2019 m. liepos 14 d., sekmadienis

Panemunės keliu (I dalis vasaros kelionės)


O, Panemunė, viskas iki skausmo žinoma - turbūt pagalvoja ne vienas. Tikra tiesa. Lankyti objektai ar tiesiog pravažiuota šiuo nuostabiu keliu palei Nemuną ne kartą. Bet į gražias vietas galima sugrįžti vėl ir vėl...👈

Susijaukus vasaros planams galvojom, kad atostogas atidėsim rudeniui. Tačiau žinutė iš draugų, besiruošiančių  pasisvečiuoti Lietuvoje, privertė viską pergalvoti. Ar tikrai galės atvažiuoti, draugai dar tiksliai nežinojo, o ir atvažiuotų tik kelioms dienoms. Kaip ten bebūtų, nutarėme savaitę atostogų išnaudoti ir vasarą.  Pravingiuoti Panemune iki Kuršių marių.  Užsakiau Rusnėje porai naktų nakvynę dviems su galimybe, esant reikalui, pernakvoti keturiems žmonėms. Toliau ieškojau nakvynės vietų tik mums abiems.  
Draugai atvažiavo šeštadienio vakarą. Tad kitą rytą - sekmadienį išdūmėme link Panemunės. Vilnius palydėjo keliais lietaus lašais, bet Kaunas jau džiugino iš debesų lendančia saule. Kad nestrigti dėl kelio darbų prie „Megos“, pralėkėme per miestą –  per beveik tuščias sekmadienines gatves.
 Senokai Panemunės keliu važiuota. Viskas atrandama tarsi iš naujo, o draugai dar nė karto nebuvę. Pirmas sustojimas prie Seredžiaus piliakalnio arba Palemono kalno. Legenda pasakoja, kad tai Romos kunigaikščio Palemono kapas, kuris bėgdamas nuo persekiojimo atplaukė iki Nemuno ir Dubysos santakos. Ir taip patiko šios vietos Palemonui, kad nutarė čia įsikurti ir pasistatyti pilį. Kad tikrai šioje vietoje stovėjo pilis liudija archeologiniai tyrinėjimai. Pilies nebėra, kaip ir bet kurios medinės tų laikų pilies.
 Link debesų vedantys laiptai masino apžvelgti apylinkes. 


Draugams patariau neatsigręžti bent jau iki  pirmos platesnės aikštelės.  Aiktelėjimai ir žibančios akys išdavė, kad buvau teisi. Palei Nemuno vingį prigludusios sodriai žalios pievos, gelsvo smėlio upės krantai, siauru kaspinėliu nusidriekęs keliukas, nedideli namukai ir plaukus kedenantis švelnus vėjelis....


Kad nebūtų nuobodu lipti, smagina užrašai ant turėklų.


 Nusileidus pralinksmino spalvingas namukas ir ledai iš vietinės parduotuvės.


 Keli kilometrai iki Belvederio dvaro.  Įspūdingas,  XIX a. didikų Burbų pastatytas itališko stiliaus dvaras. Ir visiškai nustekentas. O juk tik prieš 20 metų ten veikė žemės ūkio technikumas. Dvare savo laiku buvo rengiami klojimo teatro vaidinimai, jame pirmą kartą nuskambėjo S. Šimkaus harmonizuota daina "Kur bakūžė samanota". Girdėjau, kad rūmai suprojektuoti taip, kad laiptelių skaičius atitiktų dienų skaičių -365, langų yra kiek yra savaičių metuose, o durų  12, tiek kiek mėnesių. Skaičiuot neskaičiavau, gal tai tik gandai,  tik pasistengiau, kiek įmanoma pro užkaltas grotas, apžiūrėti yrantį dvaro vidų.


  Nuotaiką pakelė Veliuonos miestelis. Lankiausi ten tūkstantį metų atgal. Keliukas nuvedė aukštyn į Antkalnę,  vingiuodamas tarp piliakalnių, po kuriuos irgi galima būtų pakopinėti. Keleivius nulydi deivės Velionos medinė skulptūra. Pastatėme automobilius ir nuėjome pasivaikščioti. Šį kartą nelankėme dvaro, net apžvalginiu taku nėjome. Daug ką šį kartą praleidome, nes laikas tikrai nebuvo mūsų sąjungininkas. Užteko pasisukioti centre. Tviskantis tvarka miestelis.  Žmonių nemažai, prie Vytauto Didžiojo paminklo  fotografuojasi grupelė žmonių. Iš kalbų suprantu –giminės susitikimas. Gerai, kad veliuoniečiai kažkada neleido paminklo nugriauti. Už jo akmuo su pėdos įspaudu, į kurią padėjus koją, išsipildys noras.


 Pasigėrim panorama, pasivaikštom gatvelėmis. Jau norėtųsi ir užkąsti, bet vienintelė kavinė užsakyta. Vietiniai patvirtina, kad savaitgaliais kavinė visada užsakyta. Einant šalia Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios, pasigirsta vietinio „raktininko“ balsas, kviečiantis pakilti į bažnyčios bokštą ir kviečiantis atspėti mįslę- "Atlėkė paukštis be sparnų, įkando žmogui be dantų". Žinot kas tai? 😃 Vaizdai iš bokšto atsiveria tikrai įspūdingi, bet mus šiek tiek spaudžia laikas, nes norime pakeliui dar ne į vieną vietą užsukti. 


  Riedame keliu toliau. Žvelgiant į debesų avinėlius niekur nesinori lėkti. Bet pasižvalgyti po Raudonės pilies parką tiesiog būtina. Raudonės pilis formavosi renesanso epochoje. Renesansinių pastatų Lietuvoje išliko gana nedaug, tuo ji ir išskirtinė. To laikmečio statinius supo pylimai, tvenkiniai ir nuostabūs parkai. Raudonės pilį pastatė stambus Lietuvos miško eksportininkas iš Prūsijos Krišpinas Kiršenšteinas.


Raudonės pilies sienos mena joje gyvenusių žmonių gyvenimo istorijas ir gražią meilės istoriją užgimusią Madeiros saloje tarp pilies savininkės dukters Sofijos Vaksel ir portugalo rašytojo  Žozė Karlu de Faria e Kastro. Susituokę jie apsigyveno pilyje, augino sūnų ir leido laimingas dienas, užpildytas poezijos posmais ir muzika. Bet penkioliktais bendro ir darnaus gyvenimo metais Sofija susirgo ir mirė. Žozė liko gyventi Raudonės pilyje. Dažnai išvykdavo į Portugaliją, bet vis sugrįždavo į Raudonę. Žozė žodžiais tariant „Madeira – rojaus kampelis, o Raudonė – meilės kampelis“. Dar 23 metus Žozė gyveno Raudonėje vienas.


 Pilies rūmuose veikė Raudonės pagrindinė mokykla, bet prieš porą metų ją uždarė dėl mokinių trūkumo.  Lyg tai norima pilyje įrengti viešbutį. Aplink pilį siūlomos įvairios pramogos, galima užkopti į bokštą. Prie užkandžių kioskelių driekiasi eilės. Bet mus visokie hot dogai ir panašūs reikalai nevilioja. Greitai aplekiame parką ir judame toliau link Panemunės pilies su viltimi, kad ten dirbs pilies restoranas. Jei nedirbs, teks minti iki Jurbarko, šalia trasos nėra jokios kitos kavinės.


  Dar ne taip seniai Panemunės pilis nesiūlė nieko gražaus, tiesą pasakius, net didelio noro nekildavo ten  lankytis. Po atnaujinimo lankomės pirmą kartą. 


Panemunės pilį  pasistatė vengras Jaronimas Eperješas (Kiršenšteino partneris). Klasicizmo bruožų pilis įgijo naujojo šeimininko  Antano Gelgaudo dėka. Šiuo metu pilis priklauso Vilniaus dailės akademijai.  Dalis pilies vis dar tvarkoma, bet žada neužilgo atidaryti likusias menes.
O mes tiesiu taikymu šauname į pilies restoraną. Laimė, čia galima papietauti. Už poros gretimų staliukų žmonės užsisakinėja patalpas šventėms. Kainos ne mažiausios, bet vis tik valgysime pilyje. Užsisakome po antrą patiekalą ir dvi sriubos lėkštes keturiems –nesinori persivalgyti ir vėliau snūduriuoti. Kol laukiame patiekalų, mūsų draugė sulaksto apžiūrėti pilies menes,  net užsikaria į bokštą. Ant stalo atkeliauja sriuba, bet kol  sugrįžta draugė pilna įspūdžių, sriubos nelieka nė menkiausio šlakelio.


 Neužilgo atkeliauja antrieji patiekalai.   Labai labai skanu. Visi lieka patenkinti. 


Pabendraujame su viešbučio administratore, kuri atrakina parodyti mums kambarius, atsiprašinėdama, kad dar nėra sutvarkyti, kadangi tik neseniai išvažiavo čia puotavę vestuvininkai. Dėl tos priežasties kambarių ir nefotografavau. Tačiau jie tikrai įspūdingi -raudonų plytų sienomis, su senoviniais baldais. Visai neprimena skausmo ir kančios pilnų gyvenimų istorijų. Juk kažkada pilyje buvo karceris, į kurį uždarydavo prasikaltusius baudžiauninkus. Pasakojama, kad pilies požemiuose naktimis juokiasi numarintų baudžiauninkų kaukolės. Paklausyčiau kokie ten juokai pas juos. ))
 Sotūs jau ramiai galime apsidaryti pilies parke nusėtame tvenkinių akelėmis.  Taip ir traukia prisėsti jų pakrantėse. Kai kas ir prisėda😄


Jei nespaustų laikas, klaidžiotumėm dar ilgai, bet ir vėl sėdame į automobilius ir lekiame toliau. Iki Smalininkų. Į Senovinės technikos muziejų. http://www.techmuziejus.lt/index.php/lt/ Muziejus pradėjo veikti 2004 m., kurio pirmieji eksponatai buvo Justino Stonio tėvams ir seneliams priklausę dokumentai, knygos ir daiktai. Dabar čia sukaupta virš 24 tūkstančių eksponatų.
   Pasitinka pats muziejaus šeimininkas Justinas Stonys. Neįtikėtino  šmaikštumo žmogus, tikras šposininkas.  Mes jam atvežam dovanų – vokišką senovinį grąžtą.  Iš dėkingumo  Justinas net nepaima iš mūsų mokesčio už bilietus.


Muziejus iš tikrųjų  nerealus, ten tiek visko, kad galėtum klaidžioti visą dieną, jei norėtum įdėmiai išžiūrėti bent dalį eksponatų. Suskirstytas į kelias kategorijas. Geležies apdirbimo skyriuje bandome atspėti Justino užduotas  mįsles, tik nelabai sekasi.  


Dalis eksponatų namo pirmame aukšte, kur Justinas mus ir pakviečia. Laikrodžiai, radijo aparatai, spausdinimo mašinėlės, svarstyklės, stebuklingo grožio telefono aparatas.


Lentynose fotografijos įranga, tarp kurių pirmasis Kodak fotoaparato modelis .


 Galybė įdomiausių daiktų, net moteriškas jojimo korsetas. 


 Paklausiam iš kur tiek eksponatų.  Atkeliavę jie įvairiais keliais: kas pirkta, kas gauta dovanų,  kas išmainyta. Dalis tiesiog perduota būtent šiam muziejui.  Apžiūrėti lauke esančios ir likusiose patalpose esančios  ekspozicijos keliaujame savarankiškai. 


Justinas dar paskatina atkreipti dėmesį  į Volgą, vežiojusią  A. Sniečkų.  


Rūpi viską pačiupinėti,  užsiropšti prie vairo.  O jau kokio grožio senovinės rogės.  Gaila, kad stovi lauke. 


Visko neaprašysiu. Važiuokit, žiūrėkit, bendraukit. Justinas fantastinis žmogus.



  O mes traukiam  tolyn iki Rusnės. Pakeliui  pro langus apžvelgiam Viešvilės žuvitakius- reikės sekantį kartą užsukti pasivaikščioti.   O ką matėme Pamario krašte, jau sekantis pasakojimas ....
SEKANTI PASAKOJIMO DALIS 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą