Jau visai netoli laikinųjų namų vėl pasigirsta negražus garsas ties užpakaliniu ratu. Greitai sustoju aikštelėje. Apžiūrėjus lyg tai viskas tvarkoje. Tačiau iš aikštelės išriedėjus garsas dar sustiprėja. Stoju šalikelėj, kai kam aišku kad čia ne bėda, o kai kam ne. Bestatant trikampį, sustoja automobilis- dvi moteriškės klausia kaip kalbu. Iš karto susidomi, kokios problemos, ar tai mano vyras tupi palei ratą. Važiuoja iki jo ir teiraujasi ar reikia padėt. Tuoj pat stoja kitas automobilis, vėl tie patys klausimai.Iš tikrųjų padėtis valdoma, tiesiog per tuos gražius vaizdus pamiršome, kad pakeitus ratą, reikia po kiek laiko jį patikrint ir vėl stipriau priveržt. Tiek tos ir bėdos. Tačiau čia nesijauti vienas ir pamirštas. Ir nesvarbu ar tikrai jie galės padėti. Svarbu dėmesys - net per tuos pokalbius nėra kada varžtus prisukt. Prisimenu kai žiemą stovėjau ir stabdžiau važiuojančias pro šalį mašinas, kad padėtų ir nė viena nesustojo. O vėliau, pravažiavęs kaimynas prisipažino, kad matė, bet galvojo, kad aš ten šiaip sau tą ranką kilnoju.Ir ką gali tada pasakyt? O čia net nepatogu - tiek dėmesio.
Sekančios dienos etapas – vietinės grožybės. Apie Bavariją skaitykite knygoje "Žydrojo dangaus kraštas Bavarija"
Ryte vėl oras puikus, tad vėl lendame į Austriją. Šiandien mūsų laukia Kriml krioklys ir Lichtenšteino tarpeklis.
Vaizdai pakeliui tokie gražūs, kad net nežinai kur žiūrėti. Pro medžius šmėkšteli smaragdinis Achensee ežeras. Stojame, fotografuojame, žavimės ir negalime tuo pasisotinti.
Toliau kelias veda aukštyn į kalnus. Vingiuojam vis aukštyn ir aukštyn, ir aukštyn, ir aukštyn - ir galo nesimato. Mus lenkia motociklininkų grupės. Artėjame prie Gerlos perėjos. Žiema ji uždaroma ir nenaudojama, nes įkalnės labai labai stačios. Ši kelio atkarpa mokama ( 7,5 Eu) , tačiau aplink esantys vaizdai verti tiek ir dar šimtą kartų tiek. Tai reikia pamatyti savomis akimis – joks fotoaparatas, jokia kamera neparodo to, kaip yra iš tikrųjų.
Eilinį kartą stojame grožėtis aikštelėje. Iš čia tolumoje matosi Kriml krioklys.
Tiesiog prisiverčiame važiuoti iš šios kaustančio grožio pasakos. Ir įsitikiname, kad mandagumas kalnuose ne visada geras dalykas. Įleidžiame prieš save iš žemesnės aikštelės pusės išvažiuojantį automobilį. Nereikėjo taip daryti, bet šaukštai po pietų. Įkalnė labai stati, o jis visą laiką važiuoja nuspaudęs stabdžius. Aplenkti neįmanoma, tad bandome ir kiek atsilikti, ir kitokius būdus, tačiau mes lekiame nuo kalno kur kas greičiau, tad vėl reikia stabdyti. Kaladėlės net garuoja. Laimė krioklys jau nebetoli.
Šalia krioklio parkavimas nemokamas. Bilieto kaina 2.50 Eu. Daugybė apžvalgos aikštelių šalia serpentinais vedančio tako leidžia gėretis puikiais vaizdais. Šį kartą mūsų grupė vieningai eina su žaliomis kepurėlėmis, ant kurių užrašyta „Lietuva“. Prie kepurėlių turėjome ir žalius marškinėlius, tad nepastebėti nelikdavome.
Iki pat krioklio viršaus nenueiname- pritrūksta jėgų. Atrodo ir taip diena iš dienos ropojame kalnais, bet čia nelengva. O vietiniai senukai ropščiasi pasikaustę lazdomis į tą kalną, atrodo net neuždusdami. Pakeliui sutikome pagyvenusią ponią su kvėpavimo aparatu atkakliai lipančią aukštyn. Tikras stebuklas.
Bet kokiu atveju, gali lipti ar ne, verta čia atvykti. Galima pasislėpus po neperšlampamu apsiaustu sėdėti apačioje prie krioklio ir pasinaudoti natūralia galimybe pakvėpuoti vandens prisotintu oru. Nereikės jokių sanatorijų
Mes irgi jungiame kiekvienas savo pavarą ir judame aukštyn. Vaizdai svaiginantys, kojos tarsi vatinės, organizmas sako stop, bet kur čia stosi – tik pirmyn. Apačioje gavę dozę vandens jonų, jų dar gauname ir apžvalgos aikštelėse.
Užlipame pusę kelio ir sukrentam ant didžiulių akmenų palei upelį. Gyvenimo gėris. Gulinėtum ant tų akmenų iki sutemų.
Tačiau pažiūrėję į laikrodį matom, kad dar galime spėti apžiūrėti visai netoli esantį Lichtenšteino tarpeklį. Pakylame nenoriai, bet žemyn lekiame sparčiai. Nulipti vienas smagumėlis .
Į tarpeklį spėjame (bilietas 4 Eu) . Dar vienas gamtos stebuklas, tik jau čia daugiau žmonių padirbėta, kad būtų galima tuo stebuklu gėrėtis. Lentiniai takeliai už kiekvieno posūkio atveria vis gražesnius vaizdus.
Ir vėl viską vainikuoja krioklys. Lankome vieni iš paskutiniųjų, tad žmonių vos keletas.
Grįžtame jau temstant gavę neįkainojamo grožio porciją.
Gaunu žinutę iš mūsų draugų pas kuriuos nakvojome. Jie jau Italijoje ir jau spėjo aplankyti Merano sodus, kuriuos ir mes planavome. Ir ne tik juos. Normaliu žingsniu vaikštant užtruko 5 val. Prasideda apmąstymai: „zapaskės“ nebėra, kaladėlės pasvilintos, o važinėti dar reikės ir reikės, plius mūsų planuotas Italijos maršrutas apima 500 km, o juk norisi ir pažiūrėti, o ne tik visą laiką važiuoti. Ir išvažiuoti dar kitą dieną reikia anksčiau. Be to, likusi kolektyvo dalis nemačiusi Neušvanšteino pilies, o mes gi visai šalia. Tad po visų už ir prieš, Italija lieka sekančiam kartui.
Ryte užvažiuojame
aplankyti Oberramergau miestelį, kurio mes praeitą kartą taip ir neaplankėme.
Vėlgi- miestelis pasaka ( tapyti namai, jaukios gatvelės, upelis, mielos
parduotuvių vitrinos ), siūlantis begalę medžio suvenyrų. O jau bažnyčios grožis viduje
Mašiną pasistatėm tik įvažiavę į miestelį prie parduotuvių kompleksiuko. Įdomiausia iš jų- prekės po 1 eurą. Kaip šarkos sulendam į ją - pilna visokių nesąmonių, sąmonių ir įdomybių. Visokias kaukes ir kepures, matuotis tiesiog būtina.
Vėliau moteriškes
išleidžiam prie pilies. O patys patraukiam į už kelių kilometrų jau lankytą, ir
labai mielą Fuseno miestelį. Pabandome parkuotis požeminiame garaže, bet kokia
siauruma įvažiavimų posūkyje. Net paprastos lengvutės iš karto neužsuka. Labai
jau gaila pasidaro savo mašiniuko, tad sumokam eurą už sugaištą garažo laiką ir
pasistatom kiek toliau lauko aikštelėj. Fusene kelias valandas leidžiame
teisingai. Kaip gera slampinėti gatvelėmis be jokio tikslo atrandant vis naujus
užkaborius, įlisti į kiemus, įkišti nosį ir apžiūrėti barus. Įsilyja – bet
pasislėpus po kavinės skėčiu galima stebėti
miestelio gyventojus – vaikas po gretimu
skėčiu graužiantis skanumyną, mergina ant dviračio rankoje laikanti
skėtį, diedukai su šunimis, sulyti turistai - kai kurie labai juokingi, gatvės
pardavėjai, juodas katinas, sugavęs nasruose paukštelį...
Lietus kiek aprimsta,
tad tingiai slankiojam toliau, kol pradeda darytis šalta. Nuskubam į bulkutinę,
kurią matėm praeidami netoli mašinų stovėjimo aikštelės. Kas gali būti būti
geriau už didelį salotinį puodą karštos kavos, dideliausią bulkutę su vyšniomis
ir dar pačiam prisipilti mineralio iš čia pat esančio krano. Atsišliejus į
malkomis nuklotą sieną ir begurkšnojant kavą stebėti toliau miestelio gyvenimą
pro plačiai atidarytas duris ir nepaliauti
stebėtis taip šiltai ir natūraliai aptarnaujamais bulkučių pirkėjais. Dankeeee,
dankeee, vis skamba nuo prekystalio, bet taip namiškai, jaukiai...
Galų gale pasiimam savo moteriškių kompaniją.
Sulytos, bet patenkintos. Stojam dar nufotografuoti pilies iš toliau. Ir čia
pirmą kartą mums papypsi pravažiuojantis lietuvių automobilis. Mūsų vėliavėlė
matosi iš tolo, tad neliekam nepastebėti. Grįžtame kiek anksčiau- juk reikia ir
daiktus susidėti ir pailsėti. Ryt važiuosime likusiam laikui į Austriją.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą