Arūnos kelionės ir rankdarbiai: Marcinkonių Čepkeliai ir Meškos šikna bei Zervynų prijuostėlės

Kelionė traukiniu vienas iš keliavimo malonumų. Tačiau Lietuvoje keliauti traukiniais dažnai nepatogu. Prieš kiek laiko su dukros šeima susidėlioję maršrutą Vilnius – Zervynos - Marcinkonys (nors į šią pusę per dieną net keli reisai) su gailesčiu atsisakėm kelionės traukiniu. Norint pasivaikščioti po Zervynas, Marcinkonis ir aplankyti Čepkelių raistą arba tektų skubėti, arba tempti laiką iki kito traukinio.

Čepkelių raistas lankomas tik tam tikru metu ir su gidu, todėl susisiekus su Dzūkijos nacionalinio parko lankytoju centru Marcinkonyse, užsiregistruojam ekskursijai.

Saulėtą šeštadienio rytą kelias nuveda iki Marcinkonių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado medinės bažnyčios, atrenovuotos gyventojų ir kažkada kunigavusio Marcinkonyse A. Petrulio giminių lėšomis.

Per visus Marcinkonis atidardam iki lankytojų centro. Belaukiant kitų užsiregistravusių dalyvių spėjam ir centrą apžiūrėti, ir labai simpatiškų ženkliukų nusipirkti.

Nuo centro išsirikiuoja automobilių eilė (porą be automobilio į saviškį įsisodina gidas) ir tvarkingai per Marcinkonis, paskui miško takeliu nurieda iki raisto tako pradžios. Tako pradžią žymi dailūs vartai su Čepkelių rezervato simboliais – kurtiniais ir spanguolėmis.

Ekskursijos pradžia žada puikų pasivaikščiojimą, lydimą šmaikščių gido pasakojimų. Pasiekus apžvalgos bokštą papuoštą spanguolių dekoru ropščiamės į jo viršų, iš kur atsiveria bekraštė 11 tūkst. hektarų ploto pelkė.

Didžiausia pelkė Lietuvoje nepaliesta žmogaus veiklos. Gidas pripasakoja visokių juokų apie uogautojus. O iš tikrųjų pelkėje spanguoliaut galima tik rugsėjy ir tik vietos gyventojams deklaravusiems gyvenamąją vietą ir turintiems su savimi asmens dokumentą. Jei galvojate, kad atvažiavę iš toliau galėsit prisiskint krepšius spanguolių, tai labai klystat.

Toliau jau tenka tapnoti lentiniu taku vis stabtelint paklausyti pasakojimų apie vietos augaliją ir gyvūniją. Įvairovė tokia, kad gali apsisukti galva. Kai kur baltuoja švylių galvelės. Minkštu patalu driekiasi kiminai. Įdomus augalas, galintis išgyventi ten, kur beveik nėra maisto medžiagų ir sugebantis sugerti 20-30 kartų daugiau vandens nei pats sveria. Augalas turi savyje antiseptinių medžiagų, sugeria ir kvapus, todėl net buvo galvota gaminti su jais vaikiškus pampersus. Gerai, kad idėjos atsisakyta, nes kiminų tuoj ir neliktų.

Lentinis takas pereina į miško taką ir toliau nuvingiuoja iki apžvalgos aikštelės. Pelkėje auga plonytės pušelės, tačiau skaičiuojančios jau ne vieną dešimtmetį, o gal ir įkopusios į antrą šimtmetį. Pelkių pušų sėklose lieka stiprus genetinis pradas. Drėgnoje vietoje augančio augalo šaknys driekiasi paviršiumi. Tačiau jei jų sėklos pasisėja šalimais plytinčiame miške, šaknys lygiai taip pat driekiasi paviršiumi, kai paprastai sausumos pušų šaknys ilgos ir gilios.

Gidas paporina apie iš Baltarusijos per pelkę atžingsniuojančią meškutę. Ir visi staiga atgyja - ir ką gi darytumėm, jei ji staiga pasirodytų☺

Diena karšta, nors antroje dienos pusėje žada lietaus. Pasibaigus ekskursijai ekskursantai išsibarsto kas kur, o mes riedam iki Marcinkonių „Aibės“ ledų. Kai kas nubėga ir iki geležinkelio stoties.

Šalia daili Dzūkijos nacionalinio parko etnografinė sodyba. Ant durų paliktas lapelis su telefono numeriu. Tačiau paskambinus paaiškėja, kad gidas išvykęs į Zervynas vesti ekskursijos. Belieka pasivaikščioti aplinkui ir, aišku, iš šulinio pasisemti vandens. Gerti nelabai tinkamas, bet svarbu pats procesas.

Išvažiuojant iš Marcinkonių pasukam link Klonių kalno Gaidžio kopos (trūksta nuorodų). Privažiuoti galima prie pat kopos. Tai gyva judanti nedidelė kopa. Pieskynai (kaip sako dzūkai) vis bando pasiekti gyventojų daržus. Danguje pradeda kauptis tamsus debesis.

Pro kopą galima nužingsniuoti iki Meškos šiknos. Patraukiam miško takeliu, tačiau kiek nuėjus ir pradėjus eiti automobiliu pravažiuojamu miško keliu (jis prasideda už Gaidžio kopos) žentas pareiškia, kad vis tik jis grįš iki automobilio ir atvažiuos iki Meškos šiknos. O dangus vis daugiau niaukiasi. Jau pradedam svarstyti ar spėsim nueiti iki prasidės lietus. Vėliau paaiškėja, kad beeinant vyras jau net spėjo nužiūrėti variantus kur galime pasislėpti, jei staiga pradėtų lyti.☺

Meškos šikna - nedidelė aukštapelkė. Nors ir sausa, bet užlipus ant pelkės dangos siūbuojanti žemė po kojomis išgena atgal. Niekada nemėgau uogauti pelkėse. Tuo laiku atvažiuoja automobilis. Vos spėjam įamžinti pelkę, kaip prasideda lietus. Sveikatos ir stiprybės žentui nepatingėjusiam sugrįžti iki automobilio!!! Pakeliui po tankiu krūmu, slėpdamasi nuo lietaus, išsišiepus stovėjo nemaža kompanija, tik neaišku ar nesušlapo.

Nors lyja, riedam link Zervynų. Pakeliui aplenkiam kažkokį įdomų vežimą. Stabtelim už kelio link Zervynų - gal pravažiuos pro šalį. Bet jis kaip tyčia nusuka būtent Zervynų pusėn. Reikia vytis. O prisivejam ne vežimą, o nedidelę vežimų vilkstinę. Su vaikais, su šuniukais.

Lietus silpsta ir pasiekus Zervynas visai nustoja. Išlipam prie kryžių papuoštų siuvinėtom prijuostėlėm. Apžadų kvartukėlius rišdavo kaip padėkos ženklą ir jaunamartės ją išauginusiam kaimui ir prašant šeimos pagausėjimo, rišdavo ir tikintis Dievo malonės, prašant sveikatos. Prijuostėlės būdavo rišamos prieš patekant saulei, o slapta atsirasdavo nuo stipriai nusidėjusių ir atgailaujančių. Dabar prijuostėlės keičiamos prieš religines šventes.

Zervynos nuostabaus grožio kaimas, dalinai gatvinis. Čia saugomi medžiai su išskobtomis drevėmis kaip gamtos paminklai. Jo pradžioje, kairėje ant kalnelio buvusi mokykla, kuri veikė iki 1975 m., o dabar virtusi kažkieno sodyba.

Džiaugiamasi, didžiuojamasi kad kaimas išliko toks autentiškas, bet jo atnaujinimui ir šiferio stogų keitimui pinigų skyrė ne Lietuva, o norvegų fondas „EEA grants“. Nuostabios trobos iš tašytų rąstų, kiti statiniai iš apvalių rąstų, su nendriniais arba malksnomis dengtais stogais. Taip jauku, kad praeidamas brūkšteli ranka per namo kampą. Negali atitraukti žvilgsnio nuo papuoštų trobų langų ir durų. Tvora aprėdyta įvairiais ąsočiais tikras stebuklas.

Ir čia staiga atidarda vežimų vilkstinė. Užkalbinus papasakoja, kad keliaus kelias diena. Pradėjo nuo Kernavės, o šįvakar apsistos Margionyse. Vežimas su šuniuku pasiūlo dukrai keliauti kartu☺.

Vilkstinė nudarda, o kaimas vis nepaleidžia…

Sraunioji Ūla, tekanti per Zervynas, ties Mančiagirės skardžiu daro gražų vingį. Pasigrožėjus nuo apžvalgos aikštelės, laipteliais nusileidžiam iki tiltelio, bet iki Ūlos akies neiname (nuorodų iš anksto iki jos irgi nėra). Grįžus įsitaisome pavėsinėje prie laiptelių piknikėliui. Tik jau uodai tai tiesiog išbadėję. Gerai, kad bent kiek gelbsti purškalas.