Arūnos kelionės ir rankdarbiai: Saidės pažintinis takas, Ausiutiškių regykla, Paneriškių regykla

Vietų, kurios netoli namų, lankymą dažnai atidedam vėlesniam laikui. Juk šalia, visada spėsim. Lygiai taip atidėliojom Saidės upelio pažintinio tako lankymą. Tačiau derinant norą aplankyti naujas vietas su nenoru belstis kažkur toliau, nusprendėme, kad laikas pasižvalgyti būtent ten.◱

Rytas nors ir džiugino saule, tačiau žvarbūs vėjo gūsiai privertė paskubinti žingsnį link automobilio. Pasižvalgymai prasidėjo nuo toliausio šios dienos lankytino taško –Ausiutiškių regyklos (54.776045, 24.93702). Neįtikėtina – toliausio, tik 30 km nuo Vilniaus.

Išsukus iš autostrados link Lazdėnų, neužilgo tenka dardėti akmenimis grįstu grindiniu, kuris netrukus baigiasi. Toliau veda žvyrkelis, nuo Bražuolės poilsiavietės virstantis miško keliuku apsuptu išlakių pušų.

Regykla dabar sutvarkyta - įrengtas apžvalgos bokštelis, šalia padaryta laužavietė.

Vėjas vis dar šaltas, tačiau įspūdingų vaizdų negadina. Nuo aukšto skardžio atsiveria Neries slėnis. Šioje vietoje Neris, tarsi viliodama, metasi į šoną, suformuodama dailią Velniakampio kilpą. Šviežia lapija kol kas neužstoja vaizdo į upę, tad galima ja pasigrožėti tarsi paveikslu neužlipant į bokštelio viršų.

Riedant atgal, nusukam į šoninį miško keliuką vedantį link Pinyklos šaltinio (54.767909, 24.939297). Neries regioniniame parke randama 15 šaltinių. Šiose apylinkėse seniau gyveno du užkalbėtojai, gydydavę ir žmones, ir gyvulius, bei nebrokydavę šio šaltinio vandens. Pasakojama, kad jo vanduo stebuklingas, gydo skaudančias akis, o ir plastinių operacijų neprireiks, jei prausies šio šaltinio vandeniu. Manoma, kad stebuklingų galių šaltinis įgijęs, nes jo vanduo teka į rytus – link tekančios saulės.

Sustojom.... tas pavasarinis miško kvapas... ir kaip tik nuo šaltinio atlingavo dviese. Ne, ne žiniuoniai, o vyras su dukra, nešini pilnomis vandens talpomis. Gydyti gal negydys, tačiau vandenį sunaudos pagal paskirtį.

Rodyklės nuveda į daubą. Šaltinėlis nučiurlena žemyn, nusinešdamas savo stebuklingas paslaptis.

Nusiprausiam ir mes šaltinio vandeniu- kas čia žino nuo ko gali pajaunėti 😀 Pinyklos vanduo be galo švarus, tad drąsiai galima piltis ir neštis namo.

Link Saidės pažintinio tako (54.719949, 25.043197) dardame senuoju akmeniniu grindiniu iki Rykantų. Toliau link Stirnių nuriedame per buvusius „sodus“. Už Vosyliukų keliukas nelabai džiuginantis. Duobė duobėje – mažos ir jų be galo daug. Taip bežaidžiant „slalomą“ netrukus tarp pušaičių sutavaruoja mėlynas ženklas „Reabilitacijos centras „Aušveita“ ir pakelėje stovintys išdaužytais langais buvusio centro raudonų plytų pastatai.

Tai pakankamai nauji pastatai - statyta 1990 m. “Vilniaus Vingio” gamyklos vaikų stovyklai įrengti. Tačiau po keletos metų gamykla visą kompleksą pardavė ir čia įsikūrė reabilitacijos centras „Aušveita“, kuris lygiai taip pat nesugebėjo tvarkytis ir jam buvo paskelbta bankroto byla. 2006 m. keli verslininkai, tame tarpe ir „Elguva“ bei „Vilniaus vandens parkas“ įsigijo šį centrą, žadėjo prikelti naujam gyvenimui. Obettačiau nieko neišėjo, prasidėjo teismai, įvairūs skandalai, kol turtą perėmė Turto bankas. Tačiau pastatų kompleksas jam visai nerūpi, pastatai yra akyse. Atseit stebimi..

Tiesa, vienas iš jų sutvarkytas ir paverstas tvarkingu gyvenamuoju namu.

Iš tikrųjų tai centrą apžiūrėjome grįždami. Tačiau nenorint baigti pasakojimo liūdna nata, dabar parodysiu ką pamatėme. Nors visur kabo lentelės „Privati valda“, tai nesutrukdė prieiti arčiau. Buvę gyvenamieji korpusai stūkso išdaužytais langais ir nutrupėjusiais balkonais, kuriuos bando paslėpti ant jų jau įsikūrę berželiai.

Įėjus į vidų matosi, kad čia kartais įsikuria neaiškaus plauko veikėjai. Viename iš pastatų židinys- turėjo būti jauku.

Pats didžiausias – buvusi valgykla, kartu su poilsio centru.

Viduje po kojomis sugrikši sudužę stiklai. Žingsnių aidas pasiklysta erdvėse ir išbėga per išdaužytus langus. Nejaukumo ir net kažkokio pavojaus jausmas persekioja kiekviename žingnyje.

Šalia pastato mėtosi, išbarstyti tarsi bėgant nuo gaisro, darbuotojų atostogų prašymai, įsakymai dėl priėmimo į darbą.

Gaila ir liūdna - buvo gera sanatorija puikioje vietoje, su lauko baseinu, gerais specialistais...

Iki Saidės pažintinio tako vos kelios minutės. Šone palikus Stirnių piliakalnį ir pravažiavus tiltelį galima iš karto parkuotis. Dangų remia senutėliai gumbuotašakiai ąžuolai.

Nuostabiai gražus takas – nesvarbu į kurią pusę eisi, vis tiek apsuksi ratą. Sraunus Saidės upelis nugarma per didžiulius akmenis ir suvirtusias medžių šakas.

Šviežia pavasarinė besiskleidžiančių lapelių salotinė žaluma, samanų šiltai žalia, tamsi žolės žalia- beveik visi žali atspalviai.

Piliakalnio papėdėje stovi medinis koplytstulpis profesoriui R. Kazlauskui, kuris ir atrado šį piliakalnį jo papėdėje aptikęs aukurą primenantį akmenį ir ėmęs dairytis čia kažkada gyvenusių žmonių pėdsakų. Taip buvo rasti ir senoviniai gynybiniai įtvirtinimai. Man juo labiau malonu matyti profesoriaus pavardę, nes teko garbė mokytis pas šį be galo įdomų ir žingeidų žmogų. Pas retą dėstytoją studentai neateidavo į paskaitą tik dėl labai rimtų priežasčių

Į Stirnių piliakalnį veda laiptukai. Tačiau jų būklė visai nekokia. Vietomis baisu, kad neįlūžtum, o ir pakopų visų nėra. Piliakalnis viršuje gana platus - atsiveria vaizdai į Neries regioninio parko miškus.

Nenorėdami leistis išlūžusiais laiptais, nusileidžiame ožkų taku piliakalnio šone - saugiau ir paprasčiau.

Miško takeliu nupėdiname link Neries iki Saidės rėvos.

Nuostabiai graži dideliais akmenimis nusėta santaka. Neužšalanti, žiemą ji pasidengia sluoksniuotais ledo kanjonais.

Tolėliau Neryje salelė. Bandome pakrante eiti link jos, bet keliukas tampa labai šlapias, tad nesinori murkdytis purvyne. Šalia salelės vienoje vietoje kunkuliuoja vanduo. Ten, pasislėpęs po Neries vandeniu, stūkso akmuo Raudonikis, savo laiku labai trukdęs sielininkams.

Čia taip gražu, kad besigrožėdama, net nepastebiu žole šliaužiančio žalčiuko. Jei ne vyro perspėjimas, gal ir užmynus būčiau. Tikras gražuolis. Galvojau paimti ir paglostyti… Ar žinot kokia glotni jo “skūrytė”? Tačiau pakelta iš baimės maža galvutė primena, kad jam baisu. Tiek to, tegul šliaužia, bet prieš tai papozuoja porai kadrų.

Parpėdinam stovėjimo aikštelės. Netoliese ant akmenų įsikuriam piknikėliui. Oras sušilo (kas reta šį pavasarį), tad vienas malonumas pasėdėti saulė atokaitoje. Gurkšnojant kavą pamąstom, kad reikės čia sugrįžti dar ne kartą …..

Sugrįžom rudenį/// Už lango lapus barstė lapkritis. Dienos trumpėjo akyse. Prie upelio drėgmė skverbėsi į kaulus, bet medžių auksas vis dar džiugino.