Arūnos kelionės ir rankdarbiai: Žemaitijos keliais ir takeliais (II atostogų dalis)

ANKSTESNĖ PASAKOJIMO DALIS

Atsisveikiname su Latvija. Atostogas tęsime mūsų pajūry ir Žemaitijoje.

Įvažiavus į Lietuvą, stojame kavinėje “Birutės uoste”. Sako, kavinė kasmet bankrutuoja. )) Sunku pasakyti, bet iš aptarnaujančios lankytojus Birutės Petrikytės veido šypsena nedingo nė sekundei. Pavalgėm tikrai skaniai.

Prasukam pro Olando kepurę. Oooo, čia jums ne Latvija. Vos randam vietą automobiliui. Žmonių daug. Gerai, kad bent plotas palei jūrą nemažas, tai kažkiek išsibarsto. Tiesą sakant, po Latvijos skardžių Olando kepurė nebenustebins ir net kažkiek nuliūdins. Aišku, vieta Lietuvoje graži ir reta, bet to laukinio, nepaliesto gamtos grožio nedaug belikę. Žolė nutrypta, vietomis ir pašiukšlinta.

Garsiosios sūpynės šiaip jau visiškas nesusipratimas. Įrengtos taip aukštai, kad be kito pagalbos neužlipsi ir supasi kreivai. Dabar įrengė kelias naujai.

Aišku, stengiesi nekreipti į tai dėmesio.

Važiuojam į Klaipėdą, į nakvynės vietą. Butą užsakiau pačiam senamiesčio centre - Turgaus g. Iki Teatro aikštės neskubant nueiti dvi minutės. Tiesa, vienas minusas – automobilio statymas mokamas, bet tik iki 18 val. Ryte teks įsijungti žadintuvą, kad pasižymėti Unipark programėlėje. Smagu pagyventi senesnės statybos namuose. Ypač kai ryte išlendi į balkoną ir matai sėdinčių gatvės kavinukėje klausiamus žvilgsnius – įdomu kaip jie ten gyvena (pati mėgstu spėlioti). Gyvenom gerai, labai gerai. Vėl trijų kambarių butas su milžiniška svetaine, kurios kampe jaukus virtuvėlės kampelis ir didelis pietų stalas.

Galvojau, kad vieta bus triukšmingesnė, tačiau miegamųjų langai išeina į kitą pusę, kur tyli gatvelė ir skverelis, tad miegojome ramiai.

5 diena

Po pusrytukų nuvažiuojam iki pažįstamo autoserviso, kad pažiūrėtų vieną dalykėlį ir tuo pačiu susitariam, kad automobilį pasiimsim tik ryt po pietų (tuo pačiu išsisprendė mokamo parkingo problema). Jis mus nuveža į Senąją perkėlą. Plauksime į Smiltynę.

Plaukuose vėjas, akyse klykiančios žuvėdros ir po keliolikos minučių jau tapnoji pušų kvapu persmelktu taku link jūros.

Smiltynės pliažai praktiškai tušti.

Diena vėjuota, tad įsikuriame kopose, kur atsisėdus gera stebėti banguojančią jūrą. Laiko neskaičiuojame.

Praalkus grįžtame į Klaipėdą ir nupėdinam iki mums žinomos “Viskas lietuviška” kavinukės. Ten tikrai nenusivilsi – skanu ir porcijos didelės.

O dabar pagaliau įgyvendinsiu dar vieną norą. Aplankysime lietuvišką Hogvartsą - Klaipėdos universitetą. Tenka nutapnoti į kitą Klaipėdos galą. Universitetas įsikūręs neogotikiniuose raudonų plytų pastatuose, pastatytuose Prūsijos karo ministerijos iniciatyva. Iki 1993 m. šiuose pastatuose buvo įsikūręs kareivinių kompleksas. XIX a. pab. kompleksą sudaro šeši pastatai su mansardomis. Raudonų plytų ir šviesaus tinko juostų derinys lyg nedidelė užuomina į fachverką.

Pastatus restauravo 15 metų. Paskutiniame sutvarkytame pastate, kur restauravimo metu atstatytas pastato bokštelis ir jame įmontuotas laikrodis, įsikūrė Universiteto Aula.

Vasarą čia ramu ir kiemeliuose nešmižinėja studentai. Įlendame pasižvalgyti ir į vieno pastato vidų.

Grįžtame palei geležinkelio stotį, kurią sudaro du statiniai: 1881 m. klasicistinis senasis traukinių stoties pastatas ir 1983 m. naujasis. Senasis šiuo metu privatizuotas, o geležinkelio stotis funkcionuoja naujajame pastate. Miesto jubiliejaus proga 2002 m. prie stoties buvo pastatyta skulptūra „Atsisveikinimas“

Ooo, kiek kartų kažkada iš šios stoties ilgais traukiniais keliauta iš/į Vilnių. Perone kaip tik paskutinių keleivių laukia tik poros vagonų traukinys į Vilnių.

Apžiūrime ir senąjį garvežį.

Tiesiog pastebėjimas))

Link skulptūrų parko nuskubame tiltu per geležinkelio tiltą. Nesistebiu, kad žiemą čia slidu. Net ir sausu oru einant danga ganėtinai slidi. Neįmanoma suprasti kažkokių metalinių gardelių paskirties. Nebent jie įrengti su tikslu slystantiems tiltu - bandyti į juos patekti, kad nenudardėtum tiesiai žemyn.

Skulptūrų parkas įkurtas ant senų kapinių (116 skulptūrų). Miesto valdžia nutarė parke iškirsti 500 senųjų medžių ir atsodinti tik 100, tačiau prieš projektą sukilo miestiečiai. Nežinia kuo baigsis šis ginčas, o kol kas Skulptūrų parkas atrodo gana liūdnai ir apleistai. Nesuprantama kodėl kitose šalyse tvarkant parkus įmanoma palikti senuosius medžius, kurie teikia pavėsį ir palaiko susiformavusią ekosistemą.

Negi būtinai ūksmingos vietos turi sulauki tokios lemties kaip naujai sutvarkytas, tačiau tuščias (kas gi norės sėdėti prikepintame saulės) Vydūno skveras. Projekto rengėjai tikino, kad šešėlį geriausiai suteikia statiniai (įdomu ar jie turėjo minty toliau stovinčius namus??). Iškirsti 45 brandūs medžiai. Tarsi pasityčiojimas iš žmogaus, kuris labai vertino ir gerbė augalus. Vargšas basas Vydūnas užkeltas ant kažkokio įkaitusio bliūdo, sudėjęs rankas tarsi melsdamas jį iš ten pasiimti.

Nors iš tikrųjų tai nestebina, nes pinigai už kuriuos bus iškirsti, o tuo labiau atsodinami medžiai, vis tik labai dideli ir kai kam gerokai susuko smegenis.

Prasukam senamiesčio gatvelėmis, pakeliui pasigrožėdami naujomis Meridiano burėmis.

Grįžus, ištiesę kojas, įsikuriam ant savo karališkos sofos.

6 diena

Visiška tinginio diena. Keliamės vėlai. Vėl keltas į Smiltynę ir poilsis prie jūros, ganant akimis retus debesėlius ir stebint laivus jūroje.

Gera sėdėti pajūry, ypač po vakarykštės dienos pasivaikščiojimų... Sulaukiam buto šeimininkės skambučio. Teiraujasi ar tikrai dingo šiltas vanduo. Tiesą sakant ryte bėgo toks vasarodrungnis. Pasirodo kažkokie profilaktikos darbai, apie kuriuos nebuvo iš anksto pranešta. Labai malonu iš jos pusės, kad pasisiūlo gražinti dalį sumos dėl patiriamų nepatogumų.

Persikėlus keltu atgal, pasiimam automobilį ir vakarop mūsų atvažiuoja pasiimti bendraminčiai, su kuriais dėl susitikimo susitarėm sėdėdami pajūry. Įsikuriam jų jaukioje namų terasoje su skaniais užkandžiais. Šnekų daug - lauke sutemsta, tad namo parlakdinami 12 nakties. )

7 diena

Ryte vos nepramiegam išvažiavimo laiko, štai ką reiškia sėdėti iki vėlumos)) Vairą sukam Žemaitijos pusėn. Pirmiausia link Dauginčių atodangos (55.951285, 21.550052) - vakarykščio susitikimo rekomendacija, kaip ir kavinė „Karčema“.

Link stovėjimo aikštelės tenka nudardėti kelis kilometrus žvyrkeliu. Iki atodangos kylame vienu keliu, nusileidžiame kitu- laipteliais. Nuo atodangos viršaus atsiveria vingiuojanti Minija, tačiau vaizdas manau geresnis pavasarį, kada dar lapija nėra pilnai sužaliavusi.

Šalia takelio pamatau baravyką, vyras suranda kitą. Ot tai gerumas. Šalia randam dar kelis. O vieną randu kelme prie pat suoliuko.

Norėjosi išgerti kavos, tačiau prie mašinos taip įkyriai puola musės ir akliai, kad pakuojamės ir lekiam toliau. Iki Kulių. Kuliai - tobulai tvarkingas mažučiukas miestelis. Kiekvienas kiemelis tarsi parodinis. Iš tolo baltuoja Šv. Vyskupo Stanislovo bažnyčia (1900 m.). Stojame prie bažnyčios. Susėdę šalia ant akmeninės tvorelės be skubos pasimėgaujame kava.

Kuliuose savo laiku vikaru dirbo J. Tumas – Vaižgantas, pas gimines gyveno Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. Būtent Vaižgantas buvo pirmasis Sofijos lietuvių kalbos mokytojas. Kuliai garsūs Sofijos festivaliu organizuojamu Valentino Masalskio, nusprendusio Kuliuose įleisti šaknis. Kulių bažnyčios parke festivalio menininkų dovanos- skulptūrinės instaliacijos , iš kurių didžiausia - Vaižganto akiniai.

Keli kilometrai už Kulių kavinė “Karčema”, kur siūlomi ir žemaitiški patiekalai. Gaila, bet staliukų lauke nėra. Gerai, kad viduje patalpos didelės. Kadangi retai kur būna, imu kraujinių vėdarų ir sriubos, vyras kepsniuką (po pusę porcijos). Pigu ir skanu.

Karčiamoj parduoda ir šviežią duonytę, spurgas, bandeles. Išeidami nusiperkam duonytės ir spurgų. Spurgomis paskanausim su savo kava (vis tiek termosas pilnas) lauke pavėsy. Bet tai kooookio skanumo spurgos- tos tikros, iš vaikystės.

Pasivaikštom po teritoriją. Tiesą sakant užtrunkam - teritorija tikrai labai didelė, yra kur pasižvalgyti, pasigrožėti.

Netoli Plungės nusiplaunam nuo automobilio Latvijos ir Lietuvos žvyrkelių dulkes ir link Plungės dvaro atriedam švarutėliai. Senokai norėjau čia užsukti. Dvaras uždarytas ir neteko pasižvalgyti viduje, bet sunku akis atitraukti ir nuo fasado. Reto grožio neorenesansinio stiliaus M. Oginskio rūmai.

Ši pavardė man siejasi su rafinuotumu, elegancija ir muzika. Ir nenuostabu. Jau nekalbant apie M. K. Oginskio kūrinius, tiek Rietave, tiek Plungėje broliai Oginskiai (kompozitoriaus anūkai) įsteigė po muzikos mokyklą ir simfoninį orkestrą. Plungėje mokėsi Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Prisėdu ant suoliuko kitoje rūmų pusėje… Atrodo tuoj atsidarys durys ir į parką įžengs damos pasipuošusios baltomis ilgomis suknelėmis, slepiančios žvilgsnius po plačiabrylėmis skrybėlėmis….

Ūksmingo parko alėjos nuveda iki tvenkinių su romantiškais tilteliais. Paglostau senuosius medžius. Nuostabi šios vietos energetika skleidžianti didingą ramybę.

Išeinant sustojame pasigrožėti fontano šokiu rūmų fone.

Vakarop atriedame į Kairiškius. Vėl, kaip ir pernai, apsistojame “Sauna House…”, kur šeimininkai pasitinka, kaip seni draugai. Paragina skanauti serbentus, agrastus ir trešnes (nėra geriau nei tiesiai nuo krūmo ar medžio). Šuva jau paaugęs ir veržiasi draugauti. Pailsėjus terasoje (kai kas spėjo ir greit baravykus apvirti), nueiname patikrinti Virvyčios upelio. Pro tvarkingą pliažiuką sruvena nusekusi upė.

Vakaro saulė nuauksina rugių laukus.

Grįžę stabtelim kieme pasikalbėti su šeimininkais, ruošiančiais vantas pirčiai (mums pirtis kaip tik šyla). O po pirties nėra nieko geriau, kaip gurkšnojant vyną ir supantis terasos sūpynėse palydėti krintančią už tvoros saulę…

8 diena

Rytas prasideda gausiais pusryčiais. Čia kitaip nebūna)) Net paprašau, kad kitą dieną patiektų mažesnes porcijas))

Diena nusimato karšta, tad Menčių karjerą išbraukiam iš numatyto sąrašo – nesinori kepti saulėkaitoje. Sėdim terasoje ir taip tingisi kažkur toli važiuoti…. Iš tos tinginystės gimsta planas nulėkti toliausiai iki Viekšnių – viso 13 km - pakeliui užsukant į porą vietelių, vieną iš kurių rekomendavo šeimininkas.

Gera važiuoti keliukais tarp mažų miestelių. Automobilių vos vienas kitas.

Viekšniai ne vieną šimtą metų skaičiuojantis miestelis (minimi nuo 1253 m.). Kaip dažniausiai ir būdavo, miestelyje įsikūrė žydai. Jų bendruomenė didėjo, tad buvo pastatyta sinagoga. 18 a. rabinas Aba Joffe miestelyje pastatė ir vaistinės pastatą.

Dabartiniu metu Viekšniai ramus miestelis, iš tolo pasitinkantis baltuojančiais bažnyčios bokštais. 1915 m. apšaudant bažnyčia buvo apgriauta, tačiau 1921 m. kunigo dėka atstatyta, stengiantis išsaugoti pirminę išvaizdą.

Šalia bažnyčios paminklas Vytautui Didžiajam, pastatytas 500-ųjų mirties metinių atminimui.

Kitoje gatvės pusėje jaukiame namelyje glaudžiasi profesorių M. V. V. Biržiškų memorialinė ekspozicija (tą dieną, deja, nedirbo). Viekšniai Mykolo, Vaclovo ir Viktoro Biržiškų gimtinė. Žinoma šeima daug nuveikė krašto labui. Daktaras Antanas Biržiška pasirūpino pastatyti sveikatos namus. Viekšniuose veikiantis sveikatos centras pavadintas Biržiškos vardu.

Miestelio centre akys užkliūna už baltomis langinėmis padabintos senosios Viekšnių vaistinės, tos pačios, kurią pastatė rabinas Aba Joffe. Turbūt tai seniausias Viekšnių pastatas. Vėliau pastatą įsigijo provizorius Fiodoras Geldneris ir pristatė dar du gyvenamus kambarius. 1960 m. čia buvo įkurta senų farmacijos reikmenų ekspoziciją, skirta vaistinės 100-mečiui paminėti su autentišku 19 a. kaimiško tipo vaistinės apstatymu, vaistų gamybos įranga. Šiuo metu vaistinė uždaryta rekonstrukcijai.

Nudardam iki Viekšnių raudonų plytų vandens malūno (1897 m.) Pasirodo karo metu būtent jis aprūpindavo miestelį elektra. Nemažoje pievoje šalia malūno mes beveik vieni, tolėliau įsitaisęs žvejas tyko laimikio. Vanduo garma per betonines terasas, ragindamas prisėsti šalia ir atsivėsinti.

Prie malūno pasirodo jauna moteris su dukra. Kol atsistojusi fotografuoju, moteris, žengianti sparčiu, žingsniu priartėja ir tik pasisukus man eiti atgal, vos nenubloškia manęs į vandenį. Spėju atšokti ir paeiti toliau. Atsistojusi lygiai toje pačioje vietoje, kur stovėjau, pasidaro porą selfio nuotraukų ir skuba atgal))) Vyras žvilgsniu rodo- pažvelk atidžiau į ją. Ant ružavų marškinėlių užrašyta “Dar graži, o dabar ir protinga”)))))

Palei upę nueiname iki kabančio tilto. Pro šalį einanti viekšniškė kažkam telefonu aiškina kad eis dabar per beždžionkę))

Grįžtant pakeliui užsukam į Mangusto parko taką (56.228015, 22.550581), išklotą mediniais takeliais. Tik įžengę surandame kazlėkų saleles. Prisirenkame, bus pietums.

Take visiškai vieni. Nei kilometro neturintis takas papuoštas menininko A. Viskanto medinėmis skulptūromis. Įrengtos ir sūpynės, čiuožyklos vaikams. Skendintis kuplių medžių pavėsyje, takas tikra atgaiva karštą dieną.

Išėjus matome skelbimą, kad takas parduodamas. Gal kas norite įsigyti?

Pakeliui ir Pavirvytės dvaras (56.174273, 22.531773). Deja, pasiskambinus šeimininkas sako, kad negalės pravesti ekskursijos, kadangi šienapjūtė. Bet galim ateiti ir pasivaikščioti po teritoriją.

Nustebusiais žvilgsniais, sulindusios į pavėsį, pasitinka škotų hailendų karvutės.

Sugrįžę į Kairiškius užsukam į vietinę parduotuvėlę ledų.

Vyras išverda nuostabaus skonio grybų sriubos – pirmoji šiais metais.

Ir likusią dienos dalį praleidžiame sūpynėse, hamakuose, šaudydami ir žaisdami su šeimininkų šunim, kuris iš to džiaugsmo, kad išleidom, sudrasko vyro tapkę ir dar pasikėsina į kamuolį. Kamuolį šiaip ne taip atimam, o tapkei labanaktis)) Net ir sudraskytą paslepiam. Iš to liūdesio nusliūkina prie agrastų krūmo nusiraminti saldžiom uogom)).

9 diena

Atsilabinam su šeimininkais ir neskubant sukam namų link. Papilėje pasukame link Papilės (Jurakalnio) apžvalgos bokšto (56.144702, 22.782948) Bokštas pakankamai naujas - 2015 m. statybos ir dailus. Užsiropščiam į 15 metrų aukštį, bet kerinčio arba išraiškingo vaizdo, kaip nurodoma, na niekaip nesimato. Gal pavasarį, kol lapija ne tokia vešli, matosi ir daugiau.

Nuo pagrindinio kelio nudardam porą kilometrų žvyrkeliu iki Augustaičių vandens malūno (56.140021, 22.800565). Nedidukėje automobilių aikštelėje tik mes vieni. Takeliu nutapnojam iki raudonų plytų mūrinio pastato. Anksčiau (19 a. pab.) šioje vietoje stovėjo medinis malūnas. Malūnas priklausė Papilės verslininkui Ševeliui Vilkui, kuris vertėsi grūdų, sėmenų ir miltų prekyba. Pasakojama, kad gudrus savininkas medinį malūną apdraudė, o vėliau padegė. Už gautus pinigus pasistatė mūrinį.Malūne net buvo įrengtas dyzelinis variklis, kad galėtų dirbti ir nusekus upei. Šalia buvusio kaimo nebeliko.

Kitoje keliuko pusėje įsikūręs žirgynas (tik įtartinai tylus pasirodė).

Per upelį medinis tiltukas išveda į jaukią pievelę prie ežeriuko.

Už poros kilometrų dar vienas vandens malūnas – Papartynės (56.123995, 22.856139). Šalia dvi stovėjimo aikštelės. Stojame pirmoje mažutėje. Malūnas iki 20 a. pradžios priklausė Joniškių šeimai, kurie vėliau jį pardavė Isaakui Vilkui. Karo metu malūnas priklausė vokiečiui, o po karo buvo uždarytas. Ir tik mūsų dienomis malūną įsigiję savininkai atgaivino – atstatė užtvanka ir įrengė hidrolektrinę. Perėjus tiltu, nueiname iki užtvankos.

Aplinka patvarkyta, įrengta pavėsinė, o ant sienos baisingai įdomus rakandas.

Laikas įkalti kavos, tad nuvažiuojamį anrą, didesnę aikštelę. Deja, nors ten sotvi pavėsinė, bet pavėsinėje prišiukšlinta, o pati aikštelė išmalta automobilių ratų. Kavą tenka išgerti šalia mašinos. Nekokį įspūdį sušvelnina vaizdas į užtvanką iš kitos pusės.

Kažkodėl visai susisuko smegenys ir pasirodė, kad nelankėme Kuršėnų dvaro. Jau važiuojant link jo, susižvalgom - kelias kažkodėl pažįstamas. Teisingai, pernai būta. Kad jau atvažiavom, eisim pažiūrėti. Ir nesigailėjome nei sekundės. Restauravimo darbai dar nebaigti. Tačiau tai ką matėm pernai ir dabar, nesulyginami dalykai.

Pernykštis

O šįmet dvaro fasadas sutvarkytas, balkonas atrestauruotas ir užkeltas į vietą. Kaip tik praeina darbininkai, nešdami durų staktas. Pasiprašom į vidų – norim pamatyti kaip sutvarkė lubas. Lubos kaip naujos. Atliekami paskutiniai apdailos darbai. Iš miesto parko link dvaro ves naujas takelis – vietiniams bus puiki nauja pasivaikščiojimo trasa.