Jau visai netoli laikinųjų namų vėl pasigirsta negražus garsas ties užpakaliniu ratu. Greitai sustoju aikštelėje. Apžiūrėjus lyg tai viskas tvarkoje. Tačiau iš aikštelės išriedėjus garsas dar sustiprėja. Stoju šalikelėj, kai kam aišku kad čia ne bėda, o kai kam ne. Bestatant trikampį, sustoja automobilis- dvi moteriškės klausia kaip kalbu. Iš karto susidomi, kokios problemos, ar tai mano vyras tupi palei ratą. Važiuoja iki jo ir teiraujasi ar reikia padėt. Tuoj pat stoja kitas automobilis, vėl tie patys klausimai.
Pagaliau...... išlaukta, išsvajota kelionė,,, šį kartą po senąją Europą ..... Kas serga kelionių liga, tas puikiai supras, kaip sunku praleisti daugiau nei metus be ilgesnio pasižvalgymo po pasaulį, be naujų potyrių ir atradimų. 
Būna, kad kartais užkabina koks nors pamatytas dalykas ir nebepaleidžia, braunasi į mintis, vilioja. Taip mus užkabino Vivatur parodoj pamatytas Elblongo kanalo maketas. Labai rūpėjo juo praplaukti. Pamažu susidėliojo maršrutas, buvo atlikti namų darbai, užsakytos miegojimo vietos ir per ilgąsias Joninių išeigines 6 keliauninkų kompanija patraukė šturmuoti Mozūrijos krašto.
Kuo toliau, tuo gražiau. Smagu, kai kelionėje vaizdai gražėja geometrine progresija. Iš Česke Budejovicų judame link Bavarijos per Austriją. Pavažiavus kelis kilometrus, staiga iš priešais važiuojančio visai neišvaizdaus pilko golfuko, vairuojamo blondinės mergaičiukės, išlenda ranka su į apvalų saldainį primenančiu ženklu. 
Ar pažįstamas tas laukimo jausmas, laikant gražiai atrodantį obuolį rankoje ir ruošiantis atsikąsti- kai nežinai ar bus kiek rūgštelėjęs, ar labai saldus? Panašus laukimo jausmas ir prieš keliones, kai dar tik nujauti kas tavęs laukia, bet galutinio rezultato nežinai.
Kada už lango barbena lietus ir rudeniškas oras visiškai nevilioja į lauką, galima pasidaryti sau nedidelę, bet smagią dovanėlę- kelionę. Ne į tolimą kraštą, o visai čia pat, už poros šimtų kilometrų. Lyg ir nieko ypatingo, tačiau paįvairinti savo kasdienybę visada smagu ir naudinga.
Užlieta saulės, Dievų palaiminta Graikijos gamta jau nuo senų senovės pamalonina savo gyventojus, dovanodama aukščiausios kokybės produktus. Švelnus klimatas ir šilti saulės spinduliai nuglosto vynuoges, alyvuoges, įvairias prieskonines žoleles, ankštinius ir daugybę daržovių bei vaisių, suteikdama jiems nepakartojamą skonį. Graikiją supančios jūros dovanoja nuostabios žuvies bei galybę jūros gėrybių. Mėsos ir paukštienos skonis išlikęs toks pat, kaip senaisiais laikais, kadangi auginami jie senais, tradiciniais būdais. O svarbiausia, kad visi produktai skirti ne eksportui, o savo šalies gyventojams.
9 diena: Atėnai
Ramaus gyvenimo čia nedrumsčia didmiesčio triukšmas. Nedidelis, bet spalvingas kaip “kermošiaus” meduolis, aštuntas pagal dydį Vengrijos miestas, geriau būtų vadinamas miesteliu. 86 km pietryčių kryptimi nuo Budapešto, tarp Dunojaus ir Tysos, “auksinių smėlynų” pakraštyje, stūkso Kečkemeto miestelis. Išsaugojęs viduramžišką mažų miestelių dvasią, jis kviečia pasimėgauti ramybe ir jaukumu. Pirmyn pro persikų, abrikosų, obuolių ir vynuogienojų plantacijas, padabintas lyg netyčia išbarstytais aguonų laukais. Pro miestelio pakraštyje stūksančią Pepsi Cola gamyklą bei Tesco ir kitus prekybinius centrus, patenkate į miestelio centrą.