Pasivaikščiojimai netoli Vilniaus

Užsilaikęs vėsus oras su lietumi, kaip piktoji pamotė vertė gūžtis ne tik žmones, bet ir visą gamtą. Savaitgaliniai pasivaikščiojimai neviliojo, todėl pasiankstinti pavasarį nusprendėme bent kelioms dienoms nuskridę į Romą. Tačiau saulė ir šiltas oras taip ir liko už tūkstančio kilometrų.   Ir pagaliau, pagaliau artėjo išsiilgtas saulėtas savaitgalis. Mūsų kelionių draugės lygiai taip pat buvo pasiilgę ilgų pasivaikščiojimų gamtoje, todėl apsitarę, nutarėme apsižvalgyti netoli Vilniaus. 🚙

Traukiame iki toliausio taško link Kernavės, tiksliau Baltojo kalno ir Kernavės pažintinio tako. Pravažiuojame Kernavės miestelį, o toliau..... o toliau, bėda. Nuorodų absoliučiai jokių ir jei ne gerai paruošti darbai, nežinau ar būtumėm tą taką ir suradę. Važiuoti reikia Pajautos gatve. Ir nesvarbu, kad asfaltas baigiasi ir prasideda paprastas smėlėtas miško keliukas, kuris po kiek laiko išsišakoja, gatvės užrašas pasirodo yra ir toliau. Kaipgi jo nebus - šiame gamtos prieglobstyje įsikūręs ne vienas laimingasis.  Nustebina didelis namas su ant vartų užkabintu užrašu "Bardo galerija". Mūsų gėdai neužsukome, bet pagaliau ne po galerijas šlaistytis ir išsiruošėme. 

 Neužilgo išnyrame į smėlėtą aikštelę, iš kurios kiek tolėliau dešinėje matosi parkavimo vietos. Automobilių vos pora, tad apžvalgos aikštelėje mes vieni. Atsivėręs vaizdas užgožia visus kažkada nuo Kernavės piliakalnių matytus vaizdus. Nepaprastai gražus miškų apkabintas Neries vingis. Tik žalumos mažoka. Ką ten mažoka, jos beveik visai nėra. 

Keliukas nuveda iki poilsio aikštelės su pavėsinėmis. Ten kaip tik naujai dengiami jų stogai. Gera vietelė piknikams.  Ir sūpynės yra. 

Pasivaikščiojimo takas veda ratu, bet mes kažkokio laukinio jausmo vedini nuklampojame per krūmus ir susipynusias pernykštes žoles iki skardžio krašto.Iš čia matosi ir apžvalgos aikštelė.

Ir nemanau, kad labai prašovėme. Aišku tilteliais nepalaipiojom, ir visokių mįslių ant stendų nesprendėme, bet manau ne paskutinį kartą čia atvažiavome. Užtat gėrėjomės sunkiai tekančiais Neries vandenimis ir pirmomis pavasario gėlėmis. Jeigu ne vėsus oras, žibutės jau seniai būtų nužydėjusios, bet dabar kaip išstypusios paauglės dar mėlynavo kažkaip keistai nuilgėjusiais žiedlapiais.  Vos skleidėsi vargšelės šilagėlės. 

  Nusileidome iki pat vandens, bet užstoję kelią šabakštynai užginė mus į skardžio viršų.  Pataikėme vėl  į taką ir po kiek laiko  atsidūrėme prie automobilio. Beeinant buvo kilęs noras sugrįžti į poilsio aikštelę papiknikauti, bet nugalėjo sveikas protas (kam temptis lauknešėlius iki poilsio aikštelės, jei pavažiavę galime rasti kitą gražią vietą).

 Grįžtame pro Dūkštus ir sustojame prie atnaujintos bažnyčios. Gaila, bet uždaryta. Joje pamaldos laikomos tik lenkų kalba.  Viena bendrakeleivė randa atviras dureles, bet sako, ten kažkoks lyg ir kambarys, greičiausiai zakristija. Nelabai norisi brautis per "darbines" bažnyčios patalpas į vidų. Šalia kapinaitės. Daug po jas nevaikščiojome, bet vargu ar rastumėme ten antkapių su lietuviška pavarde. Nors gal... 

 Riedame toliau link Karmazinų. Karmazinai lieka šone, o mes sukame vairą miško keliu link (V)Elniakampio ežero. 

  Su nuorodom pradžioje ne  kažkas, bet pagaliau jos atsiranda ir net neklaidžioję, atsiduriame prie nedidelio jaukaus ežeriuko. Čia ir papiknikausime - pačioje saulėkaitoje. Saulėkaita šiuo atveju per skambus žodis, bet vis tiek malonu. Griebiame rezginėles su visokiais sumuštiniais, užtepėlėm bei besivartančiais maišeliuose pomidorais ir nuskubame link didelio akmens. Ten bus mūsų stalas. Tačiau ant akmens įsitaisęs riebus kirminas agresyviai iškelia galvą ir absoliučiai nenusiteikęs užleisti mums savo poilsio zonos. Pagaliuko pagalba tenka pikčiurnai skristi ant žolės - tesulesa jį gegutės. 

Išsikrauname krepšelius. Ir kodėl gamtoje tie patys paprasčiausi sumuštiniai tokie gardūs?

  Apsidairau... Visiška idilija. Ant ežero kranto įsitaisęs žvejys tykiai laukia savo laimikio. Netoli kranto valtelėje irgi tyliai murkso du žvejai. Šalia vinguriuoja upeliukas, skalaudamas pakrantėse išssikleidusias plukes. Kiek tolėliau įsitaisiusi poilsiautojų grupelė kepa šašlykus. Turbūt pirmuosius šį pavasarį. O mes mėgaujamės karšta kava. 

 Pasisotinę leidžiamės ieškoti šalia esančių objektų, kuriuos radau regioninio parko puslapyje. 

Pabandome susivesti koordinates. Vieno objekto iš viso maps.google nerodo. Vedam kitas ( balyklos) - yra. Galvojate ką nors radom? Ogi nieko. Jos nuvedė iki privačios sodybos, kurioje vyko kažkoks balius. Dar pabandėme ją apėję, paėjėti miško keliuku, bet kelią pastojo vartai su užrašu "piktas šuo". Tolėliau užrašas - privati teritorija. Pasukome į šoną, bet ten sodybos pavėsinės. Gal išardė tą balyklą ir sukrovė į pavėsinių pamatus? Vargu, tačiau šioje vietoje jos tikrai nėra. Trečias bandymas. Einame kitu keliuku. Ir vėl - privati valda. Visiška nesąmonė. Kokių nors nuorodų nėra, paklausinėti galima nebent ančių, kurioms visiškai nusispjaut ant tų privačių valdų. Bet ką jos atsakys? 

Matėme ir daugiau besiblaškančių žmonių ir kaip supratome, ieškančių to paties, ko ir mes. Trys bandymai. Nėra ir nereikia. Rasime įdomesnių vietų. Dar pavažiuojame iki miške įsikūrusio Šiurmonių kaimo ( ir kaip jie gyvena tokiame užkampyje? ) ir sukame atgal. 

  Grįžti tuo pačiu keliu neįdomu, todėl važiuojame miško keliu iki Rastinėnų. Kelias visai neblogas, o už langų malonus akiai gamtovaizdis. Nuo Rastinėnų sukame link Šilėnų kaimo. Pora mūsų bendrakeleivių ten buvę, bet senokai, tad nusistebi, kad iki kaimo dabar veda geras asfaltuotas kelias. 

 Šilėnai. Tokio jaukaus kaimo senokai nemačiau. Pro švelniai besiskleidžiančią žalumą (matosi, kad čia šilčiau) geltonuoja nedidukė bažnytėlė. Aplink jaukiai sutūpę  simpatiški namukai, padabinti įvairiais drožiniais.

Iš šaltinėlio prisipilame stebuklingo deginančiai šalto vandens. 

 Namus puošiantys drožiniai tokie gražūs, kad niekur nesinori skubėti. Dalį mūsų kompanijos paleidžiame važiuoti, o su viena bendrakeleive leidžiamės pėsčiomis išgrįstu akmenimis keliu  besigėrėdamos kiekvienu  padabintu namu.

  
 Pasiekiame apžvalgos bokštą. Atsivėrusiame gamtovaizdyje ir vėl trūksta pavasarinės įvairiaspalvės žalumos, tad ilgai neužsibūname.

 Nupėdiname iki Akies šaltinio. Tačiau šįmet trūkstant lietaus, vietoj žliugsinčios pievos, ten beveik sausa. Visi vandeniai bent jau laikinai, išsikraustė į kitas vietas. 

  Link piliakalnių veda akmenimis grįstas kelias. Savo metu iki buvusio dvaro jį grindė bedarbiai.  Bet tai ką reiškia teisingai atliktas darbas. Kelias, nors ir akmeninis, bet puikus. Jokių duobių ir aptrupėjusių kelkraščių, ką dabar galima matyti dabartiniuose, paskubomis klotuose mūsų keliuose.

 Ir pagaliau šios dienos kulminacija - Šilėnų piliakalnis. Labai, net labai vertas dėmesio. Pakilus laipteliais prieš akis atsiveria visas piliakalnio grožis. Tarp medžių blizga Neries vingio vandenys. 

Keli tinginiai lieka gėrėtis vaizdu nuo suolelio, o mes nuskubame piliakalniu tolyn. Iš tikrųjų skubėti nelabai išeina, nes nusileidimas, kad patektum į kitą piliakalnio pusę nėra patogus ir slidokas. Regioninio parko direkcija galėtų pagalvoti ir apie patogesnį nusileidimo būdą. 

   Nuo piliakalnio krašto atsiveriantis vaizdas vertas  to, kad sustotum be žado bent porai minučių. 

 Šalimais stebinantys savo spalvomis ir faktūromis vėjo nulaužti seni medžiai... 

Šių metų kelionių po savo kraštą sezoną skelbiu atidarytą  😂