Žiemą mūsų šeimoje į galvą šovusi idėja aplankyti Odesą, iki vasaros virto noru nukeliauti automobiliu iki Krymo. Šios kelionės metu pravažiavome virš 5000 kilometrų, matėme didelę dalį Ukrainos, aplankėme Krymą, pabuvojome ir prie Azovo, ir prie Juodosios jūros.🐬
Pats Krymas susideda iš dviejų geografinių sričių – lygumos ir pakrantėje stūksančių gana neaukštų kalnų (aukščiausia viršukalnė – apie 1500 m). Krymo autonominė respublika apima 27 tūkst. km²; joje gyvena 2,03 mln. gyventojų (2001). Vyrauja, rusai (virš 60 proc.), 25 proc. ukrainiečių, yra baltarusų, Krymo totorių, totorių ir kitų tautybių atstovų. Sostinė – Simferopolis.
XIX a. caro šeima bei Rusijos kilmingieji pietinėje Krymo pakrantėje įsirengė vasaros rezidencijas. Nuo to laiko Krymas tapo žinomas kaip atostogų bei poilsiavimo vieta. Sovietmečiu Krymas tapo „Visasąjunginių sanatorijų“ vieta, kur atvykdavo iki 10 milijonų poilsiautojų sezono metu. Ukrainai atgavus nepriklausomybę, skaičius turistų sumažėjo. Pastaraisiais metais Ukrainą atranda vis daugiau užsienio poilsiautojų.
Kadangi automobiliu sukorėme nemažai kilometrų, be to, nemėgstame važiuoti tais pačiais keliais, galiu pasidalinti patirtimi su tais, kurie planuoja keliauti po Ukrainą. Keliai Ukrainoje gana prastos būklės,o vietiniai vairuotojai visiškai neprognuozuojami. Jie ne tik važiuoja tokiuose keliuose kosminiais greičiais (tie, kurie turi naujutėlaites mašinas), bet ir visiškai nepaiso kelių eismo taisyklių. Kiti automobiliai lenkiami prieš pat kalną, o kartais susidarydavo įspūdis, kad važiuojame prieš eismą. Aišku, automobilių yra visokių. Blogiausia būdavo, kai prisivydavai kokį didelį, labai seną krovininį automobilį, kuris vos pajuda nuo senumo, o aplenkti dėl priešpriešinio srauto, negali.Baisiausia, kai tokius automobilius lenkdavo visokie seni „Žiguli“ ar „ Moskvič“ markės automobiliai, kurie patys vos judėdavo. Avarijų matėme daug ir su labai blogom pasekmėm. Nepatarčiau Krymo link važiuoti per Lvovą . Mes keliavome per Lenkiją, o ne Baltarusiją, baimindamiesi ilgų eilių pasieniuose. Tiesiog juokinga, bet Ukrainos pasienyje nežinojo, kokia respublika slepiasi po ženklu LT.
Nuo Lvovo kelias tęsiasi per Ternopilį, Chmelnitskį, Vynitsą, iki Umanės. Geriau rinktis kelią Lutskas-Kijevas, kadangi tai autostrados tipo kelias. Nors, važiuojant šiuo keliu prisideda apie porą šimtų kilometrų viršaus, dangos paviršius ir dviguba kelio juosta sutaupo laiko ir degalų. Beje, apie degalus. Benzino litras litu pigesnis, negu pas mus, bet ir šiek tiek prastesnės kokybės. Piltis patartina tik normaliai įrengtose kolonėlėse. Kadangi atsiskaityti kortelėmis beveik niekur neįmanoma – tik poroj kolonėlių radome tokią prabangą (beje, ir visur kitur taip pat), reikia turėti nemažai grynų pinigų. Tačiau LUKOIL sistemos degalinėse daug kur galima atsiskaityti LUKOIL kreditinėmis kortelėmis, todėl patarčiau į kelionę pasiimti papildytą ir tokią kortelę. Kryme keliai kur kas geresnės kokybės. Puikūs serpantinai atkarpoje Sudakas – Alušta apsupti nuostabios gamtos. Labai geras kelias Jalta-Simferopolis. Ne veltui šiuo keliu pratiesta ilgiausia troleibusų linija.
Kadangi nors viena akim norėdavosi žvilgtelti į pravažiuojamus miestus, dažnai nesirinkdavome apvažiavimo kelių, bet traukdavome per miesto centrą. Labai sunku važiuoti miestuose piko valandom, nes, ne tik kad turi stebėti kitus vairuotojus ir stengtis atspėti jų veiksmus, bet ir įdėmiai stebėti kelią, nes miestuose pilna duobių, kur gali palikti automobilio ratus. Vienoje vietoje matėme kažkaip duobėn įsmigusią dalį krovininio automobilio, iš kurios, be kokio krano pagalbos, jam niekaip nepavyktų išsikrapštyti.Chersone vos pati neįlėkiau į duobę, tarp kitko penkių juostų kelyje, bet spėjau laiku pamatyti kaip priešaky važiavusi mašina staigiai metėsi į kairę, į priešpriešinę eismo juostą. Mikliai pakartojau jos manevrą ir labai džiaugiausi, kad laimingai viskas baigėsi.
Labai geras kelias Kijevas-Odesa. Nauja danga, kai kuriose vietose apšviestas. Todėl ir mes, pasiekę Umanę, ir planavę iš karto važiuoti Krymo link, pasukome į Odesą. Prie Umanės pilna nebrangių motelių ir kavinių, todėl to paties tikėjomės ir prie Odesos. Ją pasiekėme jau gerokai po vidurnakčio. Motelių pakeliui prieš Odesą, neradome nė vieno. Odesa mus pasitiko nesvetingai, visiškai neapšviestomis gatvėmis, kuriomis vaikštinėjo neaiškios kompanijos. Gatvėse zujo automobiliai, pilni plikai skustų vaikinų. Pabandėme pas budinčius milicininkus gauti informacijos apie kokį nors viešbutį, bet reikalas buvo bergždžias. Netgi nuskambėjo tokia frazė: „Jeigu įvažiuosite į miestą, tai rytoj iš jo neišvažiuosite“. Galvok, ką nori, bet, atrodo, teisingai supratome. Taigi, atsargiai važiavome tolyn, kol pamatėme pirmo pasitaikiusio viešbučio iškabą. Tai buvo pati brangiausia mūsų nakvynė šios kelionės metu, tačiau tokiu vėlyvu metu saugiai nesijautėme. Apsistojome tikrai gerame viešbutyje, vadinamame „inturist“. Su veikiančiu kazino, naktiniu restoranu ir kitais patogumais. Žmogui para kainavo apie 140 litų, tačiau tai iš tikrųjų buvo pati brangiausia nakvynė. Ryte papusryčiavę, nutarėme porą valandų praleisti Odesoje, juolab, kad visos lankomiausios vietos buvo netoli viešbučio. Negalima neaplankyti nuostabaus Odesos Operos ir baleto teatro,
tačiau netoliese esančios filharmonijos taip pat neverta aplenkti. Įspūdingas pastatas, unikalus vidaus interjeras. Juolab, tuo metu vyko vaikų šokių festivalis, ir mes, su viena turistine grupe kartu patekę į vidų, stebėjome vaikų pasirodymus.
Potiomkino laiptai, nuo kurių atsiveria puikus vaizdas į Jūrų uostą, paminklas Odesos įkūrėjui hercogui A. E. Rišelje, Deribasovo gatvė – toks menkas gurkšnis naujųjų įspūdžių ir vėl tolyn. Į Odesą dar atvažiuosime, bet nebent po kelių metų. Trūksta dar vietiniams supratimo, kad turint tokias gražias ir žymias vietas, jas reikia gerbti ir tausoti.
Keliaujame tolyn link Krymo. Savaip žavi tos neaprėpiamos žvilgsniu platumos. Įdirbti laukai tęsiasi iki pat horizonto. O tarp jų įsisterpę nedideli miesteliai traukia akį saulėje auksu žaižaruojančių cerkvių stogais. Aišku, privažiavus arčiau, pamatai, kad nameliai menkučiai, seniai matę dažus, kiemai apleisti, apžėlę dilgėlėm ir kitom žolėm iki kaklo. Tuo tarpu šeimininkai sėdi už tvoros ir lukštena saulėgrąžas, bendrauja, pardavinėja vaisius, pieną ar kitus produktus. Žinoma, matėme ir visiškai naujų, puikių namų, su nuostabiom naujom tvorom aplinkui. Bet vėlgi, retas kiemas sutvarkytas.
Labai įdomi kelio atkarpa važiuojant iš Odesos ties Koblevu. Kadangi šioje vietoje susiformavusi Tylihulsko įlanka, kelias tęsiasi pylimo viršum, kurį iš abiejų pusių supa vanduo. Įspūdinga. Šalia, pilna turgaus prekiautojų. Tarp kitko, šalia kelio tokių kelio turgų daugybė. Pardavinėjama viskas, kas būdinga tam regionui, bet daugiausia džiovinta žuvis, daržovės ir vaisiai. Vaisiai labai brangūs. Net keista, pats derlius, o kainos aukštos (pomidorų 1 kg 5 grivinos, visiškai sunokusių persikų kibiras 25 grivinos, melionų 1 kg 4 grivinos, trešnių 1 kg 12 grivinų). Turgūs prie pat kelio, todėl automobiliai stoja šalikelėse, susidaro kamščiai. Labai didelis toks turgus prie Armiansko, o miestelyje, pavadinimu Rakove, galima nusipirkti vėžių.
Važiuojant per Chersoną, tenka tiltu pervažiuoti Dneprą. Didelė, įspūdinga upė, kurios žiotys ties pat Chersonu plukdo savo vandenis į Juodąją jūrą.
Kadangi jau namie buvome nusprendę, kad bandysime pasiekti tolimiausią Krymo tašką Kerčę, patraukėme jos link. Tai nėra dažnai mūsų turistų lankomas taškas. Paprastai važiuojama į kalnuotąją ir gražiausiąją Krymo dalį, kuri tęsiasi nuo Alupkos iki Sudako. Stengiamasi aplankyti labiausiai reklamuojamus objektus. Mūsų planas buvo pradėti savo kelionę nuo Kerčės pusiasalio ir po truputį judėti link Jaltos. Taigi, renkamės kelią ne link Simferopolio, o link Džankojaus. Ten ir nakvojame. Pats Džankojus labai apleistas ir nešvarus. Kažkoks kaip po karo. Viešbutis – šalia apvažiavimo kelio Maskva-Simferopolis. Kitoj gatvės pusėj, visą parą veikiantis gastronomas. Dirba principu, kai atskiri produktai perkami atskiruose skyriuose, o pardavėja ne visada malonės iš karto aptarnauti, o dar ir aprėks, kad negali palaukti. Kambarys, su nuosavu sanitariniu mazgu, kuriame gali nakvoti 4 žmonės, kainuoja 220 grivinų. Nakvoti galima ir už kelių kilometrų nuo Džankojaus, prie miestelio Sovietskyj. Tai ir motelis, ir moderni degalinė, ir automobilių plovykla.
Traukiame Kerčės pusiasalio link. Šalia kelio (apie 120 km) tęsiasi didysis Krymo kanalas. Visas Krymas išraižytas tokiais kanalais, kuriuose esančiu vandeniu drėkinami laukai.
Stepinė Krymo dalis ganėtinai didelė, užsėta grūdinėm kultūrom. Natūralių vandens telkinių labai mažai, todėl kanalai – tikras išsigelbėjimas. Tai ne tik laukų drėkinimas. Kanaluose žmonės žvejoja, maudosi vaikai, girdomi gyvuliai. Labai tvarkingos, apsodintos gėlėmis kanalų priežiūros pastotės. Įdomu dalyką išgirdom per televizorių bebūdami vietoje. Tieisog vienas gudrus verslininkas sugalvojo vamzdžius, kuriais teka kanalų vanduo priduoti į metalo supirktuves. Neatsimenu kiek, bet tikrai nemažą kiekį. Kilometrai laukų liko be drėkinimo sistemos, valdžia susiėmė už galvos. Vos ne ekologinė katastrofa. "Šaunūs verslininkai, šaunios idėjos."
Trumpai sustojame nusimaudyti pliaže prie Feodosijos. Feodosijos pliažas didelis, smėlėtas, bet labai nešvarus.Kalnai kažkokių neaiškios paskirties šiukšlių. Užtat galima pasirinkti daug gražių perlamutrinių kriaulių. Smėlėti pliažai būdingi Kerčės pusiasaliui iki Sudako. Prasideda kalnai, prasideda ir akmenuoti pliažai. Gražus pliažas Kerčėje, jūra negili, dažnai atplaukia delfinai. Mažas, bet vaizdingas prie Novij Svet. Siauri, smėlėti pliažai prie Azovo jūros, ir kriauklės čia kitokios. Ši jūra ganėtinai sekli. Giliausia vieta 13,4 metro. Todėl į krantą dažnai išmetami sužaloti laivų sraigtų delfinų mažyliai. Tuo tarpu Juodoji Jūra vietomis siekia virš 2 km gylio ir sūresnė nei Azovo 6 promilėmis.
Pirmas ilgesnis sustojimas Kerčės pusiasalyje miestelyje Ščiolkino. Daugiaaukščių namų kurortas. Išsinuomojame butą. Taip ir stengėmės daryti Kryme. Patogu, nes esi pats sau šeimininkas. 2-3 kambarių butų kainos 20-30 dolerių parai. O bute gali gyventi 6-8 žmonės. Pro langą matosi jūra. Ščiolkino – nedidelis miestelis, per 20 min pereisi skersai. Turi keturis policininkus ir du merus. Kiekvienam po du. Gal todėl vakarais gatvės neapšviestos. Šviesos tiek, kiek apšvietimas sklinda iš barų, parduotuvėlių, ar krenta per butų langus. Nėra tvarkingas, bet daug nebrangių kavinukių, šilta jūra, ilgas paplūdimys. Iš barų muzika sklinda visu garsu. Vakarais leidžiami fejerverkai. Kurortas mėgstamas rusų turistų. Netoli miesto, kaip vaiduoklis, riogso griūvanti, apleista atominė elektrinė. Planavom nuvažiuoti iki jos, bet pagailėjom automobilio, nes keliukas iki ten, visai neviliojantis. Senokai uždaryta, todėl daugelis vietinių buvo priversto ieškotis darbo kituose miestuose. Šis miestas, kaip ir mūsų Visaginas, buvo pastatytas apgyvendinti elektrinės darbuotojus. Dar neseniai butą čia galima buvo nusipirkti už 1000 dolerių. Dabar kainos smarkiai pakilo. Be 30 tūkstančių net neverta ieškoti. Perka butus dažniausiai rusai. Puikus klimatas, jūra už kelių šimtų metrų ir šilta, maistas nebrangus. O visa kita laikui bėgant susitvarkys.
Pailsėję traukiame aplankyti Kerčę. Čia ir tenka pirmą kartą susidurti su vietiniais milicininkais. Vėliau ne kartą teko patirti jų“svetingumą“. Iš tikrųjų, nuo kalno besileisdami į Kerčę ir besigrožėdami vaizdu, viršijame greitį. Nors, tiesą pasakius, ženklas, kaip visada apaugęs kažkokių medžių šakom. Esame sustabdomi. Žinoma, mes ir nesiginčijame. Viršijome, tai viršijome, sumokėsime baudą, juolab, kad ji už greičio viršijimą, tik 3 doleriai. Vairuotojas kviečiamas į milicininkų automobilį ir čia prasideda…… Vairuotojui sakoma, kad jis yra girtas, mašina bus konfiskuota, bus atliekamas medicininis patikrinimas ir t.t., ir bauda….500 dolerių. Pirmą kartą užtrukome ilgiausiai, kol man nenusibodo šis žaidimas, ir išsitraukusi jų įstatymus, nepradėjau jiems cituoti. Užsieniečių automobilio jie neturi teisės konfiskuoti, jeigu kas nepatinka, galima kreiptis į teisėją, kuris dirba visą parą ir dar visokių panašių dalykų.Vėliau vietiniai patarė, kad verta jų paprašyti parodyti dokumentus ir užsirašyti duomenis, nes dažnai budima ne jiems skirtose vietose. Mus suintrigavo tai, kad greitį kelyje matuoja kapitono laipsnį turintis pareigūnas. Ganėtinai keista. Po pusvalandžio kalbų, bauda nukrito iki 200 dolerių. Mes nesutikome nei pūsti vamzdelių, nei važiuoti pas kažkokius gydytojus. Paprasčiausiai niekuo nepasitikėjom, ką vėliau ir teko patirti. Po kelių dienų istorija pasikartojo. Mano vyras, nieko neturėdamas pripūsti, pripūtė tokį girtumo laipsnį, kad savom kojom iš automobilio nebūtų išlipęs. Priėjus man, ir pareikalavus, kad ir aš galėčiau pūsti tokį vamzdelį, pareigūnai pripūstąjį vamzdelį išmetė ir davė kitą. Aišku, kaip ir turėjo būti, nieko pripūsta nebuvo. Pasirodo, po kelių minučių išblaivėjo. Taigi, pirmąjį kartą buvo surašytas protokolas ( kažkodėl ant atšviestų lapų) ir jame buvo užrašyta, kad vairas perduodamas man. Be to, pridūrė:“Tai ko pats taip ilgai šnekėjai, ir neleidai žmonai pasikalbėti.“ Nuvažiavome nemokėję baudos, net už greičio viršijimą. Tik labai buvo gaila sugaišto laiko. Vėliau irgi viskas baigdavosi niekaip, bet vistiek nemaloni procedūra, ypač, kai matai, jog tave stabdo tik todėl, kad numeriai nevietiniai. Nors įdomiausia, kad po to šito šalto dušo, paskui maloniai paaiškina kaip nuvažiuoti iki tave dominančio kokio objekto arba ir patys pataria ką galima pažiūrėti.
Kerčė, vienas seniausių Ukrainos miestų, didžiuojasi tuo, kad susijusi su senovės Elada. Jau 26 amžiai, kaip metraščiuose buvo paminėta Kerčė. Lipame į Mitridado kalną (91,4 metro virš jūros lygio), garsiaisiais Mitridado laiptais, kuriuos saugo ereliagalviai grifonai. Matosi visas miestas. Tolumoje -Rusijos krantai.
Čia stovi Šlovės obeliskas, dega amžinoji ugnis. Šalia Pantikapėjaus griuvėsiai (VI-IV a.a. iki m.eros). Buvusi Bosforo valstybės sostinė. Žavingai atrodo vartai į miestą, vieniši palikę stovėti toliau nuo kitų pastatų. Apačioje deivės Demetros muziejus (technologinis Demetros olos modelis). Nusileidę, patraukiame link Mažosios arba Ugnies žemės. Ne paslaptis, kad Antrojo Pasaulinio karo metais, žmogaus krauju čia aplaistytas beveik kiekvienas žemės centimetras. Žuvo apie 20 tūkst. žmonių. Mūšiams atminti, pastatyta didžiulė cementinė burė, memorialas čia žuvusiems desantininkams. O baisiausia tai, kad vietiniai visiškai negerbia savo istorijos. Šalia puikus pliažas, todėl automobiliai statomi tiesiog paminklo papėdėje, kad iki jūros liktų tik porą metrų, šiukšlinama. Automobilių aikštelėje stovi tik užsieniečių automobiliai, nes nuo ten iki jūros kokie 15 metrų. Kitame miesto gale, turkų tvirtovė Enikalė (1703m.). Istorija, jos tokia, kad iš jos turkai nė karto neiššovė, ir 1774 m. ji atiteko Rusijai.
Labai norėjome pamatyti purvo vulkanus. Ukrainoje jie randami tik Kerčės pusiasalyje, o ir šiaip, tai retas gamtos reiškinys. Žinojome, kad jie randasi 5 km nuo Kerčės link Bondarenkovo. Paklausinėję vietinių, šiaip ne taip radome kelią link jų. Nuorodų jokių, su kuo vėliau irgi teko susidurti. Gali būti viena nuoroda nuo pagrindinio kelio, tačiau vėliau galima važiuoti arba pasikliaujant intuicija, arba, ties kiekvienu kelio išsišakojimu klausinėjant vietinių ar teisinga linkme važiuoji. Mes dažniausiai pasikliaudavome intuicija, kuri mus retai pavesdavo. Be to, kuo arčiau lankomo objekto, ir kuo jis žymesnis, tuo blogesnis kelias. Miestuose nuorodos taip pat dažnai būna už reikiamo posūkio arba iš karto priešais jį, ir gali nespėti persirikiuoti į reikiamą juostą. Taip buvo ir su purvo vulkanais. Mus dar kaime viena mergaitė įspėjo, kad su mašina vargu ar pravažiuosime, galime dugną palikti. Kai pamatėme kelią kuriuo reiktų važiuoti, tai ne tik važiuoti, bet ir eiti noras pradingo. Visai nenorėjome eiti kelis kilometrus keliu, kuriuo, geriausiu atveju, galima išsisukti kojas. Be to, nebuvo kur palikti automobilio. Taip ir likome it musę kandę. Užtat vėliau atsigriebėme aplankę Kazantypo iškyšulį. Už Šiolkino, apie 4 km pėsčiomis per pievas link mažyčio miestelio Mysovoje ir mes jau iškyšulyje. Dalis jo laisvai lankoma, dalis priklauso draustiniui, todėl, norint keliauti toliau, reikia nusipirkti bilietus. Bilietai perkami Ščiolkine, bet neaišku kur, arba pas gamtos inspektorių, kuris labai greitai jus suranda, jei tik pereinate draudžiamą liniją. Arba bauda, arba bilietas. Arba galima apsisukti ir eiti atgal. Smagu su jais pasikalbėti, pasakoja viską apie darbą ir gyvenimą. Gamta nuostabi. Visas iškyšulys apaugęs nepaprastai gražia žydinčia pieva, kurioje, atrodo specialiai primėtyta, didelių plokščių akmenų. Paukščiai čiulba, pievos gyventojai žolėje rėkia kaip pašėlę, o mes einame per tokią spalvingą pievą, kad net akyse raibsta. Mes lankėme tą pusę, kur į jūrą išsikišusios olos vadinamos Krokodilo uolomis.
Vaizdai pritrenkiantys. Tarsi didelio mitologinio gyvūno letenos, į jūrą išlenda akmenuoti aukšti krantai. Nenuostabu, kad ten atvažiuojama tapyti paveikslų. Gali sėdėti išsižiojęs nuo to grožio visą dieną ir nebus gana. Čia atvažiuoja daugelis ekstrasensų, jogų, kadangi šis iškyšulys pasižymi labai stipriomis energetinėmis savybėmis. Iš tikrųjų, nors iki iškyšulio teko gerokai pakulniuoti, bet vos keletą minučių praleidome ten, nuovargį kaip ranką nuėmė. Net nesupratau, kas darosi, tik vėliau sužinojau, kad tai energetiškai stipri vieta. Atsitiktinumas, bet kaip tik tuo metu po kyšulį vaikštinėjo grupelė žmonių, kurie, pasirodo ieškojo naujos vietos miestelio kapinaitėms, nes senosiose vietos nebeliko. Ir toje kompanijoje kaip tik buvo šio kyšulio žemėlapio ir aprašymo autorius. Jis mums patarė, kad klaidžiojant neverta užsimiršti, aukštoje žolėje slepiasi gyvatės. Aišku, nuodingų nėra daug, bet geriau pasisaugoti. Jo žodžiai pasitvirtino. Pakeliui pamatėme gero metro gyvatę, kuri ramiai sau nuvinguriavo keliu ir pasislėpė žolėje.Viduryje iškyšulio užkonservuoti graikų miesto griuvėsiai, o šalia amerikiečiai pumpuoja naftą. Fantastiškas derinys. Atgal į Ščiolkino grįžtame pajūriu. Pasirodo, taip arčiau.
Traukiame Krymo pajūriu toliau. Grįžtame link Feodosijos. Jaukus, smagus miestas, nemaža krantinė, pilna visokių suvenyrų kioskelių, siūlytojų nusifotografuoti su senoviniais drabužiais, net mini atrakcionais. Aplankome Aivazovskio muziejų. Nuvilia. Pastatas nedidelis, paties Aivazovskio darbų nedaug. Paveikslai eksponuojami labai mažose salėse, apšvietimas visai netinkamas, tvanku. Užtat už mašinos stovėjimą sumokame 10 grivinų. Aišku, laikas neribotas, bet kainos labai visur skiriasi. Gali mokėti nuo 1 iki 10 grivinų ir nesuprasi kodėl.
Važiuojame link Sudako. Pakeliui apsiperkame Koktebelio firminėje parduotuvėje. Ant įvažiavimo vartų skelbiama: Konjako šalis. Perkame Kara Dag konjaką. Pavadinimas kilęs nuo netoliese seniai užgesusio vulkano, kuris veikė 120-160 mln metų atgal.. Tikrai, tokio gero konjako jau seniai neragavome. Tuo pačiu, galima aplankyti ir pačią gamyklą. Taip yra visose alkoholinių gėrimų gamyklose: nustatytomis valandomis pravedamos ekskursijos, kartu su degustacija. Tačiau apsiperkant jų firminėse parduotuvėse tikrai žinai, kad nusiperki tikrus gėrimus, o ir kainos palankesnės. Visokių vynų galima paragauti ir pas gatvių pardavėjus. Ir nebūtinai jie bus blogos kokybės. Tačiau didžioji šių vynų dalis – desertiniai ( labai saldūs ir stiprūs, ne mažiau 15 laipsnių). Tačiau firminėse parduotuvėse galima nusipirkti puikių sausų stalo raudonų ir baltų vynų.
Sudakas-nemažas miestas, daug naujų pastatų. Netoliese galima pasigrožėti grotomis, aplankyti vandens parką. Planuojame aplankyti Sudako tvirtovę, bet pasigrožime tik iš tolo, kadangi neseniai lijo ir visai nesinori slidinėti molinais šlaitais, bei brįsti per neaiškias balas. Tvirtovė įspūdinga, minima jau 1312 metais. Senesnė už Vilnių. Ją savo laiku valdė Genujos konsulai, tvirtovės sienos sutvirtintos 14 gynybinių bokštų. Jos teritorijoje randasi vandens saugykla, mečetė, konsulo rūmai, Dvylikos Apaštalų bažnyčia. Per Sudaką savo laiku ėjo daugelis prekybinių kelių, dėl jo kovojo daugelis tautų. Savo laiku net Markas Polas buvo įkūręs čia savo prekybinę būstinę.18a. į šią tvirtovę planavo perkelti Tauridos sostinę. Tiesa, greitai apie tai buvo pamiršta , senoviniai akmenys buvo panaudoti kareivinių statyboms, prekyba apmirė.
Užsukame į už 7 km esantį Novij Svet miestelį. Jaukus, nedidelis, kalnuotas miestelis.
Nepaprastai graži pakrantė. Tarp uolų mažutis gražus paplūdimys. Per mažas sutalpinti tiek poilsiautojų, kiek matėme, todėl pradžioje kilusį norą čia apsistoti labai greit stengiamės pamiršti. Novij Svet miestelyje įsikūrusi šampano gamykla (įkurta dar 1878 m.). Grįžtame nuostabiuoju keliu atgal į Sudaką. Užvažiuojame į Veseloje. Pliažas nuo miestelio labai toli, ant kranto kempingas, nameliai, bet kainos didelės (numeris su visais patogumais parai 50 dolerių). Nelabai jauku. Morskoje visai nesužavi. Liūdna, nešvaru. Du nebaigti statyti viešbučiai jau senokai gąsdina pravažiuojančius.
Privažiuojame Rybačij. Linksmas miestelis, truputį apleistas, kaip ir visi kiti, bet jaukus. Daug kavinukių, parduotuvėlių, nemažas paplūdimys. Čia ir apsistojame visam likusiam laikui. Butas penktame aukšte, labai tvarkingas. Pro virtuvės langą visas miestelis su pajūriu ir šalia esančiais kalnais kaip ant delno. Stalą virtuvėje pastatome prie lango ir pusryčiaudami niekaip negalime atsigrožėti vaizdu.
Rytas apniukęs, tad nutariame nuvažiuoti iki netoliese esančio Džur – Džur krioklio. Viskas būtų neblogai, bet, atvažiavus į vietą, pradeda pilti lietus kaip iš kibiro. Nuo stovėjimo aikštelės iki keliuko vedančio prie krioklio, važiuojame vietiniu sovietiniu kariniu džipuku. Savo mašina nebūtumėm privažiavę, nes pakeliui telkšo didelė gili bala, o ir kelias toks, kad tiesiog gaila laužyti automobilį. Suvažinėti pirmyn atgal, džipuko įkainis 30 grivinų. Kelias pėsčiomis iki krioklio apie porą kilometrų. Geru oru ir nepajaustum, tačiau po lietaus molini keliukai pažliugę, nuo medžių nukritęs lapų sluoksnis labai slidus. Ekstremalu, bet smagu. Stengiamės kojas statyti tarp išlindusių medžių šaknų. Suvaikštome sėkmingai. Paėjėjus, gamtos apsaugininkų postas, kur nusiperkame bilietus tolesniam žygiui (5 grivinos). Visi kiti priėjimai aptverti. Ir aišku kodėl. Šis krioklis – tai didelis gėlo vandens šaltinis. Iš čia vanduo tiekiamas net pusei Aluštos miesto. Krioklys labai vandeningas. Gražu. Šlapia avalyne smagiai grįžtame atgal. Bet tai nebaisu. Reikėjo matyti tuos lankytojus, kurie buvo užklupti liūties, begrįžtantys nuo krioklio. Tie, kurie turėjo, grįžo tik su maudymosi kostiumėliais ir apsitaškę vos ne iki ausų. Pakeliui pasikalbame su „nemirtinguoju Koščėjumi“. Galima kartu nusifotografuoti. Vargšas irgi sulytas, bet linksmas.
Kadangi esame sušlapę, grįžtame į savo miestelį ir nutariame pavaikščioti po parduotuves. Tokios ten ir parduotuvės. Kioskelių rinkinys. Aišku, didelių prekybos centrų yra, bet jie Ukrainoje tik didesniuose miestuose. Kainos mums visiškai priimtinos. Perkame suvenyrus. Daugiausiai suvenyrai iš kriauklių arba medžio. Užsukame į centrinę maisto prekių didesnę parduotuvėlę, nes matėme puikių konditerijos gaminių. Viskas šviežia. Skanūs pieno produktai: varškė, įvairūs sūreliai, ledai, jogurtai. Mėsa brangi, o ir nenuostabu, nes Ukrainoje, ypač Kryme auginama labai mažai gyvulių. Kepto viščiuko kilogramas kainuoja 32 grivinas. Puikus vietinis šokoladas. Kad ir ką pirkom, viskas buvo tikrai skanu, kadangi nelabai gausiai vartojami visokie konservantai. O ir kam jų reikia. Į pavakarę parduotuvių lentynos gerokai ištuštėja. Gali negauti duonos, dešros, sūrio. O svarbiausia, kad produktai laikomi „ Snaigės“ šaldytuvuose. Nemažai rodoma „Snaigės“ reklamos per televizorių. Netgi matėm ukrainietiškai įgarsintą „Julijos“ serialą.
Sekančią dieną patraukiame link Jaltos. Norai dideli. Norime pamatyti ir Marmurinę uolą, ir Ai- Petri kalną, ir Kregždutės lizdą. Norėti niekas nedraudžia, bet viską pamatyti neįmanoma. Važiuojame per Aluštą link Jaltos. Alušta jaukus miestas, didesnis už Sudaką. Už Jaltos link Alupkos, pamatę nuorodą Ai-Petri, sukame iš pagrindinio kelio. Privažiuojame Učan-Su krioklį. Visiškai kitoks nei Džur-Džur. Daug aukštesnis, ne toks vandeningas, bet apsuptas įspūdingų uolų. Priėjimo kelias tiesiog tobulas.
Pasigrožėję, pasiklausiame kelio link Ai-Petri. Pasirodo, kad tuo pačiu keliu nuo krioklio galima važiuoti aukštyn ( tačiau kelias sunkus, labai vingiuotas ir status). Arba galima grįžti į miestelį ir pasikelti lynu aukštyn. Renkamės lyną. Šį kartą sunkiai surandame pakilimo vietą, nes nuorodų niekur visiškai jokių nėra. Pakilimas žmogui 20 grivinų. Nusileidimas taip pat, bet galima nuo kalno leistis ir automobiliu už tokią pat kainą. Smagu stebėti kaip bilietų kontrolierės (o jų ten ne viena) vaiko ir muštruoja keleivius. Kartais eilės pasikelti į viršų būna labai ilgos. Tai nebaisu, nes šalia pilna suvenyrų kioskelių. Tik čia jie brangesni nei kitur. Suvenyrai brangesni visose pardavimo vietose prie dažnai lankomų objektų.
Tikėjausi, kad tai bus nedidelė plynaukštė, kurioje užtrukę 10-15 min leisimės žemyn. Toli gražu ne. Pakilus į Ai-Petri galima vaikščioti visą dieną arba joti su arkliais, kadangi masyvo apimtis apie 300 kv km. Vaizdai tikrai pritrenkiantys: ir paties kalno ir nuo kalno žemyn. Matosi beveik visa akmenuota Krymo pakrantė. Gražiausia, kai besėdint ant akmens ir besigėrint apačioje esančia Jalta, mus staiga užgriūna debesis, per kurį staiga nieko nematome ir jaučiame kaip jis lėtai slenka veidais, apsupa drėgme. Įspūdinga.
Taip praleidžiame kelias valandas. Prie pat pasikėlimo aikštelės pilna palapinių, kuriose įsikūrę Krymo totorių ir totorių kavinukės. Siūlomas vynas, pasivažinėjimai arkliais, kupranugariais, keturračiais motociklais ir, beje, labai įkyriai. Kas įdomiausia, kad patys vietiniai mums nerekomendavo ten pirkti ką nors valgoma ar geriama. Perspėjo, kad geriausiu atveju, gali susukti pilvą. Tiesą sakant, pamačius, kokioje nešvaroje ten viskas ruošiama, visai nekilo joks noras kuo nors vaišintis. Nuo kalno nusileidžiame jau gerokai po pietų. Kadangi laiko viskam neužtenka, tad važiuojame nors iš tolo pasigrožėti Kregždutės lizdu. Labai trapu ir efemeriška, bet šiam stebuklui, pasirodo reikia skirti visą dieną. Prasukame per Jaltą, kad nors kiek pamatytumėme miestą.
Kitą dieną suvokiame, kad mums liko tik pora dienu ir bus laikas traukti namo. Tad nusprendžiame praleisti dienas paplūdimy, pasimėgauti jūros vandeniu. Reikia pailsėti prieš ilgą kelionę atgal, paskanauti vietinių valgių.
Virtuvė, ypač Kryme gana įvairi. Ukrainietiški, totoriški patiekalai maišosi su gruziniškais ir armėniškais. Pliažuose nešiojamos įvairios totoriškos keptos „bandelės“ – pachlava su įvairiausiais įdarais. Puikūs plovai, žuvies patiekalai, ukrainietiški barščiai, koldūnai. Tačiau niekaip nesiryžome pirkti tiesiog gatvėje siūlomų virtų krevečių, kalmarų ir kitokių virtų gėrybių. Tačiau tikrai verta paragauti pilstomos šaltos giros iš tų senų, gerų, geltonų cisternų. Kiek gėrėme, tiek ji buvo labai skirtingo skonio. Važiuodami per Ukrainą netyčia radome jaukią, ukrainiečių liaudies motyvais puoštą kavinę. Pasirodo, tai visas kavinių tinklas, kuris sparčiai plečiasi. Net gavome nuolaidų kortelę, kuri vėliau pravertė. Tiesiog netyčia, tuo metu, arti gali nebūti jokios kitos kavinės. Aišku, kainos čia didesnės, bet galima atsiskaityti kortelėmis, aptarnavimas tikrai malonus, gal net perdaug. Įdomu, kad užsisakius, atnešamas nedidelis indelis ( tai virtuvės šefo dovana) lydytų taukų su smulkintais spirgučiais ir gardinta česnaku. Savotiškas patiekalas, valgyti užsitepus ant duonos, belaukiant užsakyto maisto.
Laikas prabėgo labai greitai. Pakeliui stengiamės vėl pravažiuoti per miestų centrus, kad nors viena akim juos pamatyti. Krymo pamatėme tikrai tik labai nedidelę dalį. Tačiau yra stimulas čia dar kartą sugrįžti, pamatyti, tai ko nematėme, ir dar kartą pasigrožėti nuostabia šio krašto gamta.
10 Ukrainos grivinų – 5 litai
Į Krymą įvažiuojant, sumokėjus ekologinį mokestį, gausite čekį. Saugokite jį visą kelionės laiką. Išvažiuojant iš Ukrainos renkamas 1 grivinos ekologinis mokestis.
Iš Ukrainos leidžiama išvežti alkoholinių gėrimų ir cigarečių kiek nori, bet į ES šalis, galite įsivežti tik nustatytą kiekį.
Jeigu planuojate važiuoti su palapinėm, pajūryje labai daug vietų, kur galima statyti palapines šalia automobilių tiesiog paplūdimy.
Akimirkos:
Dešimt mergaičių, linksmai klegančių ir laukiančių savo pasirodymo, pasidabinusių rausvomis suknelėmis liaudiškais motyvais smagiai pozuoja į objektyvą (Odesos filharmonija).
Šuo prie kanalo, smarkiai mus aplojęs, saugantis avis ir diedukas ramiai gulintis žolėje – piemuo. (prie kažkurio kanalo)
Du vyrukai – piemenys, gulintys žolėje ir žaidžiantis kortomis, beganantys penkias karves pakelės žolėse (kažkur pakeliui)
Delfinai, smagiai gaudantys žuvį prie pat kranto (Kerčės pliažas)
Žolės, visos aplipusios mažomis baltomis kriauklytėmis ( visa pieva, palei kanalus)
Didelių akmenų takelis, suklotas prie jūros, kad galima būtų lengviau nueiti nuo paklotėlio į jūrą
Mergaitė nedrąsia šypsena, tiesianti melioną ( pakelės turgus)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą