2021 m. vasario 15 d., pirmadienis

Pasteliniai Nidos vakarai

 
Neringoje mano širdis dainuoja. Visada.  Alsią vasaros  dieną žaliems miškų delnams glostant galvą, rudenį nokstant kaštonams, žiemą vėjyje stebint mariose traškantį ledą, pavasarį virš galvų nusidriekiant migruojančių paukščių keliams. Nidoje prisimenu visus vaikystės kampelius ir kvapus - ledų kioską, kur, suspaudę pinigėlį saujoje, išsirikiavę laukdavome kol atidundės mašina iš Klaipėdos, ilgąsias gluosnio (jo jau nebėra) šakas, ant kurių supdavomės ilgais rudens vakarais, svaiginančias žydinčias akacijas (jų vietoje automobilių aikštelė), senąjį laiptuotą taką į švyturį, vienintelę girininko karvę, kaimynų pomidorus nokstančius tiesiog lauke, po kojomis byrančias kieme vyšnias, ištrauktų tinklų kvapą….