Svajonės turi pildytis, kad atsilaisvintų vieta naujoms. Lankant Melko vienuolyną vis neužsukdavome į Melko miestelį. O dabar yra galimybė tai padaryti ir net jame pernakvoti.
Dėliojant maršrutą labai padėjo puikus Tirolio puslapis https://www.tyrol.com/. Puslapis tobulas – begalė maršrutų mėgstantiems vaikščioti, pramogoms su vaikais ir be, slidinėtojams, kopinėtojams, dviratininkams, mėgstantiems vandens telkinius, krioklius, tarpeklius ir t.t ., ir t.t. Plius interaktyvus žemėlapis, kuriame galima pasirinkti mėgstamą užsiėmimą ir gauti nurodytus taškus, kur tuo galima užsiimti. Visko tiek daug, kad Tirolyje galima apsigyventi keliolikai metų.
Kažkodėl vis delsiau su nakvynės paieiškomis. Intuicija miegojo. Susigriebiau tik kovą ir susiduriau su baisiai įtemptu užimtumo grafiku. Nors šiuose slėniuose daugiausia turistų žiemą (aplink daugybė slidinėjimo trasų), tačiau ir vasarą čia grynas anšlagas (vasarą čia ne mažiau gražu ir gerokai pigiau). Apsistoti ilgesniam laikui nusprendžiau Fugen kalnų kurorte. Vieta sudarytam planui strategiškai labai gera, be to šalia esančiame miestelyje degalinė su dujomis (mums tas aktualu).
Kas važiuoja su dujomis - Austrijos degalinių žemėlapis https://www.mylpg.eu/stations/austria#map Tirolyje. Mums labai pravertė, nes čia jų nėra labai daug.
Ieškojau apartamentų keturiems. Nusiunčiau daugybę užklausų https://www.vacation-apartments.com ir https://www.fewo-direkt.de (ten siunti laiškus tiesiai šeimininkams). Pirmą dieną atsakymų sulaukiau tik vieno kito. Paskui pradėjo eiti atsakymai, kad jau vietų nebėra, o ir daugumos pasiūlymų kainos buvo didokos. Radau vieną puikų variantą, tačiau jau vakare, atsakant į mano antrą laišką parašė, kad viskas, jau rezervuota kitiems. Turėjau dar porą variantų, bet niekaip negalėjau sulaukti atsakymų, kad rezervuos vietas. Tada puoliau į booking. Rezervavau vienus apartamentus, nors booking rodė didesnę kainą, negu per vacation - apartments sistemą. Ir kitą dieną gaunu iš jų atsakymą, kad gaila, bet kažkas pasistengė per booking. Cha, mano čia darbas, taip ir prisipažinau. Labai gražu iš jų pusės-laiške atrašė, kad galim atsisakyti booking užsakymo ir tada liks mažesnė kaina, kaip ir buvo atrašyta. O mažesnė beveik 100 eurų. Tik paprašė avanso, bet tai smulkmena.
Tokia pati situacija pasikartojo ir ieškant nakvynių Melke (tik paskui supratom kodėl). Ir net Čekijoje, kur pakeliui dažniausiai nakvojam Vresinos miestelyje, mums jau žinomame pensione. Tačiau šįmet, pabandžius užsisakyti nakvynę prieš tris mėnesius atsakė, kad vietų neturi - jų apylinkėse kažkokia šventė. Va tai tau. Vėl lendu į booking- akurat- Vresinoj nakvynių nėra – jokių. Randu kažkokį variantą Bohumin miestelyje. Bus gerai, kaina tinkama, su pusryčiais. Pusryčiai labai gerai tarpinėse nakvynėse, nereikia sukti galvos dėl maisto. Pagaliau visi darbai atlikti.
1 diena
Europoje siautėjo futbolo čempionatas, o mes ruošėmės kelionei. Ilga diena lekiant Lenkijos keliais. Kiek užtrunkame ties Vyškuv dėl kelio remonto, bet vis tik judame. Kelio „buterbrodas“ ten atitinkamo storumo – įdomu stebėti darbus- per langus beveik televizorius.
Pusryčiai, pietūs kaip ir priklauso. Kažkurioj priešpaskutinėj Lenkijos degalinėj pasipildom kuro. Šalia kioskelyje siūlo vinjetes. Kainos vos ne dvigubos – plėšikai, apsieisim. Pagaliau kertam Čekijos sieną.
Bohumin- kiek kartų pralėkta pro šalį – pavadinimas ir tiek. Įvairuojam į reikalingą mums gatvę, bet pensiono „Tago“ niekaip negalim rasti. Tenka pasiklausti tuščioje kavinėje nuobodžiaujančios mergaitės. Pasirodo, mūsų pensionas iš kiemo pusės. Ten pat apačioje ir alaus baras. Įeinu, atrodo, per reikiamas duris, bet laiptinėje kažkokios alaus bačkos, toliau aukštuose visos durys uždarytos. Ieškom pagalbos bare ir randam. Į uždarytas duris reikia belsti- paskutiniame aukšte už uždarų durų laukia šeimininkai. Greit apsiforminam, sumetam daiktus į kambarius. Kambariai paprasti, bet pernakvoti tinkami. Gerai, kad baras vietoj - alus ir vakarienė garantuoti. Protingas marketingas - barmenė ateidama visą laiką atsineša kelis bokalus alaus- nesvarbu, kad niekas neprašė, vis tiek pakeliui išdalina. 😆 Ir taip pažymi kiek bokalų išlenkta.
Kol dar nesutemo, reikia apžiūrėti miestelį. Netikėtai jaukus ir simpatiškas. Naujai renovuoti namai.
Beveik tuštutėlės gatvės nuveda iki simpatingos geležinkelio stoties. Įkišam nosį į vidų. Laukimo salėj suoliukai tarsi senajame vagone.
Fontanas miesto aikštėje neveikia, tačiau gėlės bujoja visu gražumu. Raudonų plytų gimnazija, bažnyčia . Akis džiugina spalvingi namukai. Kaip gerai, kad nėra tos baisios pilkos spalvos, kurią kažkodėl pamėgo mūsiškiai -namai panašūs į laidojimo rūmus tampa prestižo reikalu.
Bet užteks vaikštinėti- futbolas jau prasidėjo- iš mūsų pensiono salės su dideliu ekranu, girdisi žiūrovų balsai. Turim du futbolo fanus. Indivudualistai nesirenka masinės veiklos vietų. Vyras ir draugė įsitaiso skirtinguose kambariuose- kiekvienas prie savo televizoriaus. Brazilija- Belgija. Laimi Belgija. Dieną prancūzai sausai nugalėjo Urugvajų.
2 diena
Pusryčius užsisakėm aštuntai. Salėje, kur vakar lankytojai žiūrėjo futbolą, pasitiko apsimiegojęs šeimininkas. Tačiau stalas jau padengtas. Ir prasideda maisto šventė. Atkeliauja mėsytės sumuštiniams, vos ne pusmetrinės virtos dešrelės. Būtų ir jų pakakę, bet iš paskos skuba garuojantis omletas. O prie kavos dar ir karštutėlis štrudelis. Vien dėl pusryčių apsimoka čia užsukti. 👌
Kelių lipduką nusiperkam tik antroj degalinėj- pirmoj prašė grynų. 😃
Čekiją pralekiam, jau ir Austrija šalia, betgi pakeliui nusipirkom dėželę abrikosų. Gundantis kvapas nugena į paskutinę degalinę prie sienos. Nusiplausim. Persikai su kava tinka – perkandi ir sultys žliaugia per smakrą.
Vingiuojame Vachau slėniu. Neatleistina, bet iki šiol nelankytas Durnstein. Stebuklingai atsilaisvina vieta stovėjimo aikštelėje. Turistų daug, bet tai nė kiek nesumenkina romantiškų vaizdų, atsiveriančių miestelio gale į lėtai savo vandenis plukdantį Dunojų.
Ore plevena abrikosų kvapas ...Abrikosų likeriai, džemai, ledai.... Įdomu, ar abrikosų kvapas pasiekia virš miestelio dunksančius pilies griuvėsius. Turbūt ne. Pasakoja, kad ten buvo kalintas Ričardas Liūtaširdis.
Net nenustembi tokiam romantiškam miestelyje pamačius švenčiančius vestuves. Ir rąstą pjauna kaip pas mus.
Laipteliais senu tuneliu nusileidžiame iki upės.
Dangaus žydrynėje paskęsta žydrasis bažnyčios bokštas. Tarsi atskilęs dangaus gabalėlis. Einame tolyn ir vis atsisukam pasigėrėti.
Kai kurie turistai laukia laivo- malonumas paplaukioti upe. Gal kada išsipildys mano svajonė praplaukti kruizą Dunojumi. O dabar kažkokiu takeliu kylam atgal į miestelį. Ir atsiduriam prie pat bažnyčios kiemo vartų. Kieme kažin koks renginys, stovi scena, paviljonai. Rūpi pažiūrėti, bet už įėjimą paprašo susimokėti ir nusipirkti bilietus.
Hmm, kažkodėl visai nesinori taip daryti. Imam ir užsukam pro gretimas duris į muziejų su nuostabiomis freskomis - ten nauja paroda. Įėjimas laisvas. Kūriniai savotiški, įdomūs ir gražūs. O iš kai kurių salių matosi bažnyčios kiemas- nemokamai.
Prapėdinam gatvelėmis vis pasmalsaudami ir apžiūrėdami visokias parduotuvėles, suvenyrus. Į pilį? Labai karšta, tiek to, nelipsime. Vienas malonumas klaidžioti šio miestelio gatvėmis, bet reikia judėti toliau.
Toliau Weisenkirch. Verčiasi vyno gamyba. Nors čia visi kaimai ir miesteliai tuo verčiasi. Iš tolo per namų stogus švytuoja 14 amžiuje statytos bažnyčios bokštai. Šalia bažnyčios pastatyta scena, gretimame kiemelyje muzikantai derina instrumentus- vakare bus koncertas, gaila, bet mes jo negirdėsime.
Užsukam į Spitz. Spritz –jaunas vynas, kurį čia jau esame ragavę. Reikia tik pakilti iki centrinės aikštės. Kažkodėl vis liko atidėtas toks reikalas. Nors žinau kodėl - sėdėti kavinukėje ar vaikščioti gatvele su vaizdu į upę žymiai maloniau, nei kabarotis į viršų. Tuo pačiu užsukame ir į Šv. Mauricijaus bažnyčią.
Kaip žinodami, stojam kažkurioj poilsio aikštelėj palei Dunojų užkąsti. Šalia kioskelis su sultimis, saldumynais, vietiniu vynu be jokių banderolių.
Apie 6 vakaro atriedam iki Melk. Įvažiavimas į miestą užtvertas. Va tau, laba diena, atvykote. Pasirodo mieste vyksta ralis. Baigsis maždaug po poros valandų. Ką gi, tenka numesti automobilį pakelėje, kaip ir daugumos atvykusiųjų ir pėdinti link miestelio. Pažiūrėsim kas ten vyksta. Telefone pažiūrim kaip baigėsi dienos futbolas. Anglija laimi prieš Švediją.
Vienoj vietoj matosi mažas gabaliukas ralio varžybų - posūkis.
Kita vieta tarp namų vėl siaurutėlė – švyst-nespėji nieko sužiūrėt ... ir dingo ... Bet tai sugalvok tu man- trasa eina pro pat mūsų viešbutį. Nors imk ir mestelk lenktyninkams mūsų čIUmodanus- važiuodami išmes pakeliui ))) O gal ir mus kartu. )) Tiek to, einame ieškoti kokio nors įėjimo pėstiesiems.
Ir pataikom į patį veiksmų sūkurį. Starto linija, aplink burzgiantys varikliai, šturmanai, šalmai, muzika, megafonai, minios įvairaus plauko žmonių. Dauguma lenktyninkų ne jaunikliai.
Varžybų gale pravažiuoja linksmasis bagis.
Pagirtina (pas mus niekur neteko matyti), kad varžybų pabaigoje oficialiai padėkojama ir plojimais išlydimos gaisrinės ir greitosios brigados.
Pagaliau galime įsikurti savo viešbutyje. Vieta ideali- tik išėjai per duris ir grožiesi Melko vienuolynu.
Viešbutis priklauso kažkokiems rytiečiams. Stiliukas išlenda visur, bet labai tvarkinga. Vietoj dviejų užsakytų dviviečių gaunam dvivietį ir keturvietį iš dviejų atskirų kambarių- miegok, kur nori. Dviviečiam vonia kaip salė. Šalia terasa.
Vakare grojant orkestrui smagu paklaidžioti nediduko miestelio gatvelėmis. ( čia nedidelis klipukas)
Seni namai išmarginti freskomis. Prie rotušės iš tolo auksu švyti Melko emblema- liūtas. Mielas namelis pačiame centre su užapvalintu kampu primena pasakų namelį. Iš tikrųjų tai buvę duonos namai. Prie centrinio fontano keliautojams moja Šv. Kolomanas, keliautojų globėjas.
Vakarinės saulės spinduliai akinamai atsispindi dvigalvio erelio, saugančio senojo pašto pastatą, karūnoje.
Būtinai reikia pasėdėti ant įšilusio su kojytėmis akmeninio suoliuko, nes jis gali ir nužygiuoti.
Tiesiog užburiantis Melko vienuolyno vaizdas atsiveria įsitaisius ant suoliuko jau už kelio, prie upės. Žiūrėtum ir žiūrėtum.
Už nugaros mini parodėlė, iš parko už upės atsirita prislopinti vykstančio koncerto garsai. Austriška idilija.
Idilija ir įsitaisius jau beveik sutemus terasoje su vynu ir sūriu. O prieš tai su nervais maigomas pultelis - kurgitasfutbolokanalas – ir žiūrėjimas stovint, nes atsisėsti jau ir pamiršta. Sirgom visi- už kroatus ( jie mažiukai). Laimėjo kroatai- jeeee!!!!
3 diena
Puikūs pusryčiai ir į trasą. Tiksliau į trasą (Melko vienuolyną) eina mano vyras su pussesere, nes ji ten nesilankė.
O mes su drauge paslampinėsim miestelyje. Betgi kažkodėl negalime slampinėti paprastai- nusigrūdam kažkokia stačia gatvele į kalną iki buvusios kunigų seminarijos. Atrodo, kad čia ruošiamasi mokslo metams, girdėjau, kad prieš porą metų ją pardavinėjo. Apžiūrim centre bažnyčią ir nutapsenam į miesto parką. Nedidelis parkas, bet visai simpatiškas, supynėse duodasi vietiniai vaikai. Įsitaisome ant suoliuko, lauksime žinutės iš vienuolyno.
O tada vėl tapsime į viršų – vienuolyno lankytojai patenkinti matytais vaizdais jau sėdi kavinukėje šalia tekančio „taziko“.
Judame toliau palei Dunojų –gal kiek ilgiau, bet vaizdai žymiai geresni. Šalia kelio iš abrikosų sodų žmonės vežasi prisiskynę dėžes kvapnių vaisių.
Po pietų pasiekiame Bavariją. Eilinį kartą Ering miestelis. Važiuoti pro šalį ir neaplankyti draugų negalima. Greit užkandame ir vėl ruošiamės į kelią. Ne, tikrai draugų nepaliekame. Važiuojame visi kartu. Vėl į Austriją. Sharding-ten vyksta visokių šalių patiekalų ir muzikos mugė. Mašina lieka Vokietijoje. Perėjai tiltą ir jau Austrija. Jaukus Sharding miestelis. Neteko Austrijoje kitokiuose lankytis. Greita mini ekskursija ir skubame į centrinę aikštę.
Įėjimas du eurai - už aplink vykstančius koncertus. Akys apraibo nuo spalvų ir kvapų. Vilnietiška tautų mugė su savo patiekalais net šalia nestovėjo. Ir kokios šalies maisto nebuvo –mūsų, aišku, nebuvo. Pirmiausia susipažinimui apeiname didelę dalį kioskelių.
Užsiimam stalą, nes paskui bus amen. Tik atsisėdus padavėjai iš karto siūlo gėrimų, aišku gali ir pats iš kito kioskelio atsinešti - visiška demokratija.
Susigulėjus maistiniams įspūdžiams, kiekvienas patraukia įsigyti norimo patiekalo. Aukščiausia kaina 4 eur. Kad taip pas mus. Įdomu paragauti iš kaimyno lėkštės.
Bet įdomiausia tiesiog sėdėti ir stebėti minią. Vienu metu nulekiu pafilmuoti ir pažiūrėti mušamųjų ansamblio su šokėja pasirodymo.
Papildomai nupėdinam deserto - užteko visiems. ))
Sėdim ilgai ilgai - atmosfera nenusakoma. Temstant dar prasieinam per miestelį iki sodelio viršuje iš kur atsiveria vaizdas į sunkius vandenis plukdantį Iną. Grįžtam jau sutemus.
4 diena
Tinginio diena. Valgom, voliojamės šezlonguose, vyrai čirškina dešreles. Net išdidžioji Pilkė įsitaiso savo soste. Aišku, be naminio torto, kas jau tapo tradicija, neapsieiname.
Vakarop išeiname pasivaikščioti po apylinkes. Draugė pasiūlo užkopti į jų kalnelį - ten dar nebuvome. O ten kažkas raudonuoja. Ruošiamas skrydžiui oro balionas. Visiems taip smagu, kad ir mes vos neįsiropščiame kartu.
Einant palei kukurūzų laukus išgąsdina tolyn nulėkdama stirna. Jų čia pilna. Pasivaikštom iki bažnyčios ir grįžtam. Ryt trauksim link Tirolio.
5 diena
Atsiglebėsčiavus sukame vairą Tirolio link. Pakeliui Kufstein miestelis. Iš tolo matosi miesto pilis- tvirtovė Festung Kufstein.
Bet geriau tiesiog pasivaikščiosime gatvelėmis. Stebinanti savo dydžiu ir spalvotomis langinėmis miesto rotušė, netoli kurios pėsčiųjų gatvėje įsitaisome paskanauti ledų. Ir ne tik mes ))
Tačiau pati pačiausia vieta- Römerhofgasse (Remerhofgase) gatvelė. Mažulytė netikėta pasaka. Tyrinėjam tarsi papuošalų dėžutę – atrodo viską pamatei, bet atsisuki ir vaizdai vėl suskamba kita nata. Piešiniai ant sienų byloja apie realų gyvenimą 😂.
Dar kiek pasivaikštom ir riedam į Zillertal slėnį. Fugen kurorte įsikuriame svečių namuose „Apart Julia“ . Pasitinka šeimininkė Marianne. Visi kartu įkalam po stikliuką abrikosų likerio – nuplaut kelionės dulkes. Marianne sako, kad gyvensime kiek kituose apartamentuose negu užsakėme. Koks gi skirtumas. Jie praktiškai tokie patys (didesni, bet papildomas kambarys užrakintas), tačiau vaizdas per balkoną žymiai geresnis. Paskui beveik ir gyvename tame balkone. 😍
Įsikuriame, greit pasidarome pavalgyt (maistuko nusipirkome dar Vokietijoje) ir išeiname paslampinėti po miestelį. Netoli mūsų namo karvių tvartas. Niekam jis netrukdo- pas mus tai būtų rėkimo ir draudimų.
Vis svajodavau pagyventi kokiame nors slėnyje. Ir ne veltui - aplink stūksančių kalnų viršūnės akivaizdžiai mėgaujasi vakarinės saulės spinduliais. Miestukas visai simpatiškas, nors prasieinam tik šalutinėm gatvelėm. Futbolas kažkaip pamirštas.
6 diena
Pusryčiaujame savo apartamentuose, nors šiuose svečių namuose galima paskanauti jų ruoštų pusryčiais. Už papildomą mokestį.
Pirminį namuose sudarytą planą pakeitėme jau vakar. Visą šią kelionę viską kaitaliojome ir net aplankėme pradžioje neplanuotas vietas, o kai ką iš sąrašo išbraukėme. Lėksim iki buvusių sidabro kasyklų Silberbergwerk Schwaz. Apie 200 metų kasyklos buvo apleistos. Ekskursija trunka 80 min, bilietas 17 eur. Jame pažymėtas laikas, kada įeinama į pačias kasyklas (jos tolėliau nuo kasų). Tačiau į kasyklas taip lengvai nepatenksi, reikalinga amunicija- šalmai ir lietpalčiai - sidabriniai suaugusiems , raudoni vaikams. Ateina lydinti mergaitė ir išklausom instrukciją vokiečių ir anglų kalba. Bet šnarindami ploščiais, praklausom dalį, kur šnekama apie laiką. Jau ir šalmus užsivožėm, bet mergaitė pažiūri į mūsų bilietus ir išgena lauk- dar ne mūsų grupė. Susirenka kita grupė- ir mes su jais, gal jau mūsų laikas bus. Tačiau šį kartą viskas tik vokiškai, tai nieko apie tą laiką ir nesuprantam. Tiek to, apsirengiam ir einam kartu. Šį kartą bilietukus patikrina prie pat įėjimo į kasyklas. Ech, ir vėl prašovėm- reikės grįžti atgal. Laukti šalia įėjimo negalima.
Laukiam su ploščiais - jau ir karšta darosi (apsirengėm kaip į vėsias olas). Pajuda trečia grupė. Gal jau kartais mūsų laikas? Valioo, trečias kartas nemelavo. Laukiam kol įleis. Įėjus į olą vėl laukia instrukcija kaip elgtis viduje. Juk į štolnes leisimės senoviniu būdu – vagonete. Stotis, mosikuoti rankomis ir kojomis negalima, nes jei galvą dar apsaugo šalmas, tai pirštus ant kokios uolos gali labai sėkmingai palikti.
Tuktuktuk- leidžiasi žemyn vagonetė, nešdama pulkelių turistų, kapsint vandeniui ant galvų, oi šalmų, pakeliui blystelint kažkokioms šviesoms ir vėl skęstant tamsoje. Toliau pėsčiomis. Štolnėse keliose vietose rodomi filmai, prabyla netgi ten susodinti manekenai. Viskas vokiečių kalba. Yra aparačiukai su vertimais, bet jų mažai ir pasitraukęs nematai kas ten vyksta. Į kasyklas savo laiku sunkdavosi vanduo, todėl buvo sumeistrautas ratas, išpumpuoti vandeniui. Jis ir dabar veikia.
Prisivaikštom, prisilaipiojam ir vėl vagonete atgal. Fotografuoti važiuojant negalima, bet kas tau klausys – pleškina visi, tik nelabai kas ten matosi. O lauke plieskia vasara visu gražumu. Skubiai lukštenamės iš ploščių ir šiltų rūbų. Merginos dar čiūžteli į sidabro dirbinių parduotuvę. Ir viena išeina patenkinta su naujais auskarais. Tiesą sakant, kasyklos man su vyru nebardzo patiko - toks labai suturistintas reikaliukas.
Užteks urvų ir tamsos- lekiam į Wolfsklamm. Automobilį paliekam mokamoj aikštelėj ir pro vietinių namelius tapsim aukštyn iki tarpeklio. Bilietas- 4,5 euro. Kiek jau tarpeklių mačiau, bet visi skirtingi ir savaip įdomūs. Pasakyti, kad gražu, tai nieko nepasakyti. Iki viršaus veda 354 laipteliai. Pasakojama, kad šiose vietose gyveno vilkai, nuo ko ir kilo tarpeklio pavadinimas. Trasa įspūdinga su daugybe almančių krioklių ir kriokliukų, kaskadų, tiltukų.
Kabarojamės vis aukštyn apžavėti atsivėrusių vaizdų. Jau ir valgyt norisi. Planelyje, gautame kasoje, pažymėta kažin kokia valgymo vieta. Hmm, bet ji atrodo St.Georgenberg vienuolyne, kuris visu grožiu pasirodo ant kalno įveikus laiptelių trasą. Pakeliui savitarnos kioskelis, kur galima nusipirkt kokį saldumyną ar gėrimą.
Apsidairom jame, bet niekas ten nevilioja. Buvo nebuvo, kopsim iki vienuolyno. Neveltui tai seniausia piligrimų vieta Tirolyje ( paminėta 950 metais). Iš turistų sutinkame tik vieną porelę. Lipti statu, bet keberiojamės iki tilto.
Ir dar truputėlį į viršų. Kur ta išsvajota kavinė? Nieko čia nėr - iš viso vyksta kažin koks pastatų remontas. Baisus nusivylimas. Na ne toks baisus, šiaip jau džiūgaujam, kad tokį kelią sukorėme, nes nedaug kas iki pat galo užkopia. Alkani, tad iki bažnytėlės neiname, o ritamės žemyn tuo pačiu taku.
Pasiekus automobilį jau norim tik namo –ten pilnas maisto šaldytuvas.
Futbolo fanai ieško futbolo kanalo ir nieko neranda. Mano vyras susirenka žaislus ir išvaro varžybų žiūrėti į gretimą viešbutį. Draugė kažkodėl kartu su juo neina, tačiau visa liūdna įsitaiso balkone - bent jau vaizdas gydantis. O žaidžia Kroatija- Anglija. Laimi Kroatija.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą