2020 m. rugpjūčio 22 d., šeštadienis

Karmazinų taku

 

Savaitgalio pietūs gamtoje? Žinoma! Gamtoje net patys paprasčiausi sumuštiniai įgauna nepaprastą skonį. Šis bei tas - net nelabai svarbu kas -  iš šaldytuvo keliauja į šaltkrepšį ir jau sukam vairą iš kiemo link Karmazinų pažintinio tako. 

Šalia tako trys stovėjimo aikštelės ir šalia kiekvienos įrengtos laužavietės bei pavėsinės. Važiuojame iki stovėjimo aikštelės (54.816459, 24.965674).

Nesvarbu kuria kryptim eisi, viską pamatysi. 6 km žiedinis takas praveda labai skirtingom vietovėm ir, tiesą sakant, rinkčiaus tik tą gražiausią dalį palei upę. Tačiau prabėkim visą ratą.

 Aikštelę nuo miško skiria užtvaras. Kitaip neįmanoma, nes samanų patalai būtų išmaitoti mašinų ratų. 

 Į taką įžengi tarsi per simbolinius vartus ir po kelių minučių miško takelis nuveda iki Karmazinų pilkapių. Supilti pilkapių kalneliai- atskirų šeimų amžino poilsio vieta. Šalia stende aprašomi senieji laidojimo papročiai. 

Ties pilkapynu takas šakojasi ir pradeda savo ratą. Tad sukam kairėn miško taku. Medžių apsuptas takas niekuo neypatingas. Paįvairinimui galėtų kur šmėkštelti raudonas karmazinų bajoro aprėdas, deja, deja ... Tad belieka stebėti medžius. Stebėti ir stebėtis yra kuo- pušynus keičia ąžuolynai, lazdynai, maumedžiai, guobų gojeliai ir tankus juodalksnynas. Prisirenkam pilnas saujas riešutų. Po kojomis voliojasi gilės. 


  Prieiname sekančią automobilių stovėjimo aikštelę. 


Šalia obuolius svarina senos obels šakos.


Čia takas mišku baigiasi ir tenka ištapnoti į mišku vedantį žvyrkelį.  Pati neįdomiausia ir nuobodžiausia tako dalis. Gerai dar, kad žvyrkeliu pralekia tik vienas automobilis, nes užsikosėtum nuo automobilių keliamų dulkių. O blogu oru ilgai gramdytumeis purvą. Šis kelio gabaliukas visai neapgalvotas. Galima būtų pravesti takelį mišku, nes dabar šalia kelio tankūs sąžalynai, tad  ir labai norėdamas nuo žvyrkelio niekur nenuklysi.  Net lengviau atsikvepi, kai vėl įneri į miško taką. Palei kojas pinasi blizgių „pinigėliai“.


Medžiuose čiauška paukščiai, tačiau per tankias šakas nieko nematyti. O taip norėjosi sutikti juodąją meletą - dar niekad neteko jos gyvai matyti. 

Takas nuveda iki laiptų, vedančių žemyn. Ropoti į 60 m aukščio skardį būtų menkas malonumas. Ne veltui pavadintas Velniakampio vardu. Savo puotas čia keldavo raganos su velniais, gal ir dabar kurią tamsią naktį sušoka kadrilį. Anksčiau skardis nebuvo apaugęs mišku ir žmonių vadintas Lysa Gora.

Ridenamės žemyn vis stabteldami pasigrožėti atsiveriančiais Neries vingiais ir tolyn plytinčiais miškais, kol pasiekiam upę.  Pradedant laiptais – čia pati gražiausia trasos dalis. 

 Tolėliau Neris išplatėja, ridendama per rėvas savo magiškus vandenis.  Padavimai porina, kad vandeny pūpsantys akmenys „Užkeikta veselia“, „Kunigas“, „Trys broliai vestuvininkai“, tai užkeikti ir akmenimis paversti žmonės.  Akmenys susiję dvipusio ryšio kanalu su kosmosu, gal todėl šioje vietoje nesinori skubėti. Gal pasąmonė taip ragina pasikrauti visatos energetika....  



Trauki pakrante koja  už kojos, stebėdamas plačiai išsiliejusius upės vandenis, nusėtus milijonais saulės zuikučių. Tarsi ištroškę, į vandenį šakas svarina medžiai, svaiginamai kvepia vėlyvos vasaros gėlės. Prisėdam ant suoliuko sugerti vaizdus ir garsus.  
  

Netoli upės dar viena pavėsinė.  Prieiname prie pat vandens. Tolėliau upėje turškiasi paukščiai. Betrūksta tik sielių  ir nusikeltum šimtmečiu atgal... 

 Keliukas toliau vėl nuveda į mišką.  Nuo skardžio dar pasigrožim mirguliuojančiu saulėje upės kaspinu. 

 Apsukom ratą ir vėl atsiduriam prie pilkapyno.  Netoliese pora pavėsinių – čia ir įsitaisome piknikui.

  Takas neblogas, tačiau, kaip ir minėjau, gražiausia atkarpa palei upę. 





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą