2022 m. spalio 31 d., pirmadienis

Mėlynių festivalio šleifas tarp Sudargo ir Pyplių piliakalnių. Zyplių dvaras ir....

 Norų lentynėlėje jau seniai tyliai kamputyje savo eilės laukė Sudargo piliakalniai. Važiuojant į tą pusę vis nusėsdavome Gelgaudiškyje, jaukiame giminių kieme. Tačiau šį kartą maršrutas susidėliojo iki pat piliakalnių. Giminės liko nelankyti. Vėliau vis tik atsiėmėm pylos dozę, kad neužsukta bent kavos puodeliui.

   Ryte išriedam pagal dukros sudėliotą maršrutą ir čia į galvą topteli išganinga mintis. Kelias vis tiek vingiuos Panemune, tad kodėl nepersikėlus keltu? Juk taip smagu. Jokio skirtumo kuria Nemuno puse pavažiuoti dalį kelio. O kad jau taip, tai galima apžiūrėti ir Raudondvario dvarą, kuris visą laiką likdavo nuošaly. Dvarą, kur vykdavo puotos, kur suvažiuodavo aplinkinių dvarų bajorai su gausiom palydom. Dvarą, kuris kvepėjo apelsinais.


Savininkai visiems girdėti Dzevaltovskiai, Kosakovskiai, Radvilos, Vorlovskiai, Zabielos ir galų gale Tiškevičiai. Tiškevičiai visais laikais buvo  pažangūs ir įdomūs žmonės. Sudegus mediniam dvarui, pastatė dailų, raudono mūro, kur sukaupė gausias paveikslų ir meno kūrinių kolekcijas. Dvaro aukso amžius. Nors bet kuriam dvarui, kuris perėjo į Tiškevičių rankas visada buvo aukso amžius. Paskutinis vienintelis teisėtas Raudondvario dvaro palikuonis Benediktas Vladislovas, žuvo avarijoje. Palikuonių neturėjo, tad Nepriklausomybės metais Raudondvaris atiteko valstybei.

 Įspūdingas žirgyno pastatas pasitinka užvertomis durimis. Cukrainės durys taip pat užvertos. Gaila - būtų smagu įkalti puodelį kavos dvaro aplinkoje. 


Parko teritorijos gėlynuose žiedus svarina senosios rožių veislės. Įspūdingas oranžerijos pastatas. Oranžerijos, kuri Tiškevičių laikais kvepėjo apelsinais. Juk ir pavadinimas oranžerija kilęs nuo „orange“ (apelsinas). Joje įsikūręs restoranas  galėtų ir dabar kvepėti apelsinais, tačiau, matyt, nenori.


 Dvaras siūlo apsižvalgyti viduje. Stiklo kambarys, bokštelis - oho, įdomu.


 Bilietas 1 eur. Gerai, kad vienas, nes ekspozicijos praktiškai nėra. Jei ne Tiškevičiaus nuotraukos, tai realiai nėra ką žiūrėti. Benediktas Vladislovas Vialos dvare buvo įsirengęs fotolaboratoriją. Kilus gaisrui manyta, kad visi negatyvai sudegė, tačiau po kiek laiko buvo surasti unikalių nuotraukų albumai.
 Stiklo kambarys keistokai žiūrisi dvaro aplinkoje. O bokšto langeliai gerokai apmusiję.




 Grįžtame kitais takeliais ir judame toliau iki kelto. Dangus tolumoje grasina lietumi. Tokios šios dienos prognozės - nežinai kada ir kur palis.

  Vilkijos keltas vienintelis, keliantis per Nemuną. Nespėji apsidairyti ir jau perkėlė. ))


Tamsūs debesys vartaliojasi visai šalia, o mes pasukame miško takeliu link Didžiojo šaltinio. Seniau prie jo buvo įrengtos skalbyklos, netgi pukšėjo kelmų perdirbimo fabrikėlis. Skalbyklos su laiku sunyko, o šaltinio vanduo kaip tekėjo, taip tebeteka. Link šaltinio veda metaliniai stabilūs laiptai. Sako, kad šis vanduo valo sielą, skaistina veidą, nuima nuo akių rūką,  o kelis kartus per metus užverda, kad atsinaujintų. Atsigeriam gardaus vandens, dar ir gertuves prisipildom. 

Šalia miške pilna žemuogių (kaip vėlai šįmet) ir mėlynių. Ne veltui Lekėčiai “ Mėlynių festivalio” organizatoriai.


 Didelėje pievoje prie mokyklos įsikūrė mugės dalyviai. Mugė su renginiais šurmuliuoja iki vakaro, paruoštas sostas.  Pirmasis pasitinka medžio drožėjas Gediminas Jėčys , pripasakoja visokių linksmų dalykų. 

Dalyviai labai šnekūs, mielai dalinasi amato subtilybėmis. Besidairant staiga užeina debesis ir prapliumpa lietus. Tenka slėptis vienoje iš palapinių pas žvėrelius - gerai, kad yra kur))) 


Praėjus lietui šlapia pieva slidoka, bet rūpi daug ką apžiūrėti. Savo pasakojimus pasakoja Amšiejus, demonstruoja bitutes. Nusiperkam mėlynių giros (labai gardi) ir keksiukų su mėlynėm (Mėlynių festivalyje norėtųsi daugiau produktų iš mėlynių). Vėl pradeda lašnoti. Kol apsiperkam lietus įsismarkauja. Gerai, kad vyrai anksčiau nuėjo iki mašinos, tad atskuba pasitikti su skėčiais.

  Lietus pila kaip iš kibiro. O sekantis taškas Vaiguvos upelio kaimas (vaikai ten dar nebuvę). Negi būsim kaip tikros žuvys? Bet priartėjus prie kaimo, švysteli saulė. Take palei upelį atsirado naujienų. Iškabinta piešinių ir senų istorinių nuotraukų paroda. Kaip bežiūrėsi, bet faktai kalba patys už save - mokykla, ligoninė užsidarė ne taip ir seniai.

 Išvažiuojant apsiperkame savitarnos turgelyje. Sezoninės daržovės, duonytė, arbata, uogienė. Duonytė labai skani. Po kelių savaičių važiuodami  pro šalį dar ir skanių  bulvių  čia nusipirkom. )

   Dar namie nuspręsta papietauti garsiojoje Kidulių vyninėje. Jau svajojome apie karštos sriubos dubenėlį, bet svajonės ir liko svajonėmis. Nors buvo užimti tik trys staliukai (dalis su rezervacijos kortelėm), informavo, kad neaptarnaus, kadangi 17-18 val. laukia žmonių ir niekas nieko mums nespės pagaminti. Kadangi buvom apie keturias, dar bandėm klausti gal bent sriubos įpils ar kokių salotų duos. Bet sulaukėm kategoriško ne. Pasirodo 5 padavėjos ir keletas žmonių virtuvėje (kurie matėsi tikrai nedirba pasiraitoję rankoves) nesugebės patiekti bent sriubos. Kuolas jiems už darbą ir aptarnavimą.

 Gerai, kad šalia Jurbarkas, tik kad normalių kavinių  ne prūdai. Visokios kebabinės ir greitų užkandžių zabegalkės nedomino. O ir atsiliepimai ne kažką. Geriausiai įvertinta kavinė “Liuksas”. Gerai, kad paskubėjom, užėmėm priešpaskutinį staliuką. Nors teko luktelėti, nes daugybę žmonių  aptarnavo tik dvi padavėjos, bet pavalgėme skaniai ir pigiai. Prisiminėm ir seniai valgytą patiekalą žirnius su spirgučiais. )

Riedame iki Kidulių dvaro. Deja, savaitgaliais dvaras nedirba. O būtų buvę įdomu apžiūrėti kas ten dar liko. Ąžuoliniai baldai, turkiški kilimai, medžioklės trofėjų kolekciją jau seniai kažkur iškeliavo. Likę autentiški tarnaitės kambarėlio baldai. Tarnaitės dvare visokius darbus dirbo su baltom pirštinaitėm, net krosnis kūrė.  

 Istoriniai šaltiniai byloja, kad ažūriniu priebučiu pasipuošusiame dvare kurį laiką gyveno Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III-asis su žmona Luize. Parko takeliais vaikščiodavo su besisvečiuojančiu  Rusijos caru Aleksandru I-uoju, apie didžius dalykus kalbėdavo.

 Šalia ant apsilaupiusio pastato keisti piešiniai. Dvarui priklauso virš 20 pastatų. Rekonstruotas svirnas iš tolo švyti šviežiu raudoniu. Tačiau šalia pastatas griūna. Ar bus rekonstruojami ir kiti pastatai, neaišku.

  Kelionės pabaigai Sudargo piliakalniai. Kad kažkada čia stovėjo  pilis, net nesistebiu. Tačiau kaip tokioje vietoje buvo galima kautis, kai žvilgsnis nuklysta į Nemuno platumas, kai norisi gėrėtis vaizdais iki begalybės, o tuo tarpu turi mosuoti sunkiu kardu.

Žavinga vieta. Leki nuo vienos viršūnės ant kitos. Akimis geri grožį  ir supranti, kad dar nematei knygai „Rugiuose prie bedugnės“ skirto paminklo. Kelis kartus skaityta Dž. Selindžerio knyga, o pasirodo jo senelis kaip tik ir gyveno šiose apylinkėse ir vėliau emigravo į JAV.

 Laiptelių virtinės veda nuo vieno ant kito piliakalnio. Tik nusileidai, jau tenka puškuoti aukštyn iki dangaus. Pradeda krapnoti. Nors nesinori skubėti, tenka sukti link automobilio.

  Nakvynei pasirinktas Zyplių dvaras. Tiksliau viešbutis įsikūręs buvusioje oficinoje, todėl pabūti dvarininkais niekaip neišeis)).  Įėjimui atsiunčiami kodai (pasirinkome ištaigingus numerius). Kambarys įrengtas gerai, tačiau prisėdus patogiam krėsle prie užuolaidos, dengiančios sieną, paaiškėja, kad pasigirdę garsai, ne vaizduotės vaisus, o sklinda iš gretimo kambario už durų. Izoliacija nekokia - gerai, kad žmonės ramūs.

Pavakarieniauti galima tame pačiame dvaro komplekse. Meniu įdomus, tik kainos kiek kandžiojasi. Mergaitės pasitinka nustebusiomis veršiuko akimis – lyg būtų  pilnutėlis restoranas. Tačiau be mūsų čia tik lietuvių šeima su svečiu iš Prancūzijos. Užsisakom patiekalus ir tada paaiškėja, kad vaikai gavo ne užsakytą ištaigingą numerį, o dvigubai mažesnį standartą ir jau parašė, kad kambarys ne tas. Tačiau atgalinio ryšio kol kas nėra. Istorija išsirišo ne taip greitai. Teko net porą kartų skambinti, kad pakeistų kambarį. Vakarienė į pabaigą, o nežinai ar gausi užsakytą kambarį. Atrodo smulkmena, tačiau po intensyvios dienos norisi ramiai mėgautis vakariene, o ne spręsti problemas, o tuo labiau plauti nešvarius puodukus kambary. Įdomu  ir su pusryčiais. Informaciją ištraukėm vakarienės metu. Tačiau jei neitum vakarieniauti kaip sužinoti? Bet vakarienė skani -pastarnokų  patiekalai, vietinis vynas, žvėrienos koldūnas ir t.t. 

 Grįžus į mūsų kambarį iš kaimyninio kambario nors ir negarsiai, bet girdisi televizorius. Atrodo, kad iš buvusių apartamentų įrengė du dviviečius, tačiau durys taip ir liko. Ryte anksti pabudus nejučiomis kalbam pašnibždomis. Tikrai taip neturėtų būti 4 žvaigždučių viešbutyje. Izoliacija iš viso prasta, nes girdisi žingsniai ir iš viršutinių kambarių, ir besileidžiančių laiptais. Nors lovos patogios, bet vaikai miegojo nekaip, nes iš šalia esančios tarnybinės patalpos visą naktį sklido pypsėjimas. 4 žvaigždutės skiriamos tikrai ne už chalatus, šukas ar dantų šepetėlius. Personalui irgi reikėtų išmokti bent žodį “atsiprašau”, o ne atsakyti klausimu “ Kaip taip gali būti?”.

  Pusryčiai tame pačiame restorane. Gardūs, tik duonos kiekvienam po dvi mažutes riekeles ant stalo. Norint daugiau, tenka prašyti mergaičių.

  Po pusryčių liekam apžiūrėti dvarą ir jo teritoriją. Visas ansamblis suskirstytas atskiriems šeimininkams. Gal todėl po nesusipratimo dėl kambario nebuvo  pasiūlytas bent puodukas kavos, nes restoranui vadovauja kiti asmenys.

  Dvaras savo gyvavimą pradėjo prižiūrimas J. Poniatovsko, tačiau jam žuvus perėjo į M. T. Tiškevičienės rankas. Ponia gyveno  Paryžiuje ir mažučiai Zypliai jai nerūpėjo, tad dvarą pardavė Jonui Bartkovskiui, kuris ir pastatė kuklius dvaro rūmus. Neobaroku jie pasipuošė valdant grafui Potockiui. O vėliau dvaras priklausė įvairioms organizacijoms, kurios rūpinosi pastatu kaip mokėjo. Blogiausias periodas prasidėjo tada, kai pastatas buvo paverstas gyvenamuoju namu.

  Apsilankome dvare (bilietas 2 eur), kur išlaikytas klasicizmui būdingas vidaus išplanavimas. Puiku, kad pavyko daug ką atkurti. Nuostabios krosnys, sulankstomos langinės.  Išžiūrime visus tris aukštus, visas parodas.

Pro antrojo aukšto langus atsiveria vaizdas į anksčiau link dvaro vedusią tuopų alėją. Sklando gandas, kad tuopos puikiai auga, nes sodinant grafas po kiekvienu sodinamu medžiu įdėjo po auksinį. Galima įsivaizduoti kaip ja dardėdavo  į dvarą karietos.

 Dvaro teritorijos pastatuose įsikūręs Zanavykų muziejus, meno galerija, dirbtuvės edukacijoms. Teritorija didelė ir iki galo dar daug kas nesutvarkyta.

Grįžtant vėl užsukam į Lekėčus. Vakar lietus sutrukdė apžiūrėti Paliekio dvarą. Teisybės dėlei reikia pažymėti, kad tai ne istorinis  dvaras, o buvusio Lekėčių kiaulių komplekso vaikų darželio pastatas. Tačiau žiūrisi gražiai, aplinka preciziškai sutvarkyta, per upelį veda romantiški tilteliai.

 Riedant palei Nemuną sustojame prie Zapyškio bažnyčios. Nesižiūri man tie cementai aplink, nors tu ką. Pasirodo iš paskos vejasi debesys. Kol nepasivijo, nusiperkam ledų. Ledai su vaizdu į upę.


Debesys artėja, dviratininkai, vykstantys į Kačerginę, sparčiau pradeda minti pedalus. Pakuojamės į automobilį ir bandom laimę pabūti  be lietaus ant Pyplių piliakalnio. Iš pradžių navigacija nuveda per Kačerginę iki tako palei upę. Bet nuo jo toli tapnoti, o ir oras toks neaiškus. Sukamės aplink iki Pyplių automobilių  stovėjimo aikštelės. Tačiau šis važinėjimas pameta mintį atvažiuoti porai dienų į Kačerginę (jaukus miškuose paskendęs kurortas) ir tuo pačiu aplankyti Kulautuvą.

 Padavimas pasakoja, kad Pyplių piliakalnį supylė kunigaikštis Pyplys, žuvusio sūnaus karžygio garbei. Dar manoma, kad čia stovėjo kryžiuočių sunaikinta Pilėnų pilis. Kaip bebūtų vieta labai graži - nuo viršūnės atsiveria Nemuno juosta ir kitame krante Raudondvario bažnyčios bokštai. Nubildam laiptais iki upės,  paskui lengvesniu takeliu užlipam atgal iki aikštelės.

 Netoli  Vilniaus stabtelim vakarienei „Grilio kepsniuose“. Pasirodo visai nebloga vieta.

 Dar viena trumpa kelionė – puikiai praleistas laikas, naujos vietos ir skoniai.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą