2022 m. rugpjūčio 5 d., penktadienis

Keli žingsniai Latvijoje ir keli Aukštaitijos dvarai

Nuostabus kelių minučių netikėtumo jausmas gavus dovaną ją išpakuoti, apžiūrėti, tyrinėti. Dovana kurią gali pačiupinėti, suteikia daug džiaugsmo. Bet atminty giliausiai įsirėžia dovanoti potyriai. Pagrindinė dovanų potyrių idėja – įgyvendinti kažkieno svajonę. O kas geriau atspės svajones, jei ne savi vaikai. Savaitgalis Kairiškiuose Sauna House, kur jautiesi kaip namuose – dovana vienos datos proga. O kartu tai reiškia, kad laukia kelionė. Potyriai kelionės metu ypatingai ryškūs, jų nepadėsi ant lentynėlės.

1 diena

 Pajudame po pietų Žemaitijos link. Netoli Šeduvos visai prie kelio nedidelis, bet įdomus objektas akmeninės „Sūpynės“. Šalia ir  poilsio aikštelė - gaila, kad netvarkinga, nes idėja graži.

  Dardam vienu iš pagrindiniu keliu, jungiančiu du didelius Lietuvos miestus.

Pavalgyt stojame smuklėje „Žarija“ (tiesą sakant, nelabai kur ir yra daugiau sustoti). Didelis kompleksas, šalia Arimaičių ežeras, kur siūloma pasimėgauti vandens pramogomis. Galima apžiūrėti ir senovinių rakandų kolekciją.

  Šiauliuose stabtelim prie Ch. Frenkelio vilos. Chaimas Frenkelis Šiauliuose įkūrė odos perdirbimo fabriką, kuriame vienu metu dirbo apie 800 darbininkų. Lauke stendai supažindina su vilos savininko biografija. Už tvoros vis dar stovi buvusi batų gamykla – jai atminti tvora padabinta įvairiais bačiokais. Moderno architektūros pastatas apsodintas kvepiančiais rožynais. Viduje muziejus, bet lankymas lieka kitam kartui.


 Pagaliau Kairiškiai, kur laukia svetingi šeimininkai, vakarinė laužo liepsna ir patogios sūpynės. Kaip visada, gali vaišintis sodo gėrybėmis.

2 diena

 Kadangi šalia Latvija, dar namie nutarta patyrinėti patį Latvijos pasienį. Po, kaip visada sočių pusryčių, į kelią. Prie pat sienos Vadakstes dvaras, pastatytas jaunojo barono Paulo von Bistramo vestuvių garbei (dabar veikia mokykla). Dvarą apžiūrime tik iš išorės. Gaila, nebuvo galimybės pamatyti viduje esančių krosnių ir laiptų. Sako, kad dvare vaidenasi, girdisi žingsniai, krintantys daiktai. Kažkas lyg matęs beveik dviejų metrų ūgio vyriškį, kuris paslaptingai dingsta, apvaliame salone skamba muzika ir matosi šokantys maži žmogeliukai, rūsiuose vaikščioja senukas su žvake. Dvaro vaiduoklių niekas nebijo, nes jie niekada niekam nepadarė nieko blogo ...

Dvarą supa parkas. Senas garsusis ąžuolas, kurį gyventojai laikė šventu ir aukodavo aukas, kurio žievę naudojamo odos negalavimams gydyti, nugriuvo. Jo vietoje pasodintas jaunas ąžuoliukas, o senasis paliktas sutrūnyti.

Už sodo, Vadakstės vandens šliuzas. Pačiame pasienyje su Lietuva. Gali atsistoti, kad viena koja būtų Lietuvoje, kita Latvijoje. Čia sutinkame dar du tokius pačius išprotėjusius keliautojus.

 Grįžtame per parką, papuoštą akmeninėmis boružėlėmis. Neseniai čia pasodintas ir alyvų sodas.

Stabtelim ir kaimelio centre prie Liaudies namų, kur prie kojų ateina pasivolioti vietinis katinas.

Pakeliui, dviejų vieškelių sankirtoje Ruba evangelikų liuteronų bažnyčios griuvėsiai. Iki Lietuvos sienos keli šimtai metrų. Liūdnai vienišais griuvėsiais bažnyčia tapo ne karo metais, o po 1960 m., kai nustojo egzistuoti vietinė kongregacija. Įėjus pro „uždarytas“ duris,  gali išeiti pro bet kurią pagriuvusią sieną,  virš galvos plaukia debesėliai.  Vis tik griuvėsiai labai tapybiški, aplink girdisi tik žiogų čirškimas.

 Išlikusi liuteronų bendruomenė galvoja apie bažnyčios atstatymą. Ruboje gyvena ir katalikai lietuviai. Jie taip pat neturi savo bažnyčios, todėl yra minčių, kad abiejų tikėjimų bendruomenės bažnyčią galėtų naudoti pamaldoms. Gal ir pavyks.

Dar pavažiavus pasieniu Ezeres dzirnavu dīķa slūžas. Dzirnavu tvenkinys didžiausias vandens telkinys rajone. Malūno tvenkinio šliuzas retos klevo lapo formos konstrukcijos. Aišku, kai vandens daug, turi atrodyti įspūdingai. Dabar gi teka tik kelios srovelės. Pro žalumą prasimuša apleisto Ezerės vandens malūno ir spirito varyklos su ledaine sienų raudonis. Apleistuose pastatuose gyvena žmonės, šiukšlynuose kapstosi vištos. Ir kaip  visiška priešprieša, šalia šliuzo įrengta puiki poilsio aikštelė su sūpynėmis.

 Netoliese ir Ezeres muižas pils (Ezeres dvaras, dar vadinamas Lielezere dvaru). Dvaro rūmai pastatyti 1750 m.  von Bernevicų bajorų šeimos. Šiuo metu čia veikia mokykla. Tarp išlikusių ūkinių pastatų ampyro stiliaus arklidės su arkiniais vartais. Tarp Vadakstės upės ir dvaro įkurtas parkas. Senas parkas su pritaikytomis pasivaikščiojimams alėjomis, daug medinių skulptūrų. Nuorodos nėra, bet nesunkiai randamas milžiniškas akmuo „Vadakstės valdnieks“ (4,2 m), kurį dvaro žmonės čia atitempė nuo Vadakstės kranto. Jei ne trys vaikai parke prie stalelio, galvotum, kad gyvybė apleido šias vietas.

   Grįžtame gana anksti. Padraugauti atlekia šeimininkų Roisas. Pasikepam mėsytės. Nueiname iki Virvytės upės, o vakarop kartu su šeimininkais įsitaisome paminėti mūsų šventinės progos.

3 diena

 Vėl sočiausi pusryčiai. Kad tik per anksti neišalktumėm)) Išvažiuojant šeimininkai apdovanoja sodo ir daržo gėrybėmis.  

 Kaip visada lėtai pravažiuojam pro Šiaudinės medinę bažnytėlę – nuostabi senovė.

Už Ringuvėlės, netoli Kuršėnų, stojame simpatiškoje stovėjimo aikštelėje prie upelio įkalti puodelį kavos.

Privažiavus Šiaulius šmėsteli mintis sustoti ir kiek pasivaikščioti po miestą. Kodėl gi ne? Galima paieškoti skulptūrų, balkonų apačioje spalvingų piešinių, pasimatuoti metalinius batus.

 Netoli nuo pagrindinio kelio Baisogalos dvaras – reikia apžiūrėti. Napoleono armijos pulkininkas Juozapas Komaras pasistatė didžiulį dvarą, kurį vis pertvarkydavo ir tobulino: įrengė vonios kambarius, vandentiekį, veikė centrinis šildymas. Vėliau dvaras perėjo į sūnaus, o dar vėliau anūko rankas ir tapo pavyzdiniu ūkiu, kur laukuose buvo įvestas drenažas, pastatytas vėjo malūnas, ledainė, spirito gamykla. Dabar įsikūręs Lietuvos gyvulininkystės ir veterinarijos mokslinio tyrimo institutas. Pagrindiniai rūmai sutvarkyti, bet aplinkinius jau laikas atrestauruoti. Senasis dvaro malūnas irgi nekokio stovio. Parke likusios senosios liepų ir kaštonų alėjos, tvenkiniai.

  Sekantis Šeduvos arba Raudondvario dvaras. Čia visiškas liūdesys. Šeduvos technologijų ir verslo mokykla įsikūrusi naujame pastate šalia dvarvietės, o gražiausias neogotikinis dvaras byra akyse. Ironiškai kabo ženklas Saugomas valstybės. Dėl dvaro vyksta teismai, tad kaip  pas mus įprasta viskas paliekama likimo valiai.

Šalia tvenkiniai, kur visu gražumu pasirodė vandeningas šliuzas. Bent jau jis pamalonino akis.


Papietauti mąstėme Šeduvos malūne, tačiau tektų laukti. Tiek to. Papietauti galima pakeliui ir jau išbandytoje „Ernės“ kavinukėje. Naminis maistas ir švieži  kepiniai lauktuvėms. 

 Sukam ir prie Alančių dvaro, kurį bandė prikelti verslinikasir kunigas (keista sintezė) Rimantas Gudelis. Iš 15 dvaro komplekso pastatų liko 6, bet trys jau visiški griuvėsiai. Matosi, kad kažkas buvo bandyta daryti, rekonstruoti, nes turėta planų įkurti, berods, SPA centrą, tačiau taip ir liko nebaigta. Iki pagrindinio  pastato privažiavimas lengvas, bet iki oficinos nenuėjom - žolės iki pusės, o iki kito pastato po lietaus nesinorėjo užklimpti važiuojant. Pėsčiomis per purvus klampoti taip pat nesinorėjo.  

Gaila, kad įspūdingi Lietuvos dvarai nyksta. Nejaugi jie taps dvarais į kuriuos nebegalima sugrįžti?  



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą