ramią, pusiau kaimišką dvasią.

  Pakeliui link Latvijos dangus vis niaukėsi, kol likus nedideliam atstumui iki Rygos, prapliupo smulki įkyri dulksna. Rygoje buvo numatyta aplankyti etnografijos muziejų, bet stiprėjantis lietus ir miesto kamščiai sąžiningai atidirbo savo darbą. Tikslą pasiekėme iki uždarymo likus pusvalandžiui, tačiau vaikštinėti lauke jau nebebuvo jokio noro. Net ir valgymo įstaiga, ten dirbanti valandą ilgiau, nenorėjo priimti svetimšalių - buvo užsakyta. Nedidelė bėda – pakeliui skaniai pamaitino Vistiņas Karbonādes Steiki. Beje, vakarui beveik visi staliukai buvo rezervuoti. 

Artėjant link Saulkrasti, kaip ir turėjo būti, lietus liovėsi. Net ir apniukusiu oru Balta kapa žiūrisi romantiškai. Tolumoje palei krantą kažką valtyje veikia žvejas. Mediniai takeliai net ir po lietaus neslidūs (parkingas - 2 Eur valanda). 

 Saulkrasti ypatinga vieta, kur pajūry prabėgo vyro vaikystės atostogų dalis, kur gilioje jaunystėje  su drauge ir jos būsimu vyru visai netyčia atsidūrėme vėlai vakare, nusprendę autobusu pasiekti bet kokį pajūrį (beje, iki Rygos važiuodavome greituoju traukiniu Čaika). Ne interneto laikais nakvynei įsitaisėm autobuso stotelėje ant suoliuko, kur šiek tiek numigome atrėmusios galvas į draugo pečius.☺ Būtent už Saulkrasti apsistojome kempinge ant jūros kranto, kai važiavome Baltijos keliu ir vėliau porą kartų su draugais ir mažais vaikais ten važiavome atostogauti. Gegužę Saulkrasti vėl pasitiko kaip atoki nuo „didžiojo pasaulio“ rūpesčių vieta. Pasirinkta nakvynei Zvejnekciems, kuri jau seniai priskirta Saulkrasti, visiškai patvirtino šią būseną.  

Tik pernai įrengtas senos statybos namukas puikus pavyzdys kaip derinant nauja ir sena galima sukurti jaukią ir patogią erdvę poilsiui (čia nuoroda), lauke yra kubilas. Šeimininkų namas šalia, bet tai jokia kliūtis. Svarbiausias – katinas Didysis Getsbis, taip stipriai jaučiantis savo vertę, kad norint pašnekinti ar paglostyti turi pats prie jo prieiti, nes kreipti dėmesį į visokius atvykėlius jam nėra nei laiko, nei noro☺. 

Laikas nulėkti vietinių skanėstų iki pagrindinės Elvis parduotuvės šalia jūros. Tačiau čia stringam. Šalia įrengtos vietos saulės stebėjimui. Nors pirmiausia traukia nulipti į akmenuotą paplūdimį. Saulutė greitai nudardės į jūrą. 

Reikia greitai nuriedėti į kitą vietą ir paguldyti saulutę miegoti.

______________________________________________________________________________

Ryte parkuojamės prie Krimuldos dvaro. Kunigaikščių Lyvenų klasicizmo stiliaus gyvenamasis namas tapo reabilitacijos centru. Šalia išlikę ūkiniai pastatai. Centrinis pastatas jau prašosi remonto. Priešais pastatą buvo pastatytas didelis medinis vasaros paviljonas, kur anksčiau priiminėjo saulės vonias, o dabar suversti visokie baldai. 

Takelis nuveda iki lynų keltuvo į Siguldą. Už upės matosi kelio vingis. Pamačius koks automobilių srautas traukia į tą pusę ir kiek automobilių langų blykčioja prie lynų keltuvo Siguldos pusėje, idėja aplankyti Siguldą atmetama. 

 Maloniau tyloje pasivaikščioti prie senosios Krimuldos pilies griuvėsių. Tai viskas, kas liko iš 1255 m. pastatytų Rygos domkapitulo rūmų. Rūmai pastatyti iš stambių akmenų. Ir kaip jie užgabendavo tokius svorius?  Ilgus metus pilis stovėjo neįveikiama, kol per švedų ir lenkų karą 1601 m. pavasarį ją užėmė švedų pajėgos. Tų pačių metų rudenį, artinantis galingai lenkų armija, kad nepaliktų pilies priešų rankose, ji buvo padegta. Padegus nebebuvo atnaujinta. Nuo kalno žemyn veda laiptukai iki Gutmanio olos. Kol dar stipriai nesužaliavę, matosi ir raudoni Turaidos pilies bokštai. 

Malonu saulutės šildomiems prisėsti Krimuldos dvaro kavinukėje. Puikūs kepiniai, yra ir rimtesnių patiekalų bei nedidelė parduotuvėlė.

Turaidos muziejaus rezervato teritorijoje viduramžių rūmai ir bažnyčia, ūkiniai pastatai, Dainų kalnas - kiekvienas turi savo istoriją. Automobilį paliekam stovėjimo aikštelėje (už stovėjimą galima apmokėti programėle arba pilies kasoje 2 Eur). Rūmų apsaugos sistema buvo tobulinama šimtmečiais ir kartu pastatyti pagalbiniai ir gyvenamieji pastatai pilies vidaus kieme. Pirmiausia patraukiam Dainų kalno link, kur įkurtas skulptūrų sodas, skirtas latvių folklorui. Interaktyvioje lentoje galima paklausyti latvių liaudies dainų. 

Medinė bažnyčia - viena seniausių Latvijos medinių bažnyčių (1750 m.), atkurta laikantis istorinių technologijų. Dvaro ūkio pastatuose įkurtos istorinės, etnografinės ir archeologinės ekspozicijos.

Turaidos pilyje dominuoja galingas bokštas. Bokštas buvo naudojamas apylinkėms stebėti ir, kaip paskutinė prieglobsčio vieta, užėmus pilį. Užlipus atsiveria panorama į tviskančius saulėje Gaujos upės vingius. Pilies patalpose įrengtos ekspozicijos, pasakojančios įvairių laikotarpių įvykius, vietos žmonių gyvenimus ir tradicijas.

 Daug negalvojant pietums įsitaisome šalia stovėjimo aikštelės "Tūrists" cafe, Ceļinieka restorāns. Aplinka paprasta, tačiau maistas puikus. Porcijos didelės. Gerai kad dviems ėmė vieną sriubą ir vieną antrą.  

Riedame iki Gutmanio olos. Didelė stovėjimo aikštelė iš kurios išvažiuoti gali tik turizmo centre nusipirkęs žetoną (2,50 Eur). Keista vieta Gutmanio ola. Tuneliu perėjus gatvę patenki į pievą, kurioje op ir prieš akis išdygsta ola. Va taip, tarsi iš niekur. Nei kažkur lipti, nei ką. Savotiškai keistai atrodo. Žmonių daug, nes veža ir turistiniai autobusai. 

 Grįžtant į Saulkrasti užsukam prie Birinu rūmų. Dviejų ežerų ir parko apsupti senove dvelkiantys Byrinių rūmai pastatyti 1860 m. fon Pistolkorsų šeimai. Pilis saugo legendą apie paslaptingą Pistolkorų šeimos likimą. Tai meilės istorija, kurioje du jauni žmonės – pilies savininko sūnus ir tarnaitė – įsimylėjo vienas kitą, bet dėl klasinio skirtumo tėvai neleido jiems susituokti, todėl gyvenimus jie pabaigė tragiškai. Nepaisant to, jų dukra Renatė vėliau įsimylėjo žemesnio luomo miškininko sūnų. Ji nepaklausė motinos, paliko tėvų namus ir ištekėjo be motinos palaiminimo. Vėliau motina pritarė santuokai, suteikė jai palaiminimą ir laimingai leido dienas su anūkais.

 Neveltui jaunavedžiai atvyksta iki rūmų Meilės ąžuolo ir dovanoja vienas kitam mažus varpelius, o paskui juos suriša, kad parodytų savo meilės stiprybę ir pakabina ant ąžuolo.

Rūmai šiuo metu yra prestižinė vieta pokyliams ir seminarams rengti. Prie pilies esančiame sodininko namelyje įrengtas viešbutis... Deja ne sezono metu negalėjome nei apžiūrėti rūmų, nei pasėdėti kavinėje prie ežero, kuri dar nedirbo. Tačiau sumokėjus 4 Eur  pasivaikščioti po parką galima bet kuriuo metu.

Grįžus vėl  palydėti saulutės, tik šį kartą įsitaisom savo kėdutėse ant skardžio. 

Šeštadienio ryte Skultes miestelyje vyksta turgus. Tokios progos negalima praleisti, kadangi čia suvažiuoja prekiautojai iš įvairių Latvijos kampelių. Turgų organizuoja Skultes bažnyčia, kunigo sesuo kepa blynus. Pasirinkimas turguje didelis - nuo gatavų patiekalų ir kitokių maisto produktų iki sodinukų ir amatininkų gaminių. Sugundo beliašai – skonis toks kaip vaikystėje☺. Gerai, kad galima paragauti, nes domina daug kas. Prie bažnyčios sukurptoje scenoje groja muzikantai, smagu. 

 Prisiperkam skanumynų pusryčiams ir sotūs traukiame į Miunhauzeno muziejų (5 eur). Miunhauzenas ne išgalvotas literatūrinis herojaus, o realus asmuo Friedrich Hieronymus von Munchhausen. Viešėjęs Duntės dvare pas Rygos teisėją Georgą Gustawą von Dunteną, jis pamilo šeimininko dukrą Jakobiną. Baronas su žmona Jakobina dvare praleido 6 savo gražiausius gyvenimo metus ir, aišku, pasakojo įvairiausias istorijas. Pirmame aukšte saldi, kiek kičinė pasaka su paties barono vaškine figūra. Galima apsirengti to meto drabužiais ir vaikščioti po muziejų. Antrame aukšte žymių Latvijos žmonių vaškinės figūros ir didelė puodelių kolekcija. Šalia driekiasi nemaža dvaro teritorija.  

Toliau Limbaži. Limbaži miestelis tarsi išmiręs. Tačiau negalima aplenkti vienos jo įžymybės - Sidabro muziejaus (5 eur) (Dzīvā sudraba muzejs). Visus čia esančius darbus sukūrė legendinis sidabro dirbinių meistras Olegas Auzeris. Kaip tik iš dirbtuvių ateina jo mokinys, dabar pats mokantis jaunus juvelyrus ir, nors neužsisakėme gido, papasakoja apie darbus, apie tai, kiek jis pats prisidėjo prie šių kūrinių. 

Pvz. darbas Nojaus arka - banga būtent jo darbas.

Įspūdinga pilis - Ateities pilis. 300 – prikausto ilgam. Daugybė detalių, skirtingų architektūrinių stilių – neįtikėtina. Muziejuje galima įsigyti ar užsisakyti individualių unikalių papuošalų. 

Centre raudonų plytų gaisrinės pastatas, šalia viena kitos liuteronų ir ortodoksų bažnyčios. 

Užkąsti susigundom Hanzas Kebabs, iš kurios tik ką išgužėjo motociklininkų grupė. Kebabai tikrai gardūs. 

Pačiame miesto centre Hanzos laikų Limbaži senosios pilies griuvėsiai - vienas seniausių gynybinių įtvirtinimų Latvijoje. Pagrindiniuose vartuose likę keletas svarbių gotikos laikotarpio detalių.

Laikas vėl judėti prie jūros. Netoliese Vidžemės uolos (Veczemju klintis). Dalis kelio vedančio link uolų jau išasfaltuota. Automobiliai statomi kempingo parkinge (4 Eur). Įrengti staliukai ir laužavietės (šašlykinės) tiesiai ant kopų kur matosi jūra. 

Vidžemės uolos įspūdinga smiltainio uolų grupė su negiliais abrazyviniais urvais, nišomis, grotomis ir kitais dariniais.

 Ryte pajudam namų link. Rygoje stojame Rygos turguje žuvies. Į bagažinę nugula seniai ragauti lynai ir kitos gėrybės. 

Pakeliui pramankštinti kojų stojam Kokamatnieku sēta "Jūras". Juris Audzijonis daugiau nei 20 metų kuria medinius miniatiūrinius pastatus ir skulptūras, kurios džiugina tiek suaugusius, tiek vaikus. Vėjo malūnai, Kristaus, Mergelės Marijos figūros, miniatiūrinė bažnyčia, tiltas ir t.t. Ant stogelių sukasi malūnėliai padaryti iš bliūdelių ir pan. - žmogaus išmonei nėra ribų. Į ekskursiją nesiprašėm, apžiūrėjom per tvorą. Bet norintiems šeimininkas vedė ekskursiją. 

Artėjant pietų metų ir artėjant Biržams iškilo dilema kur pavalgyti. Deja, bet šeštadienį, sekmadienį dauguma valgymo vietų uždaryta. Pasirinkome Amplua ir neprašovėme. Vaflių namai su simpatišku interjeru ir skaniais patiekalais. 

Visą kelionės metą, išskyrus palynojimą Rygoje važiuojant į priekį, lydėjo geras oras, vėjas išpūtė dalį įkyrių minčių, jūra lepino saulėlydžiais. Savaitgalis užskaitytas.