Pavasaris Varėnos rajone

Šių metų kelionių sezoną po Lietuvą skelbiame atidarytu.

Sulaukus šiltesnio ir saulėto savaitgalio išdardėjome iš Vilniaus į Varėnos pusę.  Tūkstančius kartų pravažiuotas kelias - bent jau jo dalis net labai dažnai. Į šoną nusukama retai, nes paprastai tikslas kažkur toliau Europoje.👀

 Pakeliui prigriebiam draugę, bet nespėjam net dorai paplepėti, kaip išriedam iš Vilniaus ir jau sukam link  Baltosios Vokės dvaro (54.598403, 25.189876). Dvaro rūmai pastatyti XIX a. grafų Lenskių, šalia  suformuotas geometrinis parkas. Netoliese veikė Lenskiams priklausęs vandens malūnas ir degtukų fabrikas. Lenskis fundavo ir Vaidotų Šv. Apaštalo Pauliaus Atsivertimo bažnyčios pastatymą. Dėl skolų 1937 m. dvaras buvo parduotas iš varžytinių F. Veisenhofui, o po II pasaulinio karo , kaip dažniausiai ir būdavo, Baltosios Vokės dvare įkurtas tarybinis ūkis. Nuo 1962 m. jame veikė Vilniaus agrozootechnikumas. Dabartiniu metu lyg tai  priklauso Turto bankui ir kasmet jo būklė prastėja.

 Kažkodėl kai pamatau, kad pastatas įtrauktas į kultūros paveldo departamento saugomų objektų sąrašą, labai norisi tų saugotojų paklausti, kokį  velnią jie veikia savo kontoroje? Nes dabar, deja,  dvaras laikosi nesugriuvęs tik ant garbės žodžio.   Prieiname pagrindinį įėjimą, kuris vedė pro portiką su keturiomis balkoną laikančiomis kolonomis.  Šone žavus bokštelis - romantizmo epochos mėgstamas elementas.  Lyg našlaitės kyšo buvusių balkonėlių pasparos.

O pati gražiausia dalis, atsisukusi į ežerą, visiškai apgailėtiname stovyje. Prie dvaro net baisu prisiliesti, kad nepradėtų į rieškučias trupėti kolonų gabaliukai.

Kad niekas nelandžiotų, langai užkalti, bet žinant medinius dvaro laiptus ir medines perdangas, nelabai ten ir norėtųsi koją kelti.  Nors savo laiku dvaras stebino prabangiu interjeru. Skaudžiausia, kad dvaras tokiu tapo nepriklausomybės laikais, nes net tarybiniais laikais nei patalpų išdėstymas, nei dekoras nebuvo sunaikinti.

 Apsikabinam šalia augantį seną gražuolį storulį medį ir einame pasižvalgyti toliau.  Šone oficina. Lygiai tokia pati apleista. Nors ką čia kalbėti - apleisti ir griūvantys visi dvaro pastatai.

Liūdnai atrodo  ir tvenkinukas vidury parko. Šalia pritempta kažkokių senų automobilių sėdynių – jomis pasirūpino vietiniai žvejai. Smagiau žiūrisi tik medinė pavėsinė ir šalpusniai.  

 O tolėliau prie visiškais griuvėsiais virtusio vieno dvaro pastato randame vietinę grožybę - tiltą iš padangų. Liūdna, labai liūdna. Metame paskutinį žvilgsnį į akyse byrančius dvaro rūmus ir riedame toliau.

Riedame į Dargužius (54.383701, 24.882584). Šiandien iš tikrųjų lankome tas vietas, pro kurias važiuota šimtus kartų, bet niekada nenusukta į šoną.  Stojame kažkuriame kaimo šoniniame keliuke, įkalame karštos kavos iš termoso ir einame pasižvalgyti. Nuotaika pasitaiso akimirksniu. Linksmai spalvotame gatviniame kaime kleketuodami pasisveikina gandrai. Vienas jų ramiai varlinėja šalia kelio.

Prie namų triūsia žmonės - tvarkosi kiemus, gėlynus. Dauguma, matosi, kad atvažiavę tik savaitgaliui. Labai jauku.

Užsukame į Sūrininkų namus (šalia galima parkuotis). Ech, būtumėm žinoję, kad ten veikia ir kavinukė, būtumėm negėrę tos kavos.  Tačiau pamačius senovinį bufetą, išgaruoja visos pašalinės mintys. Eina sau, koks grožis.....  

 Viduje lankytojų nėra, visi įsitaisę terasoje – po žiemos išsiilgę saulės, tad didžiausias malonumas pasilepinti pavasariniais saulės spinduliais. 

 Sūrių degustacijai neužsirašinėjome, tačiau prie baro aptarnaujantis vaikinukas ekspromtu surengė čia gaminamų sūrių mini  degustaciją. 

Paragavome gal šešių rūšių sūrius. Bet taip jau visai ant liežuvio galo, nes atpjautą miniatiūrinį gabaliuką, perpjovė dar į porą dalių.  Gal čia toks sumanymas- norėsi normaliai paragauti, teks nusipirkti.  Tai ir nusipirkom  porą skirtingų gabalėlių. Labiausiai patiko ožkos sūris voliotas pelenuose. Kitas su baltu pelėsiu toks  smirdukas, bet irgi neblogas.

   Vos už 3 kilometrų, kitoje plento pusėje - Čižiūnai ( 54.368644, 24.851461).  Tobulai-parodinio  grožio kaimas. Ten drąsiai galima vežtis svečius. Dardame vienintele kaimo gatve senoviniu akmeniniu grindiniu. Iš paskos niekas nesiveja, tad iš automobilio nelipame, bet judame lėtai it sraigės, vis sustodami paaikčioti prie kiekvieno namo. Keliukas sėkmingai išveda į plentą, tik kiek tolėliau - nereikia apsisukti ir grįžti tuo pačiu keliu.

 O dabar link Valkininkų. Tiksliau link Užuperkasio kaimo į pažintinį taką "Žodis girios draugui" (54.351922, 24.840579). Šalia automobilių aikštelė, kurioje radome porą automobilių. Prieš važiuojant, skaičiau internete, kad takas labai apleistas ir vietoj to, kad grožėtis mišku, tenka žiūrėti po kojomis. Tačiau norėjosi pamatyti Merkio upės vingius su vaizdingais aukštais smėlio krantais. Takas visai neilgas - apie 1 km, kurį suprojektavo miškininkas Vincas Červokas. Kažkodėl pasukome į dešinę ir, tiesą pasakius, teisingai padarėme. Nes būtent čia prasideda stendai su mįslėmis, kurių atsakymai kelio gale.  Tokių sulaužytų medinių takelių, kokius mačiau interneto platybėse neberadome, gal jau juos nuėmė. Ėjome natūraliu miško takeliu. Tik patys stendai, kad ir metaliniai, bet jau pavargę.

Nuo kalniuko vienoje vietoje pro medžių šakas sužiba upės vandenys. Turėklai vietomis palūžę. Aplink įstabaus grožio medžiai. 

O kiek paėjus, atsiveria upės vingis. Viršuje aprėminti kerėpliškomis medžių šaknimis į upę sukrenta smėlėti  atodangos skardžiai.

Nusileidus laiptukais žemyn, patenki į poilsiavietę su pavėsinėmis ir staliukais. Pavėsinių stogeliai neišvengė klimato pokyčių, bet iš esmės viskas labai neblogai.

Takas nuveda iki šlapynės, per kurią veda tvirtas tiltas.

Pakeliui dar viena poilsio vieta. Čia galima ir su automobiliu privažiuoti- šalia nedidelė stovėjimo aikštelė.   Nutariame šioje vietoje papiknikauti. Kaip visada, į kelionę įsidedame stebuklingo skonio maisto.😂  Išvažiuojant aikštelėje nesimato nė vieno automobilio.

Pabandome surasti Geidukonių vandens malūną su įspūdingu kriokliuku. Kadangi nuorodų jokių, pasiblaškę orientuojamės pagal koordinates (54.338904, 24.488343), kurios nuveda miško keliuku. Deja, pasitinka užrašas „Privati valda“. Keista, kad tai nurodoma, kaip lankytina vieta. Brautis nesinori, nes neaišku kaip sureaguos, o ir ko ir kur ieškoti? Pabandome pažiūrėti į kriokliuką iš miško, nuo kito upelio krano, bet vaizdą užstoja smarkiai sužėlę medžiai.  

Lygiai tokiu pačiu užrašu ir užrakintais vartais pasitinka ir Glūko geležinkelio sotis (54.282657, 24.554843). Carinės Rusijos laikais šioje vietoje buvo įkurta Vilniaus karinės apygardos kariuomenės pratimų stovykla, poligonas ir iki Alytaus nutiesta geležinkelio atkarpa. Stovykloje pastatė ne tik  kareivines, bet ir karininkų klubą. Geležinkelio stotis pavadinta „Artilerijskaja“. Uždarius tiltą per Nemuną ir praradus Vilniaus kraštą, šis geležinkelio ruožas tapo nebeaktualus. Nors iki mūsų dienų išliko geležinkelio tilto atramos. Neaišku koks likimas būtų ištikęs geležinkelio stotį, bet 1930 m. čia buvo įkurta tuberkuliozės „Dainavos“ sanatorija, o vėliau buvo įrengtos Glūko girininkijos patalpos bei trys butai girininkijos darbuotojams. Kam priklauso dabar, informacijos neradau. Bet svarbiausia, kad pastatas prižiūrimas, naujai uždengtas stogas.

Sukame link namų. Bet dar rūpi apžiūrėti vieną kaimelį. Kaimas Akmuo (54.301512, 24.623073). Keli namukai ir nuostabi medinė Nukryžiuotojo Jėzaus parapijos bažnyčia. Apie šį kaimą rašė mano mėgstamas projektas „ 100 Lietuvų“ . Atidardėję Akmenio gatve, stojame palei bažnyčios tvorą. Sako, kažkada ši bažnyčia statyta tik kirvio pagalba. Tyli medinė varpinė, tik pora moteriškių tvarkosi šalimais kapinaitėse, kuriose yra net 19 a. antkapių. 

Ant bažnyčios pamatų prikalta lentelė - gravimetrinis punktas. Žinot kas yra gravimetrija? Geofizikos šaka, matuojanti įvairių žemės paviršiaus taškų laisvojo kritimo pagreitį g, tirianti jo matavimo metodus ir instrumentus. Tokių lentelių Lietuvoje galima rasti ne vieną, berods 48.

Aišku, bažnyčia uždaryta, tačiau, kai labai nori pamatyti kas yra viduje,  surandi būdus. Pasistiebus ant pirštų galiukų įmanoma „žvilgtelėti“ per apdulkėjusį langą (čia tik atrodo, kad žemai) arba per senovinę rakto skylutę.

Netoliese aptvertas Užkeiktos mergos akmuo. Riedulio paviršiuje pritvirtintas metalinis kryžius, iškalta nedidelė duobutė šventintam vandeniui pilti.  Sako nuo jo ir kilo Akmens kaimo pavadinimas.

   

Viena versija byloja, kad jauną merginą tėvai sumanė išleisti už turtingo senio. Važiuodama į bažnyčia mergina pradėjo raudoti : "Geriau aš nelaiminga akmeniu pavirsčiau, nei už senio tekėčiau". Ir.... pavirto. Kita versija sako, kad tai suakmenėjęs žaltys, pastojęs kelią krikščionims. 

Sezono atidarymas pavyko.👌