2024 m. birželio 22 d., šeštadienis

Ežerų ir pribloškiančių kalnų kraštas - Karintija (Austrija)

 

Užburiantis vaizdas į kalnus, kuriuo gėrėjomės pernai iš balkono, vėl atginė į Karintiją ir į tą pačią fermą, ir net tą patį butą☺. Karintija - gamtos rojus ir siūlo tai, kas mums artima ir patinka. Sakoma, kad kiekvienas save gerbiantis austras čia atostogauja kartą per metus.

Pavasarį, kalbant telefonu su pernai kartu važiavusia drauge, ji, kaip pagal užsakymą, nostalgiškai užsiminė apie Hohenthurn kaime leistą laiką ir pasiūlius iš karto pasirašė važiuoti kartu. Dar pasijuokėm, kad vėl važiuosim į Austriją futbolo čempionato metu, kaip ir prieš kelis metus. Vėliau prigriebėm dar vieną kelionės draugę ir beliko laukti atostogų. 

Savaitę prieš kelionę orų prognozės nežadėjo nieko gero. Lietūs ir liūtys. Nors plane įtraukti ir objektai po stogu, bet Karintijoje vis dėlto įdomiausi gamtos objektai. Nieko, žiūrėsime vietoje, nes kalnuose būna visaip. Buvo planų pasivažinėti istoriniu  siauruku, tačiau jie dirbti pradeda tik nuo liepos 5☺.   

 1 -2 diena Vilnius - Ostrava – Kapfenberg - Hohenthurn

  Pirma ilga diena iki Čekijos stojant pusryčiauti, pietauti ir porą kartų pamankštinti kojas. Tik  įvažiavus į Lenkiją pradėjo atakuoti žinutės saugotis artėjančios audros. Tolumoje grėsmingai kaupėsi debesys ir atrodė audros neišvengti. 

Net pradėjome spėlioti kur reiktų slėptis. Tačiau stiprus lietus palydėjo apie 10 km ir pradėjo silpti,  galop liovėsi. Vakarienė jau Ostravoje pamėgtame viešbutyje Retro Hotel Garage. Vyras užsisakė patiekalą, kurį man pernai atnešė per klaidą ir jis suniamniojo vieną gabaliuką mėsytės ☺. 

Ryte, kaip visada, puikūs pusryčiai ir vėl į kelią. Čekijoje pakelės turgelyje prigriebiam krepšelį persikų. Tokie sunokę, kad praktiškai visus reikia suvalgyti paros bėgyje. O ką daugiau veikti važiuojant? ☺ Pietauti greitai, skaniai ir pigiai vėl stojam Čekijos pasieny Mikulove „Bistro w Kodiak“. Likus porai šimtų km iki vietos, trumpam pailsėti stabtelim mikro miestelyje Kapfenberg. Rotušės aikštė tuščia, bet futbolo atgarsiai persekioja ir čia. 


 Pagaliau vakarop atriedam  į Hohenthurn. Sekmadienį šeimininkai svečių nepriima, tačiau kadangi mes jau buvę, susitarėm kur paliks raktus. Jau ruošiamės ieškoti, tik to neprisireikia, nes priėjus prie durų, išeina pasitikti jaunoji šeimininkė. Sutinka kaip gerus draugus ir pasiūlo vakare nueiti į pievą švęsti Joninių. Atšvęsti per skambiai pasakyta, nes pievoje, toliau nuo kaimo, susirinkusi tik šio kaimo bendruomenė ir nėra muzikos. Užtat yra gėrimų ir maisto - keptos mėsos arba dešrelių su polenta arba bulkute. Didelį laužą uždega gaisrininkai.

Namo traukiam jau sutemus, lydimi jonvabalių. Su vienu bandom susidraugauti ir tai pavyksta. 

3 diena  Hohenthurn – Goriach

  Diena poilsiui nuo automobilio. Eisim kur akys veda. Pradžiai iki tolimesnio  mūsų kaimo galo, pakeliui paglostant arkliukus ir besigrožint Alpių pievomis bei išpuoselėtomis sodybomis. Išlydi vietinis gražuolis.


Smalsios vietinės ožkos atbindzena susipažinti, nepraslinksi nepastebėtas. 

Beeinant žvilgsnis užkliūna už Pfarrkirche bokšto Goriach kaimelyje ir iš karto išaiškėja tikslas. Priėjus kitą kaimą, keliukas staigiai šauna į viršų ir iki bažnyčios tenka ropštis ganėtinai stačiai. Kol užkopi, gali išbarstyti visas nuodėmes.

Kad ir kaip keista, bet atgal kelias kažkodėl atrodo ilgesnis, tad vis prisėdam ant kelyje pasitaikančių suolelių☺. Grįžtam ganėtinai anksti. Reikia užsikurti griliuką. Neįprasta, bet šį kartą fermoje mes vieninteliai svečiai. Šiaip tai nieko prieš neturėjom☺. Taip tęsėsi iki penktadienio vakaro. Galėjom visiškoje tyloje gėrėtis vaizdu iš balkono ir po gėles šmirinėjančiais ilgaliežuviais sfinksais. Šį kartą abu katinai vaikščiojo į svečius skanesnio kąsnelio ir paglostukų, o prisėdus ant suoliuko  prie tvartelio, atitursendavo paplepėti asiliukai ☺ 

4 diena  Villach - muziejai – Millstatter ežeras

 Ryte susiradus orų kanalą, taip ir lieka neaišku, kaip bus su lietum. Kol draugės miega, su vyru nulekiam iki Arnoldstein  miestelio kepyklėlės “Backerei-Cafe Selitsch” šviežių kepinių. Bet viduje taip skaniai kvepia, kad trumpam įsitaisom su puodeliu kavos ir bandele. Grįžus pasikalbam su draugėm, kad kurį rytą reikės nuvažiuoti kavos į kepyklėlę.

 Lauke vos krapnoja. Didelio skirtumo nėra, kadangi reikia nusipirkti Karintijos kortelę Karnter card. Karnter kortelę galima pirkti įvairiam laikotarpiui. Savaitei žmogui 63 eur. Su ja siūloma pasinaudoti virš 100 pasiūlymų. Iš tikrųjų atsiperka per 1 – 2 dienas ir paskui jau ką lankai, tai viskas tik į pliusą. Visi mokami objektai - muziejai, kalnų gondolos, laivai buvo lankomi su šia kortele.Toliu rašysiu kainas, jei nesinaudoti kortele.


Šalia mūsų, Arnoldstein miestelyje, Tabak parduotuvėlėje įsigyti negalime, nes neveikia kompiuteris. Tenka važiuoti iki Villach miesto. Nors tiek ten to važiavimo - kaip per Vilnių pervažiuoti, tik nereikia stovėti prie šviesoforų)). Gaunam po vardinę kortelę ir atšvęsti įsitaisom kavinukėje priešais TIC, netoli susimąsčiusio pajaco. 


Nuo kalnų po truputį atslenka tamsūs žemi debesys. Ryškiai pildysis lietaus prognozė. 


Bet mieste nebaisu. Villach mieste įkurtas originalus reljefo muziejus (Relief von Karnten) (būtų 4 eur). Didžiulis Karintijos reljefo modelis užima 182 kvadratinių metrų plotą. Didžiausias Europoje ir smulkiai detalus Karintijos kraštovaizdžio 3D modelis. Užgęsta šviesos, nusileidžia žaliuzės ir prasideda įspūdingas multimedijos šou. Apšvietimas ir vaizdo efektai kartu su pasakojimu supažindina su regiono geologija ir istorija. Muziejaus pastatui daugiau nei 100 metų. Po filmo įdomu žemėlapyje ieškoti gyvenviečių, miestų ir kaimų, ant sienų kabo nuostabios nuotraukos iš senojo Karintijos  gyvenimo.


Kol apžiūrim, praslenka lietaus debesis. Vis dar apsiniaukę, tad galima ropštis į bažnyčios bokštą (būtų 5 eur). Paskutinis etapas siauri spiraliniai laiptai, bet įrengtas šviesoforas palengvina pakilimą-nusileidimą. Apžvalgos aikštelė saugi. Vaizdai ne patys gražiausi, bet vis tiek įdomu pasižvalgyti į miestą iš viršaus. 

Kol nusileidžiam, dangus išsigiedrija, tad ta proga galima sukirsti ledų porciją. Villach mieste akyse skamba skirtingų epochų architektų dialogai. Architektūros madų paradas nuo romaninio iki barokinio stiliaus, kur žavesys dera su istorija.

Nesuprantu kodėl pas mus nėra grybų muziejaus. Grybautojų šalis ir nėra. O Austrijoje yra - Pilz Museum Treffen (būtų 9,50 eur). Per du aukštus išsidėstęs nuotaikingas muziejus. Gerai apgalvota ekspozicija supažindina su grybų sandara, sukurtos miško buveinės su natūralaus dydžio gyvūnais. Yra net kristalų ir mažų amatų namų maketų. 

Nors saulė jau seniai ridinėjasi po dangų, kad jau nusprendėme lankyti muziejus, tai ir tęsim. Sekantis vienas didžiausių ir seniausių bonsų muziejų Europoje – Bonsaimuseum (būtų 12,50 eur). Jeigu reikėtų pirkti bilietą, dar pagalvotum ar eiti, nes nežinai kas laukia. Bet su kortele einam drąsiai. Su meile prižiūrima teritorija su daugybe įvairaus amžiaus bonsų. Kai kurie gyvuoja 100 metų. Norintys gali bonsų nusipirkti. Pasivaikštom su dideliu malonumu. 

Dar anksti, o kadangi šalia ežeras Millstatter – plauksim laivu didijį ratą (būtų 20,50 eur, perkant bilietus vietoje atsiskaitymas tik grynais) – iš Schiffstation Millstatt. Dangus nusidebesuoja, bet laive nebaisu - yra stogas. Tačiau visą laiką prasėdim atvirame denyje.


 Nenustebčiau, jeigu šis drakoniukas turi savo puslapį

Vakare vėl griliukas su daug keptų daržovių ir nuostabus vakarinis vaizdas.

5 diena  Landskron pilis - Villacher Alpenstrasse (Villach Alpių kelias)

 Oras nuostabus. Riedam iki Landskron pilies, kuriai vakar 2 kartus pamojavom. Gyvenimas įdomus, kai yra pirmų kartų. Pilyje rengiami plėšriųjų  paukščių šou (būtų 16 eur) - pirmą kartą stebėsim tokį pasirodymą.

 Įvažiavus į pilies kelią, pravažiuoji automatinį šlagbaumą. Netoli pilies galima parkuotis pažymėtose aikštelėse, bet tada reikės lipti labai stačiu keliu. Surizikuojam ir kylam iki pilies vartų. Ir čia randam vietą sustoti!! Nors gabaliukas trumpas, bet taip statu, kad oi oi. Išvažiuojant reikia prie pilies vartų, automate, suvesti auto numerius, sumokėti 4,90 eur ir viskas – šlagbaumas pasikels. Pilyje nėra muziejaus ar kažko panašaus. Kelis kartus pasikeitus pilies savininkams Landskronas pateko į imperatoriaus Maksimilijono I vadovaujamų Šv. Jurgio riterių rankas, o paskutinis savininkas ilgus metus turėjo reikalų su teismais. Dabar čia rengiami paukščių šou ir įrengtas bedžionių “kalnas”. Vaizdai nuo kalno stebuklingai gražūs. 

Stebėti šou įsitaisome pavėsyje prie sienelės. Teisingas sprendimas, nes neužilgo saulė užkaitina tiesiog negailestingai. Pasirodyme dalyvauja įvairūs paukščiai. Daug pasakojama vokiškai - gaila nesuprantam. Atsisėdom geroje vietoje, kadangi už mūsų stulpas, kur nutupia paukščiai. Ir praskrenda tiesiai virš galvų vos nekliudydami kojomis. Įspūdinga. 


Po šou paukščius galima apžiūrėti ir dideliuose narvuose, ir net pasimatuoti sparnų ilgį. Fantastiška vieta: aplink kalnai, vaizdas į ežerą, upę, danguje sukasi milžiniški plėšrieji paukščiai. 

Tačiau slėnyje tarp kalnų susitelkę debesys gena link pilies lietų. Kad jau taip, įsitaisom restorane vietinio vyno taurei ir pralaukiam lietaus posmelį. 


Oras vėl puikus, galima aplankyti Villach Alpių kelią (būtų 22 eur, už transporto priemonėje esančius žmones, neturinčius Karnten kortelės, taikoma 6 eur suma vienam asmeniui). Ryte jo viršūnės pasinėrę debesų pataluose nežadėjo gražių vaizdų, tačiau per pietus situacija pasikeitė. Villach Alpių kelyje 11 sustojimų. Važiuojam iki paskutinio. Ten, tilindžiuojant karvių varpeliams, įsitaisom kavinėje Almgasthof Rosstratten papietauti. Imam karintietiškus patiekalus ir pietaujam skambant dainoms. Kažkokie turistai nutarė sugroti kavinėje rastais instrumentais, prie jų prisijungė dar vienas dainuojantis - visas koncertas. 

Nuo paskutinio sustojimo galima keliauti pėsčiomis iki paskutinės kalnų trobelės dar 4 km, vis kylant į kalną. Bet mums užteks pasibastyti ir po aplink plytinčias pievas, atsiveriant tolyn nueinančiomis, pritrenkiančiomis grožiu panoramomis. Gėlėtas kilimas nusidriekęs į tolumas. Ateina paglostukų išsiilgę arkliukai. Tokia idilė, kad krenti į medinį gultą ir nenori niekur eiti. 


Leidžiantis žemyn, deserto stojam dar vienoje kavinukėje - Aichingerhutte

Neįmanoma praleisti Skywalk “Rote Wand”. Kabi šalia 400 metrų žemyn smingančios uolos. Tolumoje dunkso Karavanken ir Julijaus Alpės.   


Į alpinių augalų sodą neinam (papildomas bilietas). Juk aplink tie patys alpiniai augalai. Tik gal ne taip koncentruoti.

Stojam vienoje iš paskutinių aikštelių. Dar vienas nuostabus vaizdas ir visiškai į vakarienę pasinėrę vietiniai gyventojai. 

Pakeliui namo bandom  “įsilaužti” į  ūkininkų savitarnos parduotuvėlę Gams 24/7 Arnoldstein. Įeinant reikia perbraukti banko kortele. Bet kažkodėl nesuveikia nė viena mūsų kortelė. O viduje guli viliojamai skanūs produktai…

6 diena Raggaschlucht - Hochgebirgsbahnen Ankogel - Mallnitz

 Žada karštą dieną, tad tinkamiausias laikas draugauti su kalnais. Pats tolimiausias šios vietos atstumas - iki Raggaschlucht tarpeklio - 100 km (būtų 9 eur).

Praeinam pro kavinę pasinaudojančia natūraliu šaldytuvu.☺


Įsiveržiam į tarpeklį trumpom rankovėm, tačiau įėjus tarp uolų labai apsidžiaugiam, kad pagriebėm bliuzonus. Įspūdingas, su labai daug pakopų tarpeklis. Didelė dalis lipimo ne laiptukais, o prikaltomis lentelėmis ant medinių takų. Vietomis slidu nuo kapsinčio vandens. 

Visą laiką kylam aukštyn ir staiga šmėkšteli mintis - o tai kaip leisimės, nes takas žiedinis.  Paskutinis akordas – nedidelis, bet aukštokas krioklys, nuo kurio takas suka į šoną ir tenka leistis jau žvyruotu taku. Ir visą laiką labai stačiai žemyn. Kai jau atrodo, kad kojos neatlaikys įtampos ir takas nesibaigs niekada, tarp medžių sušmėžuoja kasa. Pats laikas kristi į supynes ir nors trumpam pasisupti☺.

Nusileidus karšta, net labai. Todėl iš karto riedam iki Hochgebirgsbahnen Ankogel keltuvo (būtų 42 eur). Iš karto keliamės į antrą stotį. Apačioje lieka smaragdinės pievos, nuo kalno besiritantys balti upeliukai.

 Pakilus nėra jokių apžvalgos aikštelių ar pievelių pasivaikščiojimui. Pasitinka stačios uolos, akmenuoti ožkų takai ir sniegas. Kiek žemiau trobelė. Eisim iki jos ožkų takeliu? Takelis, tai tik pavadinimas, bet ne toks baisus kaip atrodo iš pirmo  žvilgsnio. Tapeni akmenimis iki sniego. Džiaugiuos, kad persiaviau batus. Tenka pagelbėti draugei likusiai su kedais. Trobelė didoka, su kavine. Toliau dar viena trobelė, bet keliukas veda kalno viršune. Ten tai jau tikrai neisim. O dar atitursena banda smalsių avių☺. 



Nėra geriau nei karšta sriuba terasoje snieguotų kalnų viršūnių apsupty ir natiurmortas su lietuvišku kumpiu ☺. Akys pilnos snieguoto grožio. 

Paskutinis gondolos reisas 16.30. Luktelim įsitaisę ant lentos imituojančios suolelį, sugerdami vaizdus ir užrakindami savo atminties stalčiukuose. Gondolą prižiūrintis darbuotojas išėjęs parėkia netoli trobelių blūdinėjantiems žygeiviams, kad jau paskutinis reisas. Kiek luktelim, kol dūsdama į kabiną įlekia viena žygeivė. Ji paskui išlipa pirmajame sustojime ir su keliais kitais nuo kalno nusileidžia pėsčiomis. O mes žemyn išdidžiai leidžiamės su gondola.☺ Dalis likusių ant kalno matomai liks trobelėje ir sapnuos kalnus lentinėse lovelėse. 

Kadangi kelias veda pro simpatišką Mallnitz, reikia stabtelti pasivaikščioti. Karštis tvoksteli, bet neatbaido. Žavus mažuliukas miestelis. 

Vakarienei įsitaisom prie Millstatt ežero nepastebimam nuo gatvės “Fischimbis im Garten” (dirba tik kelias dienas per savaitę su ilga pietų pertrauka). Toks kioskelis su šalia lauke išdėstytais staliukais. Išorė gali būti apgaulinga, nes maistas fantastiško skonio. Meniu nedidelis, viskas iš žuvies. Imam užkandį (pasirodo tai žuvies šaltiena) ir po burgerį su upėtakio file. Nevalgau burgerių, nes visai nežavi tos bulkos, tačiau šis tikras dievų maistas. Bandelė su traškia plutele (iš kur tokio stebuklingo skonio jas gauna?), tobula žuvis - tiesiog apsivalgymas. Šaltiena taip pat tobula, su daug daržovių. Ir vaizdas į ežerą - tobulumo viršūnė. Vaizdas nuskandinantis savyje, kai nebejauti laiko, o galva išsivalo nuo bet kokių minčių.  

7 diena Bergbahnen Gerlitzen Alpe

  Vėl žada karštą dieną, tad kilsim į kalną. Nuriedėjus į Annenheim miestelį, prie keltuvų didelė nemokama stovėjimo aikštelė. Iki pirmo sustojimo į Gerlitzen Alpe (būtų 35 eur) kelia mažutės uždaros kabinos, skirtos dviems. Nors langelis atviras, bet viduje tvanku ir karšta. Kažkaip nejauku mažoj kabinoj, bet greit apsipranti. Kylant vis gilesnę mėlyną spalvą įgauna apačioje plytintis Ossiach ežeras. Pilnai pasidžiaugti vaizdu trukdo subraižyti kabinos stiklai. 


Pirmajame sustojime su malonumu išsiropšti iš tvankios kabinos. Kilsim toliau. Oi – atviru keltuvu. Dar vienas pirmas kartas. Tačiau kėdutės labai patogios, o ir sklendžiam netoli gėlėtų pievų. Grožis neišpasakytas. 

Trasos pabaigoj keltuvas pradeda leistis žemyn. Kaip čia taip??? Tačiau viskas tvarkoj - išlipam 1911 m aukštyje. Yra dvi kavinės ir viešbutis. Žmonių yra, bet nedaug. Užtat žiemą čia tiesiog kunkuliuoja nuo slidininkų.

Buvo numatytas nedidelis žygelis žiedine trasa 4 km. Nutapenam takiuku, kuris vis leidžiasi žemyn. Žemyn ir žemyn, bet kažkodėl jis niekur nesisuka. Puola musės, karštis didėja, lauktos vėsos nei lašo. Link mūsų kyla ganėtinai pridusę kiti žygiuotojai. Stabtelim pavėsy, o čia pražingsniuoja kažkoks žygeivis. Užklausus kuri čia trasa, jis lengvai mesteli, kad čia 8 km trasa, dar kokius tris km leisimės, o paskui teks kilti. O ir šiaip, viens du ir galima nužingsniuoti žemyn į miestelį. Aha, tik to ir trokštam☺


Pastovim ir nusprendžiam grįžti, nes kažkodėl karštyje nesižingsniuoja. Atgal kelias kažkodėl pailgėjo trigubai. Nuo vieno pavėsio iki kito, su pailsėjimais ir net pasėdėjimu☺Pagaliau prisikasam iki kavinės. Atsiskaitymas tik grynais -  kaip džiaugėsi vienas turistas kai žmona kuprinėje rado grynųjų, kaip beveik griūdamas lėkė prie baro pasiimti gėrimų, kuriuos jau buvo paslėpęs barmenas☺. Griebiam gėrimų ir mes, ir krentam į šezlongus. Ilgam. 

Kol pagaliau žvilgsnis susifokusuoja ant toliau stovinčio bokštelio. Reikia patikrinti. 1940-ųjų pradžioje Vokietijos oro pajėgos Kanzelhohe, 1500 m virš jūros lygio, pastatė saulės observatoriją su dviem apžvalgos bokštais, o trečią pastatė Gerlitzen kalno viršūnėje. Akmeninis Vokietijos bokštas meiliai susiglaudęs su apžvalgos aikštele. Dalis Karintijos kaip ant delno. Žvilgsnis nubėga tolyn, vos užliūdamas už kalnų grandinių. Įdomiausia, kad priėjus prie aikštelės turėklų jaučiasi stiprus vėjas. O kur jis buvo, kai ėjom takeliu????


 Koja už kojos pėdinam žydinčiom pievom. Gal jau leisimės? Atgal leidžiantis visai jokios baimės. Viskas žinoma ir beveik įprasta. Pirmajame sustojime visokie užsiėmimai vaikams, smalsu apžiūrėti. O tada vėl tenka ropštis į tvankią kabiną. Tačiau nusileidus ir išlipus niekas nepasikeičia. Vasara demonstruoja savo šilumą.

Lekiam geriau namo, išsikepsim ką nors skanaus. O namie staigmena - prisikraustė gyventojų ir mūsų grilį su vyro nušveistom grotelėm ir pirktas anglis okupavo kažkoks vokietis. Tiek to, nerengsim jam Žalgirio mūšio. Bandome įsikurti šalia, bet atskubėjusi šeimininkė paprašo mūsų persikraustyti iš vidinio kiemo prie kito stalelio, netoli  įėjimo durų, kad netrukdyti vieni kitiems. O mums dar geriau - ir neštis viską arčiau, ir vaizdas į kalnus kitas, ir ramiau. Ir mielas kompanionas ateina pasigrožėti vakaru. 

Šeimininkai pasiūlo pasivaikščiojimą su asiliukais, bet šį kartą atsisakome.

8 diena Ossiach ežeras – Gerlitzen Alpe – Gail upė – Arnoldstein vienuolynas

  Iš ryto šeimininkė nudžiugina, kad ryt laukia liūtis. Bet tai ryt, o šiandien pas mus kiti planai. Plauksim laivu Ossiach ežere (būtų 22 eur). Nors ir esam plaukę pernai, bet čia gražu. Sėdam Landskron prieplaukoj. Šį kartą nelipsim jokioj stotelėj, todėl užsisakom ledų ir gėrimės vaizdais. Pasipuošusi pora užsisako putojančio - matomai švenčia kažkokia proga.

  Nuriedam iki Annenheim patikrinti ar leis vėl mums kilti gondolomis į Gerlitzen kalną (būtų 35 eur) ir gal apeiti numatytą ratuką ar įkalti alaus bokaliuką. Šmurkštelim kabinon, kylam ir kabina sustoja. Jos dažnai stabteli, kad kas lėtesnis galėtų į jas įlipti. Bet šį kartą ilgesniam laikui, o iš kažkur atsiradęs vėjas pradeda jas siūbuoti. Darosi nejauku. Pagaliau pajudam. Persėdus į atvirą kabiną persekioja keistas jausmas – berods kojoms šalta ir šiaip jau kažkodėl vėsiau nei vakar. Išlipus net susigūžiam – kalno viršūnėje siaučia ledinis vėjas. Vakarykštės šilumos nė lašo. O kuprinėse jokio šiltesnio rūbelio. Apie kokį alų čia galvoti tokiam šaltyje. Tik leidžiamės greičiau žemyn. Leidžiantis atvirame krėsle užsidengiame permatomą stogelį. Vis vėjo mažiau, nors jis skverbiasi pro visus plyšius ir tarsi keršydamas bando visiškai sušaldyti likusias lauke kojas☺. O uždara tvanki kabina tarsi išsigelbėjimas. Čia bent jau šilta. Koks būtų nusivylimas toks pakilimas, jeigu ne Karnten kortelė. Su ja pasivažinėjome keltuvais tarsi karusele☺. 

Nors dangus ir apniuko, bet šilta. Laikas pietauti. Riedam į mažulytę gyvenvietę prie Gail upės šalia Villach. Pakeliui  pašnekinam karvutes. Dviejų močiučių aptarnaujama kavinukė Anni's Buschenschenke – nedirba pirmadienį, antradienį☺. Kol laukiam užsakymo viduje yra į ką paspoksoti. Užsakom vietinio vyno, sulčių ir dvi užkandžių lenteles. Kokio mielumo ąsotėliuose patiekiami gėrimai. Močiutės kalba tik vokiškai, tad laimė, kad iš karto nesupranta, kad užsakėme dvi užkandžių lenteles. Paprašom vienos ir jos užtenka keturiems. Kiekvienam atneša po šmotą duonos ir prasideda gardžiųjų mėsyčių puota. 


  Grįžtant stabtelim šalia tilto per Gail upę. Trumputis miško takiukas nuveda į akmenuotą upės pakrantę paieškoti gražių akmenėlių, paklausyti čiurlenančio vandens. Prisėdus ant didesnio akmens ar rąsto gera pabūti su savo mintimis. 

Kol neužsidarė, paskubam iki Arnoldstein vienuolyno. Lankymas nemokamas. Benediktinų vienuolyną įkūrė Bambergo vyskupija 1106 m. Vienuolynas ne kartą nukentėjo nuo gaisrų, neaplenkė Arnoldsteino ir raganų teismai. Po 1883 m. gaisro vienuolynas ilgą laiką stūksojo apleistas. Šiuo metu įkurta bendruomenės erdvė, kur vyksta parodos, koncertai. Gera pasivaikščioti po jaukiai sutvarkytas erdves nuauksintas vakarinės saulė. 

9 diena LIETUS

 Lyti pradėjo dar neprašvitus. Smulkus nuobodus lietutis. Ilgi pusryčiai, juk lis visą dieną. Diena kai galima ramiai susikrauti daiktus, pagulinėti su knygom. Tačiau reikia įgyvendinti planą - išgerti kavos kavinukėje. Išvažiuojant iš mūsų kaimo vyras pasuka vairą ne kairėn link Arnoldstein, o į kitą pusę. Aš tai žinojau kur, o draugėm, tai bile tik važiuot☺. Ir neužilgo kertam Italijos sieną. Koks skirtumas ar 4 km iki Arnoldstein ar 8 km iki Trevisio Italijoje. Kavos užsukam į mažutėlę Dreilandereck Caffetteria & Gelateria (dirba nuo 6.30 su pietų pertrauka). Šalia nemaža parkavimo aikštelė. Rimto veido senukas ir kavą daro rimtai. Corretto kava su trupučiu stipraus alkoholio 1,80, espreso 1,20. Kruasanai dar šilti, su įvairiausiais įdarais (1,80 eur), tokie gardūs, kad imu kartoti☺. 

Gretimame pastate maisto prekių parduotuvė. Akys raibsta nuo  produktų gausos. Negali nenusipirkti itališkų sūrių ir plonai supjaustytų mėsyčių. Būnant parduotuvėje įsilyja kaip reikiant. Žadėtasis visų dienų lietus.  

Grįžus susikraunam daiktus ir tiesiog ramiai leidžiam laiką. Kas skaito, kas snaudžia, tačiau periodiškai kiekvienas išeina į balkoną stebėti debesuotos kalnų panoramos. Kalnų tai visai nesimato, tai išnyra viršūnės, tai prastumdęs debesis kalnas demonstruoja pilką šoną. Vakarop vaizdas tiesiog užburiantis. Vakarinės saulės rausvai nudažytos kalnų viršūnės žygiuoja debesų paviršiumi tarsi pasakų būtybės. Vėliau rausvu auksu ir vaivorykšte pasidabina debesys. 

10 diena Hohenthurn – Klodzko (Lenkija)

Ryte iš atvažiuojančios kepyklėlės nusiperkam bandelių kelionei,  atsiglebėsčiuojam su šeimininkais ir taisomės kuo patogiau. Laukia ilga diena automobilyje. 

Pasiekus Brno, liekam 43 kelyje. O jis veda per visokius miestelius. Užtrunkame kiek ilgiau, bet pakeliui dairytis įdomu. Džiugina ir saulėgrąžų laukai. Išalkus Čekijoje pradedame ieškoti kokios kavinės. Betgi Čekijos mažuose kaimeliuose jos užsidaro gana anksti, o ir pakeliui jų nedaug. Ir pagaliau Letovice nudžiugina veikiančia Restaurace - Kavarna Na Dvorku su tipiškais čekiškais patiekalais.


Pavalgius iškart linksmiau ir vingiuotas keliukas jau ne toks nemielas, koks buvo iki šiol)). Jau visai vakarėjant įriedam į Klodzko. Apsistojam daugiabutyje jaukiam bute. 

11 diena Pilis Marianny Oranskiej – Bystryca Klodzka – Miedzygorze

  Lenkijos Silezija - pilių klondaikas. Tikras rojus pilių mylėtojams. Kadangi Silezijai skirtos tik dvi dienos, bent jau vieną pilį aplankyti tiesiog būtina.

Riedam iki Kamieniec Zabkowicki. Parkuojamės prie daug kartų naikinto ir vėl atstatomo vienuolyno komplekso, kuriame savo laiku veikė kepykla, alaus darykla, salyklo namai. Buvusi cistersų abatija šalia Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios. Įspūdingas archyvo pastatas. 

Tačiau einame tolyn, link parko, kurio apsupty neogotikiniai princesės Marianos rūmai. Princesė Marianna Nyderlandų karaliaus Vilhelmo I dukra ištekėjo už Alberto iš Prūsijos, jauniausio Frederiko Viljamo III sūnaus. Santuoka nebuvo laiminga, nors šeimoje augo penki vaikai. Princas užmezgė romaną, tad Marianna su juo išsiskyrė. Kilo skandalas ir princesei buvo uždrausta būti Prūsijoje ilgiau nei 24 valandas. Tačiau tuo metu jau vyko rūmų statyba, nes princesei taip patiko šis regionas, kad ji nusprendė pastatyti savo vasaros rezidenciją ant kalvos su vaizdu į miestą. Po skyrybų statybos buvo sustabdytos 5 metams, todėl Marianna apsigyveno netoliese esančiame Bila Vodoje (buvusioje Austrijoje-Vengrijoje), kad galėtų atidžiai prižiūrėti savo statybas. Rūmų statyba truko 33 metus.

 Princesę gyventojai vadino Gerąja Ponia, kadangi ji rėmė vargingiausius miesto gyventojus, įkūrė ligonines, mokyklas ir darželius. Energinga moteris inicijavo vietinių kelių tiesimą, skatino inovatyvų karvių ir žuvų veisimą, plieno ir akmens pramonės plėtrą.

Šiuo metu rūmai tvarkomi ir neužilgo bus dar gražiau. Rūmus supa sodai ir parkas. Lankyti rūmus su ekskursija ir visur pasivaikščioti neplanavom, tačiau nusileisti iki tvenkinio tiesiog būtina. Šalia tvenkinio buvęs ūkinis pastatas. Nuostabaus grožio ir labai neblogos būklės. Tačiau dabar tai gyvenamas namas, nusagstytas palydovinėmis antenomis ir sudarkytas plastikiniais langais. Gaila. 

Bystryca Klodzka mielas viduramžių miestelis, išdabintas spalvotais pastatais. Miestelio pavadinimas kilo nuo jo buvimo vietos - žodis Bystrzyca nusako sraunų kalnų upelį. Automobilį paliekam aikštelėje netoli senojo gaisrinės pastato.

Palei Archangelo Mykolo bažnyčią patenkame į jaukų nedidelį senamiestį su išlikusiais miesto vartais su bokštais. Į bokštus galima pakilti, tačiau laipioti visi tingėjo. 

Tiesiu taikymu nutipenom pietų į vietinių mėgstamą valgyklą “Kaktus”. Skanu ir nebrangu. O dabar pats laikas tingiai pasivaikščioti. 

Bystrzyca Klodzka ne kartą „vaidino“ filmuose, netgi kažkada garsiam seriale “Keturi tankistai ir šuo”. Tad nenuostabu, kad mieste įkurta Krištolo šlovės alėja. Palei senas miesto sienas tarsi krištoliniai lenkų kino personažų veidų bareljefai.

Grįžtam į senamiesčio širdį pro Riterio bokšto vartus. Savo laiku bokšte rinko mokestį už įvažiavimą į miestą. Senamiestyje yra dvi aikštės. Vienos centre įsikūrusi rotušė, šalia kurios barokinė Šventosios Trejybės kolona, simboliškai iliustruojanti Bažnyčios kovą su Šėtonu. Lenkų užrašai visada pralinksmina : Gyvenimas per trumpas, kad vaikščioti su nuobodžia šukuosena ☺

Desertui ir kavai pasirenkam “Cukiernio - Kawiarnia Pudrowa”. Tikra pudrinė, pilna gardumynų. Išsirinkti iš didelės gausos sunku, bet pagaliau įsitaisom su vaizdu į rotušę mėgautis desertais ir kava. 

Link automobilio praeinam dar neeitom gatvelėm ir toliau lekiam iki Międzygorze. Apsuptas miškų, įgarsintas šnekių kalnų upelių žavingas kurortas pavergia nuo pirmo žvilgsnio. Prieš šimtmečius čia buvo nedidelė gyvenvietė, kurioje daugiausia gyveno kalnakasiai, kasantys geležies rūdą. Ir čia savo burtų lazdele mostelėjo princesė Marianna. Alpių namelių eskizai tapo pavyzdžiu čia statomiems naujiems namams, užeigoms, o kaimelis tapo populiariu kurortu. Parkavimas visur mokamas, bet randame ir nemokamą aikštelę.   

Prie sanatorijos stovi geležinės vilkų skulptūros, primenančios, kad šiose apylinkėse gyveno daug vilkų ir miestelis buvo vadinamas Wolfelsgrund, reiškiančiu vilkų žemę.

Eini, o akys džiaugiasi nuo vaizdų. Kiekvienas medinis namas tarsi atskira pasaka. Mediniai raižiniai, balkonai, baliustrados. Čia buvo nufilmuota pirmoji „Keturi tankistai ir šuo“ serija bei serialas „Oho“.

Prie pagrindinio miestelio kelio stovi medinė Šv Juozapo bažnyčia. 

Vienas iš čia lankytinų objektų - Wilczki krioklys. Link jo veda gerai sutvarkyti takai. Priėjus kelio išsišakojimą su viena drauge pasukame kairėn, tikintis krioklį pamatyti iš šoninės apžvalgos aikštelės. Tačiau per kavinės kiemą išeiname šalia gatvės, nes aikštelė uždara. Tenka grįžti ir lipti laiptukais kartu su kitais. Plačia srove krintantis krioklys girdisi iš tolo. Prisėdus ant suoliuko šalia keliuko, pasimėgaujam vandens ošimu ir pro vandens lapiją matoma vandens srove.

Grįžus susėdam pavakaroti ir aptarti dienos įspūdžių.

12 diena Muzeum Papiernictwa w Dusznikach-Zdroju – Zamek Lesna Skala – Klodzko

  Prieš kelionę tyrinėjant lankomas vietas Silezijoje net silpna pasidarė. Tvirtovės ir senovinės pilys su vaiduokliais, kasyklos, kuriose kasamas auksas, sidabras ir uranas, urvai, užgesę ugnikalniai ir …  Silezija ne tik pilių, bet ir nuostabių gamtos objektų klondaikas. Pasiblaškius tarp norų ir realybės, vis tik teko pasirinkti tik vieną gamtos objektą. Buvo nuspręsta važiuoti link Lesna Skala pilies ir pasivaikščioti šalia. Tačiau pakeliui užkliuvo akis už nuorodos Muzeum Papiernictwa (29 zlotai). Tik keliais km nuo numatyto objekto. Važiuojam. Popieriaus muziejus įsikūręs sename vandens malūne. Šalia parkavimo vietos. Gauname audiogidą ir patraukiame per sales, kuriose pasakojama popieriaus istorija ir senoviniai gamybos būdai. Eksponuojami įvairūs prietaisai. Tačiau nereikia pamiršti žvilgtelti ir į žavingą interjerą.   

2 aukšte veikia paroda apie spausdintų pinigų istoriją. Kartu su salės prižiūrėtoju patikrinom banknotų apsaugos požymius – zlotų ir eurų. Zlotai apsaugoti geriau nei eurai.☺

Vaikams rengiamos popieriaus gamybos dirbtuvės. Kieme tęsiasi įrangos ekspozicija išsidėsčiusi tarp nuostabių gėlėtos pievų plotelių.

Laikas gamtai. Riedame  iki pilies  - Zamek Lesna Skala. Miškų apsupty pūpsanti pilis šiuo metu perduota Šventosios Šeimos misionierių religiniams namams. Iš toli, įsitaisusi ant kalno, pilis atrodo didingai, tačiau priėjus ryškiai matomas priežiūros trūkumas ir pastato, ir aplinkos. Lyg tai lankoma kai kuriomis dienomis, bet skaičiau, kad viduje praktiškai nieko nėra. Apeinam aplink ir užsukam į koplyčią, kur kaip tik vyksta pamaldos. 

Šalia esanti apžvalgos aikštelė avarinės būklės. Gaila, nes nuo  kalno atsiveria gražus slėnio vaizdas. 


Pasukam takeliu  į mišką. Šioje vietoje tęsiasi tie patys Sudetų kalnai, kaip ir Adršpaduose ar Bastėjoje. Tik žmonių čia vienas kitas. Įspūdingi uolų dariniai, ramybė ir tyla. Stačiomis uolomis laipioja keli drąsuoliai. Miško dvasios takeliais nuveda iki neįtikimų formų uolienų - akmeninių grybų (Skalne Grzyby). Ėjimas lengvas, vienas malonumas. Atrodo eitum ir eitum, bet reikia sukti atgal.

Laikas pietauti. Ir ne bet kur ir bet ko, o keptų upėtakių į "Pod zlotą rybką". Nuostabi žuvienė ir kepta žuvis dingsta akimirksniu. 

Grįžtam į Klodzko. Reikia apžiūrėti ir savo miestelį. O jis žavingas. Tuo įsitikinom eidami tik iki Žabka parduotuvės. Senieji  pastatai tarsi saldainiukai. 

Per Esperanto parkelį prieiname iki senamiesčio. Klodzke galima pasivaikščioti požemine trasa Podziemna Trasa Turystyczna. Miesto gyventojai juos iškasė XIII amžiuje, kurie tarnavo ir kaip rūsiai, kuriuose buvo laikomas vynas ir maistas, ir kaip prieglobstis nuo galimo įsibrovėlio. Tik diena linksta vakarop, greitai šešios ir trasa neužilgo užsidarys. 


Šalia Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios saulės nuauksinta jauki kavinė "Kavosh". Būtent čia įsitaisome vakaro desertui ir gėrimams.  

Gatvelės išveda į Rotušės aikštę. Matyt po dienos prekybos kai kas pakuojasi savo palapines. Aikštę supa Art Nouveau ir baroko stiliaus gausiai dekoruotais fasadais architektūriniai brangakmeniai. Pirmąją rotušę sunaikino gaisras ir  iš senesnių detalių likęs tik bokštas su 16 arkadų galerija. Priešais rotušę - šulinys, papuoštas liūto figūra su karūna, kurią laiko 4 delfinai. Architektūra žavi ir džiugina. Daugiabučio namo „Pod Jeleniem“ barokinis fasadas puoštas elnio simboliu, „Pod Niedzwiedziem“ puikuojasi vaikštančio lokio reljefas. Gyvūnų motyvai Klodzko daugiabučiuose – turistų traukos objektai, kurių galima rasti ne tik Turgaus aikštėje. Tai senojo pastatų žymėjimo būdo liekanos, daug originalesnės nei numeracija.

   Per naujai pastatytų daugiabučių bromą atsiduriame tvirtovės papėdėje. 1129 m. šioje vietoje čekų kunigaikštis Sobeslavas pastatė pilį, kuri vėliau buvo išplėsta, pašalintos koplyčia su bažnyčia ir tapo tvirtove. Netgi XX a. pradžioje tarnavo kaip kalėjimas. 

Pradeda krapnoti, bet neilgai. Ir vėl galima ramiai pasivaikščioti. Šv. Jono tiltą lygina su garsiuoju Prahos Karolio tiltu, matyt dėl šventųjų skulptūrų, kurias XVII–XVIII a. dovanojo turtingi Klodzko gyventojai. Aišku, nieko panašaus nėra, tačiau jis gražus ir fotogeniškas. Tiltas buvo mūrytas iš akmens, vėliau – barokinių plytų. Spėjama, kad skiedinys greičiausiai buvo su didžiuliu kiekiu vištos kiaušinių baltymų, todėl kai kurie žmonės jį vadina „Tiltas ant kiaušinių“.

Pasivaikštom palei kanalą Mlynowa ir prasukam pro pranciškonų vienuolyno kompleksą. 

13 – 14 dienos Olesnica – Lowicz skansen - Lietuva

  Iki Varšuvos kelias nėra tolimas, todėl pakeliui suplanuota užsukti į porą vietų. Tačiau pirmiausia stabtelim prie malūno Mlyn Jordanow, kur nusiperkam labai gerų miltų.

Ilgesnis sustojimas Oleśnica mieste. Prisiparkuojam prie pat Olešnicos kunigaikščių pilies. Įspūdinga XIV a. pilis stebina dydžiu ir apimtimi – puikus renesanso rezidencijos pavyzdys. Ant pagrindinių pilies vartų heraldinė kompozicija su Karolio II ir jo dviejų žmonų herbais. Viduje išsaugoti interjerai, tačiau patalpinti eksponatai suvežti iš įvairių Silezijos vietovių, todėl vaikščiojimo po sales atsisakome, bet netyčia(net nežinau ar reikėjo pirkti bilietą) nuklystam į kiemą. Rožių aromatas sklendžia palei geltonas sienas, krykštauja papūgėlės. Viduje užsukam į salę su bokalų paroda. Išeinant pasivejame mokinių grupę lydimą vienuolės. 

Tapenant į miesto aikštę užsukam į kažkurią cukiernią. Oooo, kiek čia visko – kvepia, švežia. Viena draugė nusirauna pyragėlį su beze beveik jos galvos dydžio☺ (tie šone)

Olešnicoje savo vietą rado triušiai. Projektas „Triušio istorijos – triušiai iš Olešnicos šokinėja aukščiau“. Nutupdyti triušiai ant namų fasadų. Sukurti vietos menininkės (Kamilla Kasprzak) ir gyventojų balsavimu nuspręsta finansuoti iš miesto biudžeto. 

Nors Olešnica nedidelis miestas, tačiau puikuojasi įvairiomis bažnyčiomis. Cerkvė Zaśnięcia NMP įdomus statinys. Pradžioje buvo dvi atskiros bažnyčios, pastatytos viena šalia kitos. Viena priklausė Vroclavo augustinų ordinui, kita – slavų vienuoliams benediktinams. Į vieną bažnyčią buvo sujungta 1505 m. Tačiau jos bokštas juk kreivas? Ir beeinant arčiau, kreivo bokšto vaizdas lieka toks pats. 

Prie buvusių Našlių namų (dabar ten muzikos mokykla) Šopeno biustas.

Netoli nakvynės vietos sukam į  Lowicz skansen (15 zlotų). Idiliškas muziejus išsidėstęs didelėje pievoje. Čia surinkti eksponatai iš buvusios Lowicz kunigaikštystės. Žavingi mėlyni nameliai šiaudiniais stogais į kuriuos galima užeiti ir pajusti seno Lenkijos kaimo atmosferą. Daugiau nei 40 pastatų, tarp kurių malūnas, bažnyčia, kalvė, kaimo mokykla su mokytojos butu ir net smuklė. Dauguma pastatų dažyti mėlyna spalva, kuri buvo populiari Lowicz kaimuose ir turėjo praktinę pusę atbaidyti vabzdžius.  Namų vidų puošia spalvingi karpiniai. Autentiškos patalpos ir sodybų išdėstymas tarsi iš prosenelių laikų. Kaimo įvaizdį papildo mažoji architektūra: šuliniai, koplytėlės ir pakelės kryžiai, su kaimo amatais susiję pastatai. Bažnyčioje išsaugotas originalus interjero dizainas. 


Užsukam į vietinę smuklę paskanauti sumuštinio su smalcu ir raugintu agurkėliu. 


Pasivaikštom ir apžiūrim kiek įmanoma daugiau. Prisistato ir vietinis draugelis. Palydi - beveik gidas. 

Vakare atriedam į Oltarzew Hotel Lamberton. Pernai jame taip pat buvome apsistoję. Kad ir kaip įdomu, restorane išlieka ta pati situacija su padavėjom. Blaškosi po salę, o naudos mažai. Gerai, kad patiekalai skanūs.

Ryte vėl pusryčių stalas kaip per vestuves. Randu net kraujinės dešros. Pakeliui dar stabtelim apsipirkti maistuko, o vėlyvų pietų  jau žinomame, prie pat kelio “Bar Przy Kominku”. Jau tradicija tampa stabtelt už Augustavo žemuogių☺

       Kelionės Austrijoje apžvalga 


 


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą