2023 m. kovo 4 d., šeštadienis

Stambulo magija

 

Istorinis lobynas, kur susitinka Rytai ir Vakarai, svajonėse apgaubtas šiltų rudens vakarų, skirtų ilgiems pasivaikščiojimams bei bobų vasaros pratęsimas buvo iškeistas į netikėtus ankstyvo pavasario orus. Kovo pradžia dar ne tas tikrasis pavasaris su žydinčiomis tulpėmis. Viską nulėmė palyginti nebrangūs bilietai ir trijų draugių susitikimas (dvi iš Vilniaus, viena iš Airijos).

Stambulo įkūrimo laikas pasiklydo laiko miglose. Maždaug 1000 m. pr. Kr., tai yra, praėjus keliems šimtams metų po Trojos karo, tuo metu, kai karaliai Dovydas ir Saliamonas valdė Jeruzalę, šioje vietoje buvo Semystros gyvenvietė, dabar išaugusi į stebinantį miestą. Keturių imperijų sostinė, per savo turtingą istoriją pakeitusi kelis pavadinimus, kurių gražiausias Konstantinopolis.

Pirmąjį pavasario mėnesį orai Stambule gana permainingi: gali atšalti, bet paskui taip pat staigiai atšyla. Visa tai teko patirti.))

Dėliojant kelionės planą įkyriai piršosi mintis, kad Stambulas – tai ne kelionė per muziejus, ne kažkokios privalomos lankyti vietos, kurių nepažiūrėjus gali apsibarstyti galvą pelenais manant, kad Stambulo nematei. Stambule bus įdomiau vaikščioti ramiai, atkreipiant dėmesį į visokias smulkmenas ir sudėliojant jas į vieną paveikslą, lankantis kavinukėse ir ragaujant vietinius patiekalus, o ne bėgti per objektus ir stebėti tik tai, kas išvardinta kokiam kelionių vadove. Stambulas vienintelis miestas pasaulyje, kuris buvo krikščionių, o vėliau ir musulmonų valstybės sostinė ir išlaikė abiem būdingus bruožus. Jei per visą miesto gyvavimo laiką būtų išlikę visi čia pastatyti architektūros, istorijos ir kultūros paminklai, tai būtų didžiausias muziejus pasaulyje po atviru dangumi. Tačiau net ir tai kas išliko, nepaisant daugybės karų, žemės drebėjimų ir gaisrų – įspūdinga.

1 diena

 Skrydis Turkish airlines avialinijomis vienas malonumas. Kol pažaidi, pažiūri filmą, skrydžio trajektoriją, pavalgai, net nepajauti kaip prabėga laikas.

Oro uostas didelis, tad jei užsisakei booking taksi, nėra ko žiopsoti, nes 45 min net ir be bagažo atsiėmimo pralekia akimirksniu. Keista, niekas prie išėjimo su vardu nelaukia. Jungtis prie interneto oro uoste nebuvo laiko, hmm... Kažkoks diedukas su darbine liemene sako, kad taksi turi laukti kažkur čia. Gerai, kad tikslinantis info prie kito darbuotojo pamatau praleistą vietinį skambutį. Jis pats pasiūlo paskambinti ir išsiaiškinti. Pasirodo tokius užsisakiusius surenka vienas toks tarsi vadybininkas, kuris kalba angliškai, nuveža liftu žemiau ir išsodina po užsakytus automobilius. Vairuotojas angliškai nė murmur.

 Wifi. Variantas - įsigyti SIM kortelę. Oro uoste pasijungti prie Wifi 1 val. galima terminale nurodžius paso numerį. Mieste nemokamai pasijungti galima kavinėse, baruose, netgi parduotuvėse, yra nemokamų vietų mieste. Pinigų keitimo kursas oro uoste pats prasčiausias. Bet jei pradžiai reikia, nedidelę sumą geriausia keistis netoli išėjimo. Arba paeiti į kairę nuo išėjimo iki bankomatų nusiimti nuo kortelės (geriau Revolut). Transporto kortelė (Istanbulkart) perkama ir papildoma bilietų automate. Jų mieste daugybė. Viena kortele gali naudotis keli asmenys, tik tada nuolaida persėdant valandos bėgyje, galios vienam asmeniui. Pinigų keityklų kursas geriausias Grand Bazar, neblogas Istiklal.  

  Užsakyti apartamentai pateikia staigmeną. Nors porą kartų buvo perspėti, kad atvyks trys žmonės, ne šeimos nariai, ir reikia trijų atskirų antklodžių, miegajame tik viena dvigulė, o trečiam žmogui iš viso nėra baltos patalynės. Visos epopėjos reziume - po ilgo susirašinėjimo balta patalynė atkeliavo tik trečią dieną. Tiesa, už nepatogumus pasiūlė grąžinti dalį sumos.    

   Pasijungus prie Wifi atkeliauja žinutė, kad lėktuvas iš Airijos vėluos. Galima drąsiai žingsniuoti užkąsti. Išėjus per duris, visu grožiu drioksteli Stambulo reljefo malonumai. Tenka kopti gatve į gana statų kalniuką (ir taip kasdien). Vaikštant pėsčiomis mieste dažnai tenka tapnoti aukštyn ir žemyn. Ir net labai stačiai.  Siauros gatvelės išbloškia tiesiai į Istiklal gatvę, kur vaikšto minios žmonių, žėri parduotuvių vitrinos ir kvepia keptais kaštonais. Vakare jaunimas, ir ne tik, renkasi pasivaikščioti po žibintų ir neoninių iškabų šviesomis, pasėdėti kavinėse, papramogauti naktiniuose klubuose. Bumerango formos gatvės įlinkyje  Osmanų imperijos laikais įkurta elitinė mokymo įstaiga - Galatasaray licėjus, apsuptas apsaugos. 

Nors pagrindinė gatvė kunkuliuoja nuo žmonių,  įnėrus į šalutinę gatvelę pakankamai tyku. Daug neieškant pasirodo visai tinkama sriubos ir subproduktų  kavinė „29 Ekim İşkembe Salonu“. Sriubos skanios, bet kokoretsi visai ne mūsų valgis.  


Grįžtant patyrinėjama maisto parduotuvė šalia namų - reikia vandens, vaisių, arbatos.
Atvykus trečiai draugei, vėl kelias nuveda į Istiklal. Nuskamba frazė – vieną kartą praeisim ir užteks. Kurgi ne))) Kai šalia gyveni, tai nori nenori po kelis kart per dieną kerti skersai išilgai. „Patatos“ greito maisto užkandinėje viena alkana ima kebabą lėkštėje, o dvi po sriubų, pasidalina vieną bulvę - kumpir. Bulvė žiauriai gardi. 

Vakarienę reikia išvaikščioti, tad kojos nuneša iki naujos statybos Taksim mečetės, kuri sukėlė ne vieną nepasitenkinimo bangą prieš jos statybą. Kol kas užtenka žvilgtelti pro langelį. Vakarinis Stambulas puošiasi įvairiaspalvėmis šviesomis. Nenusileidžia ir kavinių kiemeliai. 

2 diena

  Draugė iš Airijos jaučiasi keistai (prisikabino kažkoks virusas), dangus apniukęs, bet negi sėdėsi namie. Laikas pusryčiauti. Miestas švarinasi, ruošiasi naujai dienai. Kavinukės pildosi. 


  „Turkish-German Bookstore & Cafe siūlo tik saldžius pusryčius, tačiau aplinka tokia jaukiai miela, kad negali jai atsispirti. Nieko baisaus, kažko rimtesnio užkąsti bus galima vėliau.  


  Žingsniuojant gatvelėmis žvilgsniai vis užkliūna už Kalėdinės atributikos. O kam nuiminėti, juk nepajusi kaip vėl ateis Kalėdos. 


Besidairant gatvelės nuveda iki Galatos bokšto. Ir čia nuo ryto besiniaukstantis dangus tiesiog prakiūra. Gerai, kad yra kur pasislėpti, nes lietus pilasi kibirais. 

Tenka ilgokai lukterėti, kol liūtis virsta krapnojimu. Tačiau neilgam. Ties spalvotais laiptais lietus vėl įsismarkauja. Tenka nerti į kažkokią lyg ir kavinę. „Postane“ Camekan gatvėje – buvęs britų paštas - kultūros centras, kurio koncepcija - gyvenimas be atliekų, vaistinių augalų auginimas. Čia galima įsigyti natūralių produktų, bet sušlapėles domina tik veganiška kavinė. Sušildo barštukai ir kiti patiekalai. Tiesa, borek nelabai koks, berods pašildytas mikrobangėje. 

Išėjus dangus apniukęs, bet jau nebelyja. Galata (buvusi Pera) – ypatingas, unikalus Stambulo rajonas. Kvartalai, kuriuose iš pradžių gyveno imigrantai iš Europos, o vėliau ir turtingi žydai, visiškai skiriasi nuo tradicinių Osmanų pastatų. Negana to, kai kurių namų ir pastatų architektūra Peroje labiau primena tipišką europietišką, kur organiškai dera tokie stiliai kaip pseudorenesansas, barokas ar secesija. Apsukus gatvėms ratuką netikėtai nusileidi Kamondo laiptais. Laiptams jau 150 metų, tačiau apie juos visas pasaulis sužinojo palyginti neseniai, po to, kai į tai atkreipė dėmesį gatvės fotografijos meistras prancūzas Cartier-Bressonas. Kamondo – žydų bankininkų dinastijos, ilgą laiką gyvenusios Stambule, pavardė. Jie buvo labai turtingi ir turėjo įtakos net sultonui. Šie laiptai buvo sukurti už jų pinigus.

Kad ir kuria kryptimi Stambule eitum, pakeliui pilna kavinukių, užkandinių, restoranų, konditerijos parduotuvėlių. Sakoma, kad gardžiausi žuvies kebabai ne po Galatos tiltu, o „Sokak Lezzeti Tarihi Balık Dürümcü Mehmet Usta“. Gatvėje einančiai paraleliai pakrantei, prie mažučiuko kioskelio išsirikiavusi eilutė. Kadangi  apdairiai valgyta tik sriubytė, stoju į eilę. Kioskelyje tik menkės kebabai ir airanas. Vynioja ir vynioja - 25 sekundės ir kebabas suvyniotas (standartinis Balik Durim 45 Liros, dvigubas 90). Šalia sriubų restoranas. Nežiūrint suvalgyto maisto, kol prieina eilė, susigundo ir bendrakeleivės. Viduje tik vienas staliukas, tad aplink gatvėje pilna čiaumojančių kebabus. Kas laisvai, kas pasikeldamas čadrą.  Ir kaip kitaip, juk labai gardu.

Po kebabo išdidžiai praeini pro viliojančias praeivius kavines, pašnekini katukus.

Ne paslaptis, kad Stambule tūkstančiai nuostabaus grožio mečečių. Kilic Ali Pasha Mosque puikus Mimaro Sinano darbas. Viena iš klasikinių osmanų mečečių. Graži mečetė, savo architektūra primenanti Sofijos mečetę, kurios visuose languose ant plytelių ir mihrabų (arkinė niša) išgraviruotos eilės. Lauko vėsa įsismelkusi  net į storą kilimą, dengiantį mečetės grindis. Ilgai vien su kojinėmis neišbūsi.

Šalia atnaujinta pirtis ir fontanas. Palei pakrantę Modernaus Stambulo kompleksas, kur įsikūręs ir Modernaus meno muziejus.  Norint patekti į pagrindinę aikštę su įdomiomis skulptūromis, reikia pereiti apsaugą su metalo detektorium. Iš esmės tai vakarietiško stiliaus erdvė su prekybos centrais, restoranais. Krantinėje košia žvarbus vėjas, o ir tokios erdvės nevilioja. 

Kur kas įdomiau išėjus praeiti palei išlikusias Bizantijos laikų sienų liekanas, ropoti į viršų grįstomis akmenimis gatvelėmis. Iki „prancūziškos“ gatvės - Fransiz Sokagi. Turkų architektų grupė įgyvendino sumanymą - sukurti gabalėlį Prancūzijos Stambule. Iš tikrųjų tai net ne gatvė, o daugybė laiptelių, kurių šonuose išsidėstę kavinės, restoranai, parduotuvės su greta esančiomis jaukiomis terasomis. Paryžiaus rotušės dovanotos anglies-dujinių lempų kopijos, skupltūros,  įvairiaspalviai namų fasadai  - dominantė pirminiam įspūdžiui užbaigti. Tačiau už viso šio fasado nieko prancūziško iš tikrųjų nėra, nors kampelis labai simpatiškas. 


Stambule nemažai gatvės meno.

 Nuo blogo oro saugantis stiklinis kupolas dengia Gėlių pasažą (Çiçek Pasajı). „L“ raidės formos trijų aukštų pastatas su arkiniu įėjimu ir laikrodžiu. Pradžioje tai buvo teatras, kuriame lankėsi sultonai ir kuris nukentėjo per gaisrus. Po 1870 m. gaisro teatrą nusipirko graikų bankininkas, kurio užsakymu buvo sukurtas esamo pastato projektas. Po revoliucijos daugelis nuskurdusių rusų aristokratų pardavinėjo ten gėles. Iš viduje įsikūrusių restoranėlių sklinda triukšmas, prie staliukų daugybė žmonių apsirengę Galatasaray marškinėliais. Besiraitantys cigarečių dūmai skubina kuo greičiau iš ten išeiti. 

Laikas pasišildyti. Kažkurio skersgatvio kavinėje pavilioja minkšti krėsliukai ir šildytuvas. Arbatos? Taip, būtinai. Turkai gamina skanią arbatą. Sodrus, gilaus skonio gėrimas geriamas iš nedidelių stiklinaičių. Per vidurį jos siauresnės. Manoma, kad tokia forma idealiai tinka arbatai: viršuje, plačiame kaklelyje, gėrimas greičiau atvėsta, apačioje toliau išlaiko šilumą. Arbata čia siūloma visur, o Turkijoje jos išgeriama beveik tiek pat, kiek vandens. 

Neužilgo į Istiklal gatvę pasipila džiūgaujantys Galatasaray sirgaliai. 

Rūpi neapžiūrėta Taksim mečetė. Ši šiltesnė nei anksčiau lankyta. Tai ne tik kulto vieta, bet ir kultūros centras, su biblioteka, knygų skaitymo ir poilsio vieta, parodų erdve, kavine Taksim. Beje, kavinės tualetas mečetės pastate. Kavinė labai jauki, su kavinės katuku. Reikia užsukti kavos/arbatos su skanėstu. Saldumynai ir kepiniai vilioja ne vienoje vietoje  - patrauklūs, spalvingi, gražūs! Ir ne per saldūs, kaip galima įsivaizduoti. 

Dar ratukas ir aštuoniukės nevaikščiotomis gatvėmis. Iki kol pradeda temti. 

Vakarienei žuvies restoranas „Kalamar Restaurant Beyoğlu“. Gali iškepti bet kurią žuvytę, tik tokių kainos nenurodytos.)) Patikimiau užsakyti patiekalus su kainomis. Nuostabios jūrų gėrybių  salotos. O ėriena per kieta. Vis tik žuvies restorane reikia rinktis žuvį)). Čia jau paskaičiuoja aptarnavimo mokestį. 

3 diena

  Sekmadienio ryte gatvės praktiškai tuščios. Rasti veikiančią kavinę nėra paprasta. Jau nebežiūri iš anksto pasižymėtas, o tik ieškai, kurios durys bus atviros. Laimė nusišypso prie kavinės „Nefes“ durų. Simpatiška erdvė ir visai neprasti pusryčiai. 

Šiandienos tikslas Topkapi rūmai. Į Sultanhametą veža tramvajus T1. Išlipus vėjas nugena į pirmą pasitaikiusią kavinę karštos arbatos. Prie arbatos šilti pistacijų pyragėliai. Minkšti krėsliukai, šildytuvas ir šalia įsitaisusi rainiukė – galėtum sėdėti visą dieną)) 

Bilietus į Topkapi rūmus galima įsigyti Janyčarų kieme kasose arba su banko kortele netoliese esančiuose automatuose. Jie toje pat pusėje kaip kasos. Laikas nuo laiko prie eilės į kasą prieina vaikinas ir nuveda norinčius iki automatų. Bilietai nepigūs - 420 TL lankant ir haremą.

  Topkapi rūmai  – buvo oficiali sultonų rezidencija daugiau negu  400 metų. Didžiuliai, daug pastatų jungiantys rūmai su juos supančiais sodais bei iš terasos atsiveriančia Bosforo sąsiaurio panorama. Beveik 4 šimtmečius rūmai sugebėjo išlikti sultono rezidencija. Iš čia paeiliui valdė 25 valdovai. Pro Pasveikinimo vartus įjoti ant žirgo turėjo teisę tik pats valdovas. Likusieji turėjo eiti pėsčiomis.

Antrasis Kiemas - Divano, kuriame rengdavo priėmimus ir ceremonijas, rinkdavosi viziriai spręsti valstybei svarbius klausimus.

 Sukam į Haremo patalpas. Čia vyravo griežta disciplina ir savotiška hierarchija. Maištingos dailiosios lyties atstovės, įsiūtos į maišą, buvo įmetamos į įlanką. Net sultonas neturėjo teisės be įspėjimo aplankyti moteriškąją pusę, jis privalėjo pranešti apie savo vizitą. Patalpose ir koridoriuose persekioja skersvėjai. Realiai daugelyje vietų išlikę tik sienos, o juk galėjo pamėtyti kambariuose tapčanų ar čiužinių, vis gyviau atrodytų.

Trečio kiemo (Enderun Avlusu) vidinę dalį puošia sultono Ahmedo Trečiojo biblioteka. Kadaise čia buvo saugomi tikri senovės literatūros lobiai. Prie Sultono iždo eilė, bet juda greit. Sultono ižde eksponuojami inkrustuoti Sultono skydas ir kardas, Mustafa III kariniai šarvai laikomi vienu žymiausių ir brangiausių eksponatų. Viduje šilta, tai net masė žmonių negąsdina. Ketvirtojo sultono Murato sostas vadinamas tikru iždo „perlu“. Jis pagamintas iš reto juodmedžio, o brangakmeniai ir pusbrangiai akmenys išsibarstę per visą jo perimetrą. 

Ketvirtasis kiemas (Dördüncü Avlu) skirtas grožiui ir ramybei, tarsi Edeno sodas. Iš čia atsiveria nuostabūs Marmuro jūros, Bosforo ir Princo salų vaizdai. Terasos, paviljonai, saulėlydžio kambarys. Tik vėjas čia visai negailestingas.

  Grįžtant galima pasigrožėti retų indų kolecijomis. Šiose patalpose taip maloniai šilta, kad visai nesinori eiti į lauką).

Pirmojo kiemo, gale prisiglaudusi Šv. Irenos bažnyčia. Tai viena iš pirmųjų krikščionių šventovių Konstantinopolyje. Kad jau įeina į bilieto kainą, galima užeiti, tačiau specialiai pirkti bilietą ir lankytis nėra reikalo. Be sienų ten nieko nelikę. Dabar ji dėl savo akustikos naudojama kaip koncertų vieta.

Kojos pačios nuneša iki  nedidelės Soğuk Çeşme gatvelės su istoriniais namais. Atrestauruoti jie naudojami kaip viešbučiai. Bizantiškoje cisternoje įsikūręs „Sarnıç Fine Dining Restaurant“, kurio atmosferą sukuria įspūdingas apšvietimas. Labai brangi vieta, tačiau bent jau kavos išgerti tikrai galima. Sėdi sau 1500 metų senumo bizantiškoje Stambulo cisternoje.))

Prie Sofijos soboro nusidriekusi ilgiausia eilė ir stovėti pučiant žvarbiam vėjui visai nesinori. Nors kai kam, nusprendusiam pamiegoti, nesvarbu nei vėjas, nei paros laikas, nei vieta.

   Kylant  į Beyoglu didžiausias padėjėjas Karakoy požeminis funikulierius Tunel. Taupo ir laiką, ir kojas, kad nereikėtų lipti į visas kalvas. Nykštukinė linija, atidaryta 1875 m. Kelionės laikas 3 minutės.

Kad jau pradėjom naudotis skirtingomis transporto priemonėmis, pratęsimas senajame tramvajuje, vežančiame keleivius nepakitusiu maršrutu nuo 19 a. Istiklal gatvės ilgis apie 1,5 km. Lyg ir nieko  ypatingo, bet visiems labai smagu) O smagiausia tai fotografuotis tramvajaus fone. 

Išlipus išbandoma bulvė su įdarais kitoje vietoje, bet ten ne tokie skanūs įdarai, kaip prieš tai lankytoje. 

 Pagrindinė Stambulo katalikų šventovė Šv. Antano bažnyčia atidaryta. Grakšti neogotikinė bažnyčia padabinta vitražiniais langais. Pamaldas berods atlieka tik italų kunigai. Įėjimą priešais bažnyčią suformuoja itališko stiliaus pastatai. Šventyklos teritorija gana didelė, o aplink ją perimetru pastatyti gyvenamieji namai, kuriuos galima išsinuomoti. Visos lėšos, gautos iš būsto nuomos, skiriamos šventovės reikmėms.

Laikas link namų. Sirguliuojanti draugė jaučiasi nekaip. Kepyklėlėje netoli namų prie arbatos prigriebiami vietiniai skanėstai. O jau eklerų skonis ir dydis.... Vienas garsiausių vietinės virtuvės pasididžiavimų – konditerijos menas.

4 diena

 Sirgalė lieka gulėti lovoje. Pusryčių dviese užsukam Istiklal gatvėje į kavinę „Parole“. Terasoje veikia šildytuvai, o dar ir saulutė vis paglosto. Pusryčiai tokie gardūs, kad kelis pakartojamas pasižadėjimas čia sugrįžti. 

Funikulierius Tunel nukelia žemyn. Puiku, kad nereikia kūlversčiais ristis žemyn stačiomis gatvėmis. Tęsiamas Sultanhameto tyrinėjimas. Rajonas, kaip beje ir didelė dalis Stambulo, žavintis savo istorija, kuri prasiveržia pro gatvės grindinį, apsilaupiusias ir sutvarkytas pastatų sienas. Istorija kviečianti į siauras gatveles ir praėjimus, viliojanti mečečių didingumu, požeminėmis cisternomis. 

  Sambulas pasižymi cisternų gausa. Konstantinopolis buvo pastatytas pusiasalyje, kuriame nebuvo pakankamai geriamojo vandens atsargų, todėl akvedukai ir vandens rezervuarai buvo labai aktualūs. Paprastai turistai, atvykę į Stambulą, eina į Bazilikos cisterną (Yerebatan). Labai išpopuliarinta vieta kur ištisai stovi eilės. Aišku, ji įspūdinga ir verta dėmesio. Tačiau dalis turistų net nesigilina, kad netoliese dar kelios cisternos. Feodosija cisterna dar uždaryta,  o netoliese Binbirdirek Sarnıcı. Įėjimas iš Imran Öktem gatvės, bilietas 100 TL. Antra pagal dydį, trijų lygių cisterna vadinama „1001 kolonos cisterna“ iš tikrųjų turi „tik“ 224 kolonas. Ne super turistinis objektas, todėl ryte žmonių iš viso nėra. Įspūdingai apšviesta cisterna, kur galima mėgautis tyla bei jos akustika. Beje, cisternoje puikiai įrengtas tualetas.)

Išėjus pasitinka žvarbus vėjas.  Kavinės paieškos netyčia nuveda į kapines Kabristan-ı Hümayun – osmanų dinastijos ir kitų žymių veikėjų amžino poilsio vieta. Prie kapinių kavinė, bet kažkodėl ten nebetraukia. 

Stambule turgus susiranda pats. Į Grand Bazar patenki tarsi teleportuodamasis. Tik ėjai gatve, o jau iš visų pusių supa įvairių prekių jūra. Didysis turgus tikras rytietiškas turgus, dengtas arkomis ir stogais. Turgaus viduje, sakoma, yra 61 gatvė. Turbūt, neskaičiavom.  Įėjimas į Grand Bazar per kelis vartus. Kad nepasiklystumėte būtinai prisiminkite pro kuriuos įėjote. Triukšmas, juokas, daugybė prekių. Derėtis tiesiog būtina, kitaip jie jūsų nesupras. Sakoma, kad čia neįmanoma atsispirti ir neapsipirkti. Neatsispyrėme - išėjome su magnetukais lauktuvėms)) Svarbu – keityklose geras valiutos keitimo kursas. 

Išėjus pasitinka apniukęs dangus ir dar žvarbesnis vėjas. Gerai, kad iki Bayazit mečetės visai netoli. Jos statybai ir dekoravimui buvo išmontuoti keli senųjų Bizantijos pastatų kvartalai. Tai buvo ne tik mečetė, o visas religinis ir kultūrinis kompleksas, įskaitant viešą hamamą, religinę mokyklą, pradinę mokyklą, keletą valgyklų. Perstatyta 19 a. Lauke taip šalta, kad įeini su kapišonu, tai nereikia ir skara apsigobti)). Bet ir storas raudonas kilimas visai nešildo. 

Šalia Stambulo universitetas. Kol apsidairai, universiteto vartai, aikštė ir mečetė paskęsta muedzino azano fone.  

Laikas rimtai sušilti. Aplink universitetą nemažai kavinukių. Tačiau pakeliui dar rūpi užsukti į tašiukų parduotuvę, iš kurios draugė išpėdina su kuprine. Ot gerai, bus kur magnetukus susidėti)). 

Pagaliau šilta „Vefakar cafe & bistro“. Studentiška kavinukė. Daug erdvės, rūkoma ir nerūkoma zonos. Pirmiausia karštos arbatos, o paskui kas sriubos, kas pudingo. Beje, čia parduodami skanūs ir įdomūs limonadai.  Priešais mažutė užkandinė „Vefa Pide“, kur už juokingai nebrangiai (40 lirų) sukremtame karštutėlę pide su sūriu. 

Tęsiasi įdomių valgymų paieškos. Pastato, kuriame atidaryta „Vefa Bozacısı“ parduotuvė, išorė ir vidus išliko nepakitusi nuo 1930 m. Slenkstis nuo daugybės kojų nutrintas iki duobės. Pagrindinis siūlomas produktas boza gėrimas. Rūgštokas, fermentuotas, su ant viršaus pabarstytu cinamonu ir be jo. Pradžioje imam vieną puodelį, bet paragavus, draugė nulekia antro. Nėra ko dalintis tokiu gėriu. 

 Priešais Bokacisi kita įdomi vieta – „Sevda Gazozcusu“. Istorinė gazuotų gėrimų (sodos) parduotuvė, kurioje siūloma įvairiausių sodos gėrimų rūšių. Būtinai reikia pasirinkti durniausios spalvos, svarbu dera prie nagų. Lauke šalta, o gėrimas irgi ledinis - ir kur protas. ))

Siauri praėjimai kiemais nuveda iki Burmalı Mescit mečetės. Viduje vyksta kažkokie darbai, tai nelabai norisi žvalgytis. 

Šalia už parkelio gatvę gaubia Valensos akvedukas dar vadinamas Bozdoğan Kemeri. Įspūdingas dviaukštis akvedukas, kuriuo daugiau nei 1500 metų į miestą atbėgdavo vanduo. Šiuo metu tėra išlikę tik 200 akveduko metrų.

 Užsukus į vaistinę sirgalei ir profilaktikai vaistų, ant kėdutės romiai parpia vaistinės katukas.

Besigrožint pastatais nejučia atsiduri prie Suleymaniye mečetės (Süleymaniye Camii). Tai viena iš grandioziškiausių mečečių Stambule, kurią pastatė sultonas Suleimanas. Elegantiškai dekoruota, su šimtais langų. Už mečetės atsiveria nuostabus vaizdas į Auksinio rago įlanką. Trūksta spalvų, bet vis tiek labai gražu. 


Kadangi visai šalia Egipto arba prieskonių turgus, reikia apsižvalgyti ir ten. Sako čia yra to, ko Stambule niekur kitur nerasi. Prieskonių, kosmetikos, kvepalų, vaistų ir vaistinių žolelių, bakalėjos prekių, džiovintų vaisių asortimentas didžiulis. Bet ir kainos nemažos. Mažose parduotuvėlėse, ramiuose skersgatviuose pigiau. Spalvos ir kvapai. Sustok akimirką – ir tau jau neša ragauti riešutus, saldainius, džiovintus vaisius ir arbatą. Norėtum, tai prisivalgytum už visą dieną. Vis tik pasiderėjus įsigijamos kai kurios skanios lauktuvės

Bet kuri stotis tai šimtai jaudinančių atsisveikinimų ir ilgai lauktų susitikimų. Pačiame Stambulo centre esanti Sirkeci stotis šiuo požiūriu skiriasi nuo daugumos panašių vietų - žmonių čia stebėtinai mažai. Prie pastato pasitinka senasis garvežys, pagamintas dar 1874 m. Nors yra ir veikiantys peronai, niekas netrukdo mėgautis nuostabia 19 a. pabaigos architektūra ir pasivaikščioti peronais, kuriais vaikščiojo tų laikų ponios ir ponai, „Orient Express“ keleiviai. Tai buvo šio legendinio traukinio galinė stotis. Fasadas papuoštas bizantiško stiliaus marmuru, o pasagos formos langų arkos primena mečetės elementus. Vietoj stiklo buvo sumontuota daug vitražų. Stotis niekada nebuvo perstatyta nuo pirmojo „Orient Express“ susitikimo. Iki šiol veikia garsusis restoranas stoties pastate, kuris praėjusio amžiaus viduryje buvo rašytojų ir kultūros veikėjų susitikimo vieta.

Naršant gatvelėmis lyg animacinio filmuko kadras pavilioja „The cake Aademy“. Academic cake Kavą patiekia labai gražiai. Sėdi piešinyje tarsi jo pratęsimas. 

Šalia daugybė kavinukių, arbatos namų. Vakarop jose renkasi vis daugiau žmonių. Tapnojant kažkuria sekančia gatvele draugę ir vėl pavilioja gatvėje verdamos kavos aromatas. Vietoj to, kad užeiti į vidų „Çınaraltı közde kahve“, kažkodėl įsitaisom lauke. Kavytė atkeliauja ant medinės kavos pupelės. Kava negelbsti, šaltis skverbiasi pro visas siūles. Laikas namo.

 Prie namų  užsukam draugei vakarienei maistuko ir pagaliau galima pasišildyti įjungus kondicionierių))

5 diena

 Pusryčiai „Parole“ vėl nudžiugina.

55T autobusas nuveža iki Balat rajono. Sustojimuose grafikų nėra, bet prieš išvažiuojant galima pasižiūrėti, kad ir maps.google. Prie Aukso rago šliejasi puošni XIX a. bažnyčia Sveti Stefan Kilisesi. Viena iš nedaugelio išlikusių geležinių bažnyčių pasaulyje. Bulgarai gavę Osmanų administracijos leidimą įkurti nepriklausomą bažnyčią, šioje vietoje pastatė medinę bažnyčią. Po gaisro gavus naują leidimą  šioje vietoje pastatyta nauja. Kadangi čia smėlėtas ir ypatingas reljefas, šventyklos konstrukcija buvo pagaminta iš surenkamų geležinių plokščių (unikali architekto Hovsep Aznavour idėja). 500 tonų sveriantys elementai gaminti Vienoje. Bažnyčios griaučiai plieniniai, o šonai – ketiniai. Sirgalei prisėdus, ant kelių susirango katukas.

Pagaliau galima nerti į spalvingojo Balat rajono gatveles. Saulė ridinėjasi danguje išryškindama visas spalvas. Balatas išskirtinis ne tik spalvingais namais, mielomis kavinukėmis, mažomis parduotuvėlėms, siauromis, vingiuotomis ir stačiomis gatvelėmis. Rajone įsikūrė įvairios tautos: žydai (dominuojanti diaspora), graikai, armėnai. Kiekviena tauta atsinešė savo kultūrą ir tradicijas. Čia buvo pastatytos mečetės, sinagogos, stačiatikių graikų ir armėnų bažnyčios.

Miela rankų darbo suvenyrų parduotuvėlė patraukia akį katukų paveikslėliais. O jau magnetukų grožis...

Kavinė „Naftalin“ bene populiariausia Balate. Užsižiūrėję į gulinčius ant stalų katinus porą kartų pramarširuojam pro šalį. O pakelt akis ir pasižiūrėt į iškabą, žinoma, negalima)) Šios vietos savininkas įsigijo antikvariatą, bet vėliau nusprendė parduotuvę paversti kavine. Įsitaisai prie staliuko, kur ką tik šildėsi katė ir lauki kavutės. Meniu atkeliauja laiškelio pavidalu.

Smagu tiesiog pasivaikščioti po Balatą, grožėtis senais namais ir įvairiomis detalėmis. Šiandien Balatas yra pats hipsteriškiausias Stambulo rajonas kur prekiaujama rankų darbo gaminiais, fotografuojamasi spalvingų namų fone, o seni butai paverčiami madingomis kavinėmis. Čia yra savų įžymybių, kaip graikų ortodoksų licėjaus pastatas, panašus į Hogvarstsą. Pastatytas iš raudonų plytų, kurias atgabeno laivas iš Marselio. Apvaliame jo kupole buvo įrengta savo observatorija.

Stambulo gatvės yra atskiros miesto lankytinos vietos. Jos labai skirtingos: modernios tiesios alėjos ir vingiuoti istoriniai užkampiai, nusileidimai ir pakilimai, bėgančios tolyn medžių pavėsyje ir ilgi laiptai. Balato gatvės vinguoja tarp spalvingų namelių. Viena ryškiausių rajono gatvių – Kiremit. Taip pat Merdivenli Yokuş Evleri. Čia saulėje žybsi spalvingi lietsargiai rodantys kelią į dar vieną kavinukę „Habits Coffee Company“, supamą šarmingos aplinkos. Ne visai pasveikusią draugę katukai tiesiog persekioja. Gydo. Pamačius mažutę miaukiančią katytę jos širdis neatlaiko. Nulekia į gyvūnų parduotuvę ir nuperka maisto. Mažylė alkana - turbūt didesnieji atima maistelį. 


Balate daugybė skirtingų kavinių, labai skirtingų. Kuo arčiau krantinės, tuo kavinių daugiau. Tai ir dideli plotai su daug stalų, bet dar daugiau mažų, skirtų keletui žmonių. Kiekviena kavinė turi savo koloritą, visada spalvingą ir unikalų. „66 Stairs Cafe“ tiesiog pakviečia pas save kavos/arbatos. 


Negali neužeiti vien tik dėl interjero į „Aras Cafe“. Papietauti krenti  jau nebežinai kurioje kavinėje - svarbu valgyt duoda)) 


O kavos būtina persikelti į „Cumbalı Kahve“ su jos ryškiomis kėdutėmis.

Centrinėje Balato gatvėje žmonių nemažai, gyvenimas virte verda. Nostalgiška, miela vieta „Hmk Dönence Plak“, kur galima nusipirkti vietinių ar užsienietiškų senųjų plokštelių ir įrašų. Netgi auskarų-plokštelių. Kartu tai ir nedidelė kavinukė. 

Nusukus toliau nuo pagrindinės gatvės, siaurose gatvelėse, be apsimestinio blizgesio šydo, teka neskubus gyvenimas. Galima stebėti vietinių gyvenimą: kaip vaikai žaidžia kiemuose, kaip prie namų ant virvių kabinami drabužiai, kaip senelis maitina gatvės kates, močiutė šildosi saulėje arba kaip daržovių pardavėjas dėlioja savo prekes vežimėlyje.

Vienas pardavėjas, kitas ir nejučia patenki į vietinį daržovių ir kitų skanėstų turgų. Gali apsiverkti kaip visko norisi - ypač traškių šviežių skaniųjų daržovių. Betgi neparsiveši salotų galvos)) Būtų toks turgus netoli namų – eičiau ir eičiau, pirkčiau kalnais daržoves ir vaisius... Kompensacijai imam braškių, kurios vakare labai greit susiniamnioja, kai kas susigundo ir prieskoniais. 

 Ir vėl tapeni dar nelankytomis gatvėmis. Skirtingų spalvų namai pakelia nuotaiką. Įvairiaspalvių Balato rajono „vyšnia ant torto“ – ryškiaspalviai automobiliai.

 Labdaros centro „Mažosios vaikų širdelės“ pastato fasadas papuoštas ryškiais žaislais ir piešiniais. Prieš keletą metų jį įkūrė vietinė šeima. Į centrą atvyksta daugiau nei 60 vaikų iš nepasiturinčių šeimų nemokamų pusryčių ir pietų. Savanoriai veda užsiėmimus, žaidimus, organizuoja šventes. Čia gyvena gerumas.

Balatas su savo nepaprasta atmosfera tampa populiaria Stambulo vietove. Žmonės čia ateina pusryčiauti ir atrasti naujų netikėtų vietų. Balato rajone malonu tiesiog lėtai pasivaikščioti gatvėmis, atsisėsti kavinėje, gerti arbatą su turkiškais saldumynais ir stebėti aplinkinį gyvenimą. 

6 diena

 Ištikimai užsukam pusryčių į „Parole“. Šį kartą išbandoma pusryčių rinkinys, kurio pilnai užtenka pavalgyt dviems. Sirgalė kremta sumuštinį.

Kadangi šiandien jau nelabai sirgalė, o ir oras kas pusvalandį džiugina vis labiau, nuspręsta pastovėti eilėje prie Hagia Sophia soboro. Eilė juda pakankamai greitai ir jau netrukus tenka dėti kuprines ant patikros juostų, gobtis skaromis, nes soboras iš muziejaus vėl virto maldos namais. Lankymas nemokamas. Iškiliausias Bizantiškojo laikotarpio meno šedevras, išpuoštas auksu, senovinėmis freskomis ir bizantiškomis mozaikomis, o jos kupolas laikomas Bizantijos architektūros šedevru. Visko tiek daug, kad net sukasi galva. 532-538 m. pastatyta didžiausia pasaulio katedra, 15 a. paversta į mečetę, bet iki šiol išlaikiusi krikščioniškas mozaikas. Deja, jos dabar vėl uždangstytos ir praėjimai iki jų uždaryti. Dėl įspūdingo dydžio kolonų ir kupolo, kuris atlaikė ne vieną žemės drebėjimą, Sofijos soboras laikomas vienu iš septynių pasaulio stebuklų. Įspūdingos didžiulės vazos, iškaltos iš vieno marmuro gabalo.


Nepaisant ilgų tyrimų, iki šiol praktiškai nėra informacijos kas slepiama Sofijos sobore. Šventyklos istorija apipinta legendomis. Pasak vienos po ja buvo įkalintas velnias. Kita versija byloja, kad Bizantijos relikvijas kunigai slėpė slaptuose kambariuose po bažnyčia, kai miestą užkariavo osmanai. Bet tai tik legendos be jokių įrodymų. Iš tikrųjų beveik už kiekvienos akmeninės plokštės, freskos ar kt. slypi istorija.
 


Sobore yra „verkianti“ kolona, ​​kur sugalvojus norą reikia įkišti nykštį į šios kolonos angą ir apsukti aplink tobulą apskritimą. Tikima, kad to, kurio pirštas sušlaps, noras išsipildys arba išsigydys nuo ligos. Deja, ši kolona dabar irgi nelankomoje zonoje. Kažkurioj vietoj radus koloną su skylute bandom įsivaizduoti, kad tai būtent ši stebuklingoji)). Pabandžius pasėdėti ant storojo kilimo, ilgai nesisėdi. Įšalo per visas šias dienas. 

Geriau jau lauke, kur šviečia saulutė. Saule ir šiluma mėgaujasi ir vietiniai, sugriuvę parkeliuose ant suolų. Begalinis gerumas įsitaisyti kavos saulės atokaitoje „12 Coffee Sultanahmet“. Ilgam, kad sušilti už visas praėjusias dienas. 

Trumpam reikia nuvesti nebuvusią į Egipto turgų ir tada jau pietaut. Šį kartą einant gatve žvilgsnis užkliūna už apetitiškų valgių vitrinos „Kirmizi elma“. Nedidukė šeimos užeiga. Šeimininkas kaip tik kažką čirškina ir duoda paragauti. Gardi vištiena kario padaže. O ir vitrinoje valgiai puikiai atrodo. Prikrauna pilnas lėkštes. Nebrangu ir skanu. Įsitaisius prie lauko staliuko netrukus prisėda šalia ir šeimininkas su arbata. O pavertėjauti prieina jo dukra, kuri vėliau irgi įsitaiso paplepėti. 

Saulutė šildo vis smarkiau. Pagaliau žadėtoji pavasariška šiluma. Saulėtą dieną visai kitaip nušvinta miesto panorama prie Suleymaniye mečetės. 

Nusileidi kažkuriais eiliniais spalvotais laiptais iki Eminonu rajono, kur jau verda gyvenimas, sąsiauriu zuja laivai.


Šiandien Bosforo vandenys tarsi laivybos greitkelis. Bosforas išvertus skamba nelabai euforiškai – „karvės brasta“. Po jį zuja miesto keltai. Vietiniams toks pat viešasis transportas kaip mums troleibusai. Krantinėje šalia Eminonu Besiktas ar Kadikoy prieplaukų gausybė kioskų su plakatais, reklamuojančiais Bosphorus Tours. Mažasis ir ilgasis, vakarinis ir dar visokie. Plukdo ir privačios, ir valstybinė kompanija Şehir Hatları https://www.sehirhatlari.istanbul/en. Nesezono metu reisų mažiau. Mūsų reisas (Mažasis ratas) numatytas po pietų. Atėjus į prieplauką savo turą įkyriai siūlo vietinė kompanija už 100 lirų. Valstybinis kasos langelis uždarytas, o privatininkai sako, kad ir nedirbs. Cha, pažiūrėsim. Atrodo ir taip nebrangu, bet valstybinis plukdo dar pigiau. Yra laiko, galima palaukti kavinukėje. Viena draugė paprieštarauja, kad su kava išleisim dar daugiau nei siūlomas bilietas. Pasirodo visai ne taip. Netoliese, prieplaukos kavinukėje už gėrimą ir tinginio  gabalėlį susimokam visai simboliškai.


Atėjus prie kasos prieš 25 min iki reiso, ji jau atidaryta. Bilietai rankose, o neužilgo keleiviai suleidžiami į laivą. 

Laive veikia kavinė, kur kainos tokios mažos, kad net nesitiki. Mažasis turas  trunka apie 2 valandas, o šio laiko pakanka pasimėgauti Bosforo grožybėmis teritorijoje nuo Eminenu prieplaukos iki Rumeli Hisar tvirtovės. Laivas stoja kelis kartus, tame tarpe prie nuostabios Ortakoy mečetės. Nors ir tolokai, tačiau stebina naujosios mečetės Çamlıca Camii dydis. Vėjas kedena plaukus,  saulutė maloniai šildo, o pro šalį plaukia nauji vaizdai. 

Kai nekošia žvarbus vėjas, visai malonu pereiti Galatos tiltą. Jis daug kartų buvo perstatytas ir rekonstruotas. Konstrukcija, kurią turi galimybę pamatyti šiuolaikiniai turistai – jau penktoji iš eilės. Tiltas dviejų lygių: pirmame aukšte įrengti žuvies restoranai ir pasivaikščiojimo vietos, o antrame aukšte – automobiliams skirtas kelias ir greitųjų tramvajų linija, nutiesta 2005 m. Galatos tiltas garsėja savo žvejais, kurie ištisus metus nuo ankstaus ryto žvejoja. Pasirodo, jei stovėti nugarą į Sultanhametą, kairėje tilto pusėje žvejai žvejoja Aukso rage, o dešinėje – Bosforo sąsiauryje. Tarsi atskira žvejų valstybė, tarsi bendruomenė – interesų klubas. Daugelis vieni kitus pažįsta – porina miesto apkalbas, konkuruoja, kas pagavo daugiausiai. 

Perėjus tiltą kojos nuneša nevaikščiotomis Karakoy rajono gatvėmis. Iki sriubų restorano „Karaköy Çorba Evi“. Šį kartą reikia užeit ir išragauti dar neragautus skonius. Sriubos labai įvairios ir sriubų gerbėjams čia tikras rojus. 

Grįžus namo dar pilnai neatsigavusi daugė lieka namie, o mes dviese išeinam vakariniam ratukui. Draugė užsimano ledų. Puiku. Tyliu kaip vandens į burną prisėmusi, o tik greičiau pasiruošiu telefoną filmavimui. Visa ledų pardavimo-atėmimo procedūra užfiksuota,  smagumėlis. O dar smagiau, kad draugė apie ją nieko nežinojo.

Pakeliui „savo“ kepyklėlėj „Asmali Bakery“ prigriebiu skanėstų lauktuvėms. Ir pagaliau nuspręsta pakelti taurę  vyno jos praėjusį gimtadienį. Stambule norint pakelti taurę reikia surasti vietą, kur tai parduodama. Įsitaisom netoli namų „Corridor Pera Bar“. Prie vyno dar gaunam riešutų. Paskutinis vakaras Stambule... būtų gera vėl sugrįžti... 

7 diena

 Draugė iš Airijos išvažiuoja anksčiau, tad sėdime kartu, kol atvyksta jos taksi. Mūsų lėktuvas tik apie pietus. Todėl paskutinį kartą užsukam į „Parole“ vėlyvų pusryčių. Draugė tokia išbadėjusi, kad suvalgiusi vieną porciją, užsisako dar)).

 Šį kartą iki oro uosto numatyta vykti visuomeniniu. Nors ir su persėdimais, bet labai patogu. Iki oro uosto nutiesta nauja metro linija. Tiesa, kad į ją patekti, tenka išėjus iš metro Kağıthane sustojime pereiti į kitą gatvė pusę, bet tai visai nesudėtinga. Naujoji metro atkarpa moderni. 


Yra laiko pasivaikščioti po oro uostą, tad tuo ir pasinaudojame.  


Lėktuvas kyla. Šį kartą kas žiūri Pimpačiukus, kas dainuojantį Krokodilą - svarbu laikas vėl greitai pralekia.  


Trumpas pasivaikščiojimas po Stambulą 


Stambulas puikus miestas. Sunku jį apibūdinti, neužtenka apie jį tik skaityti ar klausytis. Reikia vaikščioti istorijos prisotintomis gatvėmis, pamatyti kūrinius, likusius iš didžiųjų Bizantijos ir Osmanų imperijos imperatorių dinastijų, mėgautis panoraminiais vaizdais, pabandyti įminti kiekviename Stambulo kampelyje slypinčias mįsles ir ragauti naujus skonius.... 




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą