Arūnos kelionės ir rankdarbiai: Varėna ir Karvės blynas

Nežiūrint, kad ne pirmas savaitgalis džiugino šiltais orais, šįmet pirmą kartą kirtom savo savivaldybės ribas. Iki be galo seniai lankytos Varėnos.

Nors iš Vilniaus išjudėta gana vėlai, šviesus vakaras neskubino sukti namų link. Į Trakų pusę, kaip visada šiltą savaitgalį padorus kamštukas, tačiau nusukus į Druskininkų kelią, galima lėkti laisvai dairantis į pakelės vaizdus.

Privažiavus Senąją Varėną pasitinka keistasis vietinis eifelis, tačiau mūsų maršrutas veda link Glūko.

Miško keliukas nudardina iki buvusio Glūkų geležinkelio tilto per Varėnę 54.287674, 24.543012. 21 m ilgio tiltas caro kariuomenės susprogdintas, vėliau atstatytas, o paskui tiesiog nenaudojamas sunyko.

Kol įkalam kavos, išvažiuoja vietiniai žvejai ir nedidelė aikštelė lieka tuščia. Bet neilgam. Artėja automobilis, stoja. Betgi tyčia taip nesuplanuotum. Iš jo išlipa keliautojų bendraminčių šeima. Vilniuje niekad nesusitinkam, o čia vidury miškų ))

Nors dar žalumos praktiškai nėra, vietą nuspalvina apsamanojusios tilto liekanų sienos ir seni nuvirtę medžiai. Rūpi palandžioti po tilto arkom, pačiupinėti faktūriškas drėgnas sienas, paspoksoti į senų išpuvusių medžių stiebus. Kitoje upelio pusėje žavinga pievelė.

Bendraminčiai nutapena mišku ieškodami stovyklaviečių ir senų kapinaičių. Mes gi sukame link Varėnos, pakeliui stabteldami prie Varėnos artilerijos poligono parako sandėlių 54.278233, 24.541858. Kažkada būten šio poligono bei geležinkelio šakos eksploatavimas davė didelį stimulą Varėnos miesto augimui.

Automobilį paliekame autobuso sustojime – daugiau nėra kur. Vis tiek niekam nemaišysime, nes savaitgaliais autobusams išeiginė.

Poligono kaip tokio nebeliko - teritoriją palaipsniui užkariavo gamta. Buvusių sandėlių vietoje likusios supiltos miško paklote apaugusios kalvos. Po žeme tęsiasi sandėlių sistema, tik deja, šiuo metu visiškai užgriuvusi. Manau paieškojus senųjų planų galima būtų susipažinti su sandėlių išplanavimu. Bandome paieškoti angų kitoje kalvų pusėje, bet kol kas nieko nesimato, o ir brautis bet krūmynus nelabai norisi. Apeisim iš kitos pusės. Pasirodo nereikia, angos kaip tik nuo kelio pusės. Tik visiškai užgriuvusios ir kol arti neprieini, tol nieko nesimato.

Už langų nubėga Senosios Varėnos namukai ir neužilgo kelias nuveda prie Varėnos miesto pakraštyje vingiuojančio Žiežulio tako (54.212835, 24.553432). Automobilių aikštelės šalia nėra, bet randame vietą kitoje gatvės pusėje.

Lengvas vingiuotas pasivaikščiojimas spygliuočių kvapu persismelkusiu taku, papuoštu didelėmis geltonomis voveruškomis. Takas neilgas – 1,5 km, tačiau grįžti tenka tuo pačiu maršrutu, tad viso sutapseni minimum 3 km.

Takas mėgstamas vietinių.

Pakeliui įvairiausios supynės, laipynės, treniruokliai - kai ką išbandėm. Iš bendraminčių gaunam žinutę, kad spėjo grįžti iki automoblio ir gavo krušos. Tiesa, tolėliau dangus tamsuoja. Tačiau debesys dar tolokai. Aplink žavingas miškas, samanom nuklotas kalveles paįvairina smėlynų ploteliai. Tolyn mišku nuvingiuoja upeliukas.

Besidairant net nepajunti kaip prieini Žiežulio ežerą. Ant lieptelio romantiškai įsitaisiusi porelė.

Vietiniai matomai kažkokiais miško keliukais privažiuoja iki pat ežero, nes stovi keli automobiliai. Voveruška ir prie pat ežero. Yra ir medinė būdelė, tačiau ten geriau kojos nekelti.

Į ramų ežero paviršių pradeda barbenti smulkus lietutis. Tamsūs debesys vis artėja. Tenka sukti atgal.

Rūpi apžiūrėti Varėnos miesto legendų ir padavimų parką. Bet vos išlipus iš automobilio ir paėjus kelis žingsnius, prapliumpa liūtis. Tenka skuosti į automobilį. Lietus pilte pilasi. Kiek aprimus lietui, šmėkšteli mintis papiknikauti grybuko formos pavėsinėje prie tvenkinio Varėnos pradžioje. Bet pavėsinė maža, sėdimos vietos šlapios ir kol lyja, netgi gerokai atvėso. Tenka piknikauti automobilyje. Užtat šilta))

Neužilgo vėl švysteli saulė. Reiktų pasisveikinti su jaunuoju grybautoju. Grįžtame į centrą ir sustojame prie pat grybautojo. Ko jau ko, bet stovėjimo aikštelių Varėnoje vos ne kas kelis metrus.

Apžiūrime grybautojo pintinėlę. Labai miela skulptūra. Net sagutė su bitute.

Kitoje gatvės pusėje miesto aikštė. Neseniai rekonstruota, sutvarkyta. Graži fontano idėja - nuvingiuoja upeliuku į kitą aikštė galą. Varėnos herbo simbolika - bitutės puikiai jaučiasi puošdamos fontaną. Fontano ištakose –Korys, o „deltoje“ – Bičių spiečius.

Viskas nauja, tik pasigendu medžių, išskyrus kelias senas pušis. Pavasarį dar nieko, bet vasarą tikrai nėra smagų sėdėti karščiu alsuojančioj aikštėj be pavėsio, nes vargu ar keli tokie medeliai suteiks išganingąjį pavėsį.

Tačiau gerai tai, kad nemaži gėlynų plotai, viename kurių įsitaisęs vietinis miauksiukas.

Rodyklė kviečianti į itališką „Varėną“ sužadina nesenus prisiminimus apie nuostabią mergaitišką rudeninę kelionę ir nuostabų vakarą Varenna miestelyje.

Šalimais miesto legendų ir padavimų parkas. Dailus takeliai spinduliais nuvingiuoja į pakraščius, kur įkurdintos medinės skuptūros. Kiekviena iš jų porina gražią dzūkišką istoriją.

Parką puošia skirtingi mediniai suoleliai, scena kameriniams renginams. Tačiau yra ir tokių amžino naudojimo vietų iškyloms. Būtent parke medinė būdelė (kuri tik iš išorės medinė) nustebina švara ir tvarka.

Grįžtant priartėjam prie aikštėje stovinčio furgonėlio. Jau einant į priekį žvilgsnį patraukė smagus pavadinimas „Karvės blynas“.

Iš tikrųjų, čia kepa blynus su visokiausias įdarais. Rūpi paragauti. Tačiau vyrukai sako, kad pabaigus turimus užsakymus kepti pradės tik po pusvalandžio. Tinka, nes norisi dar kai ką apžiūrėti.

Iš tolo, oranžine vakarinės saulės šviesa apšviesta, vilioja medinė Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Kažkada buvusią stačiatikių cerkvę, surinkę pinigėlius, nupirko vietiniai gyventojai ir pertvarkė į bažnyčią. Gaila, kad uždaryta ir negalima pasigrožėti mediniu bažyčios vidumi. Jaukūs langeliai su gelsvais kryžiais juosia visas sienas.

Tik vėl aplink išplikinta. O juk tiesiog stebuklingai atrodydavo anksčiau šį bažnytėlė žiemą.

Tolėliau šviečia Varėnos geležinkelio stotis. Vaikštant aplink užpuola tokia nostalgija kelionėms. Atrodo sėsi į traukinuką ir dundėsi namo. Bet ne, stotis taip pat uždaryta ir net negalima pasigrožėti tapytomis sienomis.

Už kelių žingsnių paminkla tremtinimas. Liūdna vieta - "Likome gyvi, kad būtume laisvi".

Sukame atgal - dar reikia įamžinti miesto laikrodį ir svarstyklėmis pasipuošusią ir dabar neveikiančią kavinę „Šaka“.

Pusvalandis eina į pabaigą. Grįžtame prie furgonėlio. Tenka luktelti. Vyrukai vos spėja. Dar trūksta įgūdžių. Atsidarė pirmomis balandžio dienomis. Tik dabar priėjusiems sako, kad blynų sulauks tik pusę devynių vakaro. Bet visi kantriai sutinka laukti.

Stebiu, kaip kepa mūsų blynai. Kepa ant ghi sviesto, įdaro krauna gausiai ir negailėdami, nepildami jokių šlapių padažų ir nekišdami krūvos pigių daržovių. Tik salotas pašlaksto balzamiko padažu. Reikia tikėtis, kad su laiku blynai nesuges. Užsisakėm vieną blyną su kumpiu ir sūriu ir kitą saldų su nutela ir uogom. Keturiese vos suvalgėm )) Puikūs ir patys blynai ir įdaro nepagailėta.