2016 m. liepos 14 d., ketvirtadienis

Elzaso sūriai ir Švarcvaldo vyšnių pyragas (II dalis)

Ankstesnė pasakojimo dalis
6 diena
Pagaliau lankysime Elzasą. Šįkart turistinius miestelius. Siena tarp valstybių per Reino upės vidurį. Tad pusė tilto Vokietijoje, kita Prancūzijoje. Sveika, Prancūzija!👏

Įdomu Elzase. Šiaip jau jei lėksite greitkeliu A35, miestelių nematysite ir su žiburiu. Nusukus į šoną, važiuojant keliukais, gali vieną kitą užkabinti, tačiau didelė dalis saugiai slepiasi už vartų ir storų sienų. Pasistatai automobilį aikštelėje prie vartų ir tik įėjus atsiskleidžia miestelio žavesys. O jie tikrai žavūs. Lyg ir panašūs, bet kiekvienas su savo veidu. Gatvelėmis galima klaidžioti valandomis. Aišku, galima viens du ir pralėkti – miesteliai nedideli, bet skirtingai išpuošti namų fasadai, spalviniai sprendimai, iškabos, mažų parduotuvėlių vitrinos, jaukūs kiemeliai stabdo kiekviename žingsnyje. Išsirinkti kuriuos miestelius lankyti, o kuriuos ne, tikrai buvo ganėtinai sunku.
Šiai dienai planuose keturi miesteliai. Pirmasis - Colmar. Vienintelis, kuriame automobilį pasistatėme pačiame miestelyje (jis tiesiog didesnis). Pravažiavus keliasdešimt metrų - mums jis jau patinka. Namie kažkodėl nepažiūrėjome, kurioje vietoje plaukioja laiveliai, tad nutariame nueiti iki TIC. Bet nieko blogo - kaip tik praeiname gražiausiomis miestelio gatvėmis. Sruvenantys kanalai, spalvoti namukai fachverkiniame – tiksliau kolombažo stiliuje - juk čia Prancūzija. Kolombažas šiek tiek skiriasi nuo fachverko savo piešiniu ir stogų konstrukcija. Dažniausiai čia naudojami „Gyvenimo medžio“ ir „Andrejaus kryžiaus“ balkių susikryžiavimo elementai. 

Gausybė gėlių, jaukių parduotuvėlių vitrinų – miestelis iš serijos „Pasaka“. Tik turistų daugoka. Pro bulkutines, tiksliau bulanžerijas (kaip mes jas praminėme) su viena kelionės drauge ramiai tiesiog negalime praeiti - ten tikri meno kūriniai vitrinose. Visa laimė, kad Kepėjų gatvė nepakeitė savo profilio ir mūsų dienomis.
Vienoje saldėsių parduotuvėlėje pamatome vietinį saldumyną su riešutais. Brangus rupūžiokas, bet labai viliojantis. Iš pradžių nusprendžiame nepirkti - ai, teks nešiotis, bet paskui apsisukame, grįžtame ir nusiperkame vakarienei pasisaldinti. Ir gerai padarome, nes paskui tokio kitur ir nematėme. Grožėdamiesi miestelio vaizdais nueiname iki TIC, pasiimame miesto žemėlapį ir susirandame „mažosios Venecijos“ kvartalą. Na, žinoma, automobilį prie pat jo ir pasistatėme. ))) Vėl grožėdamiesi miesteliu pėdiname atgal. Centre, Tetes gatvėje, pirklio Antoine Burger namas, statytas 1609 m. Jis papuoštas 106 galvomis. Šiame name vėliau buvo įsikūrusi vyno birža.
Prie pat kanalo, vienoje iš kavinių nusiperkame bilietus pasiplaukiojimui laiveliu. Nors laukti „reiso“ reikia daugiau nei valandą, labai nenusimename – kaip tik išgersime po puodelį kavos.
Pabandome prisėsti vienoje iš kavinukių prie pat kanalo, tačiau ten kavos neduoda, tik valgyti. Keistuoliai. Kitos sausakimšos. Valgyti nenorime, todėl paeiname kiek toliau ir visai jaukiai įsitaisome tuščioje kavinukėje.
Pagaliau mūsų laikas plaukti. Einame į „prieplauką‘“ prie vienos iš kavinukių palei Loš upę. Pasiseka - laivelyje įsitaisome pačiame priekyje. Laivelis siauras, žemas, vanduo beveik siekia bortus, o vienas veikėjas atsisėdęs viduryje vis duodasi su savo kamera į visas puses, judina. Ne, kad ramiai pasėdėtų)). Plaukiant po tiltukais tenka net labai stipriai susilenkti – nesinori toliau plaukti su guzu kaktoje. Mes fotografuojame stovinčius ant tiltelių - šie mus.
Nuplaukiame iki turgaus - gaila, kad šiandien kaip tik jam išeiginė.
Pasiekiame „tylos zoną“ – čia net nesikalbama - šioje vietoje galima pamatyti įdomių veislių perinčių paukščių. 
Kaip tik gulbių šeimynėlė ruošiasi toliau keliauti. Mes sustojame, o gulbinas išžvalgo situaciją ir pasišaukia savo šeimyną- pats tuo metu blokuoja šonu mūsų laivelį. Gulbės kaip vedliai priekyje, mes iš paskos.
Pakrantėje šmėsteli kažkuris kailinis vandens žvėrelis, šalia kranto plunksnas valinėjasi, berods, nendrinė vištelė.
Vandens kelionė baigiasi. Užliūliuoti bangelių, apžavėti vaizdų, lėtai traukiame į automobilį. Gaila, nematėme Colmar vakarinio šviesų žaismo, bet ką čia gali žinoti- gal dar kada sugrįšime. 
Antrasis – Bergheim. Apsuptas vynuogynų mažytis Bergheim tarsi suspaustas apskritimas, apsaugotas storų sienų su bokštais. Pro vartus patenkame į jaukų miestelį su 15 a. statybos namais, kuriame tik vienas kitas turistas. Nusagstytas žaisliniais namukais (negi juose kas gyvena?), išraižytas vingiuotomis siauromis gatvelėmis – gera slampinėti be jokio tikslo.
Net nesitiki, kad šis mielas miestelis XVI- XVII a.a. ypač aktyviai dalyvavo raganų medžioklėje. Buvo sudeginta net 40 moterų. Šiuo metu galima aplankyti raganų namus (Maison Des Sorcieres) Vėliau kai kas gailėjosi, kad jų neieškojo – sakė, gal būčiau brangiai pridavęs tas visas kelionės raganas. ))) 
Sekantis - Ribeauville. Turistinis. Tik įėjus per miesto vartus, vėl patenkame į užburiančiai gražaus miestelio kerus. Bet ir žmonių čia daug. 
Tolumoje ant kalno tarp vynuogynų, įrėminta spalvotų gatvelių stogų - pilis.
Iš tikrųjų, tai netoliese net trys pilys. Rotušė, fontanas, namai puoštai dekoratyviniais medžio raižiniais. Fontanai čia beveik visur pagrindinėje miestelio aikštėje.
Nutariame pritūpti papietauti. Miestelis turistinis, tad ir padavėjas šneka angliškai. Užsisakome visokių mums nelabai girdėtų patiekalų. 
Mes jau baigiame valgyti, tačiau mano vyras taip ir negauna savo užsakyto mėsos kepsnio. Užklausus padavėjo apie dar vieną patiekalą šis atsiprašo ir neužilgo atneša, tačiau..... visai ne tai, ką užsakėme, o užkepėlę. Būtų gal ir pusė bėdos, bet ji viduje dar ir šalta (ryškiai paskubėjo pateikti). Galima pavalgyti tik nuo kraštų. Padavėjui pasakau, kad patiekalas buvo šaltas- o ir pats mato, kad jis beveik nepaliestas. Ir nors čekis išmuštas, grąžina pinigus už šį patiekalą. Va taip miestelis užsideda sau minusą, nors jo grožis tikrai nekaltas ir neturėtų dėl to nublankti, bet neskanus prieskonis lieka. 
Trečiasis – vėlgi turistinis Riquewihr. Ką čia bepridursi - nuostabiai gražu. Spalvoti namai, išpuoštos langinės, gėlės ir įvairiausios dekoracijos - tikri atvirukai. Bet žmonių čia daug, kaip ir prieš tai lankytame Ribeauville. 
Išlendu apžiūrėti senųjų sienų iš kitos pusės, jaukiai savo glėbyje apkabinusių miestelį. 
Mūsų kelionės draugės kažkur užtruko... Užtruko, kaipgi, ir ne bet kur, o Kalėdinėje parduotuvėje. Esu visokių jų mačiusi, tačiau šioji nuostabi - per tris aukštus. Viduryje - milžiniško dydžio papuošimais žibanti eglutė, lentynose žavingi žaisliukai.
Visai nevalingai grįžti į tą vaikystės žiemos šventės laukimo būseną. Apžavėti Kalėdinių stebuklų nuojautos, jėga išsiplėšiame į miestelį. O čia kas žingsnį vis gražiau ir gražiau, namukų langinės tarsi konkuruoja tarp savęs, kuri pritrauks daugiau praeivių žvilgsnių. 
Mažytės parduotuvėlės vilioja lankytojus gražiai išpuoštomis vitrinomis, bet mes atsparūs, daugiau niekur į vidų neiname.
O va, neužsukti į sūrinę ir nenusipirkti gabaliuką sūrio, jau būtų nusikaltimas. 
Apsisūrinę dar kiek pasivaikštome ir traukiame link namų. 
Tačiau ne taip greitai tuos namus pasiekiame. Pakeliui stabtelime prie L‘ill upės. Žvilgsnis užkliūna už kavinukės pakrantėje – labai jauki vieta. Reikia pasižiūrėti. 
O kad jau išlipome, pasivaikštome ir po Ilhaeusern miestelį.
Prie Reino upės mano vyras sustabdo automobilį. Iš pradžių nesusigaudau. O jis, pasirodo, į priekį važiuojant pastebėjo, kad čia yra šliuzai. Gaila, bet vienas laivas tik ką praplaukęs. 
Užlipame į stebėjimo aikštelę - čia tokia yra. Ir ką galvojate? Ogi atplaukia dar vienas laivas. Valio! Pasiliekame stebėti šliuzų darbo. Kai kas iš mūsų kompanijos tokio dalyko net nematę, bet ir mačius, šis reginys išlieka įdomus. Į bokštelį pasikelia dar keli stebėtojai. 
Visi kartu pamojuojame jau pakeltam ir tolyn plaukiančiam laivui. Mums atsako. )
Vakarojame su nuostabaus skonio sūriu, Colmar miestelyje pirktu saldėsiu ir Mozelio vyno taure- juk keliaujame vyno keliu. 

7 diena
Ir vėl planuose Elzasas, bet jau ne tokios turistinės vietos. Dar iš vakaro nusprendėme, kad nevažiuosime į Strasbūrą. Nors jis ir gražus, bet didelis. Jam reiktų visos dienos. Geriau lankysime mažučius miestukus.
Rosheim miestelis ne toks sutvarkytas kaip vakarykščiai, tačiau irgi žavus. Praeiname storasienius vartus – dešinėje romaninio stiliaus asketiška katedra. 
Patiko man Elzase, kad bažnyčiose eksponuojamos parodos. 
Kairėje bulanžerija. Ech - koookie ten pyragėliai... ir kava net lauke kvepia. Bet pirma apžiūrėkime miestelį ir VII a. šulinį. 
Rosheim- seniausias vyndarystės centras regione. Tačiau čia jau ne taip viskas išpuoselėta. Yra ir pagriuvusių namukų, bet jie taip organiškai įsipaišo į aplinką, kad atrodo taip ir turi būti.
O dabar kavytės su pyragėliu į bulanžeriją. Galvojate taip paprasta užsisakyti? O kaip pasakyti kokio pyragėlio nori, jei nekalbi prancūziškai? Gerai, kad pyragėlius parduoda ir atskiroje patalpoje prie prekystalio, tad kavinėje užsisakome tik kavos – ten už ją ir sumokame. Kitoje bulanžerijos pusėje nusiperkame ir ketvirtį be galo skanaus pyrago su riešutais vakarui. Suprantame, kad mūsų klausia ar gersime kavą. Sakome, kad taip - o mums jau nori ir kavą įmušti į kasą. Ne, neeee, sakome ir dar rankom pamosojuojame. Šiaip ne taip išsiaiškiname, kad kavą mes jau nusipirkome kavinės patalpoje. )))
Sekantis Selestat. Stojame prie bažnyčios ir sekdami pėdelėmis traukiame pasivaikščioti. Pėdelės praveda pro visas žymiausias vietas.
ir vėl bažnyčioje paroda
Vienoje vietoje kažkas įdomiai šmėkšteli pro atviras duris. Pasirodo, vienoje salėje paroda, kitoje šarminga kavinė. Savininkas įspėja, kad fotografuoti galime tik kavinę. O mums to tik ir reikia.
Namus daugelyje vietų puošia žaismingi piešiniai.
Dairydamiesi traukiame link bibliotekos. Tačiau mūsų nusivylimui visas pastatas renovuojamas. Ir ne bet kaip- likę tik išorinės sienos. 
Bibliotekoje buvo saugoma įspūdinga pirmųjų spausdintų knygų, įrištų oda, kolekcija ir dar daug visokio senovinio gėrio. Bet nieko nepadarysi, trauksime į sekantį miestelį. Tarp kitko, girdėjau versiją, kad Selestat atsirado pirmoji Kalėdinė eglutė. Nors šiaip jau Kalėdinės eglutės pradininku laikomas Šv. Bonifacijus. Iš tikrųjų kas čia supaisys, kas tą pirmą eglutę per Kalėdas papuošė.
Dambach la ville – tikras atradimas. Visi vienbalsiai nusprendėme, kad čia galėtumėme gyventi. Augintumėme vynuoges.... Balandžio mėnesį miestelyje rengiamas grandiozinis vyno festivalis su nemokamomis degustacijomis, vaišėmis ir koncertais. Nuostabaus grožio miestelis apsuptas švelniai žalsvų vynuogynų. Ir svarbiausia - nėra turistų.
Nuostabiai graži pagrindinė miestelio aikštė.
Įdomi ir bažnyčia- viduje aplink visas sienas eina antro aukšto balkonas. O jau vitražai .....
Maklinėjame gatvelėmis, kiemais - visur ramuma neišpasakyta. Ramybe spinduliuoja ir vietiniai katinai, net ūsais nekrusteli.
Minėm ir minėm gatvelėmis, kažkodėl nė vienam nesinorėjo skubėti palikti šį miestelį.
Patiko pažintiniai darželiai su lentelėmis- ridikėlis, pomidoras ir kalendra ar kitoks augalėlis 
Ir paskutinis šiandienai – Kintzheim. Iš tikrųjų irgi labai mielas, bet po Dambach la ville nepasirodė toks įdomus (pastarasis nurungė visus šiandien apžiūrėtus).
Čia beveik iš kiekvienos gatvelės, matosi ant kalno pūpsanti Kintzheim pilis. 
Jau grįžtant prie automobilio mus „užpuolė“ šunys –trynukai. Labai jau aršūs buvo – niekaip negalėjo nustoti triukšmauti.
Neturistiniai miesteliai tikrai niekuo nenusileidžia turistiniams. Iš tikrųjų ten net smagiau, nes gatvelėmis neplūsta pulkai žmonių, spragsinčių fotoaparatais. Gal kai kurie nėra taip išpuošti, tačiau gėlių ir mėlynų, geltonų, oranžinių, žalių ir kitokių spalvų namukų niekur netrūksta.

8 diena
Iš vakaro pažiūrėjus orus, žadėjo lietų. Tačiau rytas kol kas sunkiais debesimis negrąsino. Pagal mūsų planą šiandien vėl lankome keturis miestelius.
Pirmiausia sukame vairą į Kaysersberg. Dar vienas be galo simpatiškas miestelis. Atvykusius pasitinka žmogaus dydžio raudonas Spragtukas.
Užsukame į Sainte Croix bažnyčią. Įžengus pro duris, tampa net kažkiek nejauku - iš viršaus žvelgia Nukryžiuotasis. Ir tokio ganėtinai nemenko dydžio. 
Tačiau mūsų akis patraukia drožinėtas altorius. Mes jį net apeiname iš kitos pusės, nes jis pasirodo varstomas ir ant durelių išdrožinėtos skirtingos scenos. Net pačiupinėti norisi –toks jis įspūdingas. 
Drožiame į pirmą simpatišką kavinukę. Jau vystosi kažkokia priklausomybė kavai su kokiu nors nuostabaus grožio ir skonio pyragėliu. Šioje kavinėje lengviau, nes pyragėlius tiesiog galima parodyti pirštu. Kavinukė ilga ir siaura, kava patiekiama puodeliuose su nuotaikingais piešinukais.
Prie mažutėlių staliukų nemažai vietinių. Tik šalia mūsų įsitaisiusi užsieniečių pora irgi užsisakė pyragėlių. Juos mes, berods, kažkur pakeliui miestelyje sutikome. Kol kavinomės, debesis išvaikė saulutė ir miestelis pasitinka mus užlietas saulės.
Per nedidukę upę Veis nutiesti akmeniniai tilteliai vilioja romantiškiems pasivaikščiojimams, prie upelio įrengtoje prakartėlėje meilinasi vienas kitam balandžiai.
Platūs arkiniai skliautai vilioja aplankyti jaukius kiemus. Žavi mane čia ir tai, kad pilna bocho drabužėlių parduotuvių. Viename iš tokių jaukių kiemų nebesusilaikome ir visos labai sėkmingai apsiperkame. ))) Net minčių prieš važiuodama neturėjau apie pirkinius Prancūzijoje, bet ne videržala duša poeta.)))
Prieš akis atsiveria vis nauji simpatiški kampeliai. 
Ir vėl sutinkame tuos pačius užsieniečius, su kuriais sėdėjome šalia kavinėje. Jie prie mūsų prieina ir jau sveikinasi kaip su senais pažįstamais. Sako, mes jau šiandien ne pirmą kartą susitinkame, kavinėje sėdėjome šalia. Be galo šilta. To labai pasigendu iš mūsų tautiečių, kurių dauguma kažkodėl išgirdę lietuvišką šneką, lekia į šoną kaip nuplikyti.
Kaysersbeg visus sužavėjo. Neieškojome, bet šiame miestelyje yra šulinys ant kurio užrašyta „ Jeigu už stalo gersi vandenį, sušaldysi pilvą. Geriau gerk seną, gerą ir skanų vyną, o mano vandenį palik ramybėje“.
Virš miestelio pradeda tvenktis debesys, bet mes nuskubame į sekantį. Turckheim, deja mus pasitiko nesmarkiu lietučiu. Gatvės tuštutėlės. 
Tačiau lietus vis smarkėja, tad kol jis aprims sulendame į vieną vietinę kavinukę. Išėjus dar šiek tiek krapnoja, tačiau vaikščioti netrukdo.
Apžiūrime bažnyčia - viduje tarsi saulutės nušviesta.
Liūdnu žvilgsniu mus nulydi mopsas. 
Dangus turbūt susigėdo ir po truputį traukia savo debesis į kampus, o mes pasukame į sūrių sostinę – Munster.
Tik išlipus akis patraukė gandralizdžiais nusagstytas namas. 
Iš tikrųjų Elzase gandrų daug – tiek suvenyrinių, tiek tikrų. 60–tais metais regione vyko masinis pelkių sausinimas. Visas procesas privedė iki to, kad apie aštuoniadešimtus metus liko trys gandrų poros visame regione. O tada jau buvo susigriebta už galvų ir mestos visos ekologų, ornitologų ir kitokių- ogų pastangos susigrąžinti šiuos paukščius. Mažus gandriukus augino tam tikrose augimvietėse net iki 3 metų amžiaus. Galiausiai gandrų populiacija po truputį didėjo, o dabar tikrai jų ten pakankamai.
Į Munster mes iš tikrųjų užvažiavome nusipirkti sūrio. Šioje vietoje 660 m. įkurtame benediktinų vienuolyne buvo gaminamas sūris, kurio gaminimo tradicijos išlaikytos iki šiol. Gaila, bet Pirmojo pasaulinio karo metais vienuolynas buvo visiškai sunaikintas. Užtat sūrio receptas liko.
Einant gatvėmis net nesitiki, kad kažkada šis miestelis įėjo į dešimtuką pačių turtingiausių Elzaso miestelių. Palyginus su kitais, neturi to užkrečiančio žavesio. 
Todėl pasivaikštome labai trumpai, nusiperkame sūrio ir judame į sekantį. Labai turistinį, bet labai gražų. Ir kas galvojate apvainikuoja šios dienos kelionę? Žinoma Eguisheim.
Mažulytis, kurio gatvelės išdėstytos ratu supa pagrindinę miesto aikštę. Nuostabiai žavingas, tikrai, todėl nenuostabu kodėl jis toks turistinis. Nors gyventi jame visai nenorėtumėme. Nėra tos erdvės kaip Dambach la Ville. Tačiau pasivaikščioti čia nuostabu. 
Smagu užsukti į nedidukes parduotuvėles. Ne pirkti, o tiesiog pasižiūrėti. Juk tiesiog gražu. Vienoje iš jų pasitinka ragana su pilna pintine grybų. 
Grybų parduotuvėlėje galima įsigyti ir marinuotų grybukų mieluose stiklainiuose ir grybų formos šviestuvų. Čia tikra grybų karalystė.
Užsukame ir į keramikos parduotuvėlę. Spalvoti puodukai, puodai, bliūdeliai, keksų formos (žymieji Elzaso keksai) ir kitokie dalykėliai. Taip dailiai spalvota, kad net didžiausią niurzglį priverstų nusišypsoti. Tiesiog per jėgą išsiplėšiame į lauką, nes išeitumėme apsikrovę visokiais bliūdais, puodais.
Tačiau viena bendrakeleivė neiškenčia ir nusiperka baisiai simpatingą rinkinuką vynų. 
Taip nejučia apsukę ratuką sugrįžtame į tą pačia vietą.
Einame į sekantį, kurį apsukę išlendame į miestelio aikštę. 
Vakarinės saulės auksinami pastatai atrodo tik dar labiau pasikedena savo spalvotas plunksnas. Išvažiuojant, kalnams grūmoja lietaus debesys, tačiau mūsų jau nepaveja
filmukas 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą