Skonių, šviesų ir spalvų jūra: Singapūras - Malaizija

Būna akimirkų kai pasirenki savo kelionės kryptį priklausomai nuo bilieto kainos. Ir, keisčiausia, būtent tokie spontaniški sprendimai dažnai nuveda ten, kur laukia gražiausi atradimai. Žinoma, jei kryptis išsigrynina iš gilaus svajonių lentynėlės kampelio, tampa dar labiau laukiama. Vos kelionei prasidėjus, dėl daugybės naujų patirčių ir vietos pokyčių dienos išsitempia į ilgą, įvykių kupiną grandinę.〰

  Draugės pasiūlymas - lekiam kur nors toli, kur nebuvom, išsikristalizavo į realybę priklausomai nuo rastų bilietų. Idėjų ir norų buvo visokių, ir net jau beveik perkant bilietus atskrido pasiūlymas, „o Meksikoj buvai???“ ☺ Vis tik liko pasirinkta kryptis – Singapūras - Malaizija - Singapūras. Aišku, labiau būtų tikęs variantas Singapūras - Malaizija ar atvirkščiai, tačiau šiam variantui kainos nebuvo draugiškos.

 Iš anksto užsakytos visos gyvenimo vietos, nusipirkti bilietai kelionėms autobusu ir į porą objektų. Prieš tokią ilgą kelionę smegenis šiek tiek graužė neramumas, ypač kai Turkish iki Stambulo įsodino į labai siauras kėdes netoli avarinio išėjimo. Nepatogu taip, kad stambesnis žmogus, rodos, ten tiesiog įstrigtų. Stambule dvi valandos iki sekančio skrydžio visai neprailgo - turėjom neribotą wifi ir galėjom prigulti ant suoliukų (anot draugės kaip bomžės parkely). Toliau viskas klostėsi sklandžiai.

Jei manote, kad Azija - tai skurdas, antisanitarinės sąlygos ir įkyrūs pardavėjai, Singapūras pakeis jūsų nuomonę. Šį svarbų jūrų uostą britai plėtojo daugiau nei šimtmetį, o po karo nepriklausoma vyriausybė įvedė griežtus įstatymus pavertusius Singapūrą Azijos svajonių miestu-valstybe. Pakanka apsižvalgyti Singapūro oro uoste, kad suprastum - tai mokslinės fantastikos realybė.

Iš oro uosto metro nurideno iki Lavender stotelės, netoli kurios užsakytas viešbutis Hotel Boss (užsisakyti čia). Normalūs žmonės skubėtų į viešbutį, bet nenormalioms net ir tamsoje reikia ką nors pakeliui įamžinti☺.

Kambarys nedidukas, bet su langu. Be langų - o tokių variantų Singapūre labai daug - net nežiūrėjome. Nesvarbu, kad langas neatsidaro - vien tai, kad gali matyti dangaus ir miesto vaizdą nuteikia visai kitaip.

 Nors lauke jau tamsu, bet labai rūpi apsižvalgyti ir paskanauti vietinio maisto. Deja, ant gatvės kampo parduodamų patiekalų dar negali ragauti, nes nėra grynų. Bet prisėdus The Dim Sum Place @ North Bridge Road pagaliau gomurį pakutena vietiniai skoniai.  Sriuba ir koldūnai 10 eur.

Praeinam durianų ragavimo vietą apie kurią kvapelis praneša iš anksto. Per visą laiką jų ir neparagavom ir gal gerai, nes net atvežti saldainiai su duriano skoniu ne kažką. 

Akiai užkliuvus už masažo salono - kojų masažas po ilgo skrydžio skambėjo kaip tobula idėja. Po ilgo skrydžio nėra nieko geriau (1 val – 16 eur). Su naujom kojom smagiai einasi iki viešbučio vis stabtelint ką nors apžiūrėti. Pakilus iki viešbučio baseino paaiškėja, kad ramybės čia ieškoti neverta - jaunimas žaidžia vandensvydį ir vanduo tyška į visus šonus. Taip vėliau ten daugiau ir neužsukom.

Singapūras: Haji Ln gatvė – Red Dot dizaino muziejus  - Marina - Gardens by the Bay - China town24

  Nors laikas ir pasistūmęs 5 val., ryte visai to nesijaučia. Ilgasis skrydis viską sustatė į vietas. Pirmas darbas - išsikeisti pinigėlių, tad greitai nutapojam iki keityklos. Galima pradėti kavos paieškas. Einant  žvilgsnis užkliūna už įdomios vietos Blu Jaz, Bali Lane. Kavos turi (2,60 Eur). Kol kas vieninteliai lankytojai mes ir vietinis „žvirblis“ drąsiai strikinėjantis po kojomis. Pasirodo vakarais čia vyksta džiazo koncertai, tad iškart užsirezervuojam staliuką. O dabar galima ramiai pašmirinėti spalvingoje Haji Ln gatvėje. Užsukti į įvairiausius butikėlius. 

 Pilveliui priminus, kad kol kas gautas tik puodelis kavos tūpiam indų Al Tasneem ir netrukus atkeliauja gardus pusrytėlis.

Iki Lavender metro trumpinam kelią užpakaliniais kiemais tarp  vėjo plazdinamų skalbinių - vietinių gyvenimo detalių.  

Atriedėjus iki Marina Bay jau reikia pailsėti nuo šilumos. Draugės akis užkliūna už Red Dot dizaino muziejaus (bilietas apie 8 eur). Čia eksponuojami ir parduodami apdovanojimus pelnę dizaino darbai. Miego pagalvėlės-urveliai labai praverstų darbe. Besitampančios tašelės itin praktiškas dalykėlis, lygiai kaip ir pernešama kėdutė.

 Viena iš Marina Bay atrakcijų plaukimas laivu 18 eur. Vos spėji sumokėti ir jau sodina į laivą. Dieną žmonių mažai - tik mes ir dar viena pora iš sekančio sustojimo. 40 min pralekia akimirksniu besižvalgant į pakrantės vaizdus. Merlionas aplipęs lankytojais - net karštyje ir saulėkaitoje jų netrūksta. Pasigrožėti šviečiančiais fontanais įlankoje, organizuojami specialūs vakariniai kruizai (vakarinis kruizas užsakyti čia)

Išlipus nenusakomas malonumas pasilepinti šviežiomis apelsinų sultimis iš automato. Net pasirinkus opciją „be ledo“, gauni porciją šaltų sulčių. Ir dar kavos į prekybos centrą. Ko jau ko, bet plastiko perteklius matomas akivaizdžiai.  

Viena iš Singapūro vizitinių kortelių – futuristiniai super-medžiai (Gardens by the bay), kuriuos supa botanikos sodas. Didingi supermedžiai tarsi iš mokslinės fantastikos filmo generuoja saulės energiją ir padeda vėsinti oranžerijas. Jeigu lankyti visas oranžerijas ir ištyrinėti sodo kampelius gali užtrukti visą dieną. Vienas iš būdų pažvelgti plačiau - pakilti į apžvalgos taką tarp medžių (OCBC Skyway, 9 eur). Laiko limitas 15 minučių, bet jo pilnai pakanka, o jei ir ilgiau užtruksi, niekas nevarys. 

 Pavalgyti parke užsukam į Jurassic Nest FoodHall su dūmus leidžiančiu ir uodega mosikuojančiu drakonu. Draugės pekino antis, kaip ir vakar sriuboje, kieta. Akivaizdu, ne Singapūre reikia rinktis antį. Visa kita skanu.  Soti, tiršta jūros gėrybių sriuba 7 eur.

Betyrinėjant sodą keliukai nuvilioja tolyn, tad nusprendžiam grįžti kita metro linija. Nusileidus liftu patraukiam palei kažkokius krūmus. Ir čia staiga akis užfiksuoja kažkokį šmėstelėjimą. Paspartinam žingsnį, atsigręžiam... Iš krūmų, lyg niekur nieko, savais reikalais ramiausiai išžingsniuoja va toks gražuolis varanas. Ir ką tu jam. Gerai, kad nesugalvojo pabėgioti, nes neaišku kas ką aplenktų 👀

China town kaip ir kiti etniniai miesto kvartalai, atsirado Stamfordo Raffleso dėka, kuris nusprendė, kad daugiataučiame Singapūre kiekvienai bendruomenei būtina skirti atskirą teritoriją. Šiandien kinai sudaro apie tris ketvirtadalius šalies gyventojų. Restauruotame kvartale miniatiūriniai kinų namai ryškiai kontrastuoja su aukštyn šaunančiais dangoraižiais. Spalvingos arbatinės ir antikvarinės parduotuvės glaudžiasi šalia modernių biurų, gatvės meno ir, žinoma, daugybė turgų bei parduotuvių. Kai kuriose Kinų kvartalo gatvėse vis dar galima pamatyti specialius veidrodžius, skirtus atbaidyti piktąsias dvasias, taip pat galima užklysti į būrėjų, astrologų ir fengšui specialistų kabinetus.

 Kinų kvartalas žymus savo šventyklų architektūra. Šalia telpa skirtingų konfesijų šventyklos. Seniausia Singapūro hinduistų šventykla – Sri Mariamman šventykla – stovi šalia pirmosios miesto mečetės – Jamae Chulia mečetės, o daoistų šventykla – Thian Hock Keng – netoli musulmonų šventovės – Nagore Durgha. Užsuku į spalvingą Sri Mariamman. Reikia nusiauti batukus, tad nudžiugina su savimi pasiimtos kojinės, kadangi induistų šventyklos ypatinga švara nepasižymi.

Vakare Haji Ln gatvė atsiskleidžia visai kitu amplua. Iriesi žmonių minioje, laviruojant tarp lauko staliukų (kur jie dieną buvo suslėpti?), ausis kurtina garsios melodijos. Uždeganti galinga gatvės atmosfera, kojos pačios kilnojasi šokio ritmu. Tuo ritmu įlinguojam į džiazo barą. Kurį laiką pasiklausom muzikos, įkalam po Lasi kokteilį. Ir vėl į gatvę – ten linksmiau.  

Staiga nukrenta keli lašeliai ir akimirksniu visi sujuda. Griebia nuo stalų taures ir lekia po stogu. Atrodo keistai, kol dar nesupranti kas yra tropinė liūtis. Gerai, kad ji pratrūko pėdinant viešbučio link arkiniu praėjimu. Čia nepadės joks skėtis ar lietpaltis. Lietus veržiasi ir visų šonų, dalis dygsta tarsi iš asfalto. Liūtis užtrunka. 15 min, pusvalandis, 40 min, o ji vis nesliauja. Tenka kviesti taksi, nors iki viešbučio nepilnas km.  

Singapūras: Fort Canning park - Nacionalinė Singapūro galerija – Marina Bay  25

   Vienas iš dienos tikslų - draugės pasižymėta Nacionalinė galerija, tačiau iki jos laukia netikėtai vingiuotas kelias. Išlipus Esplanade stotelėje, skubus kavos poreikis nuveda į nedidukę Bottle Coffee kavinukę. Kava brangi, bet labai gera 4,36. Nors ko norėti - ir vaizdas pro langą prabangus. 

 Laikas paieškoti pusryčių. Neriam į Funan prekybos centrą. Centruose visada galima rasti food hall. Ten tiek įdomybių, kad turi pereiti visą eilę su skirtingu maistu, kol nusprendi kur prisėsi. Suvilioja  vietoje rankomis lipdomi koldūnai.  

Netoliese, ant aukščiausios miesto vietos, stūkso Fort Canning parkas. Jo papėdėje žavusis spalvotųjų langinių pastatas Old Hill Street Police Station.

  Prie įėjimo į parką merginos ant asfalto pasitiesę ružavą klijonkę ruošiasi piknikui. Tokiu karščiu? Šimtu procentų prilips.

 Parkas ir kalva pavadinti vikonto Charleso Johno Canningo, pirmojo Indijos vicekaraliaus vardu. Daugelis Malajų karalių ją vadino savo namais. Čia buvo įsikūrusios Britanijos armijos kareivinės ir „Battlebox“ – Britanijos vadovavimo centras. Pašalinus dalį augmenijos, buvo aptikti senovinių pastatų griuvėsiai, reliktai. Visa tai sužavėjo Rafflesą, kuris ant kalvos pastatė savo pirmąją rezidenciją. O būdamas aistringas botanikas, įkūrė ir pirmąjį Singapūro botanikos sodą. Bevaikštant akys nukrypsta į kavinukę - laikas atsivėsinti. Le Jardin Café, kaip ir sufleruoja pavadinimas, bandyta įrengti prancūzišku stiliumi. Viduje švenčiamas kažkieno gimtadienis. Gera atsigaivinti šalta matcha (7 Eur - kainos nemenkos).

 Parko vinis – Medžių tunelis. Ne tunelis, o šulinys. Nuotraukose atrodęs begalinis, realybėje visai trumputis. Nespėji mirktelti kaip nulipi. Bet prie laiptų išsivingiavusi ilgiausia instagramerių eilė keliems kadrams laiptų linkyje.☺

 Nusileidus patenkame į kitą parkelį, kuriame vyksta amatų edukacijos, po pievą laksto vištos ir gaidžiai.

 Galų gale pasiekiame Nacionalinę galeriją (10 eurų), įsikūrusią legendiniame buvusiame Aukščiausiojo Teismo pastate ir miesto rotušėje. Pirmiausia - ant stogo apžvelgti šią miesto dalį. Fotosesijai pasiruošę ir jaunavedžiai. Kiek žinau, tokias fotosesijas jie dažnai pasidaro iš anksto, keliaudami po skirtingas miesto vietas ir kurdami savo vestuvinę istoriją. 

Galerijoje ekspozicijos keičiamos. Šį kartą mums negirdėto Zobelio ir dar mažiau girdėtų vietinių dailininkų parodos. Zobelis - Filipinuose gimęs ispanų kilmės kūrėjas, kolekcininkas, mecenatas - daug keliavo, lengvai mezgė pažintis, žavėjosi modernizmo menu ir kūrė įvairiapusiškus darbus. Įspūdingas tapymo švirkštu metodas (rodomas filmukas).

 Riedam viešbučio link. Food hall prie metro nusiperkam (Bee Cheng Hiang (V Hotel)) nusiperkame kelionei garsiosios bak kwa – salstelėjusios džiovintos mėsos ir po lauknešėlį pietums, kurį gardžiai suniamniojame ant suoliuko prie “savo” kanalo.

 Valandėlę pailsėjus vėl į trasą. Ir vėl iki Marina Bay. Šįkart išlipam kitam metro sustojime, iš kurio patenki tiesiai į Marina Bay Sands prekybos centrą. Centre galima paplaukioti laiveliu. Išeini tiesiai prie įlankos.

 Įlanka žėri daugiaaukščių šviesose. Singapūras visoje savo magiškoje šlovėje - atspindžiai, šviesos, iš tamsos kylantis garsusis Marina Bay viešbutis. Kiekvienas rakursas tarsi atvirukas. Susirinkę žmonės laukia Šviesos ir muzikos fontanų šou, tačiau neužilgo atskrieja pranešimas, kad šou nevyks. Koks nusivylimas😢. Esą prognozuojamas lietus. Ironiška, bet šįkart nukrenta vos keli lašai ir liūties nebuvo. Tačiau atmosfera pakrantėje puiki – apšvietimai, įlankos šviesos, iš lauko kavinių atsklinda muzika. Niekur nesinori skubėti.

 Grįžtant įdomu pamaklinėti prekybos centre ieškant įdomių vitrinų.Tikrai yra iš ko pasirinkti, bet apranga gatvėje kartais tokio močiučių jaunystės stiliuko. 

 O metro visi vietiniai sulindę į telefonus. Ir ne tik metro. Nesvarbu koks amžius - veidai nušviesti telefonų ekranų, jie visada prisijungę. Jausmai išreiškiami mygtukais „patinka“, emocijos – jaustukais su veideliais, mintys – įrašais, visi įvykiai – grotažymėmis. Telefonas rankos tęsinys, o gyvenimas Instagram, Twiter ar pan. formatas, tarsi begalinė kelionė per vaškinių veidų, kūnų ir frazių muziejų. Arba bent jau prie perėjos laukiant žalios, sužaidžiant posmelį žaidimo.

Singapūras - Kuala Lumpuras (Malaizija)

 Anksti ryte įsitaisom prie Lavender metro sustojimo laukti autobuso į Malaiziją. Kur pirkti bilietus, kaip keliauti autobusais ir kitais patarimais dalinuosi čia. Autobusas patogus, taip ir lenkia prie miego, bet keistuolis vairuotojas vis bando įtraukti keleivius padainuoti. Keleivių vos aštuoni ir niekas nerodo jokio noro dainuoti. Galiausiai praėjus muitinę, pagaliau supratęs, kad choro iš mūsų nebus, palieka ramybėje ir visi numinga po posmelį. Pakelėse ištisai driekiasi palmių plantacijos, tad peizažų monotonija taip pat migdo. Užkandžiui - pirkta mėsa ir salotos (indelis su sulankstomu  šaukšteliu). Pakeliui nusiperkam kavos.

 Apie pietus keleiviai išleidžiami prie milžiniško BTS prekybos centro. Įėjimo kolonų aukštis tiesiog kolosalus. Įlendam vidun pasikeisti pinigų ir šiek tiek stringam bezdeluškių parduotuvėje kol išsimatuojam visokius lankelius ir karūnas☺ Draugė nutaria grįžus padaryti lankelių vakarėlį☺

Kviečiam taksi per Grab programėlę. Malaizijoje visur važinėjom taksi - pigu ir neapsisunkini ieškoti koks ir iš kur važiuoja visuomeninis. Laukiam ar taksi paims - tomis dienomis Malaizijoje svečiavosi prezidentas Trumpas, o susitikimo vieta buvo visai netoli mūsų apartamentų. Be to, važiuojant gavau žinutę iš Malaizijainfo, kad vakare dalis gatvių buvo uždaryta ir neaišku kaip bus su kai kuriais privažiavimais. Tačiau Kuala Lumpuras puikiai susitvarkė su šiuo vizitu. Nesijautė jokio nepatogumo išskyrus kai kuriuos užtvertus įėjimus į KLCC prekybos centrą prie mūsų.

  Apartamentų (užsakyti čia) vestibiulyje susitinkame su vadybininku, atsiskaitome, viską apžiūrime ir … mums čia patinka. Net labai. Pro langus matosi Petronas bokštai. Name greitas liftas su malonia muzika, kuri pagarsėja išėjus į vestibiulį, du baseinai. Smagiausias ant stogo su vaizdu į Petronas bokštus. Du miegamieji: vienas be lango, kitas su nuostabia miesto panorama, tačiau nėra problemos pasikeisti miegamosiomis vietomis, kad kiekviena galėtų pasigrožėti naktiniu miesto vaizdu.

  Laikas pietauti. Daug negalvojus - į prekybos centrą KLCC Suria. Šalia žavingi senieji dangoraižiai. Prekybos centrai milžiniški, tad rasim kur prisėsti. Įsitaisius Cili Kampung pirmiausia reikia išsiaiškinti kas nelabai aštru. Ir net tas nelabai aštru vis tik aštru, bet labai skanu. Pirmą kartą ragaujam ybiškes. Karštas vegetariškas patiekalas, ryžiai ir gėrimas 8 Eur.

Rūpi pasižvalgyti po prekybos centrą. Netyčia užklystam į vietinių prekės ženklų aukštą. Drabužėlių medžiagytės nors prie žaizdos dėk, kokios malonios, tik dydžiai tai labai pamažinti. Vis dėlto šį tą reikalingo nusiperkam.

O lauke jau ir sutemo. Petronas bokštai žvilga sidabru. Gatvėje minios žmonių stengiasi įsiamžinti švytinčių bokštų fone. Savo paslaugas siūlo ir fotografai (sumokėjus atsiunčia nutraukas), kurie žino kur atsistoti, kaip pasikreipti, kad nuotrauka gautusi puiki. 

 Netoliese, 2020 m. pastatytas Saloma tiltas. Saloma garsi šeštojo dešimtmečio Malaizijos dainininkė ir aktorė, žinoma kaip „Malajų kino karalienė“. Dienai virstant naktimi, tiltas virsta nuostabiu spalvų reginiu, nušviečiančiu Klango upę.

Grįžtant užsukam į parduotuvę vaisių ir pagraužtukų. Atvežtiniai – trešnės, vynuogės ir pan.- laabai brangūs. O vietinių pasirinkimas visai nedidelis. Grįžus į viešbutį ropščiamės ant stogo. Tolyn driekiasi mirguliuojantis šviesomis miestas. Toli kalnuose žiba švieselės. Atrodė, kad tai Batu cave urvai. Tačiau tai kazino šviesos. Kazino šalyje draudžiamas, tad tai vieninteliai legalūs lošimo namai. Įstatymai čia griežti, lygiai kaip ir netoleruojami visokių pakraipų atlikėjai: kad ir kokio lygio žvaigždės bebūtų, koncertuoti kviečiami nebus. 

 Kuala Lumpuras: Batu cave - Nacionalinė meno galerija – Central market (Pasar Seni)

Anksti ryte, kol dar ne taip karšta, nuriedam iki Batu cave urvo. Urvai egzistuoja daugiau nei 400 milijonų metų. XIX a. antroje pusėje tamilų bendruomenės lyderis sumąstė urvus paversti hinduistų šventykla ir 1920 m. ji buvo atidaryta. Iš tolo pasitinka milžiniška auksinė Murugano statula (beje šiemet jai sukanka 20 metų). Jau daugiau nei šimtmetį hinduistai iš viso pasaulio renkasi čia švęsti ir melstis. Batu urvai - spalvingas reginys su aplink šmirinėjančiomis beždžionėmis, kurių skaičius gerokai sumažintas. Žavėtis jomis nevertėtų, nes jos tik ir taikosi kaip ką nugvelbti iš lankytojų. 272 spalvotus laiptelius įveikiam visai nesunkiai - vis stoji pasigrožėti vaizdu iš viršaus bei apžiūrėti spalvingų lankytojų ir tikinčiųjų, nešančių  kavadi ir kitokias aukas.

Viduje urvų aukštis įspūdingas, tačiau švaros ir bendrose patalpose, ir šventyklose, kaip ir įprasta hinduistams, trūksta. Į šventyklas galima patekti už papildomą pinigėlį (patys urvai lankomi nemokamai), tačiau kas jose vyksta ir taip puikiai matosi. Didžiausias iš visų urvų - Šventyklos urvas, siekiantis100 m aukštį.

  Nulipus pilvai primena, kad dar nepusryčiavom, tad greit susiveikus taksi riedam iki vietinių kavinės Adam Corner. Angliško tipo pusryčių variantas gausus, gerai, kad ėmėm vieną porciją dviems. Šviežios sultys, kava ir desertas ir vėl į trasą.

 Iki Nacionalinės meno galerijos. Šiuolaikinio meno paroda nuostabi (parodos keičiamos), darbai puikūs. Ilgam įstringam vaizdo instaliacijų kambary, kuriame atgyja šiuo metu eksponuojami paveikslai. Parodoje įrengtos vietos ir vaikams, kur paveikslai pakabinti jų akių lygyje.

Išėjus skubam į viešbutį, kur jau laukia Rita iš Malaizijainfo. Iš karto nutapojam į šalia esančią kavinukę kavos ir kraustomės ant mūsų apartamentų namo stogo. Susitikome tiesiog pabendrauti. Rita jau 10 metų gyvena Malaizijoje (į ją galima kreiptis dėl ekskursijų po Malaiziją ir Borneo salą). O mums įdomu paklausinėti apie visokius socialinius dalykus, kasdienybę, darbus, bendravimą su vietiniais. Nuo stogo kartu apžvelgiame miestą ir išgirstame įdomios info apie kai kurias vietas. Nedidelis privačių namų kvartalas netoli apartamentų niekada nebus apstatytas dangoraižiais.

Laikas lėkte pralekia. Atsisveikinus dar murktelim į savo baseiną ir išsikvietus taksi riedam iki artdeco stiliaus Central Market. Draugė nori įsigyti perlų, o tuo pačiu centre ir užkandam. Tačiau šį kartą troškinukas toks aštrus, kad valgyti praktiškai neįmanoma. Tenka tenkintis naan duonele. Pasivaikštom po Pasar Seni ir gretimas gatveles, gatvės turguje nusiperkam vietinių vaisių, kurių kainos visai kitos nei atvežtinių. 

Grįžtam anksčiau ir įsitaisom burbulinėje vonioje su vaizdu į Petronas bokštus. Šį kartą jie nušvinta įvairiaspalvėmis šviesomis. Nerealus grožis. Po burbulinės vonios miegasi puikiai.

Kuala Lumpuras: Petronas bokštai – Akvariumas KLCC – Muzikinis fontanas

Pusryčių į šalia esančią kavinę After One KL. Kadangi dar anksti, įsitaisome lauke. Drakono vaisiaus sultys ir kiaušinienė - 10 Eur. 

11 val. laukia Petronas bokštai. Ekskursijas po bokštus reikia užsisakyti iš anksto nustatytam laikui (užsakyti galima čia). Atvykti reikia truputį anksčiau. Surasti nėra sunku. Funikulierius žemyn tiesiai prie mūsų pusės įėjimo, kur viduje pritvirtintas lenktynių bolidas. 

Patikrinus bilietus ir išklausius trumpą info visi kyla liftu į 41 aukštą iki tilto, jungiančio abu bokštus. 15 minučių pasivaikščioti per tiltą ir nusifotografuoti. Iš čia miestas matosi į abi puses. Tiltas nėra pritvirtintas prie konstrukcijos, o tartum slysta ir balansuoja tarp dviejų bokštų ant vyrių ir gali būti naudojamas kaip evakuacijos kelias gaisro ar kitos avarinės situacijos atveju. Įdomu tai, kad bokštus statė dvi skirtingos įmonės, siekdamos sukurti konkurenciją. Pirmasis bokštas yra visiškai uždarytas visuomenei ir jame randasi tik biurų patalpos.

Apžiūrėję tiltą, kilame dar aukščiau, į 86 aukštą, kur įrengta apžvalgos aikštelė ir nedidelė paroda apie Petronas bokštų istoriją, dizainą ir vėlesnę plėtrą. Viso bokštai turi 88 aukštus - kinams 88 yra laimingas skaičius, reiškiantis turtus ir klestėjimą. Apsilankymas viršutinėje terasoje trunka apie 20 minučių, kur yra keli interaktyvūs ekranai, pasakojantys apie statybas, keli maketai, atrakcijos ekranas, didinamieji žiūronai.

Grįžus atgal į centrą kavos poreikis nuveda į Eight Ounce Coffe Co.

 Toliau apsilankymas Akvariume KLCC. Karšto klimato mieste viskas apgalvota - iki akvariumo veda vėsus tunelis. Tunelio pabaigoje patikra ir atsiduri prie akvariumo kasų (nuo 60 metų bilietai su nuolaida - 14 Eur). 

Nemažas dviejų lygių akvariumas su 90 metrų tuneliu. Akvariumas padalintas į temines sales, kuriose daug povandeninio pasaulio gyventojų, o ne jų muliažų. Žavingos nuodingos liūtžuvės, piranijos, arapaimos, žuvys saldainiukai, jūrų arkliukai ir daugelis kitų. Įspūdingas žuvų bokštas leidžiantis laiptais į kitą aukštą.

Tunelyje su įmantriu, vingiuotu judančiu taku virš galvos sklando rajos su vaiduokliškomis šypsenomis, neįsivaizduojamų spalvų ir dydžių žuvys, vėžliai ir, žinoma, rykliai. Jie plaukioja taip arti, kad norisi juos paliesti. Net jei akvariumo stiklas sumažina gyvūnų dydį, jie ir tokiu atveju atrodo milžiniški.

Pietauti nubalsuota važiuoti į Ritos parekomenduotą Malai Thai Cusin (Michelin rekomendacija). Labai jauki aplinka, aptarnavimas puikus, o maistas tokio skanumo, kad net kai supranti, kad jau niekas nebetelpa, negali sustoti valgyti ☺ Ir svarbiausia kainos visai nesikandžioja. 2 gėrimai su šv. spaustomis sultimis, jūros gėrybių užkandis, ryžiai, trokškinys ir žuvis su daržovėmis - 44 Eur.

Pietaujant gauname žinutę iš kitos suplanuotos lankytinos vietos – pranešama apie galimą lietų ir patariama pasirūpinti tinkama apranga. Kadangi draugė neturi lietpalčio, taksi nulekiam iki Decathlon.

Vakaro pabaigai Muzikinis fontanas - Symphony Lake. Muzika, kaip pasiseks – europietiška arba azijietiška. Šį kartą Azijos repertuaras, bet taip dar įdomiau. Vandens ir šviesų šokiai kiekvieną vakarą 20.00, 21.00 ir 21.45 val.  

Lauknešėlis kelionei

Kuala Lumpuras – Tanah Rata

 Pabudus galima ramiai papusryčiauti šalia namų After One KL 14,55 eur.

 Laukia kelionė į kitą vietą. Šį kartą ne iš centrinės stoties, o iš Perkeliling autobusų terminalo (jis arčiau Petronas bokštų). Šiek tiek vietinės egzotikos, nes Pahang Lin Siong Motor Co Bhd firmos autobusai prastesni, bet ir bilietai kainuoja juokingai – 4 eurai. Langai su klostuotom užuolaidom, tarsi buduare. Kelionė trunka apie 4 valandas, bet pakeliui stoja kelis kartus pramankštinti kojų. Visą kelią autobusas dainuoja girgždančias dainas, atrodo, kad gal ir byrėti pradės, bet jis ropščiasi savo tempu į kalnus ir net negalvoja pasiduoti. Vairuotojas važiuodamas dar ir filmą spėja pažiūrėti.☺ Artėjant link Tanah Rata pradeda lyti. Ir smarkiai. Vėliau kiek aprimsta. Vairuotojas pasiteirauja kas lips Tanah Rata ir prašo įvardinti adresą. Išleidžia mus ne stotyje, o visai netoli apartamentų ir dar parekomenduoja kur pavalgyti. 

Paklausyti su garsu autobuso dianos

 Lauke tik vos vos krapnoja. Namų rajono architektūra primena Elzasą. Jaučia Malaizija silpnybę tokio stiliaus pastatams, nes ir šalia Kuala Lumpuro pastatytas Colmar Tropicale viešbutis - kaimas panašus į prancūzišką Colmar.

Namų panašumas suklaidina. Paklausus vienų vietinių ar tikrai tas numeris, atsako, kad ne, kad reikia eiti į kitą pastatą. Keistuoliai, nežino savo namo numerio, nes susisiekus su šeimininku, tas tuoj atskuodžia, ir pasirodo, ėjome teisinga kryptimi. Viduje savotiškas spalvų derinys, simpatiškesnis virtuvės kampelis, nors nieko gamint nesiruošiam. Užtat turim du vonios kambarius.

Pasidalinus tris miegamuosius (užsakyti čia) laikas ieškoti vakarienės. Vakare vėsoka.

Vairuotojo parekomenduota vieta toliau, tad įsitaisome vietinių Food Hall Jalan Cameelia ir Persarian Camelia 3 gatvių kampe. Žinoma, ten jokios anglų kalbos, bet išsirinkti įmanoma. Pavalgome aštriai, pigiai ir skaniai. Kokių nors įdomesnių objektų miestelyje nėra, galima grįžti namo.

Cameron Highlands turas – Tanah Rata - Cameron Valley arbatos plantacija

Iš ryto kieme prie namo kelioninėj parengty (pusdienio ekskursijai) laukiam savo džipo į arbatos plantacijas (užsakiau per Klook). Gavus žinutę kad vėluos, turim laiko pasigrožėti rasos lašeliais (drėgna šioje vietovėje) nubarstytais augalais, bei žvilgtelti į Our Lady of Mount Carmel bažnyčią. Oras gaivus. Tanah Rata geras pasirinkimas norint šiek tiek atvėsti nuo kasdieninės 30 laipsnių temperatūros. Vakare šiltas džemperis čia tikras išsigelbėjimas.

  Džipas pakeliui surenka pakeleivius ir rieda iki Koralų kalvos samanų miške, kur laukia žygis iki kalno viršūnės. Iki 1573 metrų aukščio viršūnės iš tikrųjų reikia pakopti tik 50 metrų. Tačiau Kamerono aukštumų miškai priklauso aukštutiniams kalnams, ir net nesant lietaus takai išlieka drėgni ir purvini, o po lietaus tiesiog reikia apgalvoti kiekvieną žingsnį, nes nesinori maktelti į visišką pliurzę. Žemė po kojom linguoja. Vietomis nemažas aukščio skirtumas statant koją ant natūralios pakopos, augalija slidi, laikytis sunku, tad gidas beveik visiems padeda užlipti užtempdamas viršun. Paparčiai žvilga rasa, išlenktos senų medžių šakos aplipusios samanomis, sukuria žalią stebuklą. Tačiau grožėtis beveik nėra kada, nes nuolat reikia galvoti, kur pastatyti koją, kad neišsiteptum. Viršutine nemalonia nata suskamba atkarpa, kai reikia užlipti dar aukštesnę pakopą, o nuo viršaus leidžiasi kita grupė. Ir šioje vietoje dėl aukščio skirtumo tiesiog praktiškai visi važiuoja per šlapias ir purvinas šaknis ant užpakalio. Ir, aišku, išsipurvina. Džiaugsmo jų veiduose nė lašelio. Noras lipti toliau dingsta ir sakau gidui, kad toliau neisiu, nes nematau jokio džiaugsmo leistis paskui žemyn. Sutinku eiti su kita grupe žemyn ir palaukti prie automobilio, tačiau gidas įkalbinėja to nedaryti. Juk laukia kalnas. Dzin tas kalnas, atseit kalnų nemačius. Tačiau jis vis nerimsta (matomai negali paleisti keliautojų vienų). Ir po kiek laiko prasitaria, kad grįšim kitu taku. Palieptas prisiekia.

 Sutinku eiti tolyn, bet vis dar netikiu jo priesaika. Kalno viršūnę pasiekiam, bet pramoniniai pastatai, šiltnamiai žemai ir kertamas miškas panoramai žavesio nesuteikia. Miškas šioje vietoje kertamas intensyviai. Ir tai išbalansavo meteorologines sąlygas. Jeigu anksčiau vietiniai žinojo, kad tą dieną lis būtent tą valandą, tai taip ir būdavo. O dabar viskas išsikraipė. Taip nyksta senovinė ekosistema, kurios amžius siekia apie 200 milijonų metų.

Grįžtam, kaip ir pažadėta kitu taku. Jis daug malonesnis ir ne toks šlapias, be aukštų pakopų. Ir augalija įvairesnė ir įdomesnė. Tad kodėl nebuvo galima tuo taku ir kilti? Visi būtų švaresni. Juk dar laukia ne viena lankoma vieta. Čia tokia atrakcija visiems išsipurvinti?

 Sekantis sustojimas prie arbatos plantacijų vos 15 min. Žavingos žalios bangos, bet šioje vietoje nėra galimybės pasivaikščioti po pačias plantacijas.

Todėl vežama iki BOH arbatos plantacijos, kur stojama valandai. Valandos iš tikrųjų mažai, nes yra galimybė ir nusipirkti arbatos, ir pavalgyti (pvz. sočios sriubos 3 eur), o dar norisi pačias plantacijas apžiūrėti ir po jas pasivaikščioti (čia yra takai). Bet laikas byra kaip smėlis, tad ir vėl po plantacijas pasivaikščioti nepavyksta, tik žvilgsniu nuglostai aksominius paviršius.

Toliau sustojimas braškių šiltnamiuose. Nemačiusiems braškių gal ir įdomu, tačiau vazonėliuose sukabintos braškės po stogu mums jokia naujiena. Vienintelis įdomus dalykas - iš Anglijos paveldėtas skanėstas, kurį čia galima paragauti. Karšta sviestinė bandelė su sviestu ir braškių uogiene (1,25 Eur). Braškės, beje, brangios.

 Po kiek laiko vėl stojame kitoje braškių plantacijoje geram pusvalandžiui. Ten auginama ir kitokių augalų, bet geriau būtų buvę geriau tą laiką skirti arbatos plantacijoms. Būtumėm žinoję, tai būtumėm pakoregavę buvimo laiką. Džipas atveža iki namų.

 Po laipiojimo mišku kojytės sunkiai juda, tad kviečiam taksi iki autobusų stoties. Geriau iš anksto apsižiūrėti, nes ryte vėl teks judėti toliau. Tanah Rata autobusų stotyje keleiviai įtraukiami į sąrašus, pagal kuriuos ir patikrinami.

 Tapenant pagrindine miestelio gatve vėl akis užkliūna už masažo salono. Po tokių kopinėjimų kojų masažas tiesiog būtinas (10 Eur). Ir vėl naujos kojos lengviau tapsi. Įdomu įlįsti į visokias parduotuvėles - įsigyti valgomų lauktuvių, vaisių kelionei. Rimčiau papietauti tupiam indiškame Restoran Sri Brinchang. Daug vegetariškų patiekalų, yra neaštrių, tad pirštu pabaksnoji ką įdėti ir gali mėgautis. 

Deserto nusprendžiam nuvažiuoti taksi iki Cameron Valley Tea House 1 (4 km nuo miestelio). House 1 mažesnė negu House 2, bet vaizdas iš abiejų atsiveria į tas pačias žavingas arbatos plantacijas. Čia galima ir rimčiau pavalgyti, tačiau mus domina desertas ir arbata. Iš viršaus arbatos plantacijose matosi besidriekiantys takai, toliau kriokliukas, pavėsinės. Hmm, ir traukinukas važiuoja. Reikia ir mums. 

Šalia kavinės kasa, kur nusipirkus bilietą, gauni popierinę apyrankę ir šalia parduotuvėlėje dar atsiimi dovanų nedidelį arbatos pakelį. Traukinuke tik dviese, lekia jis kaip patrakęs - smaguma.

 Aukščiau matosi užrašas. Aišku, reikia lipti iki jo. Pakeliui visokios zonos foto sesijoms ir pan. Netoli užrašo trijų vaikinukų kompanija paprašo juos nufotografuoti užsilipusius prie užrašo. Gauna nuotraukų ir prie užrašo, ir kaip lėkė pakeliui. Tenka pravesti ir geografijos pamokėlę kur yra Lietuva☺. Daug kam tiek Singapūre, tiek Malazijoje nieko nesako Lietuvos pavadinimas, kad ir kaip betartum. Geriau sakyti Europa ir dar geriau parodyti žemėlapį. Vaikinukai nulekia, o mes užkopiam į viršų. Tarp arbatos plotų driekiasi smėlio takai keturračiams. Būtumėm žinoję, tai nebūtumėm ėmę ekskursijos, o iš karto važiavę čia, išsinuomavę keturratį ir pasivažinėję, pasidarę pikniką prie kriokliuko. Taip gražu, kad prarandi laiko nuovoką ir tada pamatom, kad plantacijoje nieko daugiau nėra. Paskubam žemyn, o ten irgi nieko. Kažkoks vaikinukas pravažiuodamas keturračiu paklausia ar turim apyrankes ir liepia laukti. Netrukus atlekia traukinukas pasiimti dviejų žioplinėtojų. ☺ 

 Leidžiasi sutemos, pora prekiautojų prie įėjimo kraunasi daiktus. Iš vieno automobilio kažkas pamoja – tie patys vaikinukai. Bandau kviesti taksi ir ką - ogi nieko. Taksi atmeta užsakymą. Mieste matosi trys taksi, bet nė vienas nenori čia važiuoti. Bandau dar ir dar. Beviltiška. Galima bandyti eiti, bet kelias labai vingiuotas, neapšviestas ir nėra kelkraščio. Nesaugu. Prieinu vaikinukų  paklausti, gal netyčia važiuoja į Tanah Ratą, tačiau jiems reikia žemyn. Bandymai iškviesti taksi tęsiasi, o temsta vis greičiau. Jau buvo minčių eiti pas vietinius prekeivius klausti kur važiuoja, bet čia priėjo vienas iš vaikinų pasitikslinti kur mums reikia. Matau, kad jo navigacija rodo 25 km, o ne 4. Bet jis sako, nieko tokio, tai važiuojam iki jūsų namų ir tada mes atgal į savo kaimą važiuosim. Vienu žodžiu pasisekė nerealiai. Privežė iki pat namo. Vaikinai iš Malaizijos, studentai, pažindinasi su savo kraštu. Beje, vežusio vardas Wai Kai☺.

Tanah Rata - Malacca: centras, kruizas upe, naktinis turgus    

Pusryčiams vaisiai ir vėl į autobusų stotį. Tikslas Malacca arba Melaka. Tiesioginio reiso nėra. Meor Interline Express autobusu iki Kuala Lumpur, o tada persėdus iki Malacca (firma Unititi express). Pakeliui galima apžiūrėti nelankytas Kuala Lumpur vietas.

Autobusas Kuala Lumpur atvažiuoja į pagrindinę TBS stotį (praktiniai patarimai čia). Kad nebūtų streso persėdant, jeigu autobusas vėluotų, sekantis reisas tik po 3 val. Ramiai pasiimam bilietą. O tada į antrą aukštą, kur įsikūrę daugybė maitinimo vietų. Indiškas Nasi Kandar TBS pamaitina skaniai (2,50 Eur), o kavytės galima pasiimti kitoje vietoje. Stalai stovi palei didelius langus su simpatiška panorama.

 

Atėjus laikui nusileidžiam iki autobuso ir dar po poros valandų lipam Malacca autobusų stotyje. 

 Atėjus laikui nusileidžiam iki autobuso ir dar po poros valandų lipam Malacca autobusų stotyje. Taksi iki apartamentų. Butas ne taip aukštai, kaip Kuala Lumpure, bet ir ne žemai. Su dviem miegamaisiais: vieno langai išeina į triukšmingą vidinį kiemą (ūžiančius ventiliatorius). Kitas miegamasis su gražiu vaizdu ir ramus, tad abidvi susikraustom ten☺.

Reikia apžiūrėti baseiną ir keliauti į miestą. Gerai, kad šalia yra viešbutis, kurio vėsiame foje gera laukti taksi. Ten galima atsigaivinti nemokamais gėrimais.

Malacca autentiškas kolonijinis uostamiestis, kurio širdis Olandų, arba Raudonoji, aikštė su išlikusiais raudonais pastatais. Iš pradžių visi pastatai buvo balti, tačiau britų gubernatorius 1911 m. juos nudažė sodria raudona spalva. Aikštės viduryje fontanas, skirtas karalienei Viktorijai. 

Aplink zuja apšviestos rikšos su kičinėmis dekoracijomis, garsia muzika ir akinančiomis neoninėmis šviesomis. Viskas labai įdomu. Iš gatvės prekiautojo nusiperkam keptą dešrelę (0,90 ct).

Pagrindinis traukos objektas – upė. Ją supa jaukios pakrantės kavinės. Vakare vilioja apšviesti tiltai ir vakarinis kruizas (kruizai vyksta 9:00 iki 23:00 val., 8 Eur). Norinčių plaukti daug, tad tenka pastovėti eilėje. 45 min ratu žaižaruojančių ir atsispindinčių šviesų apsupty. 

 

Išlipam nepriplaukę galutinio sustojimo ir nupėdinam į Vintage Night Market Melaka. Sendaikčių gal tik poroje vietoje, visa kita tiesiog pasenusi Humana.

Kad jau taip, reikia gelbėti situaciją skania vakariene. Papayun Kitchen vilioja gyva muzika. Atsisėdus svarbiausia apsidairyti, ką valgo vietiniai. Nuo klijonkės dar neteko valgyti, bet kaaaip skanu. Dviem katiliukas ryžių ir kalnas jūros gėrybių 22 Eur. Po sočios vakarienės iki laikinųjų namų pats tas pareiti pėsčiomis.

Malacca - Baba & Nyonya Heritage muziejus, Hokkien Huay Kuan šventykla, The Royal Press muziejus, Jonker gatvė

Melaką 1400 m. įkūrė Sumatros princas Parameswara. Šimtmečius miestas klestėjo kaip svarbus prekybos uostas. Čia prekiavo ir apsigyveno kinų, indų ir arabų pirkliai. Kinai tuokėsi su vietinėmis gyventojomis, perėmė vietos kultūrą - taip susiformavo unikali hibridinė peranakų kultūra.

Miestas žavi siauromis vienpusio eismo gatvelėmis, spalvotais neaukštais pastatais, išsibarsčiusiomis šventyklomis, kolonijinio laikotarpio bažnyčiomis. Gausu senų parduotuvių, prabangių galerijų ir tradicinių arbatinių. Užsukus į CY Tea House Melaka patenki tarsi į arbatos indų muziejų. Gausybė gražiausių servizų, puodelių ir, aišku, arbatos pasirinkimas. Išeiti tuščiomis tiesiog neįmanoma. 

Tačiau laikas rytinei kavai. Calanthe Art Café – unikali vieta meniškai keistu dekoru. Čia galima paragauti kavos iš visų 13 Malaizijos valstijų. Kol žvalgėmės, viena darbuotoja netikėtai pasiūlė padegustutoti įvairių rūšių kavos, kurių pupelių galima vietoje ir įsigyti. Padegustavus dar sėdam normaliam kavos puodeliui ir išeinant nusiperkam patikusias kavos pupeles.    

Netoliese Baba & Nyonya paveldo muziejus (5 Eur). Pavadinimas kilęs iš žodžio „Baba“ – pagarbaus  kreipinio į džentelmeną ir žodžio „Nyonya“, kuriuo kreipiamasi į moterį. Muziejaus pastatas priklauso šeimai. Įsikūręs dviejų aukštų Peranako dvare, pastatytame 1861 m. turtingai Chanų šeimai, apstatytas juodmedžio baldais. Iki tapdamas muziejumi, namas buvo keturių kartų gyvenamoji vieta. Viduje kambariai įrengti XIX a. pabaigos stiliumi, papuošti auksuotais drožiniais.

Pagal tradiciją Peranako namo širdis yra virtuvė. Chanų šeimos moterys čia praleisdavo daug laiko. Sunku įsivaizduoti, kaip jos ištverdavo karštį: kondicionierių nebuvo, o ventiliatoriai tik gainiojo tą patį šiltą orą. Įdomu iš kur jie gaudavo ledo šaldytuvui. Tolimiausia vieta, kur Chanų šeimos moterys galėjo nueiti be vyro palydos –savo namuose – buvo vadinamoji Tamsioji salė, šalia didžiosios priėmimo salės. Tarp dviejų salių stovėjo medinė pertvara su plyšiais, pro kuriuos moterys galėjo stebėti svečius. Bet vonią turėjo  pažangią.

Antras aukštas lankomas nusiavus avalynę. Šukavimo kambaryje būdavo šukuojamos nuotakos prieš vestuves. Vestuvių kambaryje kadaise miegojo šeimos patriarchas su žmona. Eksponuojami vestuviniai drabužiai, kasdieniai daiktai. Ir lėkštės su rugiagėlėm… 

Išėjus iš muziejus rimčiau pavalgyti sėdam ant kampo įsikūrusioje Heeren Kopitiam. Norisi žuvies. Užsakom gruperį. Ne žuvis, o monstras. Kai kurie užauga tokie dideli, kad gali ir narui už kojos grybštelti☺.  Bet skanus. (6 Eur)

Netoliese XIX a Hokkien Huay Kuan šventykla tarnavo kaip socialinis ir dvasinis Hokkien bendruomenės centras, saugojęs kinų kultūrą ir papročius.

The Royal Press – mažas, autentiškas, nemokamas spaudos muziejus demonstruoja, kaip kadaise čia buvo spausdinama naudojant senus presus ir pasakojama daugiakultūrė miesto poligrafijos istorija. Pastato gale, sumokėjus, galima išbandyti savo jėgas tradicinėje tapyboje.

Kuriam laikui stringam Art Flea Market, kur galima įsigyti įdomių amatininkų dirbinių ir suvenyrų. Dar ledų ir namo ilsėtis. 

O vakare į ošiančią Jonker gatvę. San Shu Gong parduotuvė siūlo įvairų asortimentą supakuotų užkandukų ir saldėsių tinkančių dovanoms namo. Penktadienį ir savaitgaliais Jonker gatvėje vyksta garsusis naktinis turgus. Maisto mėgėjų rojus, siūlantis daugybę vietinių delikatesų. Sausakimša gatvė pilna gatvės prekystalių: kažkas čirška, kepa, vyniojama, glazūruojama, pramaišiui su ranko darbo papuošalais ir vintažinėm prekėm. Vis tik dominuoja maistas. Gera proga išleisti paskutinius grynus pinigus ragaujant įvairiausius patiekalus. Išleidžiam iki paskutinio ringito. 

Priėjus gatvės galą bandom išsikviesti taksi. Tokių kvietėjų čia visa krūva. Nors taksi netoli, rodo, kad bus po pusvalandžio. Tenka įsitaisyti ant kėdutės kavinėje, kur beprotišku ritmu leidžiama muzika po kelių minučių tampa tobulu mūsų būsenos atspindžiu ☺. 

Klausyti su garsu

Malacca -  Singapūras: vakaro šou

 Iš Malacca į Singapūrą veža 707 @ Hub 28 autobusas. Tai atskira įmonė, turinti nedidelę savo autobusų stotį.

Šį kartą Singapūre lokacija kita - viešbutis iš Holiday Inn sistemos. Vieta toliau nuo centro, bet visai šalia autobusų sustojimas. Viešbutis labai geras: jaukus kambarys, baseinas, su pusryčiais (užsakyti čia). Įsikūrus apžiūrim viešbutį ir traukiam vakarienės. Antrame aukšte Lotus Vegetarian Restaurant, į kurį plūsta daugybė vietinių. Laimei gauname staliuką dviems. Čia galima užsisakyti iš meniu arba už nustatytą mokestį skanauti įvairiausius valgius nuo švediško stalo. Aišku, renkamės savitarną net nepaklausus kiek kainuos. Koks skirtumas.☺ Prisiragaujam visokių skonių. Viskas labai skanu ir svarbiausia neapsunkina skrandžio. Išeinant paskaičiuoja - 38 eur žmogui. 

Lauke sutemsta - pats laikas riedėti iki Marina Bay. Prekybos centras jau pilnai pasipuošęs Kalėdoms. Šį kartą vakaro Vandens ir lazerių šou neatšaukiamas. Įsitaisom stebėti prie pat vandens. Tačiau neužilgo persikraustom aukščiau, nes nuo fontanų vėjas atneša daugybę dulksnos. 

Po pasirodymo kaip tik užtenka laiko nueiti iki Supertree Grove. Pasiseka rasti gulimą vietą, nes stovėti visą pasirodymą užvertus galvą nėra patogu. Įspūdingas, žėrintis šou lydimas muzikos. Tamsoje atgyja milžiniški dirbtiniai medžiai – stulbinanti futuristinė vieta. Galima žiūrėti valandų valandas; jų mastas stulbina.

Singapūras – meno galerijos, Singapore City Gallery, Orchard gatvė

 Pusryčiai karališki. Pasirinkimas didelis ir įvairus. Taro tešlos koldūnai -mmmm.

Draugė nori aplankyti dar galerijų. Važiuojant autobusu Orchard gatve, ji jau išpuošta Naujųjų sutikimui. Per Naujuosius čia suplaukia minios žmonių. 

Galerija prie kurios išlipom, pasirodo jau lankyta  - Nacionalinė Singapūro galerija☺. Kad jau taip, reikia pasiguosti arbatos puodeliu japonų korėjiečių sintezės virtuvėje - kavinėje Arts House at The Old Parliament. 

Perėjus Elgin Bridge žvilgsnį patraukia tapyta siena ir nuo jos vingiuojanti žavinga Circular gatvė su daugybe maitinimo vietų. Sudomina 109 Yong Tau Foo. Į dubenėlį iš šaldytuvo susidedi ingredientus ir nuneši prie langelio. Ten juos susmulkina ir užpila sultiniu. Karšta, aštru, prakaitas žliaugia, bet skanuuuu… ))

Vienos galerijos nerandam, bet užsukam į Eagle's Eye Art Gallery. Darbai tik pardavimui, tačiau patalpų nemažai ir pasivaikštai tarsi muziejuje. Parkroyal Collection Pickering vadinamo „hotel-in-a-garden“ fasadas su terasiniais sodais, žaliosiomis sienomis atrodo įspūdingai. Nuo šalia pastato tekančio upelio dvelkia vėsa. 

Singapore City Gallery informatyvus, nemokamas muziejus su interaktyviais ekranais, pristatančiais Singapūro istorinę raidą ir ateities miesto planavimą. Vienas stendas skirtas lapeliams su gyventojų pageidavimais ir pasiūlymais. Multimedijos parodos ir įspūdingas miesto maketas leidžia suprasti, kaip šis mažas miestas-valstybė virto moderniu didmiesčiu. Mūsų architektams privalomai reikėtų atvažiuoti pasimokyti kaip plėtojant miestą, kuriant sudėtingas miesto planavimo koncepcijas, išsaugoti žaliasias zonas. Centre eksponuojamas masyvus, detalus, trimatis Singapūro centro modelis. Čia galima užtrukti visą dieną. 

Paskutinė diena, o dar neragautas žymusis čili krabas. Kitoje gatvės pusėje Maxwell Food Centre. Daugybė maisto vietų, tad ir krabą paskanaujam (49 Eur porcija dviems), ir sulčių, ir vaisių. Krabas paruoštas puikiai, net kevalas susmulkintas, kad būtų  patogu išvalgyti mėsytę. 

Laikas grįžti  į viešbutį pailsėti, o tada vėl į trasą - atgal į Orchard Road, kur sutelktos prabangios parduotuvės ir kavinės, kur žaižaruoja, mirga kalėdiniai papuošimai. Atvažiavus autobusu pabandom pereti į kitą gatvės pusę požemine perėja ir…. vos nepasiklystam☺ Visas požeminis miestas su įvairiom parduotuvėm ir kavinėm. Grįžtame atgal ir einame iki normalios perėjos. Draugė nori pasižvalgyti Victoria Secret parduotuvėje. Susidomi kvepalais, tačiau pardavėja pasiūlo už nedaug didesnę kainą pirkti ne tik kvepalus, bet ir kelioninį mililitražą ir didelį parfumuoto vandens butelį. Praktiškai trys už vieno kainą. 

Orchard gatvėje daugybė foto zonų, kuriuose mielai pozuoja vietiniai. Pristatyta įvairiausių kalėdinių eglučių.

 Singapūras: Kuang Chee Tng Buddhist šventykla,  Istana Park - Stambulas – Vilnius

 Ryte vėl karališki pusryčiai. Dalis patiekalų nauji.

 Skrydis tik vakare, tad galima aplankyti budistų šventyklą Kuang Chee Tng Buddhist. Budizmo tikslas - ne tobulas gyvenimas be problemų, bet aiškus santykis su realybe. Viena šventyklos dalis net tviska – basomis vaikščioti vienas malonumas. Kitoje dalyje budistai meldžiasi. Prisėdame paklausyti jų giesmių ir užsibūname. 

Pora išeinančių moterų pakviečia mus atsigerti šalto vandens. Mūsiškis kaip tik sušilo. O paskui pasivadina ir pietų. Visi dalyvavę pamaldose susirenka kiemelyje už šventyklos ir vegetariškai papietauja. Gardi sriuba ir daržovės. O jau marinuotų grybukų skonis – mmmm. Net ir šaukštus mums atneša☺ Dalis prieina pabendrauti, paklausti ar patiko valgis. Tenka pravesti geografijos pamokėlę iš kur atvažiavom, pašnekėti apie mūsų žiemą. Po pietų kiekvienas susiplauna bliūdelius ir įrankius. Pavalgius neskubam, paliekam šventykloje smilkti smilkalus ir dar apžiūrim kitas patalpas. 

Vėl traukiam iki Orchard gatvės. Prisimatuojam visokių akinių, dar nuperkam kai ką dovanų namo. Ir nutapenam iki Istana parko. Žavinga, nedidelė ir gerai suprojektuota žalioji erdvė, pačioje Singapūro centrinio verslo rajono širdyje. Apsuptas pagrindinių gatvių, parkas siūlo ramybės kontrastą. Daugybė įvairiausių augalų, tvenkinys su žuvytėm. 

Laikas grįžti į viešbutį pasiimti paliktų daiktų. Yra galimybė apsiprausti, persirengti. Prieš išvykstant kavinėje dar prisėdam kavos. Pas barmeną skanesnio kąsnelio prašo ir kudlotas lankytojas. Belaukiant taksi smagiai pabendraujam su viešbučio vadybininke. 

Prie Lavender metro sustojimo užsukam vakarienės į Lavender Food Hall. Ir vėl skanu. 

 Metro nulakdina iki oro uosto. Planavome pasivaikščioti ir apžiūrėti oro uosto atrakcijas, bet oro uostas be galo didelis, o per dieną ir taip prisivaikščiojom, tad pasitenkiname tik kinetiniu lietumi ir kaktusų sodu. 

 Įsikūrus lėktuve šį kartą gaunam visą rinkinį nakvynei.

 Anksti ryte nusiledžiame Stambulo oro uoste. Tarp skrydžių 11 valandų tarpas. Galima pasinaudoti Turkish Airlines siūloma nemokama ekskursija. Privargstame kol randam ekskursijų stalą. Niekas nieko nežino, net informacija nukreipia visai ne į tą pusę. Galiausiai nusprendus išeiti iš oro uosto ir savarankiškai važiuoti į miestą, surandam Touristanbul ir likus 15 min iki ekskursijos pradžios užsiregistruojam. Šalia bagažo saugykla, tad paliekam ten didesnes kuprines. Į pusdienio ekskursiją netelpam – lieka trijų valandų variantas, praktiškai apie nieką, bet bent trumpam išlendi iš oro uosto. Apie valandą pirmyn, valanda atgal, tad per miestą tik prariedam, gidės pasakojimui šiek tiek kabinant kai kuriuos objektus ir pusvalandžiui paleidžiami ant Galatos tilto. Nei į vieną pusę normaliai nespėsi, todėl leidžiamės žemyn, kur įsikūrę restoranėliai (pavadinimas tikrai ne paprasta sutapimas☺) ir pavalgom, nes oro uoste kainos kosminės. 

Grįžus vėl reikia praeiti patikrą, o laiko iki skrydžio marios. Įsitaisom bedieviškai brangios ir arbatos panaršyti telefonuose, nes turim neribotą internetą. 

Nusėdus baterijoms pereinam prie pasikrovimo vietų ir taip pagaliau ateina laikas žingsniuoti į terminalo. Ilgas laukimas išvargina, tad labai gera, kai lėktuvas pagaliau leidžiasi Vilniuje.

 Kelionė buvo puiki, be ypatingo skubėjimo - modernaus Singapūro ir įvairialypės Malaizijos derinys.