Vaiguva, Ilguvos dvaras - riedam kaire Panemunės puse

Sidabrinė Nemuno juosta nuvingiavusi žaliomis pievomis ir laukais, nuskalaudama palei krantą įsikūrusius miestus ir kaimus, pailsusi įkrenta į jūrą. Vedantis į pajūrį kelias Nemuno dešinėje džiugina akis - tylūs miesteliai, pilys, piliakalniai. Bet ne mažiau įdomi ir graži kita Nemuno pusės pakrantė.   

Gaila, bet iki šiol vis nepakopinėjom Saudargo piliakalniais. Ir Zyplių dvare nepaskanavom ypatingų ledų... ir Pyplių piliakalnio nelankėm, ir nepabuvom... bet ateis laikas ir jiems.

 Prie Kauno, pasukus  į šoną, dažniausiai mūsų tikslas jaukus Gelgaudiškio miestelis (apie Gelgaudiškį ir Gelgaudiškio dvarą galimapasiskaityti čia).  Paprastai skubam lekiam 140-uoju keliu. Dar pakeliui ir pylos gaunam, kad užtrukom.  O kaip neužtruksi, jei tuo pačiu rūpi ir kai ką apžiūrėti.

  Kiekvieną kartą privažiavę Zapyškį sulėtiname greitį iki minimumo, kad bent per automobilio langą pasigrožėti senąja Zapyškio Šv. Jono krikštytojo bažnyčia. Tarsi kažkieno nematoma ranka ją pernešė per šimtmečius ir įkurdino Nemuno pašonėje.  Viena seniausių bažnyčių Lietuvoje, prie kurios sustoja laikas. Daug kartų kentėjusi nuo gaisrų, karų, potvynių išliko kukliai išdidi. Būdavo gera apeiti aplinkui kojoms skęstant minkštoje žolėje. Dabartinis vykdomas projektas kelia pasibaisėjimą. Tarsi aršiausių priešų, kuriems rūpi viską sunaikinti, vykdomas trinkelizacijos procesas unikalią vietą verčia nykesne ir skurdesne…

  Liūdnai atrodo tarsi niekam nereikalinga prieplauka....

Zapiškyje yra ir daugiau lankomų vietų, bet kiekvienas renkamės, kas jam asmeniškai įdomu. Mums dar rūpi kada nors užsukti į “Stubą” paskanauti jų patiekalų.  

Netoli Šakių kryžkelės iš abiejų kelio pusių išsidėstęs tvarkingas, gėlėmis apsodintas Lukšių miestelis. Iš tolo matosi miestelio centre aukštyn  į dangų šaunanti 1877 m. bažnyčia.

 Taip, taip, būtent į šalimais esantį Zyplių dvarą ir neužsukame. Tačiau dailaus, palei kelią tvarkomo parko, neaplenkėme. Bendruomenė vadovaujama Lukšių seniūno Vidas Cikanos šią vietą puošia ir puošia - paties seniūno kurtomis skulptūromis, įvairiomis instaliacijomis ir gėlynais. Kiekvieną kartą randi vis ką nors naujo. 

 Šakiuose įdomiausia miesto puošmena  24 varpų kariljonas - fontanas,  nulietas varpų liejykloje Olandijoje.  Kariljono konstravimą prižiūrėjo ne kas kitas, o kompozitorius kariljonininkas Giedrius Kuprevičius.

 Grįžtant iš Gelgaudiškio, verta neskubant pravingiuoti netoli upės vaizdingu (dabar jau išasfaltuotu) 3807- 3804 keliu, vedančiu per mažuliukus kaimelius ir miestukus.

Plokščiai. Ramus miestelis garsėja ypatingomis vietomis. Centre  medinė (nepaprastai žavios medinės bažnyčios) Plokščių švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia.  Ir apžvalgos aikštelė šalia, žvelgianti į Nemuną.

Takas miestelio pakrašty, papuoštas tautodailininko Zigmo Sederevičiaus medžio skulptūromis, nuveda iki Šventaduobės – vietinio Lurdo. 

Akmeniniais laiptais nusileidi į Didžiupio upelio slėnį  ir šalia trykštančio šaltinio. Sako, jis turi ypatingų galių, tik niekur neradau kokių. 

Šioje vietoje medinis altorėlis ir koplytėlė pastatyti XIX a. Legenda pasakoja, kad kažkada Nemunu plaukęs Marijos paveikslas. Pagavę jį piemenys nunešė į bažnyčią, bet paveikslas ėmė ir atsidūrė prie šaltinio. Kiek kartų besugrąžindavo paveikslą į bažnyčią, tiek kartų jis vėl atsidurdavo prie šaltinio. Vaizdinga, rami vieta. Prisėdus ant suolelio galima pamąstyti, pamedituoti.

  Nuo čia veda Plokščių pažintinis takas iki Vaiguvos upelio - gatvės. Pakeliui Plokščių-Vaiguviškių piliakalnis, knygnešio Petro Kriaučiūno sodyba, Kudirkos akmuo.

  Bet jei vaikščioti tingisi, galima siauru keliuku palei bažyčią nudardėti žemyn link pašto. Siaurumo ir statumo nereikia baimintis. Mikliai nusileidi ir nereikia važiuoti vos ne ratu aplink miestelį.

 Vaiguva unikali vieta. Palei upelį išsidėstę keletas sodybų, į kurias veda tik šis upelis-gatvė. Kito privažiavimo tiesiog nėra.

 Dabar greta „gatvės“ eina pėsčiųjų takelis, o upelis svetimiems uždarytas. Ir gerai, nes daugumai gi vis tiek rūpėtų juo pravažiuoti. 

Tačiau pabraidžioti vėsiame upelio vandeny akmenėliais nusėtu dugnu tikrai niekas nedraus.

 Dailių sodybų sklypai ribojasi su miškingu šlaitu.  Brendi per upelį gėrėdamasis paprastomis, bet tokiomis mielomis sodybų puošmenomis. 

Ant pirmųjų vartų kabo krepšelis su obuoliais- vaišinkitės kas tik norit.  

  Akims užkliuvus už rudo ženklo Ilguvos dvaro sodyba, drąsiai sukame į tą pusę.  Pravažiavus Kreivius tenka stabtelėti, nes toliau kryžkelė ir jokio ženklo. Kairėn bėgantis kelias nevilioja - nepanašus į vedantį link dvaro.  Tiesiai veda apgaulingas medžiais apsodintas kelias. Paprastai link dvarų  einantys keliai ir būdavo apsodinti medžiais. Tačiau tikrasis – dešinėje. Kiek pabėgęs palei pievas, kelias neria į  medžių paunksmę ir pasibaigia ties medine Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia. Džiugu, kad atsirado lėšų sutvarkyti šią  1813-1814 metais statytą bažnyčią ir jos varpinę.

  Dabartinė Ilguva kažkada vadinosi Panykiais, kur vasaros rezidenciją įkūrė Veliuonos klebonas Liudvikas Talko-Grincevičius-Ilgovskis, o vėliau vietovei suteiktas Ilguvos vardas.

Dvarą paveldėjus Grincevičiams,  pastatytas mūrinis kumetynas, parapijos namai bei tvartai, veikė spirito varykla, malūnas, plytinė, kalkinė. Po brolių mirties, Ilguvos dvaro paveldėtoja tapo Henriko duktė Ona bei jos vyras, smuikininkas vunderkindas, kompozitorius, dirigentas Emilis Mlynarskis. Jis finansiškai rėmė Onos sesers Vandos dukrą dainininkę Beatričę Grincevičiūtę,  kuri savo keletą vaikystės vasarų praleido Ilguvos dvare.  Beatričė Varšuvoje lankė aklųjų ir nebyliųjų institutą ir tuo pačiu dainavimo mokėsi pas Mlynarskius, o vėliau baigė Liaudies konservatoriją Kaune.

1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas ir įrengta senelių prieglauda. Vėliau psichoneurologinis internatas, rekonstruotuose pagalbiniuose dvaro pastatuose. Dabar juose veikia Ilguvos socialinės globos namai ir jausmas, vaikštant  po parkelį, savotiškas.

 Pagrindinis dvaro pastatas lyg ir užkonservuotas, užkaltom langinėm ir užrakintom durim.  Tačiau būklė vietomis nekokia.  Ant sienos kabo tokia storulė apsaugos lenta, kad net stebiesi, kaip jos svorį išlaiko senos medinės dvaro sienos.  

 Šalia dvaro iš apžvalgos aikštelės atsiveria puikūs vaizdai į  Nemuną.

 Pavažiavus kelis kilometrus iki Kriūkų bandėme surasti Kriūkų-Svatošinos dvaro fragmentus. Užklausus apie dvarą vietinis jaunimas tik akis išvertė. Nieko negirdėję. Iš tikrųjų paties dvaro nėra, o buvęs pagalbinis pastatas, prisišliejęs prie mokyklos, visiškai neišvaizdus. Net nekilo ranka fotografuoti.

 Pakeliui  dar galima užsukti prie Žemosios Panemunės dvaro griuvėsių, persikelti Vilkijos keltu į kitą pusę, bet tai atidedam kitiems kartams ...