Lyg kvietimas pasigrožėti žydinčia Rodo sala
rainių puslapyje viliojamai sukrito nebrangūs bilietai. Stvėrėm ilgai
nemąstydami. Paskutinius porą metų kelionės vyksta ganėtinai spontaniškai –
keičiantis situacijai iš anksto labai nesuplanuosi. Todėl ir suktis užsisakant
automobilį, gyvenamas vietas bei dėliojantis maršrutą tenka greitai. Gerai, kad
Rodo sala nedidelė ))
Gerai, kad Heliosas nebuvo gobšus ir jam užteko nedidelės salos, kai dievų tėvas Dzeusas dalijo pasaulį.
Nors Rodas ir nedidelis, vis tik gyvenimui
užsakiau dvi skirtingas vietas Koskinau ir Stegna. Mašinos nuoma iš “Kalithea
Rent” (be depozitų ir panašių dalykų).
1 diena
- šeštadienis
Skrydis iš Kauno po pietų. Užtenka laiko
neskubant susiruošti ir dar ramiai papietauti Karmėlavos “Briedžių medžioklėje”
(labai skanus elnienos troškinys). Vieta
savaitgaly populiari (tačiau nereiškia, kad visada ten skaniai pavalgysit), tad
turėkit minty, jei sugalvosit užsukti per pietus prieš skrydį. Lėktuvas leidžiasi jau sutemus. Mašina laukia
prie pat durų – nepatikrina nei ar turi teises, ar tikrai tas žmogus (praeitų
ir Vasia s vodokački)) ), sumoki (grynais ar kortele) ir jau gali lėkt. Planuose
nužiūrėta didesnė parduotuvė maistuko pusryčiams, bet laiko iki uždarymo visai
nedaug. O dar kaip tyčia telefonai negaudo jokio ryšio. Visiškai. Į kurią pusę
mūsų laikinieji namai??? Mano vyras
įjungia intuiciją ir pajuda teisinga kryptimi. Ryšis atsiranda, bet mobilus
internetas ne. Dabar jau nesvarbu ta didelė parduotuvė, svarbu kur nors
pasijungt prie Wifi. Kaip tik pakeliui
nedidelė maisto parduotuvė, kur gali prigriebti kai ką pusryčiams ir pagaliau
pasijungi prie žemėlapio. O dar už kelių šimtų metrų ir didžioji parduotuvė,
bet jau nebereik)).
Pirmoji vieta trims naktims – Koskinau mieste “La Casa Di Tsabika”.
Šalia didelio gyvenamo
namo svečiams skirtas nedidelis namukas su kiemeliu. Raktas duryse,
kondicionierius pučia šiltą orą (kaip
gerai vėsesniais vakarais) – svetainė su virtuvės kampeliu, miegamasis, vonia.
Ant stalo visokie skanėstai, kava, cukrus, šaldytuve vanduo, grietinėlė. Atskuba šeimininkė Tsambika su krūva
užsiklojimo, kad tik nesušaltumėm.
Nors laikas ir vėlyvas, tačiau Graikijoje kaip tik vakarienės metas. Iki centro į kalniuką apie 20 min. pėsčiomis ir netrukus įsitaisai lauke prie nedidelio staliuko autentiškoje “Tasos” tavernoje (dirba nuo 18 val.). Nakčiai nesinori prisivalgyti, tad užtenka kepintos dešrelės, graikiškų salotų ir vyno. Bet kaip skanu). Puikūs maži kaimo restoranėliai tikrai egzistuoja. Mėgstama vietinių vieta.
Prie gretimo stalo sėdintis diedukas vis bando pabendrauti su riebuliu katinu. Jau visai vėlu, bet nuo kalno ridentis lengviau ir greičiau, tad neužilgo panyri į sapnų karalystę.
Niekaip nepavyksta prisijugti prie Wifi. Atėjusi šeimininkės dukra Lina nulekia atgal namo pažiūrėti maršrutizatoriaus. Ir valio, pagaliau. Rode prastas mobilaus interneto ryšis, stringa ir Wifi arba vietomis iš viso dingsta bet koks ryšis. Pasikrovus žemėlapį pagaliau gali leistis į kelią. Filerimos vienuolynas puikus pavyzdys, kaip Rode organiškai dera žmogaus rankų kūriniai ir gamtos šedevrai. Kalvos viršūnėje, kur šiandien šaižiai klykaudami laisvai klajoja povai, išlikę senovės graikų šventyklų pamatai iš Jaliso akropolio, Bizantijos tvirtovė ir XIV a., valdant Šv. Jono riteriams, pastatytas vienuolynas.
Rodui tapus
stačiatikių Graikijos dalimi, katalikų vienuoliai buvo priversti palikti savo
vienuolyną, todėl dabar šis vienuolynas neveikia. Lankymas nesezono metu 3 eur.
Vienoje vietoje atsiveria padūmavęs vaizdas į Rodą.
Nuo vienuolyno į kitą pusę veda nuostabi kiparisų alėja “Kelias į
Golgotą” su įrengtomis Kryžiaus kelio stotelėmis. Alėjos gale apžvalgos
aikštelė su didžiuliu kryžiumi. Viduje kopėtėlės, bet užrakinta - anksčiau tikrai buvo galima pasikelti į kryžiaus viršų. Panoramos padūmavę, nes, kad
ir toli, siaučiančios smėlio audros paskleidė dulkes ir sugebėjo sudrumsti
horizontą.
Kelias vingiuoja palei jūrą. Laikas pasisveikinti su Egėjo jūra. Theologos pliažą skalauja lengvos bangelės. Pliažas praktiškai tuščias išskyrus žveją ir kelis besiruošiančius sezono atidarymui jėgos aitvarų ir banglenčių stotyje.
Takelis šone nuveda iki dar vieno vandens telkinio. Prie uolų vietos piknikui, o laiptukai kyla į grotą (Kalėdų metu ten įrengiama prakartėlė).
Ir
tik centrinė aikštė gyvesnė. Po dideliais medžiais spalvingomis staltiesėmis apkloti
“Drosia” tavernos stalai. Vakarieniaujantys
bando įveikti milžiniškas porcijas, matosi, kad jiems skanu. Negali neprisėsti.
Mums – kavos ir sulčių. Sulčių nėra, tada tik vieną puodelį kavos. Tik tiek?
Tad tiesiog pavaišinami. Negana to, papildomai pavaišinami ir jogurtu su cukatų
uogiene. Koks svetingumas!
Namo parsibeldžiam jau saulei nusileidus. Daržovių
parduotuvėlėj nusiperkam sultingų apelsinų, mandarinų ir pomidorų. Rytdienai planuotos kelionės
kelionės į Simi salą atsisakome. Reiktų ganėtinai anksti keltis, kad spėti į
keltą. Nesezono metu jų žymiai mažiau, o anksti keltis nesinori. Be to ir Rodo
saloje yra ką aplankyti.
3 diena- pirmadienis
Iš ryto prisistato šeimininkų augintinė
patikrinti ar miegam.
Kadangi į Simi salą nuspręsta nesikelti, judam iki Rodini parko. Manoma, kad tai vienas seniausių parkų pasaulyje ir pirmasis kada nors sukurtas kraštovaizdžio parkas (pirmasis jo paminėjimas datuojamas IV-III a. pr .Kr.), kurio alėjomis vaikščiojo Ciceronas, Cezaris ir kiti žymūs to meto veikėjai. Parkas šiuo metu nefinansuojamas, todėl valomas retai, tačiau šiukšlių nėra, išskyrus tai, ką palieka gamta. Jokių išpuoselėtų, apkarpytų medžių ir krūmų. Tačiau būtent ta natūrali netvarka ir papirko.
Laikas
pasisveikinti su Viduržemio jūra. Melsvos
bangelės kelis kilometrus skalauja visiškai tuštutėlį Afandou (Afantou) paplūdimį.
Nuklotas spalvotais akmenėliais vasarą turėtų gerokai įkaisti. Tobulai skaidrus
vanduo ir absoliuti ramybė… Apelsinų sultys varva per pirštus…
Jūros
vis negana. Traganou paplūdimys
padengtas storu įvairiaspalvių akmenukų sluoksniu. Kojos klimpsta akmenukų
liūne. Paplūdimio gale – urvas. Aplink aukštos uolos, ramybė ir tyla. Gera
nesezono metu.
Prasukam
keliu palei jūrą ties Kallithea, vis stabtelint iš viršaus pasižvalgyti į
skirtingus paplūdimius.
Grįžus
vėl patraukiame pėsčiomis iki Koskinou
centro. Pakeliui gaisro suniokotas baikerių baras.
Vingiuotos
siauros Koskinau senamiesčio gatvelės grįstos baltų ir juodų akmenukų
mozaikomis, puoštomis Rodo motyvais, žinomais kaip hohlaki. Centrinė aikštė
taip pat nuklota akmenėlių mozaika.
4 diena- antradienis
Pervažiavimo diena į kitą vietą. Susikrovus
mantą skubam atsisveikinti su šeimininkėm. Atsisveikinimas užtrunka besiaiškinant
apie skaniausius Rodo sūrius, pavalgymo vietas ir pan.)) Išvažiuojam su pilnom
rieškučiom tik ką nuo medžio nuskintų
kvepiančių citrinų.
Laiko iki įsikraustymo sočiai, todėl pakeliui galima apžiūrėti keletą vietų. Faliraki populiarus kurortas, nusėtas viešbučių kompleksais, nesezono metu tuštutėlis. Vieta, ieškantiems pramogų ir pliažinio poilsio (šalia ir vienintelis salos vandens parkas). Šiaip visai neįdomus. Išskyrus nedidelę prieplauką su tilteliu ir nedidele Visų Šventųjų cerkve (dėl jos ir užsukome).
Pakeliui
Anthony Quinn paplūdimys. 1961 m.
amerikiečiai Rode nufilmavo filmą „Navaronės ginklai“, kur filmavosi Anthony
Quinn. Jam taip patiko ši įlanka, kad nusprendė ją nusipirkti. Kai kurie šaltiniai teigia, kad graikai jam įteikė
dovaną, nes jis Rodą reklamavo kaip rojaus salą. Galų gale nesvarbu –
paplūdimys buvo aptvertas, tapo privačia nuosavybe, kur niekas, išskyrus
Karalienės šeimą, čia nebuvo įleistas iki 1998 m. Teismo sprendimu dovana ar sandoris
buvo atšauktas ir įlanka grąžinta žmonėms. Liko tik pavadinimas.
Ant
vienos salos uolos viršūnės įsikūrusi vaizdinga Tsambika vienuolyno šventykla. Pavadinimas kilęs iš žodžio tsamba,
kuris vietine tarme reiškia kibirkštį. Vienuolynas pastatytas vietoje, kur vietinis
piemuo pamatęs šviesą, aptiko Mergelės
Marijos ikoną. Yra du Tsambikos
vienuolyno ansambliai - apatinis (Kato Tsambika) ir viršutinė šventykla (Moni
Tsambika). Automobiliu galima pakilti
iki laiptelių, vedančių į šventyklą ant kalvos. Šalia šmirinėja ožkos. Viena
tokio naglumo, kad lenda į mašiną, jau kėsindamasi suryti visą plastmasinį
maišelį su duona)) ir nesvarbu tolėliau bliaunantis vaikas.
Stegna kurortas
tuštutėlis, nedirba nė viena kavinė ir parduotuvė. Viso pora gatvių. Kurortas
ir sezono metu be triukšmingų klubų,
diskotekų. Nusileidžime į pajūrį (nusileidimas labai status, tad karštą dieną
ropoti į kalną gal ir nelengva). Banguoja čia retai, tačiau šį kartą jūra
pasišiaušusi. Stebi žaidžiančias jūros bangas kartu su paukščiais. Tik tą vienintelį kartą mūsų pakrantė buvo užlieta purslotų
bangų.
Sugrįžus
į vilą išsiverdam karališkų krevečių. Karališka vakarienė su vaizdu į jūrą ...
5 diena- trečiadienis
Į
šoną nuo palūdimio veda asfaltuotas kelias. Rūpi pažiūrėti kur. Nuo jo
atsiveria vaizdas į susiliejusias jūras iš viršaus. O kelio pabaigoje
asfaltuota aikštelė, kur vėjas ne taip užpučia, tad galima paskanauti
nuostabaus skonio mandarinų nupirktų pakeliui prasukus pro Archangelo miestą.
Grįžtant
įdomumo dėlei pasukam į Kattavia kaimą.
Kaimas paprasčiausias, bet jo vidury simpatiška taverna “Penelope”. Išgersim kavos. Šeimininkė pasiūlo negirdėto
deserto. Nežinai kas tokio? Einam, parodysiu. Ir nusiveda tiesiai į virtuvę,
kur ant stalo tik ką iš orkaitės ištrauktas dar neragautas desertas. Kol
laukiam kavos, šeimininkas padovanoja
puokštelę prieskonių. Su kava ir desertu ant stalo atkeliauja ir mini
suvenyras.
Pakeliui turistų apdainuotas Lindos. Lindos - miestelis, kalnas ir to paties pavadinimo akropolis-tvirtovė (įėjimas 12 eur). Pasak legendos, jis buvo pastatytas XIV amžiuje prieš Kristų mitinio Danajaus. Istoriniai šaltiniai teigia, kad Lindos įkūrė dorėnai, vadovaujami Rodo karaliaus Tlepolemo, atvykusio maždaug 10 amžiuje prieš Kristų.
Dalis gatvių ir patalpų grindys išklotos baltais ir juodais akmenukais, kurie tapo
savotiška Rodo „vizitine kortele“. Jie atrodo labai gražiai, tačiau vaikščioti
jais labai slidu. Būtent tai vienoje vietoje ir pakiša koją. Leisdamasi nuo
laiptelių slysteliu ir plojuos kaip už Tėvynę. Susižaloju koją ir tenka sukti
namo.
6 diena- ketvirtadienis
Ryte
koją maudžia, bet negi dėl to sėdėsi namuose. Rodo salą kertantys keliai tarsi
siūlai driekiasi palei apelsinų, citrinų ir greipfrutų sodus, kvepiančius pušynus,
žalius vynuogynus. Jie vingiuoja pro sidabriškai rudas įlankas, kur tyvuliuoja
ryški turkio spalvos jūra, mirga burlaiviai ir baltos jachtos.
Prie Septynių
šaltinių krioklio jau pūpso autobusas. Ir taip didelio noro nebuvo ten
lankytis, o pamačius autobusą, pralekiam pro šalį net neatsigręždami.))
Eleousa – apleistas buvęs italų kaimas, kur gyveno italų
medkirčiai ir jų šeimos (1935–1947 m.). Čia buvo įspūdingi ryškių spalvų pastatai,
apsupti pušų ir upelių. Italams išvykus kaimas liko apleistas, vėliau įsikūrė
tuberkuliozės santorija. Vieta, ideali pacientams izoliuoti,veikė 23 metus.
Visai
kitas jausmas pastate su arkomis ir balkonėliais, kur kažkada buvo turgavietė. Klimatas
ypatingai nepaveikė šios vietos. Laiptai tvirti, o originaliems, ranką
pieštiems tapetams beveik 100 metų.
Po
senąją policijos nuovadą neišeina palandžioti, viska uždaryta.
Už
kelių šimtų metrų nuo aikštės didelė apvali cisterna, užpildyta greta esančio
Koskinisti šaltinio vandenimis. Čia gyvena gana daug itin retų gėlavandenių vietinės
rūšies Gizáni žuvų. Tai viskas, kas liko iš nebeegzistuojančios Platy upelio
populiacijos. Įkišus ranką suplaukia pulkas kartu su japoniškais karpiais.
Pasukam keliu palei jūrą -
nors ir ilgesnis, bet važiavimas gražus ir greitesnis, nei kalnais. Laikas
stabtelti kavos. “Ta Filarakia”
tavernoje kava su vaizdu į jūrą gardesnė.
Kritinia pilis įsikūrusi strateginėje vietoje - ant kalno – kuri
leido visapusiškai stebėti jūrą, o taip pat piratų ir kitų galimų priešų veiklą.
Su automobiliu privažiuoji visai šalia.
Lankymas nemokamas. Šalia įėjimo būdelė -
matomai buvusi kasa. Rūpi įlisti į vidų.
Per anksti kai kas paliko postą- kaip tik atvažiavo turistų autobusas- būtumėm
pietum susirinkę ))).
Išlikusios tik pilies
išorinės sienos su dviejų tuo metu Rodą valdžiusių didžiųjų magistrų šeimos
herbais. Tačiau nuo pilies griuvėsių atsiveria stebuklingas vaizdas. Matomos
salos – didesnė gyvenama, o mažojoje augina kažkokias jūros gėrybes, gal
moliuskus.
Iki Musolinio vilos veda gražus, miškais
apsuptas kelias. Puikiausias asfaltas, nors pakeliui gal tik keli pavieniai
namai. Nesutinkam nė vienos mašinos - jausmas tarsi būtumėm saloje vieni. Automobilį
pastatome aikštelėje prie kol kas nedirbančio “Elafos” viešbučio. Vila priešais
ant kalno. Tarp
pušų ir kiparisų 1936 m. buvo pastatyta vasaros rezidencija. Vilą pastatė ne
Musolinis, bet vieno iš jo generolų – italų grafo Cesare’o Mario de Vecchi,
kuris tuo metu buvo Rodo salos valdytojas. Musolinis planavo čia atvykti vasaromis
pailsėti ir atgauti jėgas, o „išėjęs į pensiją“ norėjo persikelti visam laikui.
Tačiau jis ne tik nesulaukė senatvės, bet ir nė karto čia neatvyko.
Italams pasitraukus, kurį laiką čia gyveno
karališkoji šeima, po to vila buvo nacionalizuota. Taip
prasidėjo jos lėtas ir liūdnas irimas. Graikai puikiai prisimena savo istoriją,
susijusią su ilgus šimtmečius trukusiomis okupacijomis ir genocidu, ir ko gero dėl
to nesiryžta atkurti fašistų diktatoriaus vilos. Dabar
tai tik apgriuvęs namas, stovintis ant Profitis Ilias kalno. Čia nėra tvorų,
nėra šeimininkų - tik apgriuvęs pastatas ir reti turistai, kurie užsuka
pasižiūrėti į buvusią didybę ir tariamą Italijos diktatoriaus poilsio vietą.
Iš pradžių mišku vedantys
laiptukai dingsta ir tenka paieškoti toliau vingiuojančio keliuko, vedančio iki
vilos. Apgriuvusi vila apleistų objektų mėgėjų
svajonė! Tiesa, viskas, ką buvo galima išnešti, jau išvežta, o kas neišnešama –
sulaužyta. Reikia būti atsargiems, nes namo būklė nesaugi. Pavaikštom ten, kur
jaučiamės saugiai. Namas pastatytas ant
skardžio, o pro jo langus atsiveria nuostabus vaizdas į Rodo salą ir smaragdinę
Egėjo jūrą. Nepaisant niokojimo, vila išlaikė buvusios prabangos ir grožio pėdsakus.
Dviejų aukštų namas su akmeniniu cokoliu ir tinkuotomis sienomis, su balkonais
ir stilingais erkeriais. Pagal vidaus apdailos liekanas galima daryti išvadą,
kad namas buvo suprojektuotas ir baigtas naudojant brangias medžiagas.
Šalia vilos pastatyta nedidelė katalikų bažnyčia, virš įėjimo į kurią matyti kaip Belerofontas žudo Chimerą. Aplink puikiai išlikę iš akmenų sudėlioti šlaitų sutvirtinimai.
Nusileidžiam
kitu keliuku pro nesuprantamos paskirties pastatą. Viduje
vonia ir tualeto pėdsakai, toliau – tokio pat dydžio kambarėliai. Gal tai buvo
tarnų namai, gal kokia gydykla. Dar žemiau likę namų pamatai ir židiniai-
matomai sargų namelių.
Po kelių metų šalia viešbučio buvo pastatytas naujas nepriklausomas sparnas pavadintas "Elafina", todėl kompleksas buvo žinomas kaip "Elafos-Elafina". Radau info, kad tai nebuvo viešbutis, o vaikų sanatorija. Ar tikrai? Radus pro kur įeiti, nepasirodė panašu į sanatoriją. Visų aukštų grindys nusėtos ožkų spiromis. Kur tik tos ožkos nesigano)) Matyti, kad neseniai bandyta daryti remontą ir net visiškai pakeisti elektros laidai, tačiau taip ir nebaigta. Kambariuose išlikusios senosios sieninės spintos, kurių duryse buvo įmontuoti ovaliniai veidrodžiai. Lipti saugu, tad pasikeliame iki pat viršaus.
Kiek toliau Agios Nectarios
vienuolynas. Jau nebedirba, tačiau
galima įlisti į senajį alyvmedį su skyle viršuje. Manoma,
kad tai seniausias medis saloje.
7 diena- penktadienis
Iš ryto vyras nulekia iki žuvies parduotuvės „Dodecanisos Fish“ ir vakarienei atveža barabulkų (kefalės) ir
didžiujų krevečių. Sako, pasirinkimas labai didelis. Žuvytes vietoj išdoroja,
nuskuta, gali net iškepti.
Žuvytės iki vakaro keliauja į šaldytuvą, o šiandien laukia dar viena įspūdinga diena. Laikas pagaliau nusipirkti aliejaus. Kaip tik netoliese šeimyninė „Olive & Oregano“ parduotuvė siūlantį aliejų, alyvuoges, prieskonius, visokių suvenyrų. Įsikūrusi ant uolos krašto su nuostabiu vaizdu į įlanką. Su šeimininku paplepam apie gyvenimą (klientai nesezono metu reti, tad žmogus džiaugiasi draugija) ir išsinešam aliejaus ir alyvuogių.
Laerma
(Alaerma) kaimas įsikūręs ant kalvos šlaitų su gerai išsilaikiusiais senais namais. Visai neturistinis, paslėptas
jį supančios prabangiai žalios miško zonos. Išgerti geros kavos „Maria's Grill House“ stebint vietiniams keturkojams vienas malonumas.
Nuo Laerma iki Monolithos pilies veda nuostabaus
grožio kelias. Turbūt vienas gražiausių Rode. Tuštutėlis, besigulančiais po
ratais žydinčiais krūmais, žavintis tolyn nusidriekiančiomis kalnų virtinėmis. Netoli
pilies nuvingiuojame į šoną iki
apžvalgos aikštelės su suoliukais. Ten atsiveria ne ką blogesnė panorama
nei nuo pilies. Tačiau šioje vietoje toks vėjas, kad sukramsnoti skirti
sumuštiniai dingsta reaktyviniu greičiu, nes net šilti džemperiai nepadeda. Netoliese
baltuoja nedidukė bažnytėlė. Pirmiau reikia pasukti ten. Vaizdai iš
čia ne ką prasteni nei nuo pilies.
Monolithos pilis tarsi paveikslas iš pasakų: vieniša neįveikiama uola, tankūs krūmynai ir viršukalnė su viduramžių pilimi, kur veda akmeniniai laipteliai tarsi išaugę tiesiai iš uolos. Lankymas nemokamas. Pilis buvo pastatyta ant kitos, senesnės pilies pamatų, sudėtingoje natūralioje vietovėje, dėl kurios jos statyba tapo dar sudėtingesnė. Pilis niekada nebuvo užkariauta. Viduje akinančiai balta Agios Panteleimono koplyčia. Pro beveik visiškai sunykusios koplyčios išlikusį langą mėlynuoja Egėjo jūra.
Pirmykštės gamtos kampelis įrėmintas vandens išraižytų uolų (po kritimo atsisakėm idėjos palaipioti uolomis). Pliažo kampe jaunimo kompanija ryškiai po kažkokio baliaus iškritę dienos miego. Medumi kvepiantis jūros brizas pasodina pakrantėje, į krantą ritasi sušiaušto šilko bangos. Galima grožėtis be galo be krašto.
Grįžtant pabandom surasti
Apolakia paplūdimį. Riedam palei žalias pievas netoli pakrantės, tačiau link
jūros neveda joks keliukas. Vienoje vietoje pabandome paeiti pievoje
išvažinėtoms vėžėm, bet kelią netrukus pastoja tankūs brūzgynai. Ir nereikia,
bent jau pasigrožėsim žydinčiom pievų platybėm.
Sukam namo. Tarsi rašalo kas pripylė į jūrą.
Apačioje mūsų miestelis.
Grįžus išsikepam barabulkų ir išsiverdam krevečių. Vėl karališka
vakarienė su vaizdu į jūrą.
Kvapai suvilioja katinėlį, kuris minkštai įsitaisęs laukia vakarais skanėstų. Pirmą vakarą paliktas už durų krevečių išnarėles sėkmingai suniamniojo. Tad ir dabar jo laukia puota.
8
diena- šeštadienis
Pirmiausia iki Agios Nectarios vienuolyno. Čia saugomos klajojančio stačiatikių pamokslininko Nectarios relikvijos. Axintes kalno papėdėje, kur stovi vienuolynas, iš žemės trykšta šventieji šaltiniai su nuostabiai švariu ir skaniu vandeniu. Virš šaltinių parašyta: „Plaudamiesi rankas ir veidą pasirūpinkite savo sielos tyrumu“. Ši frazė graikų kalba - palindromas ir skaitoma taip pat iš kairės į dešinę ir atvirkščiai. Vietiniai atvažiuoja čia prisipilti vandens. Prisipilam ir mes. Varteliai prie šaltinių uždaryti, bet atviri didieji, kur keliuku, vedančiu į viršų, privažiuoji prie pat vienuolyno cerkvės. Cerkvė viduje nuostabiai ištapyta. Vienuolynas veikiantis.
Paskutinės saulės vonios priimamos gelsvo smėliuko Tsambika paplūdimy. Žmonių vienas kitas. Gerumas neišpasakytas.
Likusi dienos dalis skiriama Rodo
miestui. Automobilį pasiseka pasistatyti prie pat Rodo Koloso vietos. Viduramžių
pasakojimuose teigiama, kad Kolosas (bronzinė 36 metrų aukščio saulės dievo
Helijo statula) buvo vaizduojamas stovintis ant dviejų priešingų prieplaukų
taip, kad tarp jo kojų galėtų laisvai plaukti laivai. 226 m. pr.Kr. jį sugriovė stiprus žemės
drebėjimas, tačiau iki šių dienų išlieka vienu didžiausių žmogaus sukurtų statinių.
Savotiški viduramžių pasakojimai. Palyginus tikrąjį atstumą tarp Mandrakio
uosto molų ir statulos aukštį, peršasi išvada, kad senovės saulės dievas turėjo
padaryti špagatą, kad pasiektų molus. Vis
tik, tai tik spėjama Koloso vieta ir iki
šiol tiksliai nenustatyta.
Ką galima čia pamatyti, tai riteriškojo salos istorijos laikotarpio vėjo malūnus ir elnius ant elegantiškų pjedestalų, atsiradusius kai Rodas buvo valdomas Italijos.
Dar pakeliui ledų ir jau
galima ramiai pasivaikščioti po senąjį Rodą, kur tikslinga praleisti ne vieną
dieną vaikščiojant siauromis akmenėliais grįstomis gatvėmis. Apsilankymas senamiestyje - galimybė
prisiliesti prie istorijos ir padaryti daug asmeninių atradimų.
Bizantijos
laikotarpis, Šv. Jono ordino centras, turkų apgultis, italai – viskas telpa
Rodo senamiestyje. Kiekvienas naujas Rodo „šeimininkas“ paliko pėdsaką vietinių
gyventojų kultūroje, architektūroje ir papročiuose. Kartu su riterių valdymo
pėdsakais būtent osmanų architektūra lemia senamiesčio išvaizdą. Iš už sienų
kyla mečečių minaretai, kurių pagrindinė ir gražiausia yra Suleimano mečetė. Cerkvės
ir mečetės, muziejai, pirtys, aikštės, tvirtovės, meno galerijos, šventyklų
griuvėsiai, gausybė restoranėlių ir tavernų…
Įžengus pro skirtingus vartus, Rodo senamiestis, apsuptas galingų sienų, lankytojams pasirodo skirtingais rakursais. Ypatingi Amboise vartai su akmeniniu krepšiu, kuris buvo naudojamas kaip spąstai: apgulties metu išoriniai vartai atsidarydavo ir dalis priešų patekdavo į vidų, kur tuo metu jiems kelią pastodavo vidiniai vartai.
Pagrindinė senojo miesto arterija – Sokrato gatvė. Viename jos gale tapybiški bažnyčios griuvėsiai. Pastatyta kaip bastionas, kad gyventojai galėtų prisiglausti priešų užpuolimo atveju.
Aukščiausia senamiesčio vieta Laikrodžio bokšte, kur galima pasikelti į apžvalgos aikštelę.
Hipokrato aikštės ir Evriaki gatvės sankirtoje nuo I a. Iki Antrojo pasaulinio karo buvo žydų kvartalas. Tik 42 žydams pavyko išvengti tragiško Aušvico likimo. Koncentracijos stovykloje žuvusiems atminti buvo pastatyta Evreono-Martiron aikštė, kurios centre yra fontanas. Apvalus dubuo, papuoštas mėlynomis plytelėmis, vaizduojančiomis jūros gyvybę, vainikuotas 3 jūrų arkliukų figūrėlėmis.
Tačiau senamiestis ne miręs muziejus po atviru dangumi - tai gyvybės kupinas miestas. Čia vis dar gyvena paprasti žmonės: žvelgdamas į jų kuklius namus neužrakintomis durimis, plevėsuojančius skalbinius ir ne iki galo užtrauktas užuolaidas, pagalvoji, kad jie gana patogiai jaučiasi pačiame miesto kultūrinio gyvenimo epicentre.
Prisėdam
kavos tavernoje vienoje iš šoninų gatvelių. Prie durų kietai miega ryžas
katinas. Kava puiki.
Senoji
Rodo dalis įkurta Šv. Jono riterių 14 a. Senovės kariai ne tik puikiai
atremdavo priešo atakas, bet ir buvo puikūs architektai bei statybininkai. Nutapsenus
į šalutines gatveles pasineri į tolimos ir nuostabios praeities atmosferą.
Riteriai spindinčiais šarvais jau neatrodo kaip pasakų fantazija. Riterių gatvėje
namai atrodo iškalti iš smiltainio susilieja į vieną fasadą. Namų mūrus paįvairina
nedideli kvadratiniai langai ir arkinės durų angos, pakankamai plačios ir
aukštos, kad į vidų galėtų įvažiuoti vežimai arba įjoti raitelis balne. Vienoje
vietoje už vartų sodas su plona srovele tekančiu
fontanu. Tai
Villaragut dvaro kiemas, restauruotas 2002 m. Archeologijos muziejus pasakoja
Rodo istoriją, bet nebuvo laiko ten
užsukti. Didžiojo magistro rūmai unikalus architektūros paminklas. Šiandieninio Rodo ankstesnių epochų paminklai
tiesiogine prasme pakilo iš pelenų italų dėka. Didžiausias senamiesčio
nuostolis Osmanų laikais buvo Didžiųjų magistrų rūmų sunaikinimas, kurį sukėlė
parako saugyklos sprogimas 1856 m. Rūmai buvo atkurti primygtinai reikalaujant
Benito Mussoliniui.
Laikas
lekia nenumaldomai greitai. Grįžtam iki automobilio pakrante, grožintis
baltuojančiomis jachtomis.
Oro uoste atiduodam automobilį. O po kiek laiko sužinom naujieną, kad skrydis
atidedamas. Kažkaip paskutiniu metu padaugėjo
skrydžių atidėjimų. Namo iš Kauno parsibeldžiam jau naktį savo
prisiminimuose atsiveždami saulės šilumą, lengvą jūros vėją, pušų ir gėlėtų pievų
kvapą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą