Ekspromtu šalia Vilniaus- Galinės, Maišiagalos dvarai, Karvis

 

Ryte  dangaus žydrynėje vartaliojosi saulė ir prognozuotu lietumi net nekvepėjo.  Eilinį kartą meteorologai orų neatspėjo. Negi tokiu oru sėdėsi namuose? Planuoti darbai buvo nukelti neribotam laikui ir ekspromtu, labai nesigilinant, parinkti keli objektai šalia Vilniaus. 

Tik išriedėjus į greitkelį  Vilnius-Panevėžys, tenka sukti į šoną. Kažkur, vidury laukų, Galinės dvaras (54.810593, 25.167162) - XIX a. priklausęs Vonsolovičiams.  Dvaras, labai jau skambiai pasakyta. Tiesą sakant griuvena. Išlipu pasižvalgyti, žiūrėdama po kojomis, kad už ko neužkliūti.  

Pastato gale ant gonkelių sėdinti moteriškė kažką siuva. Pakalbinu. Jų šeima nusipirko dalį dvaro iš karto, kai tik buvo leista privatizuoti tokius pastatus. Kita dalis priklauso savivaldybei. Pasakojo, kad kai įsikraustė, pasikeitė langus.  Žinoma į plastikinius. 2003 m. dvaras staiga tapo valstybės saugomu ir įtrauktas į kultūros paminklų sąrašą. Slenkstį pradėjo minti visokios komisijos, kabinėtis prie langų. O langai tai keisti prieš dešimt metų, kai apie valstybės saugomą objektą niekas net negalvojo.

 Apačioje yra rūsiai, bet jie nieko ten netvarkė, stovi tokie patys apleisti.  Sakė, kad stogas baisioje būklėje, reikia keisti, bet va, savivaldybė kol kas nieko su savo puse nedaro, tai jie ir galvoja, kad nei šis nei tas, jei jų dalis bus kitokios dangos. 

Išvažiuojam, o galvoje kirba mintys. Juk savivaldybė gali dar N metų nieko nedaryti, tai negi reikia laukit kol stogas ant galvos nukris? Ir bent jau apie savo dalį šiukšlyną susitvarkyti irgi galima. Negi malonu gyventi tokioje aplinkoje?

 Su tokiom nelabai maloniom mintim įdardam į Maišiagalą. O čia netikėtai nustebina tviskantis Houvalto arba Maišiagalo dvaras su šalia sutvarkytu parkeliu (54.867779, 25.061731). Pavadinimas likęs paskutinės giminės valdymo garbei (jie šioje vietoje ir pastatė klasicistinio stiliaus pastatą), nors kaip visada, dvaras kaip koks perėjūnas, ėjęs iš rankų į rankas - Sapiegos, Tyzenhauzai, Eperješai, Vilniaus vyskupas I. Masalskis, Potockiai. Yra duomenų, kad būtent Maišiagalos dvare gyveno ir iškeliavo Anapilin Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas. Dabartiniu metu dvaras sutvarkytas ES lėšomis Vilniaus rajono savivaldybės iniciatyva. Buvusi mokykla iškelta, o įkurtas tradicinių amatų centras, miestelio biblioteka, bendruomenės namai, koncertų ir konferencijų salės. 

 Parkelyje įrengtas ir mini tvenkinukas, paliktos senos skulptūros. 

Pariedam keletą kilometrų iki Karvio dvaro. Štai ką reiškia važiuoti ekspromtu, įdėmiau nepasinagrinėjus. Navigacija nuveda iki ... dvaro )))) - koks ten dvaras - šiuolaikinė sodyba už aukštų vartų. Aišku, kartais tokiose sodybose galima ir pasidairyti, bet tik ne čia- teritorija aptverta tvora. 

O pasirodo yra ir senasis lopytas sulopytas medinis Karvio dvaras, tik jis taip ir liko nuošaly.  Nors gal ir gerai, nes  vaizdas nelabai koks.

 Prasukam pro Karvio miestelį, kur žvilgsnį patraukė bažnyčios špilis. Netikėtas grožis, net aikteli.  1861 m. šioje vietoje stovėjusi medinė bažnyčia žaibo iškrovos metu sudegė ir jos vietoje per tris metus iškilo nuostabi akmeninė Šv. Juozapo bažnyčia (54.875581, 25.136328).  

Apeiname grožėdamiesi aplink. Nišose medinės skuptūros.

Pro zakristijos dureles nešdamas įrankius išeina darbininkas. Pasiprašome į vidų. Paprastai mūsų bažnyčios užrakintos ir apžiūrėti vidų sėkmės reikalas. Šį kartą sėkmė nusišypso.  

Išeinant dar atsisukam ....

Paprastai kelionės metu susirandam jaukią vietelę piknikėliui gamtos prieglobstyje. Tikėjomės, kad tokią vietą rasime Daučionių rekreaciniame parke, įrengtame už ES pinigus 2014 m. Deja, pasitinka tokia lentelė. Gaila, ir aišku, patys dėl laiko trūkumo namų darbų nepasiruošėm. Tačiau blogiausia, kad miško savininkas gavęs paramą, pagal numatytas taisykles tokį įrengtą parką turėjo išlaikyti 5 metus, o paskui nors ir tvanas. Tuo ir pasinaudota, o miškas paversta privačiu parku, nors ten vis tiek miškas, kuriame bet kuris norintis galėtų pasivaikščioti. 

Tenka sukti link namų, bet pakeliui topteli išganinga mintis. Juk prie Pikeliškių yra ežeras. Gal ten rasime vietelę. Šauname keliu tiesiai palei dvarą ( ten lankėmės anksčiau), kol išriedame į lauko keliuką, nuvingiuojantį palei Žalezo ežerą. Pliažiuke žmonių  praktiškai nėra, tik vietinių šeima. Įsitaisome ant žolės. Kas gali būti geriau, nei piknikas su vaizdu į ežerą ...