Pagauk vandenyno vėją - Portugalija

 Kur baigiasi žemė ir prasideda didžiulės Atlanto platybės, kur horizontas – iliuzinė linija tarp dviejų mėlynų atspalvių, ten kraštas kvepiantis eukaliptu, apelsinais ir juoda kava. Portugalija nepaprasta - portveino ir liūdnų „romansų“ fado šalis. Gal todėl viskas paprastai nesiklostė. Pirmą kartą nusinešė pandemiją. Antrą kartą prieš tris savaites iki kelionės paaiškėjo, kad draugė kartu važiuoti negalės (jai Portugalija nuplaukė antrą kartą). Laimė į jos vietą stebuklingai atsirado nauja kelionės draugė, tad reikėjo mikliai pakeisti biliete pavardę.

Automobilį norėjosi išsinuomoti iš Discover, tačiau jie iš ten dingo žaibo greičiu. Teko tenkintis Record go paslaugomis (depozitas tik už Via verde aparatą kuris skaičiuoja kelio mokestį ir už pilną baką degalų). Viskas būtų gerai, jeigu ne suteikta netiksli info. Puslapyje rašoma, kad atsiskaityti galima debetinėmis ir kreditinėmis kortelėmis, tik nepatikslinta ar už viską. Nusiunčiau užklausą ar tikrai už viską galima atsiskaityti debetine, į tai gavau atsakymą, kad už Via Verde aparatą depozitas imamas kreditine. Teko automobilį pernuomoti mano vardu, tik jau brangiau nei anksčiau. Ir dar prisidėjo antro vairuotojo mokestis. Vietoje paaiškėjo, kad kreditinės visai nereikia, užtenka ir debetinės. Tik kas iš jų atsiprašymų, jeigu kaina išaugo.    

1 diena

   Ilgas ir vėlyvas skrydis. Lietuvos laiku Lisaboną lėktuvas pasiekė pusę pirmos nakties. Norinčios miegoti galvos dirba ne taip greitai, tačiau prisimena, kur ir kaip reikia nusipirkti Navegante kortelę.

 Kortelę Navegante galima nusipirkti metro šalia or uosto. Tik nusileidus laiptais stovi automatai. Perkant kelias korteles ir dienos bilietus ne vienai dienai, pažymite bilietų skaičių tarsi vienai kortelei (sekite sumą ekrane). Atsiskaitant grynais, jeigu reikia grąžos, paskutinę kupiūrą dėkite mažiausio nominalo, nes aparatas didesnę kupiūrą sugrąžina atgal. Pačiam aparato viršuje anga sumesti monetas (pamatėm tik kai nusipirkom bilietus)) ). Kortelė tinka autobusams, tramvajams, metro, liftams. Įlipus į tranporto priemonę per priekines duris reikia pažymėti aparate šalia vairuotojo.

  Kortelės rankose, galima važiuoti. Autobusas privežtų arčiau laikinųjų namų, tik vietoj triženklio prisistato keturženklis. Ir niekam nešauna į galvą paklausti vairuotojo ar jis tinka. Tiek to, važiuojam metro, ten bent nereikės persėsti. Tamsios gatvės neatskleidžia Lisabonos kerų, bet be trukdžių nuveda iki reikiamos vietos, kur su šypsena laukia šeimininkė. Butukas Sweet house Alameda rajone nedidukas, ant stalo dovanėlė. Maloni šeimininkė noriai dalinasi patarimais, tačiau mintyse tik vienas noras – MIE-GO-TI... 

 2 diena

 Ryte kažkodėl nesimiega. Ir aišku kodėl - Lietuvoje jau 9 val.☺ Bandymai užmigti nepadeda, todėl kol bendrakeleivės dar Orfėjaus glėby, reikia nulėkt į parduotuvę ko nors pusryčiams. Bet lėkti neišeina – juk tokie gražūs namai aplink, papuošti keraminėmis plytelėmis azulejo. A-ZU-LE-ŽU - ištarkit garsiai ir įsiklausykit - žodis tarsi saldžiarūgštė karamelė. Šnypščiančių priebalsių kalba, žavingai skamba portugalų dainose.

 Bet reikia į parduotuvę. O parduotuvė Pingo Doce tiesiog pritrenkia, net silpna pasidaro. Kalnai šviežių kepinių, sūrių ir svarbiausia visokiausių žuvų ir jūrų gėrybių. Tarsi iškrakmolytos paklodės guli džiovintos menkės file. Bet jos visai neįdomios palyginus su šviežia žuvimi. Netgi parduotuvinės pastel de nata tikrai geros.

  Lisabonos tyrinėjimai prasideda nuo LX Factory. Atgaivintas senas gamyklos kompleksas bohemiška vieta, kur įsikūrė daugybė meno galerijų ir parduotuvėlių, kavinių. Sienas puošia įvairios freskos ir kitoks menas. 

Tačiau vyšnia ant torto – knygynas su stelažais iki lubų (man prašom knygą nuo paskutinės lentynos☺). Senoviniam aparate rodomas minatiūrinis lėlių teatras.

Pakeliui į sustojimą sudomina Igreja das Flamengas bažnyčia.

 Važiuojant už lango sušmėžuoja Time Out Market maisto turgus. Reikia išlipt. Tačiau turgus nuvilia. Daug triukšmo ir žmonių, kainos nemažos, ir nors atrodo maistą siūlančių daug, tačiau niekas nevilioja. O gal tiesiog dar nealkani.

  Grįžus į sustojimą pavažiuojam dar stotelę. Navegante kortelė su dienos bilietu tikras gėris – gali per dieną važiuoti kiek nori kartų.

  Praca do Comercio įrėmina simetriški pastatai. Kadaise aikštėje stovėjo prabangūs karališkieji Ribeiros rūmai, tačiau juos sugriovė 1755 m. žemės drebėjimas. Tuo metu Lisabona pergyveno tikrą apokalipsę - drebėjo žemė, miestą niokojo gaisras ir potvynis. Nežinia, kaip Lisabona atrodytų šiandien, jei miestas nebūtų tapęs šios stichinės nelaimės auka. Dabar aikštės architektūrinė dominantė - Triumfo arka ir paminklas Portugalijos karaliui Jose I. Į Težo upę brendanti aikštė pasirodo jauki.

 Aplink pilna kavinukių, būtų smagu prisėsti paskanauti pasteis de bacalhau su alum, bet atbaido alaus kaina. Kojos nuveda pro arką į Augusta gatvę. Turistinė arterija kviečianti užsukti į įvairias parduotuves ir kavines. Pagaliau „Casa Portuguesa do Pastel de Bacalhau“ suvilioja pasteis de bacalhau su sūrio įdaru. Skanu toks greitas užkandis.

 

Mieste įdomu užsukti į parduotuves išsaugojusias senus nuostabius interjerus (Vida Portuguesa tarsi kelionė laiku atgal) arba netikėtai užklysti į Kalėdų dvasią saugančią Nickolaus. 

O šalia inžinerijos stebuklas (Eifelio mokinio) - Santa Justa keltuvas. Eilė ilgiausia - tegul sau stovi. Įdomiau įsitaisius ant laiptų paklaidžioti žvilgsniu po geležines konstrukcijas ir paklausyti gatvės muzikos. Instrumentais gali paversti bet ką - keptuves, kibirus, net unitazo vamzdį. O paskui smalsu užsukti į kamštinių dirbinių parduotuvę.

  Iš Carmo gatvės laiptukai (38.711310, -9.139659) nuveda iki žavingų Carmo vienuolyno griuvėsių. Čia pat ir viršutinė Justa lifto apžvalgos aikštelė. Tarsi ant delno miesto centras su Rossio aikšte, išklota juodais ir baltais akmenukais - raštas primena jūros bangas (specialiai išklota, kad iš ilgų kelionių grįžtantiems jūreiviams būtų lengviau priprasti prie tvirtos žemės po laivo supimo).

  Carmo skvere po kupliais medžiais išdėstęs staliukus, tiesiog už rankos timpteli prisėsti Quiosque do Carmo. Šviežiai spaustos apelsinų sultys ir kiti šalti gėrimai tikra atgaiva šiltą dieną.

 

  Šalia budintys gvardiečiai saugo Respublikos nacionalinės gvardijos – muziejų.

Lisabona arba Lizboa, kaip ją meiliai vadina portugalai - nuostabus ir unikalus, sūraus vėjo ir ypatingos šviesos miestas, stebinantis nuostabiais pastatais su 3D efektais. Miestas išklotas nublizgintom nuo vaikščiojimo calcada (po lietaus labai slidžiom).

  Turistų džiaugsmas – geltonas tramvajus Nr.28, kuris veržliai kopia stačiomis gatvėmis ir kaligrafiškai įtelpa į staigius posūkius. Maršrutas iš tikrųjų nėra turistinis (dalį maršruto važiuoja ir kitų numerių tramvajai, pvz. 12). Tarp blizgančiomis akimis fiksuojančių pravažiuojamus vaizdus turistų, savo kasdieninius reikalus tvarkyti važiuoja ir vietiniai Lisabonos gyventojai. Būtinai pasivažinėkite šiuo tramvajumi. Kaip kitaip vertinsi Alfamos gatvelių siaurumą, jei pro atidarytą langą ranka mintyse nepaliesi namo sienos (tikrovėje tai draudžiama)! O koks puikus vaizdas, kai vienas šalia kito pravažiuoja du tramvajai arba pėstysis tiesiog prisiploja prie namo sienos, bijodamas, kad jo neprispaustų. Šis geltonas tramvajus tikras miesto simbolis. Pradinis sustojimas Praca luis Camoes, su išsivingiavusia eilute. Būtent čia vienu metu atvažiuoja keli tramvajai, kurie talpina visus norinčius, bet tik į sėdimas vietas. Įlipus vėliau, teks stovėti ir tikėtis, kad kažkas iš važiuojančių sugalvos išlipti ir užleisti vietą prie lango).

  Kažkam pasiseka, nes artėja Miradouro da Graca. Pušų ir bažnyčios pavėsyje gali grožėtis nukritusiu po kojomis miestu ir kalvą saugiančia pilimi. Patogiai įsitaisius galima laukti saulėlydžio arba užeiti į bažnyčia Igreja da Graca ir šalia mokamą vienuolyno  terasą.

  Sako keltuvais geriau grožėtis iš šono. Bet kaip nenusileisi tokiu simpatulka.

 Martim Moniz aikštė ir gatvelės šalia labai nemalonios, su agresyviai nusiteikusiais imigrantais. Tik greičiau į metro. Nuo ryto persekiojanti mintis apie žuvį neduoda ramybės. Reikia užsukti į parduotuvę šviežios žuvies, krevečių  ir daržovių vakarienei. Skanumas neišpasakytas!

  Teisingai sudėliotas maršrutas, kad nereiktų kopinėti gatvėmis aukštyn žemyn, labai nenuvargino. Netoli namų aikštelė Miradouro da Penha de Franca, tad kodėl nenuėjus. Ir dienos pabaigai Lisabonos reljefo ypatumai  drioksteli kaip antausis. Atrodo netoli – 550 m, bet laaaabai statu.

  Užtat aikštelėje vos keli žmonės, tyka ir ramybė. Vakare matosi tolumoje apšviestas Vasko de Gama tiltas, besileidžiantys ir kylantys lėktuvai. 

3 diena

   Lisabona iš kitų pasaulio miestų išsiskiria savita išvaizda, sukurta gausybės vaizdingų parkų, laiptų, funikulierių, calcada grįstų gatvelių, azulejų ir mirador – apžvalgos aikštelių. Saulės apšviesta Miradouro das Portas do Sol tarsi iš namo balkono dovanoja puikų vaizdą į Težo upę. Populiari, tad žmonių daug.

  Netoliese senovinė Arco do Castelo – vartai į istorinį Alfamos rajoną. Netoliese driekiasi ilgiausia eilė prie kasų į San Jorge pilį.

  Šalia arkos sustojimas, tad taupant kojas reikia pasinaudoti autobuso paslaugomis iki katedros.

  Sako pasisekė, jeigu spėjai įamžinti du Lisabonos simbolius kartu - geltonajį tramvajų Lisabonos katedros (lankymas jau mokamas) fone. O čia pasiseka dvigubai.

 Alfamos rajonas - Lisabonos širdis ir siela, įvairių spalvų tradicinių miesto namų raizginys, prabėgantis stačių ir vingiuotų akmenimis grįstų kelių labirintu. Kojos veda tolyn, o akys bėgioja namų fasadais, vitrinomis, kol  užkliūna už ledainės vitrinos. „La verde“ – ledai ir kava puikūs. O galimybė įsitaisyti ant plačios palangės su pagalvėlėm tikra palaima.

  Prie populiarios sumuštinių su kiauliena vietelės „As Bifanas do Afonso“ eilė. Kokio alkanumo reikia būti, kad stovėti ilgiausią eilę.☺

Pasukus už kampo, kad nelipti laiptais, iš parduotuvės Pingo Doce, liftas užkelia į dar vieną apžvalgos aikštelę Miradouro do Chao do Loureiro. Parduotuvėje galima prigriebt kokį skanėstą ir graužiant mėgautis terakotinių stogų vaizdais arba jei norisi mandriau - įsitaisyti šalia aikštelės įsikūrusioje kavinėje.

   Gaila, nedirba „O Velho Eurico“ užeiga. Ir sugalvok pirmadienį nedirbti. Bet greitai kitur mintis nukreipia šalia grafičiais išpaišyti Escadinhas laiptų pastatai.

 Laiptuotame praėjime, vedančiame į Madalenos gatvę, mažuliukas vieno žmogaus knygynas Livraria Simao. Deja, taip pat nedirba - ant durų kabo kažkoks raštelis.

  Rossio aikštė apgulta tuk-tukais. Baisingai populiari transporto priemonė, zujanti įvairiose Lisabonos vietose. Nuo aukšto pjedestalo banguotais aikštės raštais ir fontanais dvyniais grožisi karalius Pedro IV. 

O aplink zuja turistai užsukdami pasigrožėti sardinių parduotuve, kur pasijunti tarsi tarp teatro dekoracijų.

 Ištrukus vėl sustingsti - tik jau prie Rossio traukinių stoties. Rūmai? Ne, ne rūmai, o stotis. Nespėjus atsitokėti vėl tenka sustoti prie išraiškingos Trinkelių klojėjo skulptūros.

  Piri piri viščiuko paieškose atsiduri Calcada da Gloria gatvėje, kur visi protingi žmonės laukia keltuvo. Betgi mums tik iki pirmo skersgatvio. Gerai, kad iki pirmo, nes lipi veidu beveik brūžindamas šaligatvio plyteles. 

O piri-piri, tai visai ne viščiukas, o gėrimų baro pavadinimas.)) Gal būtų nieko, bet pilvai jau maršus groja. Tenka panagrinėti žemėlapį ir nutapnoti žemyn iki „Bonjardim“ – vištienos restorano. Lauke stovinti eilė šį tą sako. Ilgai laukti neprisireikia ir neužilgo gali gardžiuotis ne piri-piri, bet nuostabiai skaniu ir puikiai iškepusiu viščiuku. Porcijos didelės.

 O desertui būtinai reikia paskanauti vyšnių likerio šokoladiniame puodelyje. Ir ne kur kitur, o senojoje, beveik po laiptais pasislėpusioje „Ginginha do Carmo“ su barmene spalvotais plaukais. Nors šokoladas nekoks, užtat likerio papilstoma gausiai, kad puodeliai net plauktų. Gero daikto nepaliksi – tad tenka išgerti ir iš lėkštelės. 

Likeris turbūt susuka galvas, tad palipus laipteliais virš Ginginha, vietoj gatvės į kairę, kažkodėl nutapenam laipteliais tiesiai. O jie atrodo niekada nesibaigs 👀.

 Prie „A Brasileira“ restorano sustabdo gatvės muzika. Muzikos klausosi ir bronzinėje kėdėje parimęs Fernando Pessoa - portugalų poetas ir rašytojas. Metro sustojimas Baixa-Chiado visai šalia Brasileira, o ne kaip veda navigacija. 

  Atvažiavus prie namų, kol neužsidarė, dar rūpi žvilgtelt į vietines parduotuvėles.

 Grįžus ateina žinutė iš sekančios nakvynės vietos, kad atsirado problema. Kelionės planas keitėsi ir Koimbroje per booking nebuvo galima tai pačiai vietai rezervuoti sekančios dienos, todėl susirašius tiesiai su šeimininku šią problemą išsprendėme. Tačiau atsirado kita – jis pamiršo šias dienas užbraukti ir Airbnb, tad paskutinė diena susidubliavo. Teko skubos tvarka ieškoti paskutinės nakvynės vietos.

 

4 diena

  Taksi (Uber Portugalijoje nebrangus) nulakdina iki automobilių nuomos Record go būstinės. Automobilio paėmimo procedūra neužtrunka. Nors ir pilnas draudimas, bet didelį įlenkimą vis tik užfiksuojam dokumentuose. Paliekam užstatą už degalų baką ir Via verde aparatą (patogu, nes mokamam kelyje nereikia stoti - pypteli signalas ir pats suskaičiuoja sumą, kurią vėliau atskaičiuos nuo palikto užstato.)

   Koks jausmas lėkti ilgiausiu Europos Vasco da Gama tiltu (17,2 km)? Nenusakomas. Lenkta kelio danga, atrodo ištirpsta Težo upės vandens paviršiuje. Sunku įsivaizduoti, kad šalia tilto vietoj prabangaus nekilnojamojo turto ir jaukiai žaliuojančios krantinės stovėjo uosto sandėliai, apleistos gamyklos ir apskritai tai buvo visai ne šeimyninių pasivaikščiojimų, ramaus bėgiojimo ir romantiškų pasimatymų vieta.

  Toliau neįkvepiantis peizažas ir ganėtinai neįdomūs miesteliai ir kaimai. Įdomesni tik kamštiniai medžiai raudonais kamienais.

 Laikas kavai. Nedidukėje „Cafe Restaurante Primavera“ (R. Direita 36) kalba tik portugališkai. Bet kavos ir šviežių kepinių gausi be problemų. Skanu ir pigu. Iš abiejų pusių kavinę įrėmina daržovių parduotuvėlės. Daržovės ne pačios pigiausios, bet šviežios ir traškios. Ir nuostabaus skonio melionai.

 Netoli Tomar nuostabus beveik 6 km ilgio Tomaro akvedukas Aqueduto do Convento de Cristo - Troço Pegões Altos (būtent čia patogu šalia parkuotis), pastatytas siekiant tiekti vandenį Kristaus vienuolynui (nemokamas). Užlipus galima pasivaikščioti akveduko viršumi, o gal ir nueiti iki vienuolyno. Nuo čia pradeda persekioti tamplierių ženklai, kurių paslaptys iki šiol audrina protus.

 Nuostabi akveduko arkų eilė atsiveria iš toliau, iš šoninio keliuko link kaimo. Neįtikėtinas statinys, žinant, kad aukščiausia vieta siekia 30 metrų.

  Portugalijos architektūra nuostabi: nuo gotikos iki baroko ir ypatingas unikalus Manuelino. Manuelino ypač turtingas ir prabangus XVI a. pradžios portugalų architektūros stilius, kurio pavyzdį demonstruoja Tomar vienuolynas (10 eur). Vienuolynas priklausė Tamplierių ordinui, pertvarkytam po priverstinio išvarymo iš pradžių Prancūzijoje, o paskui Ispanijoje.

 Vienas už kitą gražesni kiemai – kluatrai, azulejom dengti koridoriai, kol atsiduri prieš aštuonkampę  koplyčią (Charola). Ji atsiveria taip netikėtai ir taip gausiai dekoruota ir auksuota, kad nevalingai išsiplečia akys. 

Tomaras slepia daugybę paslapčių, ir daugelis jų lieka neišspręstos iki šiol. Viena vis dar nepaaiškinama - Žodžių kiemas. Kiemo akmens plokštėse iškalti žodžiai ir posakiai. Kai kurie, nors ir iššifruojami, vis dar sunkiai suprantami, o tai reiškia, kad jų reikšmė dar nepaaiškinta. Įspūdingiausias renesanso stiliaus Jono III kiemas. Pakilus įvijais laiptukais patenki tarsi į balkoną, iš kurio atsiveria vaizdas į nuostabų jūrine tematika ir Ordino heraldika išpuoštą Manuelino langą. Už šį langą britai XIX a. siūlė Portugalijai nurašyti visas skolas, bet šalis atsisakė atsisveikinti su nacionaliniu lobiu. Sklando legenda, kad lango dizaine užkoduotas tamplierių ir karaliaus Manuelio I parengtas Portugalijos viešpatavimo pasaulyje planas.

 Prie vienuolyno šliejasi pilies griuvėsiai. Tik žengi pro vartus ir atsiduri ramioje oazėje, kvepiančioje apelsinų  ir citrinų vaisiais.

 Pasiekus Coimbra, siauros gatvelės atveda iki nakvynės vietos. Dviejų aukštų namas, net su 5 miegamaisiais). Automobilį reikia priglausti beveik prie pat tvorelės. Televizoriaus nėra, bet yra patefonas. Iš virtuvės patenki į mažulytį kiemelį su nuosavu sodeliu, kur gali mėgautis tik ką nuo medžio nuskintais apelsinais, citrinomis ir persimonais.  

Šalia Lidl parduotuvė su puikiu mėsos pasirinkimu ir kepiniais.

 

5 diena

Coimbra nėra ypatingai populiari tarp turistų, todėl pasivaikščiojimas po senovinį miestą su viduramžių pastatais be turistų minios didelis malonumas. Miestas, kuriame studentai vis dar dėvi juodas pelerinas su spalvotais kaspinais (spalva nurodo fakultetą) ir kuriame apsilankiusi rašytoja JK Rowling aprengė Harį Poterį ir jo bendramokslius tokiomis pačiomis pelerinomis.

  Uber labai patogus reikalas nusigauti iki miesto centro. Nebrangu ir nereikia sukti galvos kur parkuoti automobilį.  

 Virš miesto, kuris buvo Portugalijos sostine, stūkso ne katedra ar karališkieji rūmai, o vienas seniausių Europos universitetų, todėl jaunatviškas gyvybingumas persikelia ir į miesto gatves. Lankyti universiteto biblioteką nepasirašė nei vienas iš kompanijos, todėl liko nelankyta (tiesą sakant labai nepatogu kai reikia iš anksto pasirinkti laiką).

  Nuo universiteto žavios gatvelės nuveda iki romaninio stiliaus Se Velha - senosios Koimbros katedros. Norint pamatyti ramius vienuolyno koridorius ir žavingą kluatrą tenka pirkti bilietą (2,50 eur).

    Išėjus patenki į saksofono melodijų burtus. Nieko nelieka kaip įsitaisyti šalia esančioje kavinėje su kava ir vyno taure.

  Aukštutinis miestas, atitvertas sienomis, kviečia pasimėgauti jaukiomis gatvelėmis ir nuostabiais pastatais, tačiau prasideda lietus. Pralaukti lietų tinkama vieta Santa Cruz katedra - stulbinantis Manuelino architektūros pavyzdys. Azulejo plytelėm išklotos sienos taip aukštai, kad kelionės draugei primena vonios kambarį. Įdomu, kad plytelės turėjo du tikslus: pagerinti akustiką ir paslėpti XII a. sugadintas freskas. Už 4 eurus galima apžiūrėti visą vienuolyno kompleksą. O jis, pasirodo, nemažas. Eini per kiemus, koplyčias, koridorius, kur atrandi nuostabias architektūrines detales, kur su pasigėrėjimu tyrinėji kiekvieną kampelį. Čia palaidoti du pirmieji Portugalijos karaliai, todėl vieta gavo Nacionalinio panteono titulą. Laiptai nuveda į viršų iki naujų atradimų. Iš choro puikiai matosi gražieji vargonai.

   Už Santa Cruz katedros yra Jardim da Manga. Ši nedidelė sodo aikštė kadaise buvo bažnyčios vienuolyno dalis. Jos centre geltonas kupolas, apsuptas fontanų. Legenda pasakoja, kad karalius João III ant rankovės nupiešė fontano dizainą. Portugalų kalba „Manga“ reiškia rankovę. Ir gyvuliukai - šuo, ištikimybės simbolis.  

 Nurimus lietui galima neskubant pasivaikščioti gatvėmis, gal ir papietauti. Tačiau daugelis valgymo vietų arba jau užsidarė keliom valandom poilsiui ar dar neatsidarė. Besiruošianti užsidaryti „Joao dos Leitoes“ gali pasiūlyti tik sumuštinius su keptu paršeliu  ir vyno. Niekada nepagalvotum, kad paprastas sumuštinis gali būti toks gardus - tirpstanti burnoje mėsytė su traškia plutele ir puikios kokybės bandelė.

O deserto į „Churrasqueiria O Beirao“. Tik portugališkai kalbantis diedukas atneša ant stalo pirštu parodytus desertus - bolo de bolacha, pudim de ovos.

  Vakarop  miestas paskęsta melancholiškoje nuotaikoje - gatvėse suskamba liūdnos fado melodijos. Įsitaisius su šviežiai spaustų sulčių taure kavinėje netoli gatvės atlikėjo, gali klausytis valandomis.

 O visai sutemus, besigrožint apšviestais pastatais ir spalvingais atspindžiais upėje, net nepajunti kaip užkopei į kalną ir jau rakini namų duris.

 

 6 diena

  Išraižytas kanalais Aveiro pasitinka įvairių spalvų kaspinais apraišiotais tiltais ir spalvingomis moliceira valtimis su miesto gyvenimo scenomis, nutapytomis ant laivapriekio ar laivagalio. Vizitinė miesto kortelė, kurios anksčiau buvo naudojamos jūros dumblių rinkimui.

Nedidukas miestas su nuostabiais Art Nouveau stiliaus pastatais, išsiskiriančiais kaltiniais balkonais ir spalvingais fasadais.

 Neplanuotai prisėdus papietauti „Mila restaurante“ su halal maistu, atrandama nors ir neišvaizdi, bet skani menkės užkepėlė.

  Laikas pasisveikinti su vandenynu. Aveiro švyturyje (Farol de Aveiro) galima apsilankyti  tik trečiadieniais, tačiau šalia nusidriekęs molas apdovanoja ateinančiu į krantą vandenyno vaizdu.

 Dryžių negali būti per daug – nusprendė vieno Portugalijos kaimo (Costa Nova) gyventojai ir namukus išdažė baltai mėlynomis, geltonomis, žaliomis, raudonomis juostelėmis. Tiesa, tai buvo seniai ir namukai tarnavo kaip žvejų sandėliai.

 Dryžuoti nameliai nuvilioja iki Costa Nova paplūdimio, kur į smėlį įsibridusi bažnyčia bando pamatyti vandenyno bangas. Šviesaus smėlio paplūdimys atvilioja prie vandens. Tačiau laikas grįžti ir mažoje kepyklėlėje suniamnioti šiltutėlį pastel de nata.

   Sustojus pakeliui, keliuku, vedančiu pro krūmynus palei kažkokį ūkį, patenki į Praia da Vagueira (Norte). Melsvas dangus tolumoje įbridęs į nesibaigiančias vandenyno platybes. Platus smėlėtas krantas apvainikuotas simpatiškomis nedidelėmis kopomis. Vėjas šoka linksmus šokius tuščiame paplūdimy…

   Praia do Labrega slepiasi už aukštesnių kopų. Jų papėdėje įsikūręs kempingas. Kopų viršuje nutiestas lentinis takas. Paplūdimy bangomis ir smėliu džiaugiasi kažkieno augintinis. Akmeninis molas taškomas bangų drąsiai brenda į jūrą. Molo gale tykštantys purslai nuveja į ant kopos įsikūrusią nedidukę kavinukę “Luna Bar“. Puiki vieta grožėtis saulėlydžiu (kava 1,50 eur). Visiškai atsiputę baro darbuotojai neša pilnas lėkštes maisto kempingo gyventojams. Kur rasi geresnę vietą vakarienei?

 

7 diena

  Nors lynoja nuo pat ryto, vis neapleidžia viltis, kad lietus liausis. Diena suplanuota kalnų kaimams. Tačiau pasiekus Cerdeira kaimą lietus dar labiau sustiprėja. Prie įėjimo į kaimą nedidelis tiltelis nuveda prie saujelės namų, žvelgiančių per lapiją. 

Šlapios gatvelės nubėga į nežinią – namai tarsi žaisdami slėpynių dingsta tirštuose debesyse. Kaimas prisipildęs ypatingos mistinės, simbolinės ir net sinkretinės reikšmės, kad net kyla įtarimas, jog jis tik lakios vaizduotės vaisius. Bet ne, už uždarų langelių ir durelių pasigirsta pokalbių nuotrupos, juokas. O mažytėje kavinukėje netgi šioks toks judesys.

  Prie kalnų kelio pūpso Candal kaimas per kurį, pritardamas šniokščiančiam lietui, purslodamas teka upelis. Lietaus nuprausta skalda parodo visus savo atspalvius. Giliai romantiškoje aplinkoje viskas atrodo tobula. Atrodo peržengi portalo vartus į fantazijų pasaulį. Aukštyn vingiuojantys laiptukai išveda į kaimo aikštę. Jeigu ne lietus, pasivaikščiojimą galima tęsti iki begalybės, tačiau lietus suteikia savo žavesio.

   Vingiuotas kalnų kelias slapstosi rūkuose ir debesyse, iš miško akimis seka mistinės būtybės… 

Lietus rimsta ir kol keliukas nuveda iki Talasnal kaimo, jau tik krapnoja. Tuoj pat pribėga peršlapęs katinas reikalaudamas paglostukų.

“Taberna e Restaurante do Talasnal” verta dėmesio vieta, kur pačiam galima pasikepti chorizo dešros, kur nuostabaus skonio troškinta 6 val. chanfana ir puikios vegetariškos salotos. Gerai, kad pirmiausia užsukom į taverną. Nes ji neužilgo užsidarė pietums☺. Kaime yra dar tavernų, bet darbo laikas lygiai toks pats neaiškus.

  Talasnal tyrinėti vienas malonumas, lietus baigiasi. Už kiekvieno posūkio  naujas atradimas. 1981 m. kaime buvo likę tik 2 gyventojai ir originalūs namai pradėjo nykti. Šiuo metu nuolatinių gyventojų daugiau, o dalis namų paversta vilomis ir viešbučiais. Garsai atsklinda iš dar vienos tavernos, bet paėjus toliau, nuo drėgno stalo tyliai akimis nulydi tik vietinis katinas. Talasnal yra tai, iš ko susideda ramios svajonės. Atskiras tylos ir ramybės pasaulis nesugadintos gamtos apsuptyje.

 Kalnų keliukas vis siūlo pailsėti, pasigrožėti panoramomis. Pvz. Miradouro da Tarrasteira, prie kurios pribyrėję sulaukėjusių kaštainių. 

  Atriedėjus iki Lousa pilies, paaiškėja, kad ji uždaryta. Nors tiek ten tos pilies – realiai tik bokštas. Tačiau šalia driekiasi žavingi seni miškai. O nusileidus keliuku žemyn patenki prie upelio su kriokliuku. Stovėjimo  aikštelė mažulytė ir sezono metu su vietom matyt ne kas.     

 

8 diena

  Dar viena diena skirta Coimbra. XVI a. akveduko šešėlyje, stovinčio senojo romėnų akveduko vietoje, driekiasi Botanikos sodas (Jardim Botanico). Sodas, kurio pirminė paskirtis buvo tarnauti universiteto moksliniams tyrimams, dabar atviras visuomenei. Nuostabi žalia erdvė suskirstyta į skirtingus lygius. Tarp augalų iš visų pasaulio kampelių slapstosi  XIX a. skulptūros.

 Žali medžių pirštai parodo kryptį iki bambukų giraitės. Nepaprastai įspūdinga vieta.

 Vingiuoti takai galų gale išveda į miesto gatves. Pro elektrinės tramvajų miestas kopia aukštyn Alegria gatve, žvalgydamasis į savo atspindžius veidrodiniame Mondego upės paviršiuje. 

Kavos? „Restaurante Maria Rio“ kavos išgerti pasiūlo lauke – viduje gali tik jeigu valgai. Tiks ir lauke. Tik staliukas su kėdėm pasviręs, lipantis į kalną. Taip ir  žiūrėk, kad puodelis nenučiuožtų ant kelių☺.

 Ir vėl neri į siaurų gatvelių  labirintą, kur parduotuvių tarpuduriuose tingiai plepa vietiniai ir šmižinėja reti turistai. Šį kartą pietūs „Sandes de Leitao“ (atsiskaitymas tik grynais). Pieniškas paršelis ir daržovių sriuba - skanumėlis.

 Pietus reikia išvaikščioti matytose ir nematytose gatvelėse. Gatvėje šoka jaunimas kažkokius vietinius šokius.

Kur tik kelionių metu neapsilankai. Portugal dos Pequenitos – miniatiūrų kaimelis (14,95 eur). Tikra istorijos pamoka apie visas pasaulio vietas, kurias Portugalija tyrinėjo arba kolonizavo. Dideliame žemėlapyje, stebimo išdidaus princo Henrique skulptūros, atradimų maršrutai, kuriais keliavo portugalai. Atskiri paviljonai pašvesti atskiroms šalims ir laikotarpiams. Kita parko dalis žymiausi ir tradiciniai Portugalijos pastatai. Kai kurie tokio dydžio, kad viduje telpa ir suaugusieji. Patys žaviausi mažieji nameliai. Netikėtai užtrunkam gana ilgai, nes tikrai labai įdomu ir informatyvu.

  Pradeda krapnoti. Tačiau pakeliui namo smalsu užsukti į Santa Clara-a-Nova vienuolyno bažnyčią. Iš aikštelės šalia atsiveria viso miesto panorama. Gerai, kad bažnyčioje vyksta mišios, tad belieka tik prisėsti ir po truputį atsigauti po akis užtvindžiusio aukso fontano.

 

 9 diena

  Ir sugalvok vidury miško pastatyti vienuolyną. O paskui  šalia augantį mišką paįvairinti egzotiniais augalais, kurie buvo įvežti Portugalijos didžiojo „atradimų amžiaus“ metu. 

Vienuoliai šią magišką slėptuvę puoselėjo daugiau nei tūkstantį metų. Miške pastatytos kopyčios išliko iki šių dienų. Vienuolyną supantis sodas turėjo reprezentuoti Karmelio kalną kaip žemiškąjį rojų. Miškas su retais medžiais tapo toks brangus, kad 1643 m. popiežius Urbanas VIII išleido popiežiaus bulę, draudžiančią šioje vietoje kirsti ar kitaip niokoti medžius. Ant vienų vartų galima rasti bulės tekstą.

100 ha Buçaco miškas išraižytas samanomis apaugusiais takais, pilnas kerinčią grotų, mažyčių koplytėlių, baseinų, fontanų. Samanomis apaugusiame tvenkinuke gyvena salamandros.

 Vidury miško, apsupta gėlynų labirinto, stovi nuostabiai graži buvusi Dom Carlos I vasaros rezidencija, kurioje dabar įsikūręs viešbutis. Puošiančios sienas azulejos vaizduoja scenas iš Portugalijos istorijos, įskaitant Bucaco mūšį.

  Statant rūmus dalis vienuolyno buvo nugriauta, tačiau nedidelė jo dalis išliko ir lankoma kaip muziejus (2 eur). Vienuolių celės izoliuotos kamščiu (labai reikalinga apsauga nuo šalčio žiemos mėnesiais). Siaurais laipteliais galima pasikelti ant bokšto ir netgi paskambinti senuoju vienuolyno varpu.

  Fonte Fria vandens kaskada teka žemyn per daugybę samanomis apžėlusių laiptelių. Jos papėdėje, apsuptas krūmais ir tujomis, tvenkinys, kuriame gyvena vandens paukščiai.

 Pravažiuojant Luso miestelį galima stabtelėti prisipilti šalto vandens Fonte de Sao Joao.

Mealjada miestelio pakrašty labai populiari ir vietinių mėgiama taverna „Churras queira Rocha“. Staliukai paprastai užsakomi iš anksto. Tačiau paklausus ar ilgai tektų palaukti, pažada staliuką po 15 min. Čia tiekia nuostabų pieninį paršelį su čipsais. Bet lygiai taip pat galima gauti ir puikaus skonio paršelio kepenėlių. Didelės salės pilnos alaso, juoko ir čepsėjimo☺.

  Deserto nuspręsta skanauti kitur, kur gražesnis vaizdas. Kad ir Figueira de Foz, kur plačius pliažus skalauja vandenyno bangos. Tačiau tik įvažiavus sustabdo krantinės vaizdas. Dūžtančių į akmenis bangų vaizdas prikausto ne vieno žvilgsnį - vietiniai taip pat ateina pasėdėti ant krantinės parapeto.

 „Gelataria San Remo“ populiari vieta tarp jaunimo, kurio čia nemažai. Ledų ir saldžių blynelių porcijos milžiniškos.

 Figueira de Foz nors ir ūžiantis, bet savotiškai jaukus, su jachtų prieplauka ir uostu. Vakaro tamsa ateina taip greitai, kad  norint pagauti saulę einančią vakaro pogulio tenka šokti vos ne iš važiuojančio automobilio. Saulė per kelias sekundes tiesiog įgriūna vandenin. 👀

10 diena

 Pervažiavimo diena į naują nakvynės vietą. Nors ir buvo šiokio tokio streso, kai reikėjo ieškotis vietos paskutinei nakvynei, vis tik nėra to blogo, kad neišeitų į gerą. Diena lydima nuostabių vaizdų. Skubėti nėra kur, tad pasirenkam važiuoti pakrantės keliu. Nuostabiais namukais apstatytas Sao pedro de Moel  tuštutėlis. Laikas kavai. „Pastry Arco Iris“ ne tik pasiūlo gerą kavą, puikius kepinius (viskas 7,40 eur), bet ir pribloškiantį vaizdą pro langą. 

Vaizdu iš arčiau galima pasimėgauti nuo Passadico de Sao Pedro de Moel lentinio  tako. Atsirėmus į medinį turėklą gali amžinai grožėtis bandančiomis užkariauti paplūdimį bangomis.

  Kelias vėl veda tolyn. Neringa? Oi ne, bet juk panašu☺

 Paliesti vandenyno bangas pakviečia Praia da Pedra do Ouro. Nusileidi laipteliais ir laiką nusineša vandenyno vėjas...

  

  Tarsi magnetas timpteli dar viena apžvalgos aikštelė pakeliui. 

 O kiek toliau jau sąmoningai nusukama kažkokiu lauko keliuku (Caminho do Barranco Marques), kuriuo paėjus po kojomis išsidriekia magiškas Praia da Pedra do Ouro pasaulis.

 Portugalijos paplūdimiai hipnotizuoja.

 Taip bestabčiojant nejučia pasieki Nazare. Čia užsakyta nakvynės vieta. Tačiau pirmiausia reikia nuriedėti iki Farol da Nazare. Gaila, tačiau didžiųjų bangų, kurios kartais šioje vietoje sutraukia begalę lankytojų, išvysti neteko. Puslapis bangoms stebėti. https://nazarewaves.com/en/Home/InfoForTourists

 Butas pačiame centre, bet privažiuoti sudėtinga, nes navigacija vis veda ratais kvadratais. Atrodo šalia, bet ir vėl nuveda tolyn. Tenka išlipus pėsčiom nueiti ir tik tada supranti kaip privažiuoti. Geriausia privažiuoti per automobilių stovėjimo aikštelę Recanto da Feira. Butukas jaukus ir šviesus, su trim miegamaisiais (kiekvienam po dvigulę lovą) ir 2 vonios kambariais.

  Nors bangos paplūdimyje ne tokios, kokių norėtųsi, bet pakankamai įspūdingos (apie 3 m). Pravažiuojantis paplūdimio darbuotojas vis nuvaiko per arti stovinčius žiūrovus ir nuvaro ant aukštesnių pakrantės vietų. Tačiau net ir toliau stovint vandenynas parodo savo jėgą, kai banga atsirita su baisia jėga ir vejasi smėliu tarsi rasdamasi iš niekur. Jeigu ne ateinantis vakaras, taip ir stovėtum užhipnotizuotas vaizdų.

  Paskutiniam vakarui labai tinka Taberna d'Adelia (Michelin rekomendacija), kurioje galima paskanauti nuostabaus maisto. Imam cataplan – porcija dviem, tačiau trise visiškai apsivalgom. Fantastiško skonio patiekalas, kurio nesinori palikti nė lašelio. Ketvirtoji kelionės draugė, ne jūrų gėrybių gerbėja, pasitenkina desertu.

11 diena

  Ryte dar būtina pasigrožėti bangomis.

 Kadangi  skrydis tik po pietų, yra laiko užsukti į dar vieną vietą. Alcobaca vienuolynas, kurio pagrindinis akcentas gotikinė bažnyčia. Jos viduje karaliaus Pedro I-ojo ir jo mylimosios Inesos de Kastro sarkofagai. Graudi meilės istorija, kada karalius įsimyli nekilmingą gražuolę. Mirus žmonai, tada dar princas Pedro su ja apsigyvena ir netgi tvirtinama, kad iškart po žmonos Konstancijos mirties jis ir Ines nuvažiavo į mažą kaimo bažnyčią ir ten sudarė slaptą santuoką. Dokumentų nėra išlikę, bet tikimybė labai didelė. Tačiau tuometis karalius, princo Pedro tėvas, pasinaudojęs situacija, kai sūnus buvo išvykęs, nužudė jo mylimąją ir vaikus. Princas sukilo prieš tėvą karalių ir tapo naujuoju karaliumi. Naujasis monarchas paskelbė, kad jis ir Ines yra susituokę. Balzamuotas Ines kūnas buvo ištrauktas iš kapo, pasodintas su nuostabia suknele viename iš dviejų Koimbros katedros sostų, karalius sėdėjo šalia jos, o Inė iškilmingai karūnuota – praėjus penkeriems metams po jos mirties. Visi portugalų didikai turėjo parodyti savo paklusnumą šiam sprendimui bučiuodami mirusios karalienės ranką. Nė vienas neatsisakė. Po karūnavimo Pedro įsakė ją palaidoti prabangiame naujame kape ir paliko sau vietą, kad jie galėtų pamatyti vienas kitą prieš Paskutinįjį teismą...

   Laikas vykti į oro uostą. Šalia vienuolyno konditerijoje „Doces da Carla“ pasimėgaujama paskutiniu  kavos puodeliu, o kai kas net nusiperka lauktuvėms dėželę pastel de nata.

 Automobilio  grąžinimas vyksta sklandžiai. Rezervuoti pinigai už  degalus grįžo greitai. Likučiui už kelius reikėjo sulaukti kito mėnesio pradžios, matyt kol gauna ataskaitas.

  Beliko  pro lėktuvo langą pamojuoti nuostabiai šaliai, pripildytai įvairių kvapų - vandenyno, žalumos, turgaus, apelsinų, gardaus maisto. Šaliai, kur garsų reikia klausytis kaip muzikos - tramvajaus barškėjimo siauroje gatvelėje, šnypščiančios portugališkos šnektos, džiūstančių skalbinių pliaukštelėjimo vėjyje, dūžtančių bangų....