Kada iš Vilniaus nesinori niekur išvažiuoti, šalia
namų miškai nebevilioja, tačiau norisi naujų
įspūdžių, galima surasti kitų
alternatyvų. Juo geriau, kad tokios
alternatyvos visai šalia.
Viena iš jų Rokantiškės.
Kadangi norėjosi ilgiau pasivaikščioti rudeninėje
gamtoje, išsirinkome ne Rokantiškių piliakalnį, o Rokantiškių piliavietę. Tai du atskiri objektai venas nuo kito nutolę
poros kilometrų atstumu. Norint pasivaikščioti ilgiau, galima vienu kartu
aplankyti abi šias vietas.
Rokantiškių piliavietė nuo miesto centro pasiekiama S. Batoro gatve važiuojant link Naujosios Vilnios. Šalia kelio aiški nuoroda, automobilių aikštelė ir informacinė lenta. Iš aikštelės medinė nuoroda nurodo piliavietės kryptį.
Piliavietė -
gražiai sutvarkytas kalnas su jo gelmėse glūdinčiomis senovinės mūrinės
lietuvių pilies liekanomis. Vykstant kasinėjimo
darbams rasti pilies likučiai, kurią XVII a. sugriovė Maskvos kariuomenė
(gaila, kad jie buvo užkonservuoti ir vėl paslėpti po žeme). Neprasta buvo pilis, sprendžiant iš paveiksliuko.
Spėjama, kad ši
pilis viena seniausių Lietuvoje, XII a. pastatyta kunigaikščio Alšio. Vėliau ji
perėjo į Goštautų rankas, o paskui Žygimantui Augustui, dar vėliau Pacams,
kurie perstatytoje pilyje priėmė Lietuvos ir Lenkijos valdovą Vladislovą Vazą.
Šiuo
metu trapecijos pavidalo aikštėje randami pilies griuvėsių likučiai – buvusios
pilies pamatai. Ištirta tik viršutinė kultūrinio sluoksnio dalis. Pagal
aptiktas pastatų liekanas, XVI–XVIII a. plytas, čerpes, koklius nustatyta, kad
ant šio kalno stovėjo rūmai (45x20 m dydžio). Jų sienos buvo 2 m storio, o
langų angos apmūrytos plytomis. Iš pietų pusės būta kiemo, apjuosto gynybine
siena, prie kurios vakarinės dalies šliejosi kazematai, o pietvakariniame kampe
– vartų gynybos bokštas.
Ne taip seniai piliavietė buvo apaugusi mišku ir atrodė niekaip. Dabar link piliavietės veda gerai sutvarkyti takai ir laipteliai.
Suoliukų nėra, bet padarytos apžvalgos aikštelės. Nuo kalno viršūnės atsiveria gana simpatiškas vaizdas į Naujojos Vilnios namų stogus ir geležinkelį.
Nutapsename ant kitos kalvos, iš kur atsiveria pilnas vaizdas į piliavietę.
Nuo piliavietės
veda Strielčiukų žygtakis. Koks mielas pavadinimas, kilęs nuo Strielčiukų
kaimo. Manoma, kad strielčiukai – buvę pilies gynėjai.
Tako ilgis apie 3,5 km – yra ir trumpesnis variantas.
Abu maršrutai eina ratu. Pasiklysti
neteks - maršrutas pažymėtas spalvotais dažais ant medžių ir rodyklėmis.
Natūralus
miško takas nėra išvaizdus, ypač vėlų rudenį. Tačiau vasarą, manau,
pasivaikščioti medžių pavėsyje net labai tinkamas. Nežiūrint, kad didelė tako
dalis vaizdais nežavėjo, pasivaikščioti buvo smagu, juolab, kad vietomis teko
kopti ir leistis nuo kalnelių.
Pati gražiausia tako dalis padabinta auksiniais klevais, pilies kalno papėdėje, baigiasi ties didžiuoju pilies kalno šlaitu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą