2011 m. liepos 5 d., antradienis

Senoji Europa su gurmanišku prieskoniu ( II dalis )

Ankstesnė pasakojimo dalis čia 
9 val.ryte pajudame link Bavarijos. Pro Hradec Kralove link Prahos, Pilzeno, į autostradą link Regensburgo ir žemyn link Passau. Oras keistas, tai lyja, tai saulė šviečia. Šį kartą vėl įvažiuojant į Vokietiją pliaupia kaip iš kibiro, svarbu, kad neilgai. Labai nemalonu, kai taškosi nuo kitų mašinų daugiau negu lyja. Lauke karšta. 
Pasiekę Passau, važiuojame link senamiesčio ir parkuojamės požeminiame garaže pačiame senamiestyje. Passau jaukus miestas. 



Dairantis nuo tilto, vienoje pusėje ant kalno iškilusi buvusi princų- vyskupų pilis, kurioje dabar įsikūręs muziejus, kitoje pusėje senamiestis su iškilusiais žaliais Šv. Stepono katedros bokštais, bei prie jų prisiglaudusia senąja rotuše.

Upe plaukia laivai - galima paplaukioti ir apžiūrėti miestą nuo vandens. 
Įdomiausia miesto dalis, kur suteka trys upės Dunojus, Inas ir Ilsas. Senamiestis pasibaigia gražiu pusiasaliu skalaujamu upių, kurių sutekantys vandenys kurį laiką nesusimaišo tarp savęs, o teka greta vienas kito nuspalvinti skirtingomis spalvomis. Neveltui Passau vadina bavariškąją venecija.


Palei upę, pasiėmus puodelį kavos ar bokalą alaus galima tingiai leisti laiką dryžuotose aukštose pliažo kėdėse arba tiesiog nusnausti hamakuose. Gaila, kad neturime laiko tinginiavimui ir pasyviam stebėjimui. 


Ant Ino upės kranto baltuoja Shaiblingo bokštas- likučiai miestą juosusios sienos. Vaikštant siauromis vingiuotomis gatvelėmis pateksime prie Šv Stepono katedros, kuri didžiuojasi didžiausiais Europoje vargonais.


Pro rotušę nusileisime į krantinę palei Dunojų, kur gausybė išsidėsčiusių kavinaičių kviečia prisėsti ir pasigėrėti nuostabia miesto panorama. Lygiagrečiai krantinei vinguriuoja siaura, bet linksma menininkų gatvelė.

Šalia stiklo muziejus.

Pora valandų ir traukiame į šios dienos nakvynės vietą. Šį kartą nakvosime pas draugus. Įdomiausia, kad su šeimininke susipažinau belandžiodama po internetinius rankdarbių portalus. Lietuvaitės ir vokiečio šeima širdingai sutinka mus visus priimti. Tikras stebuklas. Džiugu, kad prieš metus nors ir vienai dienai, bet gyvai susitikome ir pabendravome, kai jie patys lankėsi Lietuvoje.O dar smagiau, kad sutiko pas save nakvynei primti šitiek žmonių, nors už poros dienų patys išlekia atostogaut į Italiją . 
Išvažiuojant iš Passau girdisi kažkoks keistas garsas palei užpakalinius ratus, tačiau vėliau jau garsas nebe toks stiprus, tai labai to reikalo ir nesureikšminame. 
Artėjame link Ering miestelio, kur šį kartą apsistosime. Įdomu kaip mus priims, juk užgriuvame nemaža kompanija. Tačiau į mobilų gaunu žinutę, kad mūsų laukia ir jau nuo pietų stovi balkone ir mojuoja mums rankšluoščiu, kad tik nepravažiuotumėm. Dangus niaukiasi vis labiau, artinasi smarkus lietus, o mes vis skaičiuojam paskutinius kilometrus iki namų. Klaidžioti neteko, tad iš tikrųjų matom nuo namo mums mojant ir jau visai atsipūtę įdardame į svetingą kiemą. Nemažas gėlėmis nusodintas šeimininkės puikiai prižiūrimas sklypas, verčia spragsėti fotoaparatais.


Nustebina šeimininko didoka kolekcija prizų gautų už šaudymą. Ant namo saulės kolektoriai. Sprendimas tinkamas- imi paskolą, krauni kolektorių ant stogo, o vėliau dalį energijos triguba kaina parduodi valstybei. Taip nesunkiai pasidengi paskolą. 

Įdomiausias dalykas kelionėse pabuvoti vietinių namuose, pasikalbėti, pavakaroti kartu už stalo. Klausimų tūkstančiai..... tačiau nėra kada kalbėti laukia vakarienė. OOOoooo – tokio kiekio maisto nesitikėjom nė vienas. Tarsi mūsų ne 6 , o visi 16. Kadangi lyja, grilio šį vakarą nebus, užtat ant stalo statomas kibiro dydžio puodas su padažu ir bliūdai išvirtų spageti. Skonis nenusakomas- apsivalgymas ir tiek.
 

Tačiau tuo dar viskas dar nesibaigia- lietus praūžia smarkus, bet trumpas, todėl esame kviečiami toliau vakaroti verandoje.
Šį kartą pas mus ateina ir šeimininko mama- ji gyvena žemutiniame aukšte. Garbaus amžiaus moteriškė turi nuostabų hobi -vabalų, drugelių ir visokių smulkmių fotografavimas. Įspūdingos, kokybiškos nuotraukos tiesiog pakeri. Vėlgi prie alaus nešamos mažytės dešrytės, sūris ir dubuo....... „ žemės obuolių sūrio“. 


Dubenyje kažkas balto – nesuprantamas reikalas. Siūloma kabinti su šaukštu ir tepti ant duonos. Kas gi tai? Ogi šaltos sugrūstos virtos bulvės maišytos su grietine, grietinėle ir pjaustytu svogūnu. Patikėkit- labai labai skanu, kraunam į savo stalčius vieną riekę po kitos. 
Jogos pratimų šalininkės nusprendžia atsimokėti už nakvynę pamokydamos šeimininko mamikę nesunkių pratimų gulint ant kilimėlio. Ne paslaptis, kad žmones su amžium pradeda kamuoti visokios bėdos, tad tie lengvi pratimai visai neblogai. „ Žuvytė“, „dvesiantis tarakonas‘ - mums atrakcija, juoko pilna veranda. 
Sutemsta , tačiau vaišės tuo nesibaigia - pasiūlomas namų gamybos kiaušininis likeris su ledais. 
Vyksta apsirijimas gryna ta žodžio prasme. Sunkiai pakylame nuo stalo...... 

Pusryčiaujame jaukioje verandoje, kraunamės daikčiukus, aš dar su šeiminke sukrentu trumpam pašnekėt ant lovos – juk kalbų būtų be galo be krašto, jeigu laikas leistų....
Riedame link Austrijos, ten pigesnis benzinas –mūsų svetingi draugai lygiai taip pat rekomenduoja nesipilti Vokietijoje, nes brangiau. Ir patys vokeičiai gyvenantys pasienyje taip daro ir nemato tame jokio kriminalo. 
Bevažiuojant vėl girdisi vakarykštis keistas garsas. Degalinėje pabandome išsiaiškinti kas atsitiko. Ėgi, negeras reikaliukas - išlindo rato kordas- reikia keist. Kol iškrauname daiktus, kol pakeičiam, kol viską sukrauname - nuplaukia mūsų planuotas objektas - Burghausenas . Tad negaišdami sukam link Konigssee ( Karališkojo) ežero – didžiausios Berchtesgadeno žemių įžymybės, tyvuliojančio 600 m virš jūros lygio, ilgis 8 km. Prieš kelis metus buvo bandyta čia surengti Olimpines žaidynes, tačiau labai stipriai tam pasipriešino Vokietijos gamtosaugininkai. 

Orelis nekoks, debesys visai žemai ir atrodo, kad tuoj pradės lyti. Vėsoka, bet planuoto paplaukiojimo Konegssee ežere neatsisakom. Parkingas visai netoli prieplaukos. Už parkavimą apsimoka mokėti už visą parą (4 eu). Prieplaukoje perkame bilietus (16 eu – čia kaina iki galutinio taško ir grįžimui) ir laukdami kol laivelis pajudės, grožimės miestelio ir pakrantės vaizdais. 

Apie Bavariją skaitykite knygoje "Žydrojo dangaus kraštas Bavarija" 

Įsigijus bilietą galima išlipti bet kuriame sustojime, pasivaikščoti aplink ir plaukti toliau sekančiu laiveliu. Laiveliai kursuoja kas pusvalandį.

  Išplaukiame. Ežerą supa kalnai, kuriuos šį kartą kloja sunkūs, žemi debesys, tačiau vis tiek labai gražu. Kriokliai, uolėtos pakrantės, nuostabios įlankos.  Vyriškoji mūsų komandos dalis labai nori pamatyti visam gražume Watsman kalną, tačiau nei dabar, nei vėliau jo noras neišsipildo. Nieko, reiškia reikės čia sugrįžti dar kartą.

 Kiek paplaukus laivelis sustoja ir palydovas iškišęs ragą sugroja nuostabią giesmę, kuri atsimuša aidu į kalnus. Anksčiau šioje vietoje buvo šaudoma iš parakų užtaisytų ginklų ir aidas atsimušdavo net 7 kartus . Dabar vinguriuojamą melodiją aidas atneša vieną arba du kartus priklausomai nuo oro sąlygų. 


 Plojimai, per laivelį pereinama su ištiesta kapitono kepurę- renkami pinigėliai už koncertą. Kadangi mes apie šį koncertą žinojom, tad tam reikalui pasiruošėm kai ką kito. Pinigėlį įmesti kiekvienas gali, o mes nuo mūsų grupės įdėjome nedicką „Starkos“ buteliuką, palydėdami mūsų šios kelionės šūkiu:“-O mums- ATOSTOGOS !“ Patenkinti ir kapitonas, ir jo kolega.

 Tolumoje matosi Šv. Bartolomėjaus raudonieji bažnyčios kupolai. Šioje prieplaukoje išlipa daugiausia turistų.  Čia galima paskanauti šviežiai rūkytos žuvies, apžiūrėti Šv. Bartolomėjaus bažnyčią, nediduką muziejų, pasivaikščioti įvairiais pasivaikščiojimui skirtais takais, pasigėrėti ežero panorama nuo pakrantėje pastatytų suolelių. Palei ežerą vėjas stiprus ir ganėtinai šaltas, tad kiek prasieiname ir sukame atgal.

  Kaip tik spėjame į po pusvalandžio atplaukusį laivelį. Kelionė tęsiasi toliau iki pat Konigssee ežero galo. Nuo čia takeliu galima nueiti iki Obersee ežeriuko. Iš kairės tarp akmens luitų įsikūręs restoranėlis, dešinėje tolėliau matosi trobelė su besiganančiom šalia karvėm . Medinė nuoroda kviečia užeiti ir paskanauti kaimiškų valgių.  

Vaizdingu taku patenkama prie Obersee. Visur pastatyti suoleliai pasigrožėti nuostabiais vaizdais. Ežeriukas apsuptas kalnų, pakrantės nuklotos samanomis apaugusiais akmenimis. Gražu iki išprotėjimo. Tolumoje matosi krioklys, iki kurio galima nueiti takeliu palei ežerą. Kadangi atvykome po pietų, tai iki pat krioklio neiname,  tik iki laiptelių per olas, kuriais toliau galima pasiekti krioklį.

Sukame atgal ir traukiame link namelio su aplink besiganančiomis karvėmis Jų varpų skambėjimas lydi čia visą mūsų viešnagės laiką. Prie pat namelio ganosi keli visiškai nebaikštūs veršiukai. Drėgnom noselėm baksnoja į rankas ir prašosi pakasomi.

  Šalia namelio jaukiai dryžuotais kilimėliais užkloti suolai kviečia prisėsti ir pasivaišinti tuo, kas čia vietoje gaminama. Tai pienas, grietinėlė, sumuštiniai su sūriu ir kumpiu. Simpatiška šeimininkė pasiūlo produktą, apie kurį nebuvome radę informacijos internete – vietinis šnapsas- dviejų rūšių. Vienas bespalvis, kitas tamsios gintaro spalvos. Kvepia, o skonis ypač rusvojo- pasakiškas- atrodo geri gėles.

 Mano svajonės išsipildo. Imu puslitrį pieno ir sumuštinį su sūriu. Žinau, kad šituose kraštuose pienas labai skanus, bet čia atrodo gertum ir gertum. Aplink kalnai nukloti debesimis, rieduliai, gėlės,  ežeras, karvių varpelių skimbčiojimas. Gyvenimo pasaka. Ir maži karviukai atėję prie pat tvoros ir norintys draugauti. Nesinori niekur iš čia judėti

 Tačiau laiveliai plaukia tam tikru grafiku ir reikia į juos spėti. Grožėdamiesi vaizdais grįžtame į miestelį Shonau am Konegssee, kur palikome automobilį.. Pakeliui kviečia suvenyrų parduotuvėlės, o pusbrangius akmenis galima pirkti karučiais. 

Vykstame į nakvynės vietą Kochel am see. Taip taip, čia jau buvome. Netgi užsisakėme butus pas tą patį šeimininką. Gauname vieną dviejų kambarių , kitą trijų kambarių butą. Čia nakvosime 5 naktis ir žiūrinėsime viską aplinkui. Pakeliui sustojame nusipirkti maistelio pusryčiams -juk turėsime ir virtuves. Ir eilinį kartą kažkodėl įkyriai pradeda lįsti idiotiški kainų, PVM klausimai. Prasideda nevalingas lyginimas tarp uždarbių ir kainų parduotuvėse pas mus ir čia.
Kita diena skirta Tirolio lankymui. Austrija juk visai čia pat. Sekanti diena apniukusi. Beveik visą laiką geras oras mainėsi su nelabai arba net lietingu. Kalnuose oras keičiasi nesiklausdamas niekieno nuomonės. 
Pakeliui sustojame toje pačioje vietoje prie Walchensee ežero- ir beveik tokia pačia nuotrauka įamžinama nuostabaus grožio vieta. 


Užsukame į Mittenvald miestelį.  Pereitą kartą pabuvome labai trumpai, todėl norisi dar kartą aplankyti atvirutinį Bavarijos miestelį. Nuostabios jaukios gatvelės padabintos tapytais  namais, tikra atgaiva akims. Einant pasivaikščioti nešdavomės lietuvišką vėliavėlę, tad neužilgo mus užkalbina čia jau metus gyvenanti lietuvė. Smagu žmogui mus čia matyti, o tuo labiau pasikalbėti – mums irgi. Linksmiausioji atsisveikinimo dalis sakinys: - „ Žinot, brangu čia viskas, bet Lietuvoj, man atrodo, dar brangiau .“  

   Nelabai man patinka greiti pralėkimai pro miestelius, kai negali tiesiog iš šono nors ir neilgam prisėst kur nors ir stebėti kaip teka miestelio gyvenimas.  Užteks vaikščioti- krentam į kėdutes italo kavinėj ir užsisakom puodelį kavos. Šalia teka pilnas turistų, bet tingus  miestelio gyvenimas. Nereikia nieko kalbėti tik stebėti...

 

Riedame link Insbruko. Šį kartą neblogai pasviliname stabdžių kaladėles. Tokios nuokalnės 16% dar neteko įveikti. Rūksta visi keturi ratai. Ir ne tik pas mus, bet ir pas vietinius, nes kelias pilnas automobilių ir turi taikytis prie jų važiavimo. Kvapelis nekoks, bet iš esmės atrodo viskas gerai. Užtat vaizdai aplink nuostabaus grožio, visi sustojame pasigrožėti, tuo pačiu ir mašina pailsi. Atvykstame į Insbruką. Miestas gražus ir neklaidus. Oras tampa fantastiškas. Lendame į senamiestį – Auksinis stogas sugalvotas imperatoriaus Maksimiljano , Šv. Jokūbo katedra, imperatoriaus rūmai, kapas, iškabos, iškabos.... Nupėdinam į kitą pėsčiųjų zonos pusę, link obelisko, bet ten ne taip jauku kaip senojoje dalyje, tad dalis mūsų grupės sugrįžta tenai, o dalis eina pasižiūrėti Triumfo arkos. Jaukios siauros senamiesčio gatvelės, pilnos suvenyrų, mažytės delikatesų parduotuvėlės, mikroskopinės kavinukės. Galima matuotis įvairiausius parduodamus skrybėliukus, džiaugtis nevaržoma miesto dvasia, pailsus prisėsti bet kurioje pakeliui esančioje bažnyčioje ir tiesiog be minčių paklajoti akimis nuostabiais skliautais. Vėliau parymoti ant upės turėklų, žvelgiant į miestą supančius kalnus. Miestai su upėmis visada turi romantiškos dvasios.

Pakeliui į požeminį garažą užsukame į turgų . Perkam daržovių- jų čia gausybė. Gėlių taip pat 

Toliau sukame vairą į Swarovskio muziejų. Esame visai šalia, tad aplankyti šį prieštaringai vertinamą muziejų visai įdomu ( bilieto kaina 9,50 Eu, dirba kasdien 8-19.30 val.). Nežinau kaip kam, bet man patiko tas iliuzijų, vaikystės pasakų ir technikos šou. Akims ir ausims begalė pojūčių. Vien ko verta žalioji galva apsupta fontanų ir muziejus įkurtas po žeme. 


Tik įžengus vestibiulyje alsuoja medūzinė liustra padaryta iš daugybės svarovskių, puikuojasi pats didžiausias organinis kristalas. 


Toliau prasideda šou: mechaninis teatras sukuriantis tikrovės iliuziją tarp mechanikos ir žmogaus , kristalo soboras, kur savo atspindį gali matyti 595 veidrodžiuose- jautiesi tarsi kaleidoskope, kristalų teatras- judančios figūros, įvairūs koridoriai, rebusai. 


Harmonijos pasaulyje skamba Džesi Norman stebuklingas balsas, nevalingai kviečiantis prisėsti ir pasiklausyti jos atliekamos arijos. Atspindžiai, kristalų miškas ir t.t Tačiau ilgiau pavaikščiojus tamsiose salėse pradedi ilgėtis šviesos. Gali ir klaustrofobija išsivystyti.Pagaliau šviesioji salė, kurioje išdėstyta swarovskio istorija. Išėjimas iš muziejaus , kaip ir daugelyje kitų- per parduotuvę. Išėjus galima pasivaikščioti po parką, pabandyti pereiti žaliąjį labirintą. 

Grįžtame labai gražiu keliu palei Tegernsee ežerą. Maniškis „Štirlicas“ atradęs internete įdomią vietelę, kviečia mus sustoti ir pasistiprinti. Visada atviras lankytojams „ Braufstuberl“ baras ( Tegernsee, Schlossplatz 1), su šalia esančia alaus gamykla. Didelėje mašinų stovėjimo aikštelėje pilna automobilių. Šalia ežero vyksta šventė, o baras net ošia nuo lankytojų . Tupiame ir mes į tą minią. Vėlgi- alus ir, privalomai dešrelės. 

Kaipgi be jų- juk Bavarija garsėja dešrelėmis. Imame visas skirtingas ir paskui ragaujame vieni iš kitų. Šį kartą užsisakau ganėtinai aštrių- Original Schnapswurst su bulvių agurkų salotomis. Salotos iš šaltų stambiai pertrintų bulvių ir agurkų labai gardžios ir neblogai nugesina dešrelių aštrumą. Kai kas užsisako dar nematytos sriubos sultinį su kepenėlių knedliku, bet skoniu nelabai patenkinti. 


Sėdime toje minioje ir nepaliaujame gerėtis jų mokėjimu nešioti savo tautinį kostiumą. 


Pavalgę pasivaikštome prie ežero ir neskubėdami, besigrožėdami pakelės vaizdais traukiame namo. 

Bus daugiau ..... :):)))))

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą