Kiekviena kelionė automobiliu turi savo žavesio ir prieskonio. Vasara, mėlynu dangumi nubėga pūkuoti debesų kamuoliukai - mėgaujies laisve pasirinkti kada ir kur sustoti, kurioje gražioje vietoje išgerti puodelį kavos. Ypatingai ji skani išsvajotose vietose...
1
diena
O numeryje pakeliamos taurės su gardžiaisiais saldainiais. Miegą saugo prezidentai)))
2
diena
2000 metų trunkanti
kurortinio miesto istorija prasidėjo nuo imperatoriškos vasaros rezidencijos.
Puošnūs namų fasadai traukia žvilgsnius. Dabartinės maro kolonos vietoje buvo
rastas romėniškas akmeninis suolas.
3 diena Poilsio diena nuo automobilio. Reikia apžiūrėti mūsų miestą.
Koper šimto saulių, puošiančių viduramžių Venecijos rūmus, miestas. Juk ir miesto herbas - saulė žmogaus veidu. Titovo aikštę supa pastatai baltais fasadais: Pretorijų rūmai, Lodžijos rūmai. Nuo 1846 m. iki šiol Lodžijos rūmų pirmame aukšte veikia kavinė. Aukštyn į žydrą dangų šauna Dievo Motinos Ėmimo į dangų katedros bokštas.
Siauros venecijietiško
stiliaus senamiesčio gatvelės išveda iki Preshernov aikštės. Jos puošmena Da
Ponte fontanas, sukurtas remiantis Rialto tiltu Venecijoje. Keturios vandens dievybės
spjaudosi vandeniu. Anksčiau šioje vietoje buvo akveduko, tiekiančio miestui vandenį,
pabaiga. Deja, nieko iš jo neišliko.
Pietums pasirenkama „Čevabdžinica Sarajevo 84“, kur siūlomas balkanų maistas. 15 eur už keptus pipirus ir dešryčių rinkinuką, kuriuos draugiškai trise pasidalinam. Ketvirta išdidžiai užsisako asmeninę porciją. Desertui ledų - pakrantėje „Kekec sladodledni vrt“. Nuostabaus skonio avietiniai ledai.
Oras kaista, laikas siestai. Kol užpuškuoji iki namų, tikrai norisi tik prigulti☺. Vakarop vėl galima leistis į miestą. Viena draugė užsinori nusimaudyti. Nusileidus į pliažiuką padus pakutena žolytė, bet į vandenį veda slidūs akmenys. Rizikuodama čiūžtelt veidu į jūrą vis tik nubrenda ir pagaliau palaimingai paplaukioja.
Reikia pakartoti avietinių ledų toje pačioje ledainėje. Draugės užsinori keptų žuvyčių „Monarček, ribja kantina in bar“. Aperol spritz čia 4,90 Eur. Aplink girdisi tik slovėnų kalba.
4
diena
Pagrindinė aikštė pavadinta Tartini kompozitoriaus garbei pilna besibūriuojančių grupių. Reprezentatyviausias pastatas – Rotušė, papuošta portiku su kolonomis ir Venecijos liūtu. Kampe namas su kampiniu balkonu pasakoja liūdną istoriją. Turtingas Venecijos pirklys atvykęs į Piraną, įsimylėjo vietinę merginą. Tačiau kažkodėl jis jos nenuvežė į Veneciją, o galėjo pasiūlyti tik nevedybinius santykius. Gandai pasklido po visą miestą. Tada pirklys nusipirko šį namą miesto centre ir ant fasado atnešė užrašą „Leisk jiems pasikalbėti“ ar kažkaip panašiai (šis užrašas įspaustas ant baltos plokštelės antrame aukšte - „Lassa pur dir“). Iš namo balkono mergina žvelgdavo į savo mylimojo laivą jūroje. Apskritai jos likimas buvo nepavydėtinas: gyventi tarp visuotinio pasmerkimo ir priekaištų ir laukti, kol likimas vėl atneš vėjuotą laimę į miestą.
Kyšulio gale stovi kukli XIII a. Šv. Marijos bažnyčia. Prie bažnyčios – neogotikinis XVII amžiaus bokštas ir švyturys, kur būtinai reikia užlipti (bilietas 2 eur). Į apžvalgos aikštelę pakilti nesunku, bet į bokšto viršų tenka ropštis per siaurą kiaurymę geležinėmis kopėtėlėmis. Aplink varpą sukasi vėjo gūsiai.
Siaurose senamiesčio gatvelėse ne taip karšta kaip atviroje krantinėje. Čia visą laiką persekioja itališka dvasia. Ir namų fasadų išvaizdoje, ir gatvių išplanavime, ir plevėsuojančiuose skalbiniuose. Gera jose klaidžioti, aptikti saldžiai miegantį katiną.
Viena gatvelė išlydi iki virš miesto iškilusios Šv.Jurgio bažnyčios. Raudoni miesto stogai glosto žvilgsnį. Gera matyti kai stogai tarsi vienalytis organizmas. Kitoje pusėje žvilgsniai nuskęsta jūros mėlyje.
Kol neskubėdami
atsigeriam, „Fritolin Pri Cantini“ ištuštėja. Gėrimus reikia užsakyti vienoje
patalpoje, o prie kito įėjimo langelio užsakyti maistą. Gėrimus atneša, o
maistui duoda kriauklę su numeriu. Kai
maistas gatavas, pasigirsta skambutis ir ant virvutės pakabinama žuvis su
numeriu. Skubėk pasiimti savo porcijos. Užsakytas grilintas jūros gėrybių
rinkinys. Būtent grilintas, o ne gruzdintas. Jau vien jo išvaizda puiki, o
skonis tiesiog TOBULAS. Vienos porcijos užtenka visiems keturiems.
Sočių žingsniai dar labiau sulėtėja, bet pastebi daugiau detalių. Katinas kaip miegojo, taip ir miega beveik nepakrutėjęs iš vietos. Dar keletas gatvelių ir trauki link autobuso. Viduje maloniai vėsu ir tai jau yra gerai. Vėl tenka kopti į kalną. Gera vakaroti balkone ir stebėti ant miesto besileidžiančias sutemas.
5 diena
Po daugybės vingiuotų
posūkių urvo sienos staiga išsiskiria ir atsiduri didžiulėje katedros dydžio
salėje. Olos šauna aukštyn pasimesdamos tamsoje. Ištisas požeminis pasaulis,
kurio egzistavimo tiesiog neįmanoma įsivaizduoti esant paviršiuje. Per bedugnę
veda geležinis tiltelis. Kiekvienas garsas ūžiančiu aidu atsitrenkia į šlapius
akmenis. Šį stebuklą sukūrė ne nykštukai, o Rekos upė per tūkstantmečius
ardydama minkštą kalkakmenį, sukurdama šias nuostabias sales. Virš tavęs apie
100 m nesuvokiamos erdvės, o po kojomis apie 40 m žemiau šniokščia nematoma
upė, kažkur subaltuoja krioklių kaskados. Mastelis tiesiog stulbinantis. Urvo sienose matyti seni
praėjimai ir laiptai, o toli priekyje šviečia kitų turistų grupių šviesos.
Kanjono arkos dingsta neperregimoje tamsoje, oras gaivus ir prisotintas
drėgmės. Karštu
vasaros oru dėl temperatūrų skirtumo kanjone susidaro rūkas. Tai prideda tam
tikros mistikos, bet ir apriboja matomumą. Žiemą oras skaidresnis.
Puikūs įspūdžiai apdovanojami skaniais pietumis „Gostinstvo mahnič marija Mahnič Kozina“. Pirmoje Slovėnijoje naminio alaus darykloje. Alaus daryklą savininkai pastatė įsigiję Bavarijos alaus daryklos Hochbräuhaus München (HBH), kuri buvo ir šiandien tebėra viena garsiausių Bavarijos alaus daryklų, alaus gamybos technologiją ir receptą. Čia siūlomi patiekalų rinkiniai, kur gali išragauti įvairių skonių. Ir vėl keturiems užtenka porcijos, kuri skirta dviems. Mėsų rinkinys sotus reikalas. Įdomu paragauti ir štruklji – toks suvyniotas koldūnas. Bet skoniu neypatingas. Užtat desertas kremšnita dieviško skonio. Jei galėtum, suvalgytum kokį kilogramą☺
Atgal į Koperį prasukam nemokamu keliu, kur vienoje vietoje iš Razgledna točka Črni Kal atsiveria vaizdas į apkabinantį kalvas viaduką. Šalia ir Črni Kal tvirtovė, bet tokiame karštyje visai nesinori kopti į kalvą. Vakaras vėl leidžiamas balkone. Ryt reikės judėti toliau – į Austriją.
6
diena
Pirmiausia į turgų trešnių ir meliono, o tada jau galima ramiai važiuoti. Sąmoningai pasirinktas kelias palei Soča upę. Veriantis turkio spalvos vanduo pasiglemžia mintis, neša jas uolėtais tarpekliais, po didžiuliais arkiniais tiltais, pro alpinę tvarkingą augmeniją, autentiškus miestelius. Sočos upė dėl jai būdingos žalsvai melsvos spalvos laikoma viena gražiausių Europos upių. Pasipuošusi kriokliais, slenksčiais ir siaurais uolų tarpekliais, pakeliui sukuria nuostabias įdubas ir baseinus. Pakeliui daugybė mažų miestelių ir gamtos objektų.
Pakeliui negali
nestabtelėti prie miestelio Kanal ob
Soci. Itališka įtaka atsispindi šio miestelio pastatuose. Bet jis garsėja
ne architektūra, o vaizdu į tiltą. Šaltas upės vanduo tikra atgaiva.
Napoleono
tiltas. Kažkada Sočos krantus jungė medinis tiltas, bet buvo
sunaikintas. Vėliau pastatytas akmeninis tiltas, per kurį žygiavo Napoleono
kariai. Apačioje vingiuoja nenusakomos spalvos upė. Bet ilgai nepapozuosi -
saulė kaitina be gailesčio.
Sustoti geriau antroje aikštelėje - krioklys arčiau. Gerai, kad paskui iki apžvalgos aikštelės veda pavėsingas takas.
Fort
Kluže apsuptas žalių miškingų kalnų. Pradžioje pastatytas medinis
fortas buvo skirtas užkirsti kelią turkų įsiveržimams į Karintiją, vėliau
akmeninė tvirtovė gynė austrų garnizonus nuo generolo Napoleono Bonaparto
armijos. Netoliese aukščiau kalnuose ir kitas fortas, tačiau lauke siaubingai
karšta ir kopinėti nėra jokio noro. Visi aplink blakutinėja apspangę nuo
šilumos.
Lago del Predil – puikiausia vieta piknikui. Tačiau maps.google matytos sustojimo vietos dabar beveik visos užtvertos ištisine tvorele. Tačiau kai nori, vietą visada randi. Belieka nusigabenti staliuką su kėdutėm ir šaltkrepšį. Įsikuri prie pat skaidraus ir šalto vandens. Ežerą supa nuostabūs kalnai, matosi Five fingers viršūnės. Kramsnoji ežere nuskandinęs akis ir negali atsidžiaugti. Iki austriškos nakvynės vietos visai netoli, tad gali sėdėti kiek širdis geidžia.
Kelyje, vedančiame iš Tarvisio mažas brangakmenis Chiesa degli apostoli Filippo e Giacomo (gaila uždaryta), o šalia nuo kalno šniokščiantis bevardis krioklys.
Hohenthurn kaime „Farm Holidays Perhinig“ visiška idilė. Trijų kambarių apartamentai su nuostabiu vaizdu į kalnus. Galima pas kaimynus ūkininkus nusipirkti pieno (1 eur litras), iš vakaro užsisakyti kepyklėlėje šviežios duonos ir kitų kepinių (tam skirtas vardinis krepšelis su sąrašu ir dėžute pinigėliams, kurį randi ryte ant buto rankenos). Po kiemą slampinėja katinai. Tvarte vištos, triušiukai, asiliukai – galima eiti, draugauti, glostyti. Patogi grilio zona, nuostabūs rožių krūmai. Šeimininkės visada linkę padėti, patarti, o ir šiaip paplepėti (čia jau jaunoji šeimininkė, nes mama kalba tik vokiškai). Informuoja, kad ryt nusimato Joninių šventė, parodo kokie yra Karintijos nacionaliniai rūbai.
Ryte pažadina ryžas katinas, įsmukęs per atidarytą balkoną. Duok jam valgyt ir viskas)).
Prarastoji diena. Nors ir nusimatė didelis karštis, viena draugė išsiprašė aplankyti Liublianą. Ryte jau karšta, bet tiek to, atrodo ištversim. Iki Liublianos veda gražus Wurzenpass. Neaukštas, bet labai vingiuotas. Keletoje vietų tenka ropštis 18 proc. nuolydžiu. Vietomis pradeda kaisti variklis, bet išsisukam. Užtat nusileidus reikia apsidovanoti kavos puodeliu.
Tiltukai Tromostovje gal ir nieko, bet kol kas norisi tik kuo greičiau juos pereiti ir pasislėpti pavėsyje. Prie katedros, aikštėje vyksta maisto fiesta. Daugybė brangių restoranų ir barų už labai brangiai siūlo visokių skanėstų. Vietos, kur kas nors kepa, alsuoja pragaro ugnim.
Senamiesčio viduryje ant
kalno stovinti pilis matoma turbūt iš be kurio miesto taško. Pilį galima
pasiekti pėstute ar funikulieriumi. Pėstute ropoti 34 karštyje nesinori.
Funikulierius šalia – kelia/nuleidžia už 6 pinigus. Tualetai viršuje, beje,
irgi mokami. Tiesą pasakius pilis žymiai geriau žiūrisi iš tolo. Pasikėlus
patenki į šiuolaikinio stiklo ir senųjų sienų kakofoniją. Kiemas didelis, bet
niekuo neypatingas, tarsi didelė kavinė nusmaigstyta didžiuliais skėčiais. Ir
dar saldi iki koktumo širdelė fotosesijoms. Miestas iš viršaus visai
neišvaizdus. Žadėto gražaus vaizdo jokio.
Liubliana neturi kokių
nors išskirtinai įžymių turizmo objektų, nebent tiesiog pasivaikščioti
gatvelėmis ar palei upę. Palei Liublianicos upę įsikūrė daugybė kavinių ir
restoranų su net labai turistiškomis kainomis. Jau seniai pietų metas, bet
meniu ten visai nepatrauklūs – arba gėrimai, arba griliai.
Bandoma laimė ką nors nugriebti maisto
fiestoje, bet ten likučiai nebevilioja. Kas viliojo, net ir už brangiai, jau
suniamniota. Vyras pasiryžta eiti iki automobilio ir atvažiuoti iki centro, o
mūsų tuo metu laukia užduotis apsipirkti prie Drakonų tilto esančiame turguje.
Daugybė daržovių, vaisių, uogų. Šalia ir stiklinis tiltas, tituluojamas
įspūdingiausia perėja per upę. Viduryje
išklotas akmenimis, o išilgai pakraščiais storu stiklu, pro kurį matosi
(realybėje nelabai) upės vandenys. Kadangi nelabai, tai nelabai ir įspūdinga).
Danguje pradeda kauptis
tamsūs debesys. Laimė atvažiuoja automobilis ir atgal nutariama važiuoti
autostrada bei mokamu Karavanken tuneliu (8 eur) – kalnuose per lietų nėra
saugu. Pakeliui vyras prigriebė vietinio maistuko, kuris akimirksniu
praryjamas. Neprivažiavus tunelio lietus prapliumpa tarsi iš suplyšusio
dangaus. Gerai, kad šalia kelio degalinė, po kurios stogu laimingai pasislepia
eilė automobilių. Lyja taip, kad nieko nesimato per porą žingsnių.
Aprimus lietui temperatūra krenta akyse. Tik ką rodė 36, o po kelių minučių krenta iki 20. Kuo toliau važiuoji, tuo labai vėsta. Netoli tunelio rodo jau tik 14 laipsnių. Susimoki ir riedi net 8 km. Išnyrus iš tunelio susidaro eilė. Nejaugi dar ir austrai mokestį už tunelį renka? Pasirodo, jie tikrina auto su nevietiniais numeriais. Sustabdo ir mus, paprašo parodyti dokumentus. Ir čia paaiškėja, kad viena draugė juos paliko Austrijoje kitoje rankinėje. O juk numatyta kasdien važinėti tarp trijų šalių!! Pasieniečio akys apvalėja - kaip nėra dokumentų? Gal bent teisės? O ir jos toje pačioje rankinėje. Sienos kirtimas be dokumentų. Klausimai byra vienas po kito, tik spėk atsakinėti. Paprašo jos išlipti, automobilis į šoną. Tenka lipti kartu, nes nors ir ne kažką angliškai, bet susišneku. O ji dar prabyla rusiškai, nes kitos kalbos nemoka. Laiku sustabdau - austrui sakyk lietuviškai, bus tas pats rezultatas, o dar šitoj pasaulinėj situacijoj. Jau geriau tylėt. Pasienietis duoda popierių užrašyti asmens duomenims - tikrins per bazes. Kol rašo, mano galvoje mintis gena mintį kaip čia greičiau išsprendus šią situaciją. Penktadienio vakaras - jei reikės vertėjo niekas iki pirmadienio jo neras. Pas mus tai niekas nežaistų – 48 valandom patupdytų VISUS, kol išsiaiškintų tapatybę. Mes trise tokiais apvaliais lietuviškais veidais, o draugė ilgaplaukė tamsiaplaukė, ryškiu profiliu - panašu, kad emigrantę vežam. Ir čia topteli mintis, kad draugė neseniai siuntė teisių nuotrauką sūnui. Pasienietis sutinka, kad atsineštų telefoną. Kaip tyčia mesendžeris nekrauna nuotraukų, bet niekas nieko neskubina. Nuotraukos duomenys sutampa su rašytais, bet vis tiek tikrina bazėse. Pasiūlau nuvažiuoti iki mūsų kaimo ir atvežti jos dokumentus, bet pasiūlymas atmetamas. Po tikrinimo pateikiamas pats humaniškiausias variantas – administracinė bauda už sienos pervažiavimą be dokumenų. 100 eur. Teks palaukti kol išrašys kvitą ir tik tada grąžins ir mūsų dokumentus. Matydamas, kad šalta, leidžia eiti į automobilį. O ten ..... jau pilstoma kava, pasidėta sausainiukų. Sako, jei laukt, tai su muzika)) Pagaliau bauda sumokėta, dokumentai mūsų rankose. Išvažiuojam laimingi, baltais sparnais liečiantys praeivius. Tik nežinau ar kai kas suprato iš kokios situacijos išsisukom ir kad užsidirbo administracinę baudą.
Grįžus į kaimą niekur nesimato žadėto Joninių laužo. Paklausus vienų vietinių, sako, šventė nukelta kitam savaitgaliui, nes lijo ir dar žada lynot. Šventė daroma žmonėms, o ne datai) Gaila. Kad jau taip, tai gal bent vietinis baras dirba. Dirba ir net keli jau linksmi italai sėdi, garsiai dainom iš radijo pritaria. Šalia arkliukai, kurie mielai draugauja. Padėtas dubuo graikiškų riešutų - gali lukštenti kiek nori.
8 diena Tobulas ryto vaizdas. Laukia puiki diena.
Ežeras apsuptas maumedžių, bukų ir eglių mišku, per kurį veda gamtos takeliai. Einant taku aplink ežerą batai tarp akmenų glosto medžių šaknis, uoslę žadina samanų ir lapų kvapas. Gražiausiose vietose stovi mediniai suoliukai, nematomomis rankomis sodinantys pakeleivius gėrėtis vaizdais. Galima išvardinti visą žavingų epitetų žodyną ir nebus gana.
Ramiau prie upės Pišnica, kur vasarą galima pasivaikščioti akmenukais nusėtu dugnu. Už hidroelektrinės takelis veda palei upę. Kažkas surengęs pikniką tiesiai upės dugne).
Prie ežerų upės dugnas
dar platesnis - gera ten pasivaikščioti, peršokti per menkas sroveles. Kur
platesnės, žmonės išdėlioja akmenukų takiukus. Gražu, bet prieš tai lankyti
ežerai pirmauja visom prasmėm.
Iš pirmo žvilgsnio pasirodęs mažu mūsų kaimukas iš tikrųjų didžiulis. Eini, eini ir galo nėra, o paskui ratu, kitu keliu grįžti namo. Kartu eina ir jaunosios šeimininkės draugas. Sako rumunas, bet maišytas su itališku ir dar kažkurios tautybės krauju. Dirba dailės mokytoju. Pakalbėti įdomu, pripasakoja visokių istorijų ir faktų.
Grįžus asiliukų vedžiotojai pavaišinami naminiais likeriais.
Draugas paklausia ar domina apžiūrėti vietinę bažnyčią Filialkirche Hohenthurn. Žinoma domina. Pasirodo jie turi nuo jos raktus. Primygtinai siūlo apžiūrėti ir bažnytėlę tolėliau, kuri matosi iš mūsų balkono ir įtraukta į apžiūros planą.
9
diena
Plaukimas laivu didelis malonumas. O gyvenant netoli ežerų tiesiog neįmanoma jo atsisakyti. Pakeliui aplankomas vietinis blusturgis. Visokių įdomių dalykėlių ten yra.
Ossiacher See žada žavią kelionę ežeru hop on hop off principu. Maršrutas prasideda Schiffsstation Landskron (nors galima įlipti bet kuriame kitame sustojime). Bilietus parduoda tiesiai laive (19 eur, su Karintijos kortele nemokamai) ir plaukiok nors iki vakaro. Pakeliui 9 sustojimai, siūlantys smaragdine žolyte padengtus pliažus, krioklį, kitus gamtos ir kultūros objektus. Plaukiant gali grožėtis aplinkiniais kalnais, skanauti ledus ar gurkšnoti kavą. Apačioje visai uždaras denis, antras - atviras. O dar aukščiau nedidelė stovima aikštelė į kurią tenka lipti baisingai nepatogiais laipteliais.
Karšta, tad lipti ir kopti į kalnus siaubingai tingisi. Bet juk ir plaukti gerai. Malonūs akiai vaizdai, lengvas vėjelis, tiesiog mėgaujies diena ant švelnių ežero bangų. Vis tik vienas sustojimas Schiffsstation Ossiach vilioja dviem aspektais. Ossiach vienuolyno kompleksas ir kavinės.
Restaurant Seewirt am
Ossiachersee įsikūręs
nepaprastai gražioje vietoje. Patiekalai nepigūs, bet ten galima sumokėti vien
už vaizdą)) Po senais kaštonais nekaršta, sėdėk ir džiaukis.
Šiandien buvęs XI amžiaus benediktinų vienuolynas Ossiach (seniausia abatija Karintijoje) - garsus kultūros centras ir tarptautinio muzikos festivalio „Carinthian Summer“ vieta. Čia įsikūrusi ir Karintijos muzikos akademija. Nuostabiai gražus bažnyčios vidus. Ant bažnyčios šoninės sienos antkapinis paminklas karaliui Boleslovui Drąsiąjam, kuris, pasak legendos, paskutinius savo gyvenimo metus čia praleido kaip piligrimas ir tariamai palaidotas. Nėra išsamių rašytinių šaltinių, tik istorikų prielaidos. Pasak legendos, Lenkijos karalius 1079 m. buvo nuteistas už šventojo Stanislovo nužudymą, pabėgo į Vengriją, o po to klajojo po Europą ir galiausiai rado ramybę atvykęs į Ossiachą. Karalius gyveno vienuolyne kaip nebylys, atgailavo aštuonerius metus, nuolankiai dirbdamas sunkiausią darbą, kol mirties patale pasakė nuodėmklausiui, kas jis toks ir už ką atgailauja.
Ir vėl laivas liūliuoja ant menkų ežero bangelių lenkdamas prie miego keleivius. Plaukia lėtai ir ilgai. 5 valandos prabėgo kaip akimirksnis.
Vidury pievų ir laukų, matoma iš ūkio balkono, paslaptingoji nedidukė bažnyčia Pfarrkirche Thörl-Maglern. Maža brangenybė ištapyta Thomas von Villach freskomis tarsi nedidukė Siksto koplyčia. Šiandien nuostabus meno kūrinys, o viduramžiais, kai vargu ar kas mokėjo skaityti, tai buvo geriausias būdas leisti žmonėms susipažinti su Biblijos turiniu.
10
diena
Maltos
High Alpine Road yra vienas gražiausių Alpių kelių
Karintijoje ir veda prie vienos įspūdingiausių arkinės užtvankos Kölnbrein-Staumauer. 14,4 kilometro
ilgio Alpių kelias vingiuoja iki užtvankos pro griausmingus krioklius uolose
išraižytais tuneliais ir sankryžomis (įvažiavimas 22 eur).
Dar nemokamoje kelio atkarpoje iš tolo balta kasa sušvytuoja krioklys Fallbachfall. Norint pasivaikščioti arčiau - 7 €.
Mokamoje dalyje kriokliais galima grožėtis kas kelis
km. Jų ten daugybė. Pakeliui kartais tenka laukti šviesoforo, nes kai kurios
atkarpos per siauros priešpriešiniam eismui. Smagu, kai sustojus prie krioklio
turi apie 20 min. Užtenka laiko ir fotografijoms, ir kavai)).
Apvaliame pastate įsikūręs panoraminis restoranas ir
viešbutis. Galima aplankyti parodas. Tačiau pati pačiausia vieta - užtvanka su
apžvalgos platforma Airwalk. Tikras architektūros šedevras sulaikantis 200
milijonų tonų vandens. Iš stovėjimo aikštelės žmonės ant užtvankos viršaus
visiški taškeliai. Eini viršumi ir protu negali suvokti kokia vandens masė
remiasi į užtvankos sieną. Vidury užtvankos baisulinis vėjas, atrodo nuneš
kažkur į kalnus. Bet nusileidus į apžvalgos platformą jo beveik nesijaučia.
Apačioje atsiveria Galgenbichl rezervuaro mėlis. Nueinam iki pat galo.
Nuo čia driekiasi ne vienas pėsčiųjų maršrutas po kalnus, girdisi švilpikai. Pievose daugybė kalnų gėlių. Kalnai kviečia pas save. Gaila, avalynė nelabai tinkama, tad pasivaikštom iki sniego.
Grįžtant stoji ne kartą. Pakeliui daugybė poilsio aikštelių iš kur atsiveria nuostabiausi vaizdai. Neįmanoma nesustoti ir nenukristi į geltoną pievą.
Po eilinio staigaus ir stataus posūkio laukia dar vienas sustojimas pailsinti automobilio stabdžius. Iš aikštelės atsiveria puikus vaizdas į krioklį. Pramintas per žolę takelis rodo, kad krioklys nesunkiai pasiekiamas. Iš tikrųjų, keliukas nuveda iki medinio tiltelio per upę. Melnikfall medinė lentelė rodo, kad einama teisinga kryptimi. Krioklio aukštis siekia apie 300 metrų, krintanti srovė dūždama susiskaido į milijardus smulkiausių vandens dalelių. Greta krioklio stovi apsuptas gaivinančios dulksnos.
Gmunde ištisus metus vyksta daugybė vietinių ir tarptautinių menininkų parodų, seminarų, koncertų. Vaikštant gatvelėmis iš karto matai - tikras menininkų miestelis. Kabantys virš galvos teptukai niekaip neleis šito užmiršti.
Grįžus paruošiama paskutinė vakarienė svetingame Hohenturn kaime.
11 diena
Nežiūrint
ankstaus išvažiavimo, esame išlydimi (šeimininkės draugas atlekia šlapiais
plaukais), dovanų įteikiamas namų gamybos likeris. Bendra foto ir į kelią. Nors
kilometražas ir nėra didelis, bet pakeliui
suplanuota apžiūrėti dar ne vieną vietą.
Sankt Veit an der Glan per savo gyvavimo istoriją buvo kunigaikščių miestu, Karintijos sostine, net Saulės miestu. Vaizdingas senamiestis liudija įspūdingą praeitį. Tačiau šalia senamiesčio ne mažiau įspūdingas viešbutis Kunsthotel Fuchspalast, kurio išorinis fasadas padengtas daugiau nei 1100 m² Tiffany stiklo. Viduje viešbutis toks pat įdomiai margas.
O dabar laikas pasižvalgyti. Pastelinių spalvų pastatų
fasadai miesto centre ir ypatingo grožio miesto rotušė (1754/55 m.). Rotušė - miesto brangakmenis, su posakiu ant
fasado „Aeins mans red halb red. Man sol sy verhören bed“ – tai tarsi
kreipimąsis į miesto magistratus, kad jie visada išklausytų abi puses piliečių
skunduose.
Nors miesto siena gana gerai išsilaikiusi, tačiau aiškiai matoma tik keliose miesto vietose. Keturi senieji miesto vartai buvo nugriauti, buvęs miesto griovys užpiltas ir dabar iš dalies paverstas parku. Šalia įsikūręs nuostabus rožynas. Gaila, nėra laiko aplankyti Stadtmuseum, skirto policijos, geležinkelio, motorizuoto transporto bei pašto ir telegrafo sistemos plėtrai su autentiškais modeliais.
Kiek tolėliau ant kalvos viršūnės Taggenbrunn pilis. 2011 m. pilies griuvėsius nupirko verslininkas Alfredas Riedlis, ją renovavo, o šalia pasodino 36 hektarus vynuogynų ir pastatė vyno rūsį. Pilyje įkurtas restoranas ir koncertų salė, kurioje koncertavo ir Asmik Grigorian. Bilietų kainos nesikandžioja. Nuo pilies atsiveria vaizdas į vaizdingas apylinkes ir kompleksą apačioje. Netrukus į viršų kels ir liftas.
Kalno apačioje viešbutis, vyno rūsys, restoranai, vyno, delikatesų ir išskirtinių produktų parduotuvė. Visą kompleksą „saugo“ laiko deivė – skulptūra iš augalų, kalnų kristalų, metalo, šviesos ir vandens, sukurta Andre Hellerio. 12 metrų aukščio deivė simbolizuoja žmogaus atsakomybę už planetą žemę ir gamtą, tuo pačiu žinoma, kaip Jacques Lemans laikrodžių kolekcijos ženklas.
Pamačius, kad spritz tik 2,50 eur, įsitaisome prie staliuko. Viena draugė pradingsta parduotuvėje ir neužilgo išeina su laikrodžiu papuoštu vynuogėmis.
Paskutinis sustojimas Austrijoje Neukirchen. Iš pirmo žvilgsnio pasirodęs tarsi nepastebimu, pasirodo turi nediduką jaukų senamiestį su mažomis kavinukėmis ir daugybe parduotuvėlių bei simpatiška rotuše.
Trumpas pasivaikščiojimas Austrijoje
Nakvynė Čekijoje Hustopeče “Penzion U Halmu”. Erdvūs kambariai, apačioje kavinė, kur dar spėjam užsakyti šiltą vakarienę. Naktį kiek girdisi triukšmas nuo gatvės pro atdarus langus.
12 diena
Neblogi pusryčiai ir vėl į kelią. Siewierz - mažulytis miestelis su senos pilies liekanomis. Kažkada priklausiusi Krokuvos vyskupams buvo tarsi gynybinis bastionas. Čia net veikė Siewierski tribunolas, kur atlikdavo mirties bausmes, todėl buvo sugalvotas posakis: „Muš, vok, žudyk, bet venk Siewierzo“! Kadangi nieko iš trijų paminėtų dalykų nedarėme, ramiai užsukome pasižvalgyti po pilies griuvėsius. Lankymas nemokamas. Matosi, kad pilyje vyksta kažkokie renginiai.
Siewierz centre nedidelė aikštė su skulptūromis ir žvilgantis miesto pavadinimas.
Už 14 km “Pierogarnia Babci Marysi”. Bet kokiu atveju čia verta užsukti dėl koldūnų gausos. Begalė rūšių. Gerai, kad galima užsakyti porcijas iš kelių rūšių koldūnų, kitaip prapultum kuriuos rinktis. Net ir barščiai su koldūniukais. Labai skanu.
Pravažiuojant Varšuvą stojame turguje. Daržovės ir vaisiai net traška nuo šviežumo, o ir pigesni. Braškes tai jie turbūt cukrumi laisto. Nuraunam ir avienos už juokingą kainą.
Vakarienei įsitaisius viešbučio restorane atsitinka
įdomių dalykų. Pirmiausia gaunam skirtingus meniu iš kurių pasirodo vienas
neaktualnyj. Bet ten yra aktualnu patiekalų. Tačiau jų nieks neduos.
Padavėja atneša gėrimus ir paskutinę taurę statydama ant stalo sugeba išversti taurę, kad ši ištykšta į visas puses. Gerai, kad stalas ilgas ir galim persėsti. Atsiprašymo nėra. Patiekalai puikūs ir gražiai patiekti, tačiau padavėja sugeba sugadinti ir tai, atnešdama per mažai grąžos. Iš pradžių pasirodo, kad gal apsiriko. Bet ne, ji pati nusprendė, kiek pasiliks arbatpinigių. Tikrai jų nenusipelnė. O paklausus apie kompensaciją už tokį aptarnavimą atšauna, kad gražą gavot, tai ko norit)).
13 diena
Toliau standartiškai – kelias, parduotuvė maistuko į namus, pietūs Biesiadoj Kumiala kaime. Ir žemuogių prie Augustavo ) Džiaugiamės paskutiniais gerų kelių kilometrais.
Kelionės planas įvykdytas, atverti nauji horizontai. Slovėnija nėra nuobodi ar neįdomi, čia yra ką pamatyti ir ką veikti, tačiau šį kartą Italijos kampelis ir Karintija vis tik nustūmė ją į galą. ☺
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą