2023 m. gegužės 27 d., šeštadienis

Tarp Vilkaviškio ir Prienų

Senokai rūpėjo pasigrožėti Vilkaviškio autobusų stotimi ir Paežerių dvaru. Kelias neartimas, pamatyti ir be šių dviejų objektų yra ką, tad nuspręsta tam reikalui pašvęsti savaitgalį, su nakvyne. Nėra reikalo lakstyti nuo objekto prie objekto kaip akis išdegus.  Šeštadienio rytą, įsiridenę pakeliui draugę, be jokių stabčiojimų dūmėm tiesiai iki Paežerių dvaro rūmų

Grakštus klasicizmo stiliaus rūmų ansamblis nutūpęs ant Paežerių ežero kranto. Dvaro rūmus, suprojektuotus Martyno Kankfuso, pastatė Simonas Zabiela. Manoma, kad tai buvo paskutinis architekto darbas. Mirus Zabielai, Paežeriai atiteko Gavronskių giminei, vėliau dvarą įsigijo Vasario 16-osios Akto signataras Jonas Vailokaitis. Visi prisidėjo prie rūmų interjero įrengimo. Rūmai išgyveno du karus, buvo išgrobstyti paveikslai, baldai, tačiau vėliau įkūrus Vilkaviškio melioracijos statybos ir montavimo valdybos kontorą, buvo tvarkomi ir prižiūrimi. 


Teritoriją apžvelgti iš viršaus šeimininko žvilgsniu galima užkopus į Belvederio bokštą. Bokšto ir rūmų lankymas kainuoja kelis eurus. 

Rūmuose apsiavus vienkartinius antbačius čiuoži parketo grindimis, o žvilgsnis kliūna už puikių interjero detalių - figūrinių ir ornamentinių gipsatūrų, buazerijų, laiptų, medinių durų apvadų. Svarbiausia lipant laiptais žiūrėti po kojomis ir laikytis turėklų, nes su antbačiais galima sėkmingai nučiuožti žemyn gulimam režime. Nuostabios pirmo aukšto lubos. Eksponuojamos rūmuose parodos keičiamos. 


Grakštūs laiptai veda į antrą aukštą. O ten jaunųjų fotosesija. Daili mergaitės suknelė, negali praeiti nepagyręs))  Puošniame interjere jaunieji žiūrisi puikiai (įsišnekėjus su darbuotojom paaiškėja, kad šiame dvare už fotosesijas mokama visai simboliškai).


Kelių kambarių anfilada baigiasi miegamuoju. Vežimėly gulintis lėliokas tarsi gyvas, net krūpteli )). Languose žėri ežero mėlis.

Dvaro parkas dalinai išlikęs toks, kokį suprojektavo M. Knakfusas. Į krantą putodamos daužosi vėjo sukeltos ežero vilnys. Parke neseniai atsirado medinės skulptūros pasakojančios prieš beveik du šimtus metų legenda tapusia tragišką meilės istoriją, nutikusią šiame dvare. Dėl vienos pražangos ponui atleidus vežėją, pastarasis nusižudė, palikdamas našlaičiais kelis vaikus. Norėdamas padėti šeimai, dvarininkas priėmė dirbti tarnaite vyriausiąją vežėjo dukterį. Dvarininkas - kitaip būti ir negali - įsimylėjo tarnaitę. Ši pradėjo lauktis. Nenorėdamas konfliktuoti su žmona, merginą išsiuntė pas pusbrolį. Šioji vėliau sugrįžo  į dvarą ir paliko tik gimusią dukrą ant slenksčio, o pati šoko į ežerą. Ramybės nerandanti vieniša merginos siela iki šiol tebevaikšto po Paežerių dvarą, apraudodama savo nelaimingą meilę, baltu rūbu šmėkšteldama apgaubtam rūko parke.  

Be legendos dalyvių paežerėje įsikūrė ir žavus paukščių suolelis. Suolelį tą dieną pamėgo ir nuo ežero pučiantis vėjas. Tad su puodeliu kavos teko įsikurti senojo ąžuolo prieglobstyje (gerai, kad savo kėdučių turim). Pasakojama, kad ąžuolas pasodintas  Paežerių dvaro įkūrimo proga ir skaičiuoja ketvirtą šimtmetį. 

Grįžtam į Vilkaviškį. Švč. M. Marijos Apsilankymo dvibokštė bažnyčia matosi iš tolo. Šeštadienis vestuvių diena, tad kaip tik bažnyčioje vyksta ceremonija. Bet tyliai įsliūkinus galima pasigėrėti ir bažnyčios vitražais, ir ceremonijos iškilmingumu. Šalia bažnyčios iškilmių staliukas laukia šventės dalyvių. 

Unikalus ir pats gražiausias Vilkaviškio statinys - autobusų stotis (architektas G. Balčytis). Medžių ir pastato dermė dengiama subtiliais šviesos ir šešėlių žaismo pustoniais. Nuostabus pavyzdys, kaip galima išsaugoti augmeniją integruojant ją į pastato erdvę. Šalia dar vienas medis, tik cementinis, kur įtupdytas laikrodis. 

Kelias nuveda iki Bartninkų. Ypatinga aura apgaubti  Šv. Petro ir Povilo bažnyčios griuvėsiai. Puikiai užkonservuoti ir sutvirtinti. Pasikėlus laipteliais į bokštą atsiveria apylinkių panorama. Žaviuose griuvėsiuose vyksta renginiai, koncertai. 

  Kiek toliau, vidury laukų, pagriuvęs Vinkšnupių dvaras. Svarbiausia nesusimaišyti, nes Vinkšnupių gyvenvietė turi savo dvarą - Piliakalnių. Dar ne taip seniai šiame dvare gyveno žmonės. Bet visi dvarai paversti butais labiausiai nukentėjo. Gerai dar kad viduje išliko autentiškų interjero detalių.

15 a. perkėlus į Lietuvą didelį skaičių totorių raitininkų, jų vadas šias žemes gavo dovanų. Dvaras perėjo ir per lietuvių, ir per lenkų bajorų rankas. Tarpukario Lietuvoje Vinkšnupiai priklausė Gavrilkevičiams, kurie ir pastatė iki dabar išlikusius neoklasicistinio stiliaus rūmus su arkadiniu portiku ir balkonu.

 Šiuo metu dvaro savininkai VšĮ ,,Klasikos projektai“, kurie įsteigė fondą dvaro atstatymui. O kol kas tik atsargiai pasivaikštai aplink, stengdamasis nepriartėti, kad kokia plyta nekristų ant galvos. Apie tai įspėja ir pastatyta lentelė. 

Tam kartui kultūros objektų užteks. Laikas kitokio pobūdžio pramogoms. Pakeliui Marijampolė su vykstančiu „Cukriniu festivaliu“. Miesto centre šurmuliuoja mugė. Vakaro koncerto laukti nesiruošiam, bet į  Kačių kiemelį ir pašmirinėti po Poezijos parką Marijampolėje nebuvusi draugė pasirašo iš karto.  

Nakvynė nusimato Prienuose nuosavame name įrengtame dviejų kambarių butuke. Galima naudotis griliu kieme, stalu verandoje, patogiomis supynėmis kieme. Vakarienei ko nors pasigrilinimui užsukam pakeliui į maksę. Deja, paruošta iškepta vištiena iškeliauja į šiukšliadėžę. Ir sugebėk padaryti tokį nevalgomą marmalą. Ne mėsa, o kažkokia košė. Gerai, kad bent dešrelių yra. 


Sekmadienis šventa diena, tad pamiegam ilgiau, o paskui įsitaisom maloniai šildančioje saulutėje su kavos puodeliais balkone. Pervažiavus tiltą iš tolo matosi buvusio Prienų malūno pastatas. Įspūdingas statinys retas likęs Prienų dvaro pastatas. Pastate po rekonstrukcijos nuo 1984 m. iki 1995 m. veikė viešbutis, ką liudija ir likęs užrašas. 1997 m. malūno pastatas buvo perduotas Nemuno kilpų regioninio parko direkcijai valdyti patikėjimo teise. Dabar lyg tai turi naują šeimininką, kuris planavo atgaivinti viešbučio veiklą. Tik neaišku kada tai bus. Šalia driekiasi Revuonos parkas.

Laikas pašmirinėti  gamtoje. Atgal per Prienų tiltą. Iš pradžių kiek susipainiojam ir nuriedam iki Žvėrinčiaus miško tako. Miško takas tęsiasi nuo Prienų iki Birštono. Tačiau smalsumas nugali, reikia posmelį po jį pasivaikščioti – juk tai buvę kunigaikščių ir didikų medžioklės plotai.

Vis tik tikslas Velniabliūdžio pelkės takas, kurį surasti tam tikras galvosūkis. Jokių ženklų nėra. Pasistačius auto prie Prienų pirminės sveikatos priežiūros centrą - orientyras tvora kairėje. Einant išminu takeliu palei ją, vienoje vietoje yra tarpas išeiti į miškelį. Miško takelis dar kiek padraugauja su tvora, o paskui nuveda kiek toliau, iki pelkės. Per medžius  matosi lentomis išklotas takas per pelkę. Žydinčiais švyliais nusagstyta pelkė tarsi nesvarumo būsenoje. Toliau lentos baigiasi ir takelis nusidriekia per medžių šaknis. Takas neilgas (apie 500 m į vieną pusę), pabaiga prie kapinių tvoros. 

 

Grįžtam atgal ir vėl riedam per Prienų tiltą. Iki pagarsėjusios savo čeburekais ir nedidelėmis kainomis „Čeburekai-kibinai“. Lauke eilė, bet ir nenuostabu, nes viduje vietos beveik nėra. Eilė juda greitai. Imam čeburekų, sultinio, spurgų ir su visu gėriu įsitaisom Revuonos parke. Čeburekai puikūs, draugė dar prigriebė ir kibiną, kuriuo taip pat patenkinta.   

Kadangi  visai šalia, pavažiuojam iki Prienų dvaro popierinės malūno. Popierinė - viena iš pirmųjų popierių gaminusių įmonių to meto Lietuvoje, gaminusi skirtingų rūšių popierių. Čia buvo gaminamas ir aukštos kokybės plonas rašomasis popierius su vandenženkliais. Malūnas uždarytas, nes veikia tik pravedant edukaciją apie popieriaus gaminimą ar užsisakius pastatą šventei.

Paliekam Prienus vėl dardėdami per tiltą. Jei būtų galėjęs, tiltas tikrai būtų pasakęs ką apie mus galvoja)). 

Pakeliui reikia užsukti prie Nemajūnų bažnyčios, parodyti draugei šį medinį grožį. 

O paskui į Jiezną. Pačiame Jiezno miestelio viduryje stūkso barokinė Šv. Arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčia, menanti Pacų giminę. Aplink nuostabus saulučių kilimas. Viduje vyksta kažkokie mokymai, bet vargonų fone atmosfera stulbinanti. 


Nepriklausomybės aikštėje dvi neseniai atsiradusios naujienos. Paminklas „Trims savanorių kartoms“. 

Ir žavingas kampelis skulptūrinė kompozicija „Pacų suoliukas ir batai“. Batus pasimatuoti privaloma kitaip nesiskaitys, kad buvai Jiezne). 


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą