Nuostabus kelių minučių netikėtumo jausmas gavus dovaną ją išpakuoti, apžiūrėti, tyrinėti. Dovana kurią gali pačiupinėti, suteikia daug džiaugsmo. Bet atminty giliausiai įsirėžia dovanoti potyriai. Pagrindinė dovanų potyrių idėja – įgyvendinti kažkieno svajonę. O kas geriau atspės svajones, jei ne savi vaikai. Savaitgalis Kairiškiuose Sauna House, kur jautiesi kaip namuose – dovana vienos datos proga. O kartu tai reiškia, kad laukia kelionė. Potyriai kelionės metu ypatingai ryškūs, jų nepadėsi ant lentynėlės.
1 diena
Pajudame po pietų Žemaitijos link. Netoli Šeduvos visai prie kelio nedidelis, bet įdomus objektas akmeninės „Sūpynės“. Šalia ir poilsio aikštelė - gaila, kad netvarkinga, nes idėja graži.
Dardam vienu iš pagrindiniu keliu, jungiančiu du didelius Lietuvos miestus.
Pavalgyt stojame smuklėje „Žarija“ (tiesą sakant, nelabai kur ir yra daugiau sustoti). Didelis kompleksas,
šalia Arimaičių ežeras, kur siūloma pasimėgauti vandens pramogomis. Galima
apžiūrėti ir senovinių rakandų kolekciją.
Šiauliuose stabtelim prie Ch. Frenkelio vilos. Chaimas Frenkelis Šiauliuose įkūrė odos perdirbimo fabriką, kuriame vienu metu dirbo apie 800 darbininkų. Lauke stendai supažindina su vilos savininko biografija. Už tvoros vis dar stovi buvusi batų gamykla – jai atminti tvora padabinta įvairiais bačiokais. Moderno architektūros pastatas apsodintas kvepiančiais rožynais. Viduje muziejus, bet lankymas lieka kitam kartui.
Pagaliau Kairiškiai, kur laukia
svetingi šeimininkai, vakarinė laužo liepsna ir patogios sūpynės. Kaip visada,
gali vaišintis sodo gėrybėmis.
2 diena
Kadangi šalia Latvija, dar namie
nutarta patyrinėti patį Latvijos pasienį. Po, kaip visada sočių pusryčių, į
kelią. Prie pat sienos Vadakstes dvaras,
pastatytas jaunojo barono Paulo von Bistramo vestuvių garbei (dabar veikia
mokykla). Dvarą apžiūrime tik iš išorės. Gaila, nebuvo
galimybės pamatyti viduje esančių krosnių ir laiptų. Sako, kad dvare vaidenasi,
girdisi žingsniai, krintantys daiktai. Kažkas lyg matęs beveik dviejų metrų
ūgio vyriškį, kuris paslaptingai dingsta, apvaliame salone skamba muzika ir
matosi šokantys maži žmogeliukai, rūsiuose vaikščioja senukas su žvake. Dvaro
vaiduoklių niekas nebijo, nes jie niekada niekam nepadarė nieko blogo ...
Dvarą supa parkas. Senas garsusis ąžuolas, kurį gyventojai laikė šventu
ir aukodavo aukas, kurio
žievę naudojamo odos negalavimams gydyti,
nugriuvo. Jo vietoje pasodintas jaunas ąžuoliukas, o senasis paliktas
sutrūnyti.
Už sodo, Vadakstės vandens
šliuzas. Pačiame pasienyje su Lietuva. Gali atsistoti, kad viena koja būtų
Lietuvoje, kita Latvijoje. Čia sutinkame dar du tokius pačius išprotėjusius
keliautojus.
Grįžtame per parką, papuoštą
akmeninėmis boružėlėmis. Neseniai čia pasodintas ir alyvų sodas.
Stabtelim ir kaimelio centre prie Liaudies namų, kur prie kojų ateina
pasivolioti vietinis katinas.
Pakeliui, dviejų vieškelių sankirtoje Ruba evangelikų liuteronų bažnyčios griuvėsiai. Iki Lietuvos sienos
keli šimtai metrų. Liūdnai vienišais griuvėsiais bažnyčia tapo ne karo metais,
o po 1960 m., kai nustojo egzistuoti vietinė kongregacija. Įėjus pro
„uždarytas“ duris, gali išeiti pro bet
kurią pagriuvusią sieną, virš galvos
plaukia debesėliai. Vis tik griuvėsiai
labai tapybiški, aplink girdisi tik žiogų čirškimas.
Išlikusi liuteronų bendruomenė
galvoja apie bažnyčios atstatymą. Ruboje gyvena ir katalikai lietuviai. Jie
taip pat neturi savo bažnyčios, todėl yra minčių, kad abiejų tikėjimų
bendruomenės bažnyčią galėtų naudoti pamaldoms. Gal ir pavyks.
Dar pavažiavus pasieniu Ezeres
dzirnavu dīķa slūžas. Dzirnavu tvenkinys didžiausias vandens telkinys rajone.
Malūno tvenkinio šliuzas retos klevo lapo formos konstrukcijos. Aišku, kai
vandens daug, turi atrodyti įspūdingai. Dabar gi teka tik kelios srovelės. Pro
žalumą prasimuša apleisto
Ezerės vandens malūno ir spirito varyklos su
ledaine sienų raudonis. Apleistuose pastatuose gyvena žmonės, šiukšlynuose
kapstosi vištos. Ir kaip visiška
priešprieša, šalia šliuzo įrengta puiki poilsio aikštelė su sūpynėmis.
Netoliese ir Ezeres muižas pils (Ezeres dvaras, dar
vadinamas Lielezere dvaru). Dvaro rūmai pastatyti 1750 m. von Bernevicų bajorų šeimos. Šiuo metu čia
veikia mokykla. Tarp išlikusių ūkinių pastatų ampyro stiliaus arklidės su
arkiniais vartais. Tarp Vadakstės upės ir dvaro įkurtas parkas. Senas parkas su
pritaikytomis pasivaikščiojimams alėjomis, daug medinių skulptūrų. Nuorodos
nėra, bet nesunkiai randamas milžiniškas akmuo „Vadakstės valdnieks“ (4,2 m),
kurį dvaro žmonės čia atitempė nuo Vadakstės kranto. Jei ne trys vaikai parke
prie stalelio, galvotum, kad gyvybė apleido šias vietas.
Grįžtame gana anksti. Padraugauti atlekia šeimininkų Roisas. Pasikepam mėsytės. Nueiname iki Virvytės
upės, o vakarop kartu su šeimininkais įsitaisome paminėti mūsų šventinės
progos.
3 diena
Vėl sočiausi pusryčiai. Kad tik
per anksti neišalktumėm)) Išvažiuojant šeimininkai apdovanoja sodo ir daržo
gėrybėmis.
Kaip visada lėtai pravažiuojam
pro Šiaudinės medinę bažnytėlę – nuostabi senovė.
Už Ringuvėlės, netoli Kuršėnų, stojame simpatiškoje stovėjimo aikštelėje prie upelio įkalti puodelį kavos.
Privažiavus Šiaulius šmėsteli mintis sustoti ir kiek pasivaikščioti po miestą. Kodėl gi ne? Galima paieškoti skulptūrų, balkonų apačioje spalvingų piešinių, pasimatuoti metalinius batus.
Netoli nuo pagrindinio kelio Baisogalos dvaras – reikia apžiūrėti. Napoleono armijos pulkininkas Juozapas Komaras pasistatė didžiulį dvarą,
kurį vis pertvarkydavo ir tobulino: įrengė vonios kambarius, vandentiekį, veikė
centrinis šildymas. Vėliau dvaras perėjo į sūnaus, o dar vėliau anūko rankas ir
tapo pavyzdiniu ūkiu, kur laukuose buvo įvestas drenažas, pastatytas vėjo
malūnas, ledainė, spirito gamykla. Dabar įsikūręs Lietuvos
gyvulininkystės ir veterinarijos mokslinio tyrimo institutas. Pagrindiniai
rūmai sutvarkyti, bet aplinkinius jau laikas atrestauruoti. Senasis dvaro
malūnas irgi nekokio stovio. Parke likusios senosios liepų ir kaštonų alėjos,
tvenkiniai.
Sekantis Šeduvos
arba Raudondvario dvaras. Čia visiškas liūdesys. Šeduvos technologijų ir
verslo mokykla įsikūrusi naujame pastate šalia dvarvietės, o gražiausias neogotikinis
dvaras byra akyse. Ironiškai kabo ženklas Saugomas valstybės. Dėl dvaro vyksta
teismai, tad kaip pas mus įprasta viskas
paliekama likimo valiai.
Šalia tvenkiniai, kur visu gražumu pasirodė vandeningas šliuzas. Bent
jau jis pamalonino akis.
Papietauti mąstėme Šeduvos malūne, tačiau tektų laukti. Tiek to.
Papietauti galima pakeliui ir jau išbandytoje „Ernės“ kavinukėje. Naminis
maistas ir švieži kepiniai
lauktuvėms.
Sukam ir prie Alančių dvaro, kurį bandė prikelti
verslinikasir kunigas (keista sintezė) Rimantas Gudelis. Iš 15 dvaro komplekso
pastatų liko 6, bet trys jau visiški griuvėsiai. Matosi, kad kažkas buvo
bandyta daryti, rekonstruoti, nes turėta planų įkurti, berods, SPA centrą,
tačiau taip ir liko nebaigta. Iki pagrindinio
pastato privažiavimas lengvas, bet iki oficinos nenuėjom - žolės iki
pusės, o iki kito pastato po lietaus nesinorėjo užklimpti važiuojant. Pėsčiomis
per purvus klampoti taip pat nesinorėjo.
Gaila, kad įspūdingi Lietuvos dvarai nyksta. Nejaugi jie taps dvarais į
kuriuos nebegalima sugrįžti?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą