Kelionė traukiniu vienas iš keliavimo malonumų. Tačiau Lietuvoje keliauti traukiniais dažnai nepatogu. Prieš kiek laiko su dukros šeima susidėlioję maršrutą Vilnius – Zervynos - Marcinkonys (nors į šią pusę per dieną net keli reisai) su gailesčiu atsisakėm kelionės traukiniu. Norint pasivaikščioti po Zervynas, Marcinkonis ir aplankyti Čepkelių raistą arba tektų skubėti, arba tempti laiką iki kito traukinio.
Čepkelių
raistas lankomas tik tam tikru metu ir su gidu, todėl susisiekus su Dzūkijos nacionalinio parko lankytoju centru Marcinkonyse, užsiregistruojam ekskursijai.
Saulėtą šeštadienio rytą kelias nuveda iki Marcinkonių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado medinės bažnyčios, atrenovuotos gyventojų ir kažkada kunigavusio Marcinkonyse A. Petrulio giminių lėšomis.
Didžiausia pelkė Lietuvoje nepaliesta žmogaus veiklos. Gidas pripasakoja visokių juokų apie uogautojus. O iš tikrųjų pelkėje spanguoliaut galima tik rugsėjy ir tik vietos gyventojams deklaravusiems gyvenamąją vietą ir turintiems su savimi asmens dokumentą. Jei galvojate, kad atvažiavę iš toliau galėsit prisiskint krepšius spanguolių, tai labai klystat.
Toliau jau tenka tapnoti
lentiniu taku vis stabtelint paklausyti pasakojimų apie vietos augaliją ir
gyvūniją. Įvairovė tokia, kad gali apsisukti galva. Kai kur baltuoja švylių
galvelės. Minkštu patalu driekiasi kiminai. Įdomus augalas, galintis išgyventi
ten, kur beveik nėra maisto medžiagų ir sugebantis sugerti 20-30 kartų daugiau
vandens nei pats sveria. Augalas turi savyje antiseptinių medžiagų, sugeria ir
kvapus, todėl net buvo galvota gaminti su jais vaikiškus pampersus. Gerai, kad
idėjos atsisakyta, nes kiminų tuoj ir neliktų.
Lentinis takas pereina į miško taką ir toliau nuvingiuoja iki apžvalgos
aikštelės. Pelkėje auga plonytės pušelės, tačiau skaičiuojančios jau ne vieną
dešimtmetį, o gal ir įkopusios į antrą šimtmetį. Pelkių pušų sėklose lieka
stiprus genetinis pradas. Drėgnoje vietoje augančio augalo šaknys driekiasi
paviršiumi. Tačiau jei jų sėklos pasisėja šalimais plytinčiame miške, šaknys
lygiai taip pat driekiasi paviršiumi, kai paprastai sausumos pušų šaknys ilgos
ir gilios.
Gidas paporina apie iš Baltarusijos per pelkę atžingsniuojančią meškutę. Ir visi staiga atgyja - ir ką gi darytumėm, jei ji staiga pasirodytų☺
Pro kopą galima nužingsniuoti iki Meškos šiknos. Patraukiam miško takeliu, tačiau kiek nuėjus ir pradėjus eiti automobiliu pravažiuojamu miško keliu (jis prasideda už Gaidžio kopos) žentas pareiškia, kad vis tik jis grįš iki automobilio ir atvažiuos iki Meškos šiknos. O dangus vis daugiau niaukiasi. Jau pradedam svarstyti ar spėsim nueiti iki prasidės lietus. Vėliau paaiškėja, kad beeinant vyras jau net spėjo nužiūrėti variantus kur galime pasislėpti, jei staiga pradėtų lyti.☺
Nors lyja, riedam link Zervynų. Pakeliui aplenkiam kažkokį įdomų vežimą. Stabtelim už kelio link Zervynų - gal pravažiuos pro šalį. Bet jis kaip tyčia nusuka būtent Zervynų pusėn. Reikia vytis. O prisivejam ne vežimą, o nedidelę vežimų vilkstinę. Su vaikais, su šuniukais.
Lietus silpsta ir pasiekus Zervynas visai nustoja. Išlipam prie kryžių papuoštų siuvinėtom
prijuostėlėm. Apžadų kvartukėlius rišdavo kaip padėkos ženklą ir jaunamartės ją
išauginusiam kaimui ir prašant šeimos pagausėjimo, rišdavo ir tikintis Dievo
malonės, prašant sveikatos. Prijuostėlės būdavo rišamos prieš patekant saulei,
o slapta atsirasdavo nuo stipriai nusidėjusių ir atgailaujančių. Dabar
prijuostėlės keičiamos prieš religines šventes.
Džiaugiamasi,
didžiuojamasi kad kaimas išliko toks autentiškas, bet jo atnaujinimui ir
šiferio stogų keitimui pinigų skyrė ne Lietuva, o norvegų fondas „EEA grants“.
Nuostabios trobos iš tašytų rąstų, kiti statiniai iš apvalių rąstų, su
nendriniais arba malksnomis dengtais stogais. Taip jauku, kad praeidamas
brūkšteli ranka per namo kampą. Negali atitraukti žvilgsnio nuo papuoštų trobų
langų ir durų. Tvora aprėdyta įvairiais ąsočiais tikras stebuklas.
Ir čia staiga atidarda vežimų vilkstinė. Užkalbinus papasakoja, kad keliaus kelias diena. Pradėjo nuo Kernavės, o šįvakar apsistos Margionyse. Vežimas su šuniuku pasiūlo dukrai keliauti kartu☺.
Vilkstinė nudarda, o kaimas vis nepaleidžia…
Sraunioji
Ūla, tekanti per Zervynas, ties Mančiagirės skardžiu daro gražų vingį.
Pasigrožėjus nuo apžvalgos aikštelės, laipteliais nusileidžiam iki tiltelio,
bet iki Ūlos akies neiname (nuorodų iš anksto iki jos irgi nėra). Grįžus
įsitaisome pavėsinėje prie laiptelių piknikėliui. Tik jau uodai tai tiesiog
išbadėję. Gerai, kad bent kiek gelbsti purškalas.
Vėl pradeda krapnoti. Laikas namo. Diena buvo puiki – lankomų vietų norų lentynėlėje atsirado vietos naujiems norams☺
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą