Slovėnija, trupinėlis Italijos ir kąsnelis Austrijos

 

Kiekviena kelionė automobiliu turi savo žavesio ir prieskonio. Vasara, mėlynu dangumi nubėga pūkuoti debesų kamuoliukai - mėgaujies laisve pasirinkti kada ir kur sustoti, kurioje gražioje vietoje išgerti puodelį kavos. Ypatingai ji skani išsvajotose vietose...

1 diena

  Išsvajotų vietų kelionė numatyta birželio antroje pusėje, gal ir turistų bus mažiau. Daiktai sukrauti, dvi kelionės draugės anksti ryte pakeliui įsodintos kartu įgyvendinti dar vieną kelionės kryptį – Slovėniją. Eilinį kartą pasitvirtina taisyklė ilgąsias kelionės atkarpas pravažiuoti išeiginėmis dienomis - kelyje praktiškai nėra krovininių automobilių. Ilga kelionės diena per kopas per Lenkiją ☺, tačiau kiekvienais metais dėl puikios kelių kokybės Lenkijoje, nakvynės vieta pasiekiama vis anksčiau. Prašokus „Janosik“,  pietauti stojame „Bar 107“ netoli Wolborz. Greitai ir skaniai. 

Nakvynė vėl „Retro Hotel garage“ Ostravoje (Čekija). Šį kartą Prezidentinis numeris. Įėjus laukia siurprizas - saldainiai ir Prosecco. Dukrytės staigmena mano gimtadienio dienos proga. Taip sutapo, kad gimtadienis praleistas kelyje, todėl tokia staigmena ypatinga. Draugių dovanos taip pat labai netikėtos.

Vakarienė viešbučio restorane. Pirmas atkeliauja mano patiekalas. Gundanti mėsytė, kurios vieną gabaliuką tuoj nugvelbia vyras. Tačiau kyla įtarimas, kad patiekalas lyg ir ne toks, koks užsakytas, bet reik sulaukti kol atneš visiems. Po minutės prieina oficiantė ir tarstelėjusi, kad tai ne mūsų patiekalas, nespėjus susigaudyti, paima ir nuneša kažkam kitam)). Ups, kažkas gavo nepilną porciją)) Atnešus visus patiekalus dalis nukeliauja į dėžutę - bus rytdienos pietums, nes tiesiog per daug.

O numeryje pakeliamos taurės su gardžiaisiais saldainiais. Miegą saugo prezidentai)))

2 diena

 Po pusryčių vėl į trasą. Pietums jau išbandyta vieta „Bistro w Kodiak“ Mikulove. Šalia kelio, pigu ir skanu. O pievų gražumas...

Apvažiavimas aplink Vieną toks varginantis, kad laukia ilgesnis sustojimas Baden miestelyje Austrijoje. Sekmadienį parkavimas nemokamas – viskas žmonių patogumui. Pradžiai pats geriausias ir linksmiausias vasaros desertas „Eissalon Giovanni“ ledainėje. Vaikinai visiškai nerealūs, sugeba ir ledus mikliai patiekt, ir beveik kiekvieną praeinantį pakviest anglų, vokiečių, lenkų, italų kalbom. Pribėgę prie gatvėje stabtelinčių  pakalbina, apkabinę per pečius atsiveda – „chodz tutaj pani, assadžiarlo dželato“.

2000 metų trunkanti kurortinio miesto istorija prasidėjo nuo imperatoriškos vasaros rezidencijos. Puošnūs namų fasadai traukia žvilgsnius. Dabartinės maro kolonos vietoje buvo rastas romėniškas akmeninis suolas.

  Badene veikia didelis kazino, pailsėti ir pasigrožėti puošniais gėlynais kviečia išpuoselėti parkai ir rožynai. Mieste kaip tik vyksta Imperatoriaus šventė, gatvėmis vaikštinėja daugybė įvairiausių personažų, parke groja orkestras. 

Iki nakvynės vietos dar gabaliukas kelio. Ieškant nakvynės vietų Slovėnijoje, vieną pasirinkome pajūry, o kitą .... Austrijoje. Nes ten ir pigiau, ir sąlygos geresnės)) Pirminis variantas, užsakytas Mojstranoje kažkodėl nelipo, todėl eilinį kartą peržiūros google žemėlapyje vainikuotos įdomiu variantu pas ūkininkus. Austrijos ūkininkai retai skelbiasi booking, tam yra jų vietiniai puslapiai arba asmeniniai. Pirmosios nakvynės vieta  Slovėnijoje Koper mieste „Palmarin“ apartamentuose. Nors ir ilgi birželio vakarai, bet namą pasiekiame sutemus. Butukas nedidelis, dviejų kambarių, tačiau viską atperka didžiulis terasinis balkonas. Visas gyvenimas jame (išskyrus miegą) - pusryčiai, pasisėdėjimai vakarais grožintis miesto ir jūros panoramomis.

3 diena   Poilsio diena nuo automobilio. Reikia apžiūrėti mūsų miestą. 

Koper, vienintelis Slovėnijos uostas, nėra smarkiai turistinis. Nutapeni nuo kalno (ech, paskui reikės į jį atgal ropštis)) ) ir patenki į krantinę. Čia gerai - neskubant, pasėdint ant suolelių, pamažu judi į centro pusę. Centre nedidelis miesto paplūdimys. Kadangi Koper nėra paplūdimio turistų Meka, viskas padaryta sau - švaru ir nemokama.

 

Koper šimto saulių, puošiančių viduramžių Venecijos rūmus, miestas. Juk ir miesto herbas - saulė žmogaus veidu. Titovo aikštę supa pastatai baltais fasadais: Pretorijų rūmai, Lodžijos rūmai. Nuo 1846 m. iki šiol Lodžijos rūmų pirmame aukšte veikia kavinė. Aukštyn į žydrą dangų šauna Dievo Motinos Ėmimo į dangų katedros bokštas.

Siauros venecijietiško stiliaus senamiesčio gatvelės išveda iki Preshernov aikštės. Jos puošmena Da Ponte fontanas, sukurtas remiantis Rialto tiltu Venecijoje. Keturios vandens dievybės spjaudosi vandeniu. Anksčiau šioje vietoje buvo akveduko, tiekiančio miestui vandenį, pabaiga. Deja, nieko iš jo neišliko.

Pietums pasirenkama „Čevabdžinica Sarajevo 84“, kur siūlomas balkanų maistas. 15 eur už keptus pipirus ir dešryčių rinkinuką, kuriuos draugiškai trise pasidalinam. Ketvirta išdidžiai užsisako asmeninę porciją. Desertui ledų - pakrantėje „Kekec sladodledni vrt“. Nuostabaus skonio avietiniai ledai. 

Oras kaista, laikas siestai. Kol užpuškuoji iki namų, tikrai norisi tik prigulti☺. Vakarop vėl galima leistis į miestą. Viena draugė užsinori nusimaudyti.  Nusileidus į pliažiuką padus pakutena žolytė, bet į vandenį veda slidūs akmenys. Rizikuodama čiūžtelt veidu į jūrą vis tik nubrenda ir pagaliau palaimingai paplaukioja. 

  Reikia pakartoti avietinių ledų toje pačioje ledainėje. Draugės užsinori keptų žuvyčių „Monarček, ribja kantina in bar“. Aperol spritz čia 4,90 Eur. Aplink girdisi tik slovėnų kalba. 

Vakare miestas visai kitoks. Siauros gatvelės apšviestos tik nuo vitrinų ir langų. Kartais eini visiškais patamsiais, sutikdamas tik kokį pracimpinantį katiną. Centre dieną matytas fontanas spalvotas, bet visiškai nuobodus. Reikia ilgokai palaukti kol pasikeis spalvos. 

Visai kitas reikalas prie krantinės parke spalvotas muzikinis fontanas. 

4 diena

 Ryte jau karšta. Prieš sėdant į autobusą važiuojantį į Piran, reikia užsukti į turgų trešnių. Automobilių į Piran neįleidžia, eismas intensyvus, tad autobusas puiki išeitis (2,90 bilietas į vieną pusę) -  niamnioji trešnes, žvalgaisi per langus, nes užsuka į visus pakelės miestelius. Visus – tai net du)). Autobusas išleidžia prie pat senamiesčio. Miesto pavadinimas turi graikiškas šaknis ir išvertus reiškia ugnį. Pusiasalis išsikišęs giliai į jūrą ir seniau čia kurdavo laužus, kurie tarnavo kaip orientyras laivams. Piranas iš pradžių buvo žvejų ir kontrabandininkų miestas, nes pirato amatas yra daug pelningesnis nei varginanti žvejyba. Skubėti nėra kur, trauki koja už kojos ieškant pavėsių. 

Mieste yra šeši muziejai, o povandeninės veiklos muziejaus durininkas tikrai įdomus.

Pagrindinė aikštė pavadinta Tartini kompozitoriaus garbei pilna besibūriuojančių grupių. Reprezentatyviausias pastatas – Rotušė, papuošta portiku su kolonomis ir Venecijos liūtu. Kampe namas su kampiniu balkonu pasakoja liūdną istoriją. Turtingas Venecijos pirklys atvykęs į Piraną, įsimylėjo vietinę merginą. Tačiau kažkodėl jis jos nenuvežė į Veneciją, o galėjo pasiūlyti tik nevedybinius santykius. Gandai pasklido po visą miestą. Tada pirklys nusipirko šį namą miesto centre ir ant fasado atnešė užrašą „Leisk jiems pasikalbėti“ ar kažkaip panašiai (šis užrašas įspaustas ant baltos plokštelės antrame aukšte - „Lassa pur dir“). Iš namo balkono mergina žvelgdavo į savo mylimojo laivą jūroje. Apskritai jos likimas buvo nepavydėtinas: gyventi tarp visuotinio pasmerkimo ir priekaištų ir laukti, kol likimas vėl atneš vėjuotą laimę į miestą.

Piran įsikūręs siaurame pusiasalyje. Iš pradžių aikštės vietoje buvo vidinė prieplauka, 19 a. pabaigoje užpilta dėl antisanitarinių sąlygų. Traukos vieta – miesto krantinė, nusėta kavinukėmis. Prisėdam „Pirane Morski val kava“ kas kavos, kas gigantiškų ledų. Kava, kruasanas ir šviežiai spaustos apelsinų sultys 5,90 eur. 

Kyšulio gale stovi kukli XIII a. Šv. Marijos bažnyčia. Prie bažnyčios – neogotikinis XVII amžiaus bokštas ir švyturys, kur būtinai reikia užlipti (bilietas 2 eur). Į apžvalgos aikštelę pakilti nesunku, bet į bokšto viršų tenka ropštis per siaurą kiaurymę geležinėmis kopėtėlėmis. Aplink varpą sukasi vėjo gūsiai. 

Krantinė baigiasi miesto pliažu. Tiksliau pliažas tai ta pati krantinė ant kurios cemento pasitiesę rankšluostukus voliojasi poilsiautojai. 

Siaurose senamiesčio gatvelėse ne taip karšta kaip atviroje krantinėje. Čia visą laiką persekioja itališka dvasia. Ir namų fasadų išvaizdoje, ir gatvių išplanavime, ir plevėsuojančiuose skalbiniuose. Gera jose klaidžioti, aptikti saldžiai miegantį katiną. 

  Viena gatvelė išlydi iki virš miesto iškilusios Šv.Jurgio bažnyčios. Raudoni miesto stogai glosto žvilgsnį. Gera matyti kai stogai tarsi vienalytis organizmas. Kitoje pusėje žvilgsniai nuskęsta jūros mėlyje.  

Gatvelės nuveda į nedidelę 1 Maja aikštę. Dominanti užeiga „Fritolin Pri Cantini“ kol kas apspista žmonių, tad įsitaisome gretimoje atsigerti ko nors šalto. Priėjusi moteriškė net nusistebi, kaip čia neužsisakom nieko valgomo. Sako - lunch - atseit, gal nežinote, kad laikas pavalgyti☺ 

Kol neskubėdami atsigeriam, „Fritolin Pri Cantini“ ištuštėja. Gėrimus reikia užsakyti vienoje patalpoje, o prie kito įėjimo langelio užsakyti maistą. Gėrimus atneša, o maistui  duoda kriauklę su numeriu. Kai maistas gatavas, pasigirsta skambutis ir ant virvutės pakabinama žuvis su numeriu. Skubėk pasiimti savo porcijos. Užsakytas grilintas jūros gėrybių rinkinys. Būtent grilintas, o ne gruzdintas. Jau vien jo išvaizda puiki, o skonis tiesiog TOBULAS. Vienos porcijos užtenka visiems keturiems. 

Sočių žingsniai dar labiau sulėtėja, bet pastebi daugiau detalių. Katinas kaip miegojo, taip ir miega beveik nepakrutėjęs iš vietos. Dar keletas gatvelių  ir trauki link autobuso. Viduje maloniai vėsu ir tai jau yra gerai. Vėl tenka kopti į kalną. Gera vakaroti balkone ir stebėti ant miesto besileidžiančias sutemas. 

 5 diena

  Slovėnija turtinga urvais. Žinomiausias Postojna jama ir dažniausiai užgultas minios turistų. Visai kitas reikalas Škocjanska jama - tunelių ir salių sistema. Bilietus be problemų galima įsigyti kasose. Šalia didelė nemokama parkavimo aikštelė. Tai aktualu, nes Slovėnijoje dažniausiai šalia lankomų objektų aikštelės taip pat mokamos. Žmonių grupė palydima iki įėjimo į urvą ir tada suskirstoma į keletą nedidelių grupių su atskiru gidu. Urve nėra labai šalta, užteko džemperio. Takeliai neslidūs, specialiai „išgraviruoti“. Iš pradžių urvai kaip įprasta - takelis vingiuoja tarp stalaktitų, stalagmitų. 

Tačiau kuo toliau, tuo erdvės didėja, atsiveria vis didesnės požeminės salės. Fotografuoti negalima, bet nesusilaikai nepadaręs poros kadrų. 

Po daugybės vingiuotų posūkių urvo sienos staiga išsiskiria ir atsiduri didžiulėje katedros dydžio salėje. Olos šauna aukštyn pasimesdamos tamsoje. Ištisas požeminis pasaulis, kurio egzistavimo tiesiog neįmanoma įsivaizduoti esant paviršiuje. Per bedugnę veda geležinis tiltelis. Kiekvienas garsas ūžiančiu aidu atsitrenkia į šlapius akmenis. Šį stebuklą sukūrė ne nykštukai, o Rekos upė per tūkstantmečius ardydama minkštą kalkakmenį, sukurdama šias nuostabias sales. Virš tavęs apie 100 m nesuvokiamos erdvės, o po kojomis apie 40 m žemiau šniokščia nematoma upė, kažkur subaltuoja krioklių kaskados. Mastelis tiesiog stulbinantis. Urvo sienose matyti seni praėjimai ir laiptai, o toli priekyje šviečia kitų turistų grupių šviesos. Kanjono arkos dingsta neperregimoje tamsoje, oras gaivus ir prisotintas drėgmės. Karštu vasaros oru dėl temperatūrų skirtumo kanjone susidaro rūkas. Tai prideda tam tikros mistikos, bet ir apriboja matomumą. Žiemą oras skaidresnis. 

Išėjęs iš olos kelias akimirkas negali atsigauti nuo patirtų įspūdžių - ar tai buvo tikrovė, ar pasakiškas sapnas - ir bandai sugrąžinti į vietą žandikaulį. 

Grįžti iki kasų galima rinktis tris skirtingo ilgio kelius. Svarbiausia atsižvelgti į tai, koks nurodytas laiptelių kiekis. Nes karštą dieną tapnoti į viršų 400 m laipteliais (vidurinis kelias) ne pats geriausias pasirinkimas.👀 

Puikūs įspūdžiai apdovanojami skaniais pietumis „Gostinstvo mahnič marija Mahnič Kozina“. Pirmoje Slovėnijoje naminio alaus darykloje. Alaus daryklą savininkai pastatė įsigiję Bavarijos alaus daryklos Hochbräuhaus München (HBH), kuri buvo ir šiandien tebėra viena garsiausių Bavarijos alaus daryklų, alaus gamybos technologiją ir receptą. Čia siūlomi patiekalų rinkiniai, kur gali išragauti įvairių skonių. Ir vėl keturiems užtenka porcijos, kuri skirta dviems. Mėsų rinkinys sotus reikalas. Įdomu paragauti ir štruklji – toks suvyniotas koldūnas. Bet skoniu neypatingas. Užtat desertas kremšnita dieviško skonio. Jei galėtum, suvalgytum kokį kilogramą☺  

Atgal į Koperį prasukam nemokamu keliu, kur vienoje vietoje iš  Razgledna točka Črni Kal atsiveria vaizdas į apkabinantį kalvas viaduką. Šalia ir Črni Kal tvirtovė, bet tokiame karštyje visai nesinori kopti į kalvą. Vakaras vėl leidžiamas balkone. Ryt reikės judėti toliau – į Austriją. 

6 diena

  Pirmiausia į turgų trešnių ir meliono, o tada jau galima ramiai važiuoti. Sąmoningai pasirinktas kelias palei Soča upę. Veriantis turkio spalvos vanduo pasiglemžia mintis, neša jas uolėtais tarpekliais, po didžiuliais arkiniais tiltais, pro alpinę tvarkingą augmeniją, autentiškus miestelius. Sočos upė dėl jai būdingos žalsvai melsvos spalvos laikoma viena gražiausių Europos upių. Pasipuošusi kriokliais, slenksčiais ir siaurais uolų tarpekliais, pakeliui sukuria nuostabias įdubas ir baseinus. Pakeliui daugybė mažų miestelių ir gamtos objektų. 

Pakeliui negali nestabtelėti prie miestelio Kanal ob Soci. Itališka įtaka atsispindi šio miestelio pastatuose. Bet jis garsėja ne architektūra, o vaizdu į tiltą. Šaltas upės vanduo tikra atgaiva. 

Napoleono tiltas. Kažkada Sočos krantus jungė medinis tiltas, bet buvo sunaikintas. Vėliau pastatytas akmeninis tiltas, per kurį žygiavo Napoleono kariai. Apačioje vingiuoja nenusakomos spalvos upė. Bet ilgai nepapozuosi - saulė kaitina be gailesčio. 

Nuo kelio gana neblogai matosi Boka krioklys. Kaskada laisvai krenta 106 metrus. Krioklio atsiradimo legenda žiauri, geriau jos ir neprisiminti. Kas čia norės galvoti, kad krioklys tai kraujas iš nukirstos bobutės galvos, o bobutė prieš tai norėjo suėsti vaikus. Kažkoks košmaras. 

Sustoti geriau antroje aikštelėje - krioklys arčiau. Gerai, kad paskui iki apžvalgos aikštelės veda pavėsingas takas.  

Fort Kluže apsuptas žalių miškingų kalnų. Pradžioje pastatytas medinis fortas buvo skirtas užkirsti kelią turkų įsiveržimams į Karintiją, vėliau akmeninė tvirtovė gynė austrų garnizonus nuo generolo Napoleono Bonaparto armijos. Netoliese aukščiau kalnuose ir kitas fortas, tačiau lauke siaubingai karšta ir kopinėti nėra jokio noro. Visi aplink blakutinėja apspangę nuo šilumos. 

 

 Laikas kol kas atsisveikinti su Slovėnija ir trumpam užsukti į Italiją. Leidžiantis Passo di Predil serpantinu iš tolo sušvytuoja ežero mėlis. 

Lago del Predil – puikiausia vieta piknikui. Tačiau maps.google matytos sustojimo vietos dabar beveik visos užtvertos ištisine tvorele. Tačiau kai nori, vietą visada randi. Belieka nusigabenti staliuką su kėdutėm ir šaltkrepšį. Įsikuri prie pat skaidraus ir šalto vandens. Ežerą supa nuostabūs kalnai, matosi Five fingers viršūnės. Kramsnoji ežere nuskandinęs akis ir negali atsidžiaugti. Iki austriškos nakvynės vietos visai netoli, tad gali sėdėti kiek širdis geidžia. 

Kelyje, vedančiame iš Tarvisio mažas brangakmenis Chiesa degli apostoli Filippo e Giacomo (gaila uždaryta), o šalia nuo kalno šniokščiantis bevardis krioklys. 

Hohenthurn kaime „Farm Holidays Perhinig“ visiška idilė. Trijų kambarių apartamentai su nuostabiu  vaizdu  į kalnus. Galima pas kaimynus ūkininkus nusipirkti pieno (1 eur litras), iš vakaro užsisakyti kepyklėlėje šviežios duonos ir kitų kepinių (tam skirtas vardinis krepšelis su sąrašu ir dėžute pinigėliams, kurį randi ryte ant buto rankenos). Po kiemą slampinėja katinai. Tvarte vištos, triušiukai, asiliukai – galima eiti, draugauti, glostyti. Patogi grilio zona, nuostabūs rožių krūmai. Šeimininkės visada linkę padėti, patarti, o ir šiaip paplepėti (čia jau jaunoji šeimininkė, nes mama kalba tik vokiškai). Informuoja, kad ryt nusimato Joninių šventė, parodo kokie yra Karintijos nacionaliniai rūbai.

7 diena

Ryte pažadina ryžas katinas, įsmukęs per atidarytą balkoną. Duok jam valgyt ir viskas)).

Prarastoji diena. Nors ir nusimatė didelis karštis, viena draugė išsiprašė aplankyti Liublianą. Ryte jau karšta, bet tiek to, atrodo ištversim. Iki Liublianos veda gražus Wurzenpass. Neaukštas, bet labai vingiuotas. Keletoje vietų tenka ropštis 18 proc. nuolydžiu. Vietomis pradeda kaisti variklis, bet išsisukam. Užtat nusileidus reikia apsidovanoti kavos puodeliu.   

Liublianoje automobilis paliekamas prie Tivoli parko. Klaida, nes 1,5 km iki gražiųjų tiltų karštyje ir saulėkaitoje labai prailgsta. Pirmu reisu atakuojamas ledų kioskas. 

Tiltukai Tromostovje gal ir nieko, bet kol kas norisi tik kuo greičiau juos pereiti ir pasislėpti pavėsyje. Prie katedros, aikštėje vyksta maisto fiesta. Daugybė brangių restoranų ir barų už labai brangiai siūlo visokių skanėstų. Vietos, kur kas nors kepa, alsuoja pragaro ugnim. 

Senamiesčio viduryje ant kalno stovinti pilis matoma turbūt iš be kurio miesto taško. Pilį galima pasiekti pėstute ar funikulieriumi. Pėstute ropoti 34 karštyje nesinori. Funikulierius šalia – kelia/nuleidžia už 6 pinigus. Tualetai viršuje, beje, irgi mokami. Tiesą pasakius pilis žymiai geriau žiūrisi iš tolo. Pasikėlus patenki į šiuolaikinio stiklo ir senųjų sienų kakofoniją. Kiemas didelis, bet niekuo neypatingas, tarsi didelė kavinė nusmaigstyta didžiuliais skėčiais. Ir dar saldi iki koktumo širdelė fotosesijoms. Miestas iš viršaus visai neišvaizdus. Žadėto gražaus vaizdo jokio.

Liubliana neturi kokių nors išskirtinai įžymių turizmo objektų, nebent tiesiog pasivaikščioti gatvelėmis ar palei upę. Palei Liublianicos upę įsikūrė daugybė kavinių ir restoranų su net labai turistiškomis kainomis. Jau seniai pietų metas, bet meniu ten visai nepatrauklūs – arba gėrimai, arba griliai.

 Bandoma laimė ką nors nugriebti maisto fiestoje, bet ten likučiai nebevilioja. Kas viliojo, net ir už brangiai, jau suniamniota. Vyras pasiryžta eiti iki automobilio ir atvažiuoti iki centro, o mūsų tuo metu laukia užduotis apsipirkti prie Drakonų tilto esančiame turguje. Daugybė daržovių, vaisių, uogų. Šalia ir stiklinis tiltas, tituluojamas įspūdingiausia perėja per upę. Viduryje išklotas akmenimis, o išilgai pakraščiais storu stiklu, pro kurį matosi (realybėje nelabai) upės vandenys. Kadangi nelabai, tai nelabai ir įspūdinga).

Danguje pradeda kauptis tamsūs debesys. Laimė atvažiuoja automobilis ir atgal nutariama važiuoti autostrada bei mokamu Karavanken tuneliu (8 eur) – kalnuose per lietų nėra saugu. Pakeliui vyras prigriebė vietinio maistuko, kuris akimirksniu praryjamas. Neprivažiavus tunelio lietus prapliumpa tarsi iš suplyšusio dangaus. Gerai, kad šalia kelio degalinė, po kurios stogu laimingai pasislepia eilė automobilių. Lyja taip, kad nieko nesimato per porą žingsnių.   

Aprimus lietui temperatūra krenta akyse. Tik ką rodė 36, o po kelių minučių krenta iki 20. Kuo toliau važiuoji, tuo labai vėsta. Netoli tunelio rodo jau tik 14 laipsnių. Susimoki ir riedi net 8 km. Išnyrus iš tunelio susidaro eilė. Nejaugi dar ir austrai mokestį už tunelį renka? Pasirodo, jie tikrina auto su nevietiniais numeriais.  Sustabdo ir mus, paprašo parodyti dokumentus. Ir čia paaiškėja, kad viena draugė juos paliko Austrijoje kitoje rankinėje. O juk numatyta kasdien važinėti tarp trijų šalių!! Pasieniečio akys apvalėja - kaip nėra dokumentų?  Gal bent teisės? O ir jos toje pačioje rankinėje. Sienos kirtimas be dokumentų. Klausimai byra vienas po kito, tik spėk atsakinėti. Paprašo jos išlipti, automobilis į šoną. Tenka lipti kartu, nes nors ir ne kažką angliškai, bet susišneku. O ji  dar prabyla rusiškai, nes kitos kalbos nemoka. Laiku sustabdau - austrui sakyk lietuviškai, bus tas pats rezultatas, o dar šitoj pasaulinėj situacijoj. Jau geriau tylėt. Pasienietis duoda popierių užrašyti asmens duomenims - tikrins per bazes. Kol rašo, mano galvoje mintis gena mintį kaip čia greičiau išsprendus šią situaciją. Penktadienio vakaras - jei reikės vertėjo niekas iki pirmadienio jo neras. Pas mus tai niekas nežaistų – 48 valandom patupdytų VISUS, kol išsiaiškintų tapatybę. Mes trise tokiais apvaliais lietuviškais veidais, o draugė ilgaplaukė tamsiaplaukė, ryškiu profiliu - panašu, kad emigrantę vežam. Ir čia topteli mintis, kad draugė neseniai siuntė teisių nuotrauką sūnui. Pasienietis sutinka, kad atsineštų telefoną. Kaip tyčia mesendžeris nekrauna nuotraukų, bet niekas nieko neskubina. Nuotraukos duomenys sutampa su rašytais, bet vis tiek tikrina bazėse. Pasiūlau nuvažiuoti iki  mūsų kaimo ir atvežti jos dokumentus, bet pasiūlymas atmetamas. Po tikrinimo pateikiamas pats humaniškiausias variantas – administracinė bauda už sienos pervažiavimą be dokumenų. 100 eur. Teks palaukti kol išrašys kvitą ir tik tada grąžins ir mūsų dokumentus. Matydamas, kad šalta, leidžia eiti į automobilį. O ten ..... jau pilstoma kava, pasidėta sausainiukų. Sako, jei laukt, tai su muzika)) Pagaliau bauda sumokėta, dokumentai mūsų rankose. Išvažiuojam laimingi, baltais sparnais liečiantys praeivius. Tik nežinau ar kai kas suprato iš kokios situacijos išsisukom ir kad užsidirbo administracinę baudą.  

Grįžus į kaimą niekur nesimato žadėto Joninių laužo. Paklausus vienų vietinių, sako, šventė nukelta kitam savaitgaliui, nes lijo ir dar žada lynot. Šventė daroma žmonėms, o ne datai) Gaila. Kad jau taip, tai gal bent vietinis baras dirba. Dirba ir net keli jau linksmi italai sėdi, garsiai dainom iš radijo pritaria. Šalia arkliukai, kurie mielai draugauja. Padėtas dubuo graikiškų riešutų - gali lukštenti kiek nori. 

8 diena Tobulas ryto vaizdas. Laukia puiki diena.

Nuostabi vieta Lago di Fusine Italijos pasienyje. Du ežerai šalia vienas kito. 5 Eur įvažiavimo mokestis kasoje. Automobilį galima statyti prie pirmo ar antro ežero. Lago Inferiore di Fusine rojus tarp kalnų. Krištolo skaidrumo smaragdo spalvos ežeras pavergia nuo pirmo žvilgsnio. Stovi pakerėtas gamtos grožio ir negali pajudėti. 

Ežeras apsuptas maumedžių, bukų ir eglių mišku, per kurį veda gamtos takeliai. Einant taku aplink ežerą batai tarp akmenų glosto medžių šaknis, uoslę žadina samanų ir lapų kvapas. Gražiausiose vietose stovi mediniai suoliukai, nematomomis rankomis sodinantys pakeleivius gėrėtis vaizdais. Galima išvardinti visą žavingų epitetų žodyną ir nebus gana.  

Beveik apėjus ežerą, aukštyn veda pora takelių. Abu gražūs, einantys palei aukštas uolas. 

Toliau takelis veda tarp balsvų akmenų, kol prieš akis atsiveria Lago di Fusine Superiore. Antras rojus tarp kalnų. Kontrolinis šūvis į akis. Atrodo mirsi iš džiaugsmo, nes visos emocijos nesutalpinamos. Plikos uolos, miškas su jo unikaliais atspalviais atsispindinčiais vandenyse ežerą padaro neįsivaizduojamai stebuklingu. Nesuvokiamai gražu. Šį ežerą taip pat galima apeiti, bet pakeliui kelią sugadina labai slidūs po lietaus laipteliai, tad tenka sukti atgal ir bent jau patabaluoti kojomis prisėdus ant aukšto suolelio. 

Grįžus atgal, prie pirmojo ežero, tiesiog privaloma surengti piknikėlį.  Čia ilsisi akys ir smegenys.

Diena nesibaigė, yra laiko vėl užsukti į Slovėniją. Į Kranjska Gora apylinkes prie Jezero Jasna. Parkavimas šalia mokamas. Įdomiausia, kad antra parkavimo valanda brangesnė už pirmą. Jezera jasna sudaro 2 sujungti dirbtiniai ežerai. Tačiau po Italijos ramybės čia tikra Šventoji su kavinėmis, skėčiais, bumčiku ir žmonių mase. 

Legendomis apipintas ožys Zlatorog apgultas norinčių nusifotografuoti. Stovi eilė. 

Ramiau prie upės Pišnica, kur vasarą galima pasivaikščioti akmenukais nusėtu dugnu. Už hidroelektrinės takelis veda palei upę. Kažkas surengęs pikniką tiesiai upės dugne).

Prie ežerų upės dugnas dar platesnis - gera ten pasivaikščioti, peršokti per menkas sroveles. Kur platesnės, žmonės išdėlioja akmenukų takiukus. Gražu, bet prieš tai lankyti ežerai pirmauja visom prasmėm.

 Grįžus į namus nusprendžiama pagrilinti vakarienei dešrelių. Tačiau suvalgyt tenka labai greit, nes netrukus ūkyje du kart per savaitę rengiama atrakcija  - asiliukų vedžiojimas.

 

Iš pirmo žvilgsnio pasirodęs mažu mūsų kaimukas iš tikrųjų didžiulis. Eini, eini ir galo nėra, o paskui ratu, kitu keliu grįžti namo. Kartu eina ir jaunosios šeimininkės draugas. Sako rumunas, bet maišytas su itališku ir dar kažkurios tautybės krauju. Dirba dailės mokytoju. Pakalbėti įdomu, pripasakoja visokių istorijų ir faktų. 

Katinai pasidarbavo.

Grįžus asiliukų vedžiotojai pavaišinami naminiais likeriais. 

Draugas paklausia ar domina apžiūrėti vietinę bažnyčią Filialkirche Hohenthurn. Žinoma domina. Pasirodo jie turi nuo jos raktus. Primygtinai siūlo apžiūrėti ir bažnytėlę tolėliau, kuri matosi iš mūsų balkono ir įtraukta į apžiūros planą. 

9 diena

 Plaukimas laivu didelis malonumas. O gyvenant netoli ežerų tiesiog neįmanoma jo atsisakyti. Pakeliui  aplankomas vietinis blusturgis. Visokių įdomių dalykėlių ten yra.

Ossiacher See žada žavią kelionę ežeru hop on hop off principu. Maršrutas prasideda Schiffsstation Landskron (nors galima įlipti bet kuriame kitame sustojime). Bilietus parduoda tiesiai laive (19 eur, su Karintijos kortele nemokamai) ir plaukiok nors iki vakaro. Pakeliui 9 sustojimai, siūlantys smaragdine žolyte padengtus pliažus, krioklį, kitus gamtos ir kultūros objektus. Plaukiant gali grožėtis aplinkiniais kalnais, skanauti ledus ar gurkšnoti kavą. Apačioje visai uždaras denis, antras - atviras. O dar aukščiau nedidelė stovima aikštelė į kurią tenka lipti baisingai nepatogiais laipteliais. 

Karšta, tad lipti ir kopti į kalnus siaubingai tingisi. Bet juk ir plaukti gerai. Malonūs akiai vaizdai, lengvas vėjelis, tiesiog mėgaujies diena ant švelnių ežero bangų. Vis tik vienas sustojimas Schiffsstation Ossiach vilioja dviem aspektais. Ossiach vienuolyno kompleksas ir kavinės. 

Restaurant Seewirt am Ossiachersee įsikūręs nepaprastai gražioje vietoje. Patiekalai nepigūs, bet ten galima sumokėti vien už vaizdą)) Po senais kaštonais nekaršta, sėdėk ir džiaukis.

Šiandien buvęs XI amžiaus benediktinų vienuolynas Ossiach (seniausia abatija Karintijoje) - garsus kultūros centras ir tarptautinio muzikos festivalio „Carinthian Summer“ vieta. Čia įsikūrusi ir Karintijos muzikos akademija. Nuostabiai gražus bažnyčios vidus. Ant bažnyčios šoninės sienos antkapinis paminklas karaliui Boleslovui Drąsiąjam, kuris, pasak legendos, paskutinius savo gyvenimo metus čia praleido kaip piligrimas ir tariamai palaidotas. Nėra išsamių rašytinių šaltinių, tik istorikų prielaidos. Pasak legendos, Lenkijos karalius 1079 m. buvo nuteistas už šventojo Stanislovo nužudymą, pabėgo į Vengriją, o po to klajojo po Europą ir galiausiai rado ramybę atvykęs į Ossiachą. Karalius gyveno vienuolyne kaip nebylys, atgailavo aštuonerius metus, nuolankiai dirbdamas sunkiausią darbą, kol mirties patale pasakė nuodėmklausiui, kas jis toks ir už ką atgailauja. 

  Ežere pilna žuvyčių.  Vanduo net užverda jei įmeti bulkos ar ko kito.

 Ir vėl laivas liūliuoja ant menkų ežero bangelių lenkdamas prie miego keleivius. Plaukia lėtai ir ilgai. 5 valandos prabėgo kaip akimirksnis. 

Kadangi kelias namo veda per Villach (Filachas) miestelį, reikia apsižvalgyti. Ir vėl sekmadienis, reiškia parkavimas nemokamas. Gatvėse absoliuti savaitgalio ramybė, vienas kitas praeivis. Didesnė koncentracija prie centrinės aikštės kavinukėse. Svarbiausia spėti nusipirkti ledų, o paskui koja už kojos  ramiai pasivaikščioti jaukiomis gatvėmis. Gatvės papuoštos spalvotais abažūrais ir lietsargiais, jaukiomis parduotuvių vitrinomis, spalvotais namų fasadais. Aikštę supa seni pirklių namai su patraukliais kiemais. Pagrindinę Vilach aikštę puošia Šv. Jokūbo bažnyčia (1136 m.) sujungusi romaninį, gotikos, vėlyvosios gotikos ir baroko stilius. Bažnyčios viduje ankstyvojo baroko epochos vargonai, kuriuos sėkmingai atkūrė austrų meistrai.

 Vidury pievų ir laukų, matoma iš ūkio balkono, paslaptingoji nedidukė bažnyčia Pfarrkirche Thörl-Maglern. Maža brangenybė ištapyta Thomas von Villach freskomis tarsi nedidukė Siksto koplyčia. Šiandien nuostabus meno kūrinys, o viduramžiais, kai vargu ar kas mokėjo skaityti, tai buvo geriausias būdas leisti žmonėms susipažinti su Biblijos turiniu.

10 diena

Maltos High Alpine Road yra vienas gražiausių Alpių kelių Karintijoje ir veda prie vienos įspūdingiausių arkinės užtvankos Kölnbrein-Staumauer. 14,4 kilometro ilgio Alpių kelias vingiuoja iki užtvankos pro griausmingus krioklius uolose išraižytais tuneliais ir sankryžomis (įvažiavimas 22 eur). 

 Dar nemokamoje kelio atkarpoje iš tolo balta kasa sušvytuoja krioklys Fallbachfall. Norint pasivaikščioti arčiau - 7 €. 

Mokamoje dalyje kriokliais galima grožėtis kas kelis km. Jų ten daugybė. Pakeliui kartais tenka laukti šviesoforo, nes kai kurios atkarpos per siauros priešpriešiniam eismui. Smagu, kai sustojus prie krioklio turi apie 20 min. Užtenka laiko ir fotografijoms, ir kavai)). 

Vingiuoti serpantinai ir begalė kapsinčių tunelių veda aukštyn. Vaizdai vis gražesni. 1902 metrų virš jūros lygio aukštyje 200 metrų aukščio užtvanka Kölnbrein-Staumauer aukščiausia Austrijoje. Birželio vidury kalnų viršūnes dar dengia sniegas. Žavinga. 

Apvaliame pastate įsikūręs panoraminis restoranas ir viešbutis. Galima aplankyti parodas. Tačiau pati pačiausia vieta - užtvanka su apžvalgos platforma Airwalk. Tikras architektūros šedevras sulaikantis 200 milijonų tonų vandens. Iš stovėjimo aikštelės žmonės ant užtvankos viršaus visiški taškeliai. Eini viršumi ir protu negali suvokti kokia vandens masė remiasi į užtvankos sieną. Vidury užtvankos baisulinis vėjas, atrodo nuneš kažkur į kalnus. Bet nusileidus į apžvalgos platformą jo beveik nesijaučia. Apačioje atsiveria Galgenbichl rezervuaro mėlis. Nueinam iki pat galo. 

Papietaut su nuostabiais vaizdais galima įsitaisyti „Gasthaus Kölnbreinstüberl“. Kiek toliau, prie kalno prigludęs medinis namelis siūlo paprastą, bet skanų maistą. 

Nuo čia driekiasi ne vienas pėsčiųjų maršrutas po kalnus, girdisi švilpikai. Pievose daugybė kalnų gėlių. Kalnai kviečia pas save. Gaila, avalynė nelabai tinkama, tad pasivaikštom iki sniego. 

Grįžtant stoji ne kartą. Pakeliui daugybė poilsio aikštelių iš kur atsiveria nuostabiausi vaizdai. Neįmanoma nesustoti ir nenukristi į geltoną pievą.

Po eilinio staigaus ir stataus posūkio laukia dar vienas sustojimas pailsinti automobilio stabdžius. Iš aikštelės atsiveria puikus vaizdas į krioklį. Pramintas per žolę takelis rodo, kad krioklys nesunkiai pasiekiamas. Iš tikrųjų, keliukas nuveda iki medinio tiltelio per upę. Melnikfall medinė lentelė rodo, kad einama teisinga kryptimi. Krioklio aukštis siekia apie 300 metrų, krintanti srovė dūždama susiskaido į milijardus smulkiausių vandens dalelių. Greta krioklio stovi apsuptas gaivinančios dulksnos. 

Gmünd in Karnten yra vienintelis privatus „Porsche“ muziejus. Tačiau šį kartą labiau rūpi  pats viduramžių laikų miestelis. Pirmiausia reikia pamaloninti gomurius desertu “Cafe Konditorei Rudiferia”.

Gmunde ištisus metus vyksta daugybė vietinių ir tarptautinių menininkų parodų, seminarų, koncertų. Vaikštant gatvelėmis iš karto matai - tikras menininkų miestelis. Kabantys virš galvos teptukai niekaip neleis šito užmiršti. 

Grįžus paruošiama  paskutinė vakarienė svetingame Hohenturn kaime. 

11 diena

 Nežiūrint ankstaus išvažiavimo, esame išlydimi (šeimininkės draugas atlekia šlapiais plaukais), dovanų įteikiamas namų gamybos likeris. Bendra foto ir į kelią. Nors kilometražas ir nėra didelis, bet pakeliui  suplanuota apžiūrėti dar ne vieną vietą.

Sankt Veit an der Glan per savo gyvavimo istoriją buvo kunigaikščių miestu, Karintijos sostine, net Saulės miestu. Vaizdingas senamiestis liudija įspūdingą praeitį. Tačiau šalia senamiesčio ne mažiau įspūdingas viešbutis Kunsthotel Fuchspalast, kurio išorinis fasadas padengtas daugiau nei 1100 m² Tiffany stiklo. Viduje viešbutis toks pat įdomiai margas.

Klestinčio miesto įvaizdis juntamas nuo pirmųjų  žingsnių. Istorinis miesto centras, apsuptas viduramžių miesto sienos, vis dar primena buvusią galią ir turtus. Čia taip jauku, kad norisi apsistoti bent porai dienų. Norisi pasimėgauti miestelio atmosfera, tad kelstelim kavos pirmoje kavinukėje. 

O dabar laikas pasižvalgyti. Pastelinių spalvų pastatų fasadai miesto centre ir ypatingo grožio miesto rotušė (1754/55 m.).  Rotušė - miesto brangakmenis, su posakiu ant fasado „Aeins mans red halb red. Man sol sy verhören bed“ – tai tarsi kreipimąsis į miesto magistratus, kad jie visada išklausytų abi puses piliečių skunduose.Walther von der Vogelweide fontanas skirtas garsiam kanklininkui, dainiui, poetui, žymiausiam minezango kūrėjų. Be jo neapsieidavo dvaro gyvenimas.

Nors miesto siena gana gerai išsilaikiusi, tačiau aiškiai matoma tik keliose miesto vietose. Keturi senieji miesto vartai buvo nugriauti, buvęs miesto griovys užpiltas ir dabar iš dalies paverstas parku. Šalia įsikūręs nuostabus rožynas. Gaila, nėra laiko aplankyti Stadtmuseum, skirto policijos, geležinkelio, motorizuoto transporto bei pašto ir telegrafo sistemos plėtrai su autentiškais modeliais.

Kiek tolėliau ant kalvos viršūnės Taggenbrunn pilis. 2011 m. pilies griuvėsius nupirko verslininkas Alfredas Riedlis, ją renovavo, o šalia pasodino 36 hektarus vynuogynų ir pastatė vyno rūsį. Pilyje įkurtas restoranas ir koncertų salė, kurioje koncertavo ir Asmik Grigorian. Bilietų kainos nesikandžioja. Nuo pilies atsiveria vaizdas į vaizdingas apylinkes ir kompleksą apačioje. Netrukus į viršų kels ir liftas.

 Kalno apačioje viešbutis, vyno rūsys, restoranai, vyno, delikatesų ir išskirtinių produktų parduotuvė. Visą kompleksą „saugo“ laiko deivė – skulptūra iš augalų, kalnų kristalų, metalo, šviesos ir vandens, sukurta Andre Hellerio. 12 metrų aukščio deivė simbolizuoja žmogaus atsakomybę už planetą žemę ir gamtą, tuo pačiu žinoma,  kaip Jacques Lemans laikrodžių kolekcijos ženklas.

Pamačius, kad spritz tik 2,50 eur, įsitaisome prie staliuko. Viena draugė pradingsta parduotuvėje ir neužilgo išeina su laikrodžiu papuoštu vynuogėmis. 

Paskutinis sustojimas Austrijoje Neukirchen. Iš pirmo žvilgsnio pasirodęs tarsi nepastebimu, pasirodo turi nediduką jaukų senamiestį su mažomis kavinukėmis ir daugybe parduotuvėlių bei simpatiška rotuše.

Trumpas pasivaikščiojimas Austrijoje

Nakvynė Čekijoje Hustopeče “Penzion U Halmu”. Erdvūs kambariai, apačioje kavinė, kur dar spėjam užsakyti šiltą vakarienę. Naktį kiek girdisi triukšmas nuo gatvės pro atdarus langus. 

12 diena

Neblogi pusryčiai ir vėl į kelią. Siewierz - mažulytis miestelis su senos pilies liekanomis. Kažkada priklausiusi Krokuvos vyskupams buvo tarsi gynybinis bastionas. Čia net veikė Siewierski tribunolas, kur atlikdavo mirties bausmes, todėl buvo sugalvotas posakis: „Muš, vok, žudyk, bet venk Siewierzo“! Kadangi nieko iš trijų paminėtų dalykų nedarėme, ramiai užsukome pasižvalgyti po pilies griuvėsius. Lankymas nemokamas. Matosi, kad pilyje vyksta kažkokie renginiai. 

Siewierz centre nedidelė aikštė su skulptūromis ir žvilgantis miesto pavadinimas. 

 Už 14 km “Pierogarnia Babci Marysi”. Bet kokiu atveju čia verta užsukti dėl koldūnų gausos. Begalė rūšių. Gerai, kad galima užsakyti porcijas iš kelių rūšių koldūnų, kitaip prapultum kuriuos rinktis. Net ir barščiai su koldūniukais. Labai skanu. 

Pravažiuojant Varšuvą stojame turguje. Daržovės ir vaisiai net traška nuo šviežumo, o ir pigesni. Braškes tai jie turbūt cukrumi laisto. Nuraunam ir avienos už juokingą kainą. 

 Nakvynė prie Varšuvos “Hotel Lamberton”.  Gal kažkada buvęs reprezentatyvus, tačiau dabar nors ir bandoma išlaikyti tą lygį, bet nesigauna. Ištaigingas dvivietis nelabai suprantama kodėl ištaigingas, nes praktiškai niekuo nesiskiria nuo standarto, gal tik siaura dvigule lova)). A, šalia yra kavos ir arbatos kampeliai koridoriuje)).  

Vakarienei įsitaisius viešbučio restorane atsitinka įdomių dalykų. Pirmiausia gaunam skirtingus meniu iš kurių pasirodo vienas neaktualnyj. Bet ten yra aktualnu patiekalų. Tačiau jų nieks neduos.

 Padavėja atneša gėrimus ir paskutinę taurę statydama ant stalo sugeba išversti taurę, kad ši ištykšta į visas puses. Gerai, kad stalas ilgas ir galim persėsti. Atsiprašymo nėra. Patiekalai puikūs ir gražiai patiekti, tačiau padavėja sugeba sugadinti ir tai, atnešdama per mažai grąžos. Iš pradžių pasirodo, kad gal apsiriko. Bet ne, ji pati nusprendė, kiek pasiliks arbatpinigių. Tikrai jų nenusipelnė. O paklausus apie kompensaciją už tokį aptarnavimą atšauna, kad gražą gavot, tai ko norit)).   

13 diena

Užtat pusryčiai ten karališki. Tokios gausybės patiekalų dar neteko matyti. Vien skirtingų karštų 10 vienetų ir viskas labai gardu. 

Toliau standartiškai – kelias, parduotuvė maistuko  į namus,  pietūs Biesiadoj Kumiala kaime. Ir žemuogių prie Augustavo ) Džiaugiamės paskutiniais gerų kelių kilometrais.

Kelionės planas įvykdytas, atverti nauji horizontai. Slovėnija nėra nuobodi ar neįdomi, čia yra ką pamatyti ir ką veikti, tačiau šį kartą Italijos kampelis ir Karintija vis tik nustūmė ją į galą. ☺