Latvija – kur po kojomis dūžta bangos (I atostogų dalis)

Atostogos - kai  kiekviena diena pažeria daugybę įspūdžių, leisdama pailsėti sielai ir išsivalyti galvai, kai neskubant, net nepastebėdamas, gali nužingsniuoti N kilometrų. Atostogos vasarą leidžia mėgautis visomis gamtos dovanomis, stebint šnarančias vėjyje smilgas, dūžtančias į krantą bangas, ganant debesėlius dangaus žydrynėje. Tai metas, kai nesinori įtampos, gręžiojimo per petį ar konkrečios neatostogiškos informacijos paieškų. 

Šie metai kitokie. Šią vasarą neliks už nugaros nugulusių tūkstančių kilometrų. Liks nelankyti kalnai. Tačiau tai proga aplankyti šalia esančias vietoves, kurių lankymą vis atidėliodavai vien dėl to, kad tai arti ir bus galima padaryti bet kada.  

Atostogos... Latvijoje. Tebūnie Latvija. Senokai būta. Bus įdomu pažiūrėti kas pasikeitę. Užbėgant į priekį pasakysiu, kad Latvija tai dvarų, parkų-parkelių, tualetų ir šaligatvių iš trinkelių šalis)))

  Planas susidėlioja labai greitai Latvija-Klaipėda-Žemaitija. Nakvynės vietos užsakytos su minimaliu atšaukimo terminu -maža ką.

 Pora atostogų dienų prabėga besitvarkant malonius reikaliukus ir pakuojantis daiktus.

1 diena

 Išjudam ketvirtadienio rytą. Laukia ilga diena.  Antros rytinės, iš termoso, kavytės stojam įkalti Akmenynėje prie Laučių I tvenkinio. Vėjas šiaušia vandens paviršių šalia simpatiško pliažiuko.

  Privažiavus Pakruojį pajuokaujam, kad galima ir Pakruojo dvarą apžiūrėti, nors lankymo kaina tai nesveika. Tačiau šmėkštelėjusi per tvorą plastmasinė karuselė ir panašūs atributai, sunaikina net menkiausius norų likučius. Mano akim nedera klasicistiniame išgrynintame  peizažiniame parke visokios plastmasinės karuselės, kaip ir plastmasiniai kinietiški žibintai žiemą.

  Pagaliau Latvija. Elėja – neišvaizdžios gyvenvietės pakrašty, apsupti įspūdingom arkinėm tvorom, buvusio dvaro griuvėsiai (56.423074, 23.700479).

 Sugriauti per I –ąjį pasaulinį karą, pasidavė negailestingoms gamtos ir laiko jėgoms. Tačiau tvarkingame parke ošia seni medžiai. Šlapiais, po tik ką nulijusio lietaus takeliais atsargiai nutipenam iki arbatinės - vienintelio išlikusio dvaro pastato parko gale. Arbatos nesinori, tad tik apsižvalgom. 

Neužilgo, vienu tarpu palydėti gana smarkaus lietaus,  privažiuojame Kronaucę, tiksliau Tervetės alaus daryklą (56.517028, 23.334528). Reikia paragauti latviško alaus. Degustacijų neužsisakom – padegustuosim vakare ramiai, nutūpę savo apartamentuose.

 Už keliolikos kilometrų Bene. Nediduko simpatiško miestelio centre, kiek tolėliau nuo pagrindinės gatvės, parke pūpso žaislinė pilaitė (Bene manor - 56.485923, 23.063681). Buvusi baronų fon Rekų ir barono fon Birkenšteino nuosavybė. 

Visiškai vieni pasivaikštome po parką, nusileidžiam iki tiltelio per upelį.  Nors Latvijos miškuose irgi vysta kova su medžiais, bet net mažiausiame kaimelyje rasi bent mikroskopinį parkelį, o nedideliame miestelyje dažnai ir ne vieną.

 Dar keliolika kilometrų iki ramaus Auces miestelio. Skaičiau vieno keliautojo mintį, kad miestelyje laikas sustojo tarpukaryje. Tikra tiesa, net važiuoti per miestelį norisi lėčiau nei galima. Per parką nuriedame iki neogotikinės gražuolės Vecauses pilies, buvusios vokiečių grafo Johano Friedricho von Medemo nuosavybės.

 Grafui priklausė ir tik ką lankytas Elėjos dvaras.  Vecausės pilis stipriai nukentėjo 1905 m. nuo sukilėlių sukelto gaisro, taip pat II-ojo pasaulinio karo metu. Laimė visą laiką pilis buvo atstatoma ir remontuojama, o Latvijai atkūrus nepriklausomybę, perleista Latvijos Universiteto Žemės Ūkio,  Agronomijos fakultetui.  Šiuo metu pilis po truputį tvarkoma (atsirado savininkai). Bilietas 2 eur.

 Visur lydi mergaitė, bet nieko nepasakoja, nes nieko ir nežino. Gidą galima užsisakyti atskirai. Po poros salių -  tiksliau krosnių juose,  apžiūrų, pasikeliame į bokštą, ant kurio  visada plevėsuoja Latvijos vėliava.

 Tenka pereiti neaiškios paskirties apvalią salytę su scena. 

Bokštas uždaras,  veidrodinėmis sienomis, sukuriančiomis fantasmagoriškas aliuzijas. 

Parke matosi senos mažytės karių kapinaitės. 

Pilyje nedidelė ekspozicija – buvusių šeimininkų genealoginiai medžiai, nuotraukos, to laikmečio drabužiai, senos audimo staklės.

 Jeigu ne darbininkai, tvarkantys takelius, parke būtume vieni. Išlikę dvaro akmeniniai ūkiniai pastatai, parko tvenkiniai apsupti šimtamečių medžių alėjomis.  

  

Už kelių kilometrų Lielaucės pilis. Lavijoje važiuojant iš vieno dvaro ar pilies į kitą, pakeliui dar eilė  ženklų su užrašu Muiža (dvaras) - Muižų kraštas. Pradėtum į kiekvieną iš eilės sukinėt, iki rytdienos tikslą gal ir pasiektum.  Į Lielaucę veda žvyrkelis,  tad visai nesinori juo dardėti, dar spėsim žvyrkeliais prisivažinėti. Kelių  būklė, tiesą sakant, bent jau šia kryptim pagerėjusi.

Traukiam tiesiai į Kuldygą. Senokai lankyta- įdomu pamatyti kas pasikeitę. Automobilį, kaip ir kažkada, paliekame nemokamai centrinėje aikštėje (visos kelionės po Latviją metu, automobilį parkuodavome nemokamai). Tiesiu taikymu nutapnojam miestelio gatvėmis iki Alekšupitės krioklio.  Kažkada šalia krioklio rymoję pastatai išdaužytais langais sutvarkyti, šalia padaryta medinė apžvalgos aikštelė su suoliukais. Malonu prisėdus žvalgytis į upę, tiltą ir apylinkes.

 Reikia patikrinti kaip laikosi Ventas Rumba – plačiausias Europos krioklys. Laikosi kuo puikiausiai. Ir visai nesvarbu, kad tai nėra gamtos darinys – juk gražu.  Kažkas tapnoja per jo viršų, kažkas šokinėja nuo jo į upę  (bent jau čia niekas nesikeičia).  

Šalia pilna kavinukių. Prisėdam vienos terasoje ir pataikom tiesiog puikiai. Pirmieji tikri atostoginiai pietūs. Atsigaivinti užsisakau rožių skonio toniko – vertas dėmesio. 

Kiek palaukus atkeliauja karštieji patiekalai - parūkyti, ilgai kepti, burnoje tirpstantys jaučio žandai ir turku zirni su rikota. 

Paprašius duonos, gaunam baltos duonytės su užtepėle ir druska su angliukais- dar vienas papildomas skanumėlis.

 Neišlaikau ir užsisakau panakotos. Dar vienas šedevras. Tobuli pietūs.

  Pasivaikščioti po šalia plytintį Kuldygos pilies parką (įkurtas skulptorės Livijos Rezevskos iniciatyva) vienas malonumas.  Reljefiškas parkas sutvarkytas, atsirado dar daugiau skuptūrų.

Mieste taip pat atsirado naujų skulptūrų, fontanų. Kiek apšiūrę, neišlaižyti, su senais įtrūkimais sienose namai ir toliau palaiko jaukią atmosferą.  Viską išblizginus neliktų šios vietos neįkainojamo žavesio.  

Net gaila, kad neliekame Kuldygoje nakvoti.  Šį kartą atradimas – nuostabi  stačiatikių cerkvė, pastatyta 1871 m. ir Teleportacija

 Pakeliui link Jūrkalnės užsukame įvertinti kaip dabar laikosi Edolės pilis. Parkas pagražėjęs, o pilyje įkurtas restoranas ir viešbutis. Valgyti nenorime, tad lėksime tolyn.

  Pagaliau Jūrkalne – čia ir įsikursime. Raktus pasiimame svečių namuose “Pilsbergu krogs”, tiksliau jų jaukiame restoranėlyje.

 Butas sename pobaisiame blokiniame name, stovinčiame vidury pievos. 

 O už durų puikiai įrengtas, dailiomis paišytomis spintomis papuoštas patogus trijų kambarių butas “ Salkas apartamenti”. Pažiūrėti galima čia

 

Miegok kuriam nori kambary. Balkone staliukas su kėdutėmis. Susinešame daiktus ir nutupiame balkone įkalti šalto alaus.

O dabar prie jūros, palydėti saulutės. Pieva, per kurią kažkada bridome žolėms sukantis vos ne apie liemenį, sutvarkyta –įrengtas gamtos ir poilsio parkas. Centre stovi medinė įdomių formų, sulaikantį vėją, gamtos koncertų salė „Vējturi“, įrengtos gėlėmis apsodintos poilsio vietos.  

   Dar keliolika metrų miško keliuku ir pagaliau prieš akis išnyra jūra. Nuo aukštų skardžių atsiveria nenusakomo grožio erdvės. 

Netrukus saulėlydis. Leidžiamės  prie jūros ir nupėdinam tolyn grožėdamiesi aukštais skardžiais. Žmonių visam pajūry vos keliolika - koks gerumas.

  Akys klaidžioja erozijos paveiktais skardžiais, nuslysta tolyn jūros bangomis, užkliūna už ryškiai mėlynos valties. Natūraliai virstantys medžiai tarsi pajūrio skulptūros. Skardžio viršuje vienoje vietoje akmeninė tvora – žemėlapis parodo buvusią raketų bazę…

Einame kol iš paplūdimio lieka tik siauras ruoželis ir sukamės atgal. Kol grįžtame, saulė jau visai arti laidos. Dangus nusidažo stebuklingomis spalvomis. Akys sklidinos oranžinio vakaro grožio.

 Saulė nusileidžia į debesis. Bus lietaus. Nuvargę, be sapnų, užmiegame patogiose lovose.

2 diena

 Rytas nedžiugina - lyja. Ir stiprokai. Kol neskubant papusryčiaujame, lietus kiek aprimsta. Nežiūrint prasto oro, važiuosime  link Alsunga, bet kol nuvažiuojame, lietus baigiasi. Alsungos centre 14 a. kvadratinė su vidiniu kiemu Livonijos ordino pilis. 

Nedidelis muziejus uždarytas renovacijai, o kieme, išskyrus pilies istorines formas, nelabai yra ką apžiūrėti. Pabandome įlisti į kažkokį rūsį, bet jis užvertas šiukšlėmis. 

Šalia pilies nedidelis piliakalnis. Per šlapią žolę užtapnojame pasigrožėti Dzirnavų ežeru.

 Keletas žmonių malasi tik pačiame  centre. Tuščios gatvės nuveda iki tarsi ore plevenančių arbatos namų... Sapnotava... Svajonė.... Viduje jauku, kvepia kava, žolelėmis ir saldėsiais. Antram aukšte girdisi vaikų balsai.  Kavos ir... sausainiuką... simpatiškas vaikinukas sako, kad kiti saldėsiai dar neatkeliavo. Vieni įsitaisome terasoje. Ant stalų vietoj servetėlių močiutiški kilimėliai tokie jaukūs, kad norisi juos išglostyti. 

O štai ir kavytė su sausainėliu. Atostogų ramybė tęsiasi.

  Užeinam į vidų susimokėti. Ant prekystalio gražuolis šviežutėlis pyragas. Keliolika minučių atgal atskubėjo mergina su pilnais maišeliais. Paklausus ar tai jos rankų darbas, su šypsena tai patvirtina ir pakviečia užsukti šeštadienį vakare pasiklausyti koncerto.

  Sugrįžtame į miestelio centrą. Užsukame prie Šv. Mykolo arkangelo bažnyčios (bent jau per grotas pasižvalgome į vidų). Kieme palei žemutę tvorą sustatyti suoleliai pasigrožėti ežeru. 

 Centre kavinukėje reklamuojami vietiniai pyragėliai – sklandraušu. Į kavinę nebesinori, o dar šiltų pyragėlių nusiperkam išvažiuojant iš miestelio pakelės palapinėje. Močiutė prekiauja įvairiausių rūšių rauši pyragėliais. Paprastai tai ant neraugintos ruginės tešlos krepšelio susluoksniuotas bulvių ir morkų įdaras. Tačiau dabar įdarų yra visokių. Morkų pasirodė kiek  per saldus, bet varškės su kmynais, tiesiog tobulas.

Užkandam ir judam iki Užava švyturio 57.209609, 21.415064. Švyturiams visada jaučiu silpnybę.  Link švyturio veda miško keliukas iš visų pusių apaugęs mėlynojais.

Prie švyturio nedidelis parkingas. Ir vėl mes vieni.  Ant miškingos kalvos įsitaisęs baltutėlis švyturys, pastatytas 1879 m. Perkam bilietuką už eurą prižiūrimi vietinio sargo. 

Švyturys sujungtas su vieno aukšto gyvenamu namu švyturio aptarnaujančiam personalui.  Ropštis į viršų tenka suktais laiptukais. Ir staiga jie baigiasi. Toliau metalinės kopetėlės atsiremia į uždengtą liuką. Vyras palipęs pabando jį atidaryti. Valio, galime ropštis aukščiau.

Švyturys veikiantis, matomas už 15 jūrmylių. Viršuje balkonėlis, bet jau tokio siaurumo, kad baisu juo pajudėti. Tolyn į abi puses nusidriekia begaliniai pliažai.

  Nulipus, nusileidžiame iki jūros. Prie kopų nedidelė aikštelė automobiliams, pavėsinės, vietos laužams. Prie švyturio kalvos papėdės sukrauti bangolaužiai.

 Nusėtas akmenėliais pliažas vilioja tolyn, tačiau ilgai nevaikštome.

 Grįžtant neatsilaikome ir stojame prie mėlynojų. Mėlynių tiek daug, kad net nereikia pajudėti iš vietos. Didelės, saldžios. Netrukus gertuvė pilna.

 Riedant link namų užsukame į Užavą alaus daryklą (57.198040, 21.441567).  Čia galima įsigyti ne tik alaus, bet ir giros bei labai skanių limonadų.

                      Jos žiūrėjo į mus, mes į jas. 

Prie Jūrkalnės pasitinka amžinasis policininkas. 

Dangus niaukiasi. Papietauti nutariame namuose - turim gatavos marinuotos mėsytės ir puikiai įrengtą virtuvę. Vėlyviems pietums įsitaisome balkone, o pievoje prieš lietų žiogai čirpia tarsi išprotėję. 

Nulyja visai trumpai ir vėl išlenda vakarinė saulė. Matosi, kad saulės palydos nebebus tokios žavingos kaip vakar, bet pajūry pasivaikščioti vienas malonumas. Šį kartą pajūry patraukiame į kitą pusę. Jūra ramutėlė. 

Tolumoje stūkso berods kažkoks akmuo – mūsų tikslas. Dangus virš jūros po truputį niaukstosi, tačiau kol kas negąsdina. 

“Akmuo” artėja. Dangus vis tamsėja – spėsim grįžti ar ne? Neišvaikščiotas smėliukas pakrantėje gula dailiomis bangelėmis. 

Pagaliau pasiekiam tikslą - tai dzotas. Pamėtom į jo vidų akmenukus ir sukamės atgal. 

Lietus atrodo traukiasi. Pro šalį visas rimtas, nekreipdamas į mus nė lašelio dėmesio, su pagaliuku dantyse, prabėga šunėkas. Pale krantą, sukeldamas vandens ribuliukus, vartosi ruonis.

 Dangus tolumoje susitapatina su jūra ir paskęsta joje. Oras minkštas, pilkšvai žydros dangaus spalvos, plevena aplink nematomais sparnais.  Prisėdam ant nuvirtusio medžio, ant kojų pasupam oro fėjas. Pastelinis vakaras nenori paleisti iš savo glėbio.

3 diena    

  Pavilosta. Saulė ridinėjasi dangumi, bet vėjas, tarsi išdykęs  berniūkštis velia plaukus, draiko praeivių rūbų skvernus.

 Pirmiausia planelyje pasigilinam į svarbiausią klausimą))

     Pagrindinė gatvė staigiai baigiasi ir jau klampoji baltu smėliuko paplūdimiu.  Ekstremalus akmenų molas vilioja tolyn. Ramiu oru praeiti akmenų juosta ganėtinai nesudėtinga, bet prie jūros vėjas verčia iš kojų. Eiti tenka labai susikaupus, nes traumų visai nesinori.

 Pagaliau lygi betonuota molo dalis. Bangas sulaiko pirmasis molas, tad galima pasigrožėti spalvingais jėgos aitvarais.

 Deja, atgal lygiai taip pat teks įveikti akmeninę dalį. Grįžti baisiau, nes jau žinai kas laukia. Pirmieji molai Pavilostoj pastatyti 1878 m.

 Jūra nusėta bangų ir vėjo gaudytojais. Lėtai tapenam pajūriu grožėdamiesi skriejančiais bangomis. 

Pajūris siaurėja iki tiek, kad bangos laižo akmenimis įtvirtiną krantą. Jei nenori bristi, tenka apsukti lanką lentiniu takeliu. Šalia takelio balta būdelė. Pasirodo tualetas, net su veidrodžiu. Ko jau ko, bet šito gero Latvijoje ieškoti nereikia. Net mažiausiame miestelyje rasi -  ir ne vieną. Apie pajūrį net nekalbu. Pavilostoj ir persirengimo būdelės pajūryje su veidrodžiais.

Pasiekiam  Didįjį akmenį Jūroje (Jūrakmeni), kurio perimetras siekia 15 metrų ir pasukame į miestelį. 

Tuštutėlės šoninės gatvelės nuveda iki parkelio. Šiaip jau šiame nedideliame miestelyje net trys parkai -   Upesmuižos, Penkiasdešimtmečio ir Šimtmečio. Pagrindinė gatvė tiesiasi palei Sakos upę. Jaukumo miesteliui suteikia parkai ir prisišvartavę prieplaukoje laivai.  Prisėdame kavinukėje kavos su mikro bandele, o vėliau apžiūrime  atrestauruotą laivą “Dole".

 Labai rūpi antrasis molas, tad nuvažiuojame į kitą Sakos krantą iki pat pliažo.  Šioje pusėje, kylant per kopą, vėjas piktybiškai žeria į akis saujas smėlio.  Palei jūra, kaip įkalti, bangas stebi paukščių būriai. Išgąsdinam...

 Deja, iki molo galo nueiti nepavyksta, nesinori sušlapti po dūžtančiomis bangomis. Pasigailime, kad mašinoje palikome neperšlampus apsiaustus. Grįžtant užsukam į žuvų fabrikėlio KAIJA firminę parduotuvę. Ten tik rūkyta žuvis. Gerai, kad įdomesnių konservų prigriebiau miestelio parduotuvėj.

  Link Jūrkalnės stojame vienoje kišenėje (56.916198, 21.246123). Važiuojant į priekį akys užkliuvo už smagaus vaizdelio. Per pievą nubrendame iki pajūrio. Nedidukas pliažiukas įrėmintas aukštomis biriomis uolomis, kuriuose čiurliai  įsirengę savo uolas-lizdus.

 Pievoje po senu medžiu - sūpynės. Gali suptis amžinai, žvelgdamas į netoliese plytinčią jūrą...

 Dar vienas sustojimas pakeliui prie „Rivas Krogs“ kavinės.  Kažkada šioje vietoje ėjo Liepojos – Ventspilio geležinkelis. Pasigrožime senuoju mediniu tiltu per Rivos upę, kuris būtent ir buvo geležinkelio dalis. Iš viršuje užtvenkto rezervuaro veržiasi krioklys, kuris anksčiau suko malūno girnas. Vieta ganėtinai gūdi ir paslaptinga.

  Namuose gardžiai papietaujame rūkyta žuvimi, pailsime, paskaitome ir nutariame surasti buvusią raketų bazę (57.017497, 21.386678). Netoli kempingo, miške „Auksinio mopedo“ skulptūra (autorius - kalvis Ainaras Rullis).

 Keliukas veda mišku palei skardį. 

Pagaliau pasiekiame pirmąją dieną ant skardžio viršaus matytus akmeninės tvoros likučius. 

Tolėliau girdisi motociklo ūžesys iš kartodromo, tad rūpi ir ten žvilgtelėti. 

Didelėje pievoje išsimėtę raketų bazės angarai ir kiti pastatai. Smalsu palandžioti po yrančius pastatus. 

                Grįžtant pasigrožime jūra nuo skardžio viršaus.

4 diena

 Vakare pasieksime Klaipėdą, bet diena skirta Latvijai. Bet pirmiausia į degalinę su cimpinėjančia kate.

 Link Aizpute pakeliui užsukam į Apriku dvarą. O jau kelelis...Ne vieną kilometrą besitęsiantis žvyrkelis.  Nedidelio parko apsuptas barokinio stiliaus dvaras su neogotikinės formos bokštu. Dvare įsikūrusi mokykla ir muziejus. Deja, viskas buvo uždaryta, tad teko pasitenkinti botų kompozicijomis.

Žvyrkelis vedė toliau ir tik netoli Aizputės pagaliau leido atsikvėpti asfaltuotas kelias. Aizputė, seniau vadinta tokiu mielu  Ožputės vardu, vienas seniausių Latvijos miestų.

  Įvažiavus į miestą, iš karto nuriedame iki  vandens bokšto ( 1960 m.) 

 Dabar jame rengta apžvalgos aikštelė, bet pamačius nuotraukoje kokie atviri laiptai veda į viršu, noras lipti į viršų mikliai dingsta. Geriau pasivaikščiosime centre.   Aizputėje yra ką apžiūrėti, bet renkamės tik mums įdomius objektus. Centre parkuojamės prie 13 a. Livonijos ordino pilies griuvėsių.  Prie tvoros riterio skulptūra (skulptorius  K. Alainis). Pilis aptverta ir tvarkoma, tad apžiūrime tik iš išorės (gaila, negalima apžiūrėti virš vartų kieme dekoratyvinės apdailos sgrafito technikoje).

Apačioje nutiestu jaukiu takeliu nutapnojam iki Bažnyčios kalvos. Šv. Jono evangelikų liuteronų bažnyčia viena seniausių Kuršo bažnyčių.  Ji pastatyta toje vietoje, kur kažkada stovėjo Kuršių pilis.

 16 a. klestėjusi  ir netgi tuėjusi prekybos uostą, Aizpute dabar mėgaujasi ramiu provincijos gyvenimu. Netgi centre stovinti Pandos skulptūra atrodo mieguistai.

Gatvėse vos vienas kitas žmogus. Daugiau (tai reiškia daugiau nei du) malasi prie pilies ir pačiame centre prie vandens malūno.  Takeliai nusuka prie upės, ir nejučiom nuveda iki parko (ech, ir vėl parkas).

 Išvažiuojant, kol susiorientuoja navigacija, nusukam ne į tą pusę, tačiau už tai gaunam bonusą. Išvažiuojam į Turgaus aikštę tiesiai prie skulptūros „Kalbėk Aizpute“, o paskui tenka prasukti pro namą su nuostabia freska.

  Į Karostą, tiksliau prie jūroje sukritusių forto liekanų, norėjau jau seniai. Kažkada Karosta buvusi visiškai uždara teritorija, turėjusi net savo elektrinę,  dabartiniu metu priklauso Liepojai. 19 a. pabaigoje Rusijos caro Aleksandro III įsakymu pastatyta Karosta tarnavo kaip karinė jūrų bazė. Vėliau priklausė tarybiniam jūrų laivynui. I-ojo pasaulinio karo metu  fortus susprogdino, kad jais, jeigu kas, nepasinaudotų vokiečiai. Kadangi Karosta turi neužšalantį uostą, puikiai tiko karinei bazei, ypač povandeniniams laivams, kuo ir buvo pasinaudota.  

 Pats Karostos rajonas ganėtinai nejaukus, bet mums rūpėjo tik pajūris.  Asfaltą keičia akmenimis grįstas keliukas, o nusukus link jūros tenka riedėti miško keliuku, tiesa visai trumpai.  Aikštelėje mašinos tik su lietuviškais numeriais.

 Nusėta susprogdinto forto liekanomis pakrantė, dūžtant į jas bangoms, atrodo įspūdingai. Bangų purslus gali stebėti valandomis. 

Kiek kur saugu, tenka spręsti pačiam, tačiau pasikarstom. Užtrunkam, bet ne tiek kiek norėtųsi… 

Grįžtant nugirstam jaunos merginos frazę : “ bet tai kaaaip fainai, o tai kodėl Lietuvoje negalėtų tokio prikolo padaryti.”  ……????

 Jau senokai po pietų ir nors dar labai valgyti nesinori, visiškai išgaruoja iš galvos, kad pavalgyti galima vadinamo kalėjimo valgykloje. Būtų buvusi smagi atrakcija.  O dabar nudundam mediniu tiltu per Tuosmarės kanalą. Pasakojama, kad 2007 m. girtas laivo kapitonas gruzinas nepastebėjo šio pakeliamo tilto ir jį sulaužė, tad kol vyko atstatymo darbai susisiekimas iš Karostos su Liepoja buvo ganėtinai problematiškas.

 Liepojoje buvome labai seniai, tad pravažiavome visai neskubėdami, žvalgydamiesi per langus. Miestas atrodo linksmiau, papuoštas gėlynais visai neprimena to baisaus, tamsaus, toliu aptrauktais namais miesto. Nors tokių apkaltų namų dar išliko.

  Kadangi Latvijoje su pakelės kavinėmis visai ne kas, užkąsti nutariame netoli Papės “Amber Wind Beach Kafe”. Ech, kad nors vienas, kuris gyrė Papę būtų pasakęs, kad iki ten 10 km žvyrkelio. O automobiliai zuja kaip pasamdyti. Dulkės lekia debesimis. Pasirodo, kad kavinė visiškas šlamštas  -  bent jau tuo metu nesiūlė nieko gero. Tenka pardulkėti tuo pačiu keliu.

 Na žinote, Jūrkalnė kur kas geresnis variantas. Ramybė tokia pati, yra parduotuvė, normali kavinė, benzino kolonėlė, bažnyčia ir net muziejus. Ir svarbiausia kelias asfaltuotas. Iki Lietuvos lieka keli kilometrai…

SEKANTI PASAKOJIMO DALIS