Panirusi į amžinojo vandens miegą - Venecija

 

Miestas, kur dienai atvykusios turistų ordos tiesiogine to žodžio prasme užtvindo pagrindines lankomas vietas, o vakare, matydamos tokius pačius žmones išvargintus karščio, ekskursijų, begalės suvenyrinių kaukių ir Murano stiklo palieka jo ribas. Kaip atskirti turistinį neorealizmą nuo tikrosios Venecijos, sugriauti mitus? Juk Venecija atsiskleidžia 
pamažu, keisdama savo veidą priklausomai nuo sezono ir net paros laiko. Pasimėgauti nors trumpa galimybe stebėti kasdienius miesto atspalvių pokyčius, matyti kaip bunda miestas, pajusti kaip siaurose gatvelėse sklinda kavos ir šviežių kepinių kvapas, pasigrožėti pastatais, kur absoliučiai bet kuris iš jų pretenduoja į istorinį, su dukryte nusprendėme gruodį, kai nėra minių turistų.

Venecija įgijo tiek daug pravardžių, kad kartais tampa sunku pateisinti jų sukurtą įvaizdį. Geriausia važiuoti be išankstinių nuostatų ir pasidžiaugti, kad gali paneigti kai kuriuos apie ją sklandančius mitus.

Renkantis viešbutuką iškilo dilema dėl jo vietos. Paskaičiavus visus atstumus nuo autobusų stoties, užsakytas Ca‘Bonvicini  San Polo rajone. San Polo – seniausias ir mažiausias, kur netoli turistų nutryptas Rialto tiltas, tačiau vietinių mėgstamas rajonas.

1 diena

  Lėktuvas leidžiasi i nediduką Treviso oro uostą jau sutemus.

 Iki Venecijos iš Treviso oro uosto galima nusigauti autobusu arba autobusu iki Treviso geležinkelio stoties, o iš ten traukiniu (taupesnis variantas). Oro uoste prie pat išėjimo stovi būdelė, kur galima įsigyti ATVO autobuso bilietus (perkant pirmyn - atgal pigiau nei pirkti atskirai). Lauke taip pat išvežamas vežimėlis, prekiaujantis bilietais, šalia bilietų komposteris (bilietą būtina pažymėti). Sustojimas kairėje, kitoje gatvės pusėje. Į vieną autobusą netilpome, todėl  po 20 min (šiek tiek sužvarbome), kaip supratome, buvo atsiųstas papildomas. Autobusų grafikas čia. Venecijoje stoja Piazzale Roma.

Pradardėjęs ilgiausiu tiltu, beveik po valandos, autobusas išleidžia keleivius į tamsias Venecijos gatves. Atrodo, kas čia yra, imsi ir nutrepsėsi iki viešbučio per 15 min.. Bet pirmieji, tamsos skraiste apgaubti kanalai, neleidžia skubėti. O ir koks skirtumas – pusvalandžiu anksčiau ar vėliau pasieksi viešbutį. O dar ir mielos vitrinos. 

Viešbutukas B&B Ca'Bonvicini tylioje gatvelėje. Atidarius duris patenki į jaukią nedidelę erdvę su papuošta eglute. Ant stalo palikti numerio raktai. Bordo kilimais iškloti laiptai veda aukštyn. Nuostabus, tikras venecijietiškas kambarys. Tokio ir ieškojome. Numerio su langais į kanalą jau nebuvo, tačiau tai nesvarbu. Viduje šilta ir erdvu, puikus vonios kambarys, kavos kampelis su sausainiais. 

Tačiau nors metas ir vėlyvas, po kelionės norisi užkąsti. Šalia „Pizza 200“. Gabaliukas labai skanios picos 2,50 eur. Aišku, nei pica, nei pasta nėra Venecijos regiono patiekalai: čia reikia ragauti žuvį, jūros gėrybes, rizotą, baltą polentą ir t.t. Tačiau šiuo metu tai tinkantis pasirinkimas. Picerija dirba iki 23 val., populiari tarp studentų. 

Smalsu nors šiek tiek apžiūrėti miestą. Siauros tylios gatvelės išveda į Campo San Giacomo su senoviniu šuliniu (anksčiau šuliniuose kaupdavo lietaus vandenį). Rami, vietinių  mėgstama aikštė, kur jie vedžioja šunis, kalbasi susėdę ant suolelių. Mitas, kad Venecijoje nėra suolelių. Jeigu apsiriboji tik Rialto tiltu ir San Marko aikšte, tai gal ir susidaro toks įspūdis.

Tamsoje išryškėja apšviestų langų kvadratai su įdomiomis detalėmis ir liustromis.

2 diena

  Rytas nudžiugina saule. Tikri itališki pusryčiai kavinėje „Boresso“, kur renkasi vietiniai. Žavingai mostelėjusi rankele  – man espresso, įėjusi vietinė įsitaiso rytiniam pašnekesiui už stalelio prie draugės. Gera kava ir kepiniai, tik sumuštiniai brangoki, bet svarbiausia skanūs (kruasanas 1,5 Eur, cappuccino 2 Eur, macchiato 1,5 Eur, sumuštinis 7eur). Ant stalo rytinis laikraštis, naujai įėjusį aploja šeimininkų šuo – viskas kaip ir turi būti.  

Anksti ryte gatvėse daugybė šiukšlių surinkėjų. Sunkus jų darbas tampyti didelius karučius tiltukais, o paskui  viską gabenti iki baržos. O tiltukai iš abiejų pusių paprastai įrėminti laiptukais. Šiukšlių maišelius gyventojai palieka ant durų rankenos. Kur nėra maišiuko, sulaukia skambučio prie durų – o gal pamiršo pakabinti. Kanaluose pats rytinis darbymetis - tarp rėkiančių žuvėdrų vežamos ir kraunamos iš laivų prekės, praplaukia policijos laivelis. Įprastas šiuolaikinės Venecijos gyvenimas..

Palei namus ant kanalų bangų ramiai siūbuoja laiveliai. Begaliniai tiltai, kai kurie su įdomiais pavadinimais ir istorijomis, o kiti bevardžiai ir vedantys tiesiai į vietinių gyventojų namus. Venecijos pastatai dviejų – keturių aukštų, nuspalvinti geltonais ir oranžiniais tonais, dažnai be prabangių kolonų, gotikinių arkų ir kitokio dekoro. Medinės langinės dažytos skirtingais žalios spalvos atspalviais. Langinės čia ne tik puošybos elementas, o naudingas daiktas, saugantis senus langus nuo saulės spindulių, vėjo ir kritulių. Vėjyje plazdantys skalbiniai atokiose gatvelėse, toliau nuo smalsių turistų akių. Venecija unikali, be plačių gatvių ir prospektų. Visas miesto viešasis transportas – vanduo. Vietoj automobilių turbūt kiekvienas venecijietis turi laivą, tačiau dauguma jų vis tiek kasdien juda po miestą pėsčiomis. Dviračiai draudžiami, paspirtukų nėr – o nelabai ir pavažinėsi, jei tektų tampytis per kiekvieną tiltelį. 

   Ryto saulės spinduliuose markstosi Didysis kanalas prie Chiesa di San Stae. Prie bažnyčios moteriškė dalina kvietimus į koncertą, bet šio vakaro planuose koncertas jau yra. 

 Ryte šurmuliuoja Rialto turgus (Mercato di Rialto). Ir visai nesvarbu, kad žuvimi ir jūros gėrybėm prekiauja nebe žvejai. Turgus turi savo atmosferą ir savo įdomybes! Visko ten daug, kai kas juda, ropoja. Tokios lyg krevetės su akytėm dar net neragautos. Šalia nuo daržovių ir supakuotų prieskonių lūžta kiti prekystaliai. Valdžia nori turgų uždaryti, bet jis vis dar veikia.

Ant Rialto tilto nuo ryto būriuojasi turistai. Kadaise tiltai šioje vietoje buvo mediniai, tačiau jie nuolat sugriūdavo arba sudegdavo. Akmeninės konstrukcijos tilto projektą XVI a. laimėjo Antonio da Ponte tikriausiai todėl, kad jo vienos arkos dizainas labiausiai priminė medinį pastatą ir atrodė daug elegantiškesnis nei kiti. Daugelis tiltą kritikavo ir pranašavo jo griūtį. Tačiau jis ir po 400 metų sėkmingai jungia kanalo krantus. Tiltas neturi tarpinių atramų, kas ir buvo pasipiktinusių diskusijų tarp architektūros genijų priežastimi. 

Čia turistų jau nemažai, todėl labai gera tyliai pasivaikščioti renesanso stiliaus San Salvador bažnyčioje. Vertingas sidabrinis altorius atidengiamas tris kartus per metus: Kalėdas, Velykas ir rugpjūčio 6-ąją. Pagrindinės vertybės Ticiano „Apreiškimas“ ir altoriaus paveikslas bei Caterinos Cornaro XV a. politikos, diplomatijos ir meno veikėjos, Kipro karalienės antkapis.

Miestas taip tankiai užstatytas, kad kartais atrodo, jog einant siaura gatvele atsidursi akligatvyje. Tačiau už namo kampo atsiranda kita siaura gatvelė. Slenki palei įdomiausias vitrinas. Populiarus ebru, iš kurio gaminami įvairiausi daiktai. Negali nesustoti prie išstatytų miniatiūrų ir #labottegadipre atsiunčia šypseną susidomėjusioms smalsutėms. Kaukių parduotuvėse dažniausiai fotografuoti neleidžia, tačiau gali užeiti pasigrožėti, stebėti kaip dirba. O kai kuriose ir smagiai pabendrauti, ir net nusipirkti porą smulkmenėlių.

Siaurų gatvių labirinte atrodo, kad aikštėms ir parkams vietos nebelieka. Tačiau neapsigaukit. Siaura gatvelė išbloškia į erdvią Campo Santa Maria Formosa supamą įdomiausių pastatų - Palazzo Malipiero, Fondazione Querini Stampalia ir kt. - kur, turint daugiau laiko, galima užsukti į vidų. 

O visai šalia žavus knygynas Libreria Acqua Alta išgarsėjęs dėl savo fotogeniškų knygų kampelių. Pilnas naujų ir senų knygų, žurnalų ir senovinių spaudinių – tai literatūros ir meno malonumų prieglobstis. Knygynas kenčia nuo nuolatinių potvynių, knygos ir žurnalai laikomi geležinėse statinėse ir net gondoloje. Gaila, besisupanti ant kanalo bangelių gondola užtverta ir nėra galimybės ten prisėdus pavartyti knygą. Nesezonas, žmonių nedaug, tai galima ramiai pasivaikščioti. Svarbu užlipti laipteliais iš sugadintų knygų ir patikrinti ar kuri knygelė neįkrito į kanalą. 

Venecija tarsi pasakų labirintas - siaurų gatvelių kryžiažodis sujungiamas tiltukais per kanalų voratinklį. Į niekur vedantys takeliai, akmenimis grįstos alėjos ir laiptai, kartais nuvedantys į vandenį, durys, atsiveriančios į pėsčiųjų takus ir prieplaukas. Gera tapnoti gatvelėmis ir nesutikti nei vieno žmogaus. Nueini vienom gatvelėm, grįžti kitom - kojos pačios nuveda kur reikia ir tiltas atsiranda reikiamoj vietoj. Didžiausi ir turistiškiausi taikiniai pažymėti didelėmis rodyklėmis. Ir nesvarbu, ar pasuksite šiek tiek į kairę ar į dešinę, vis tiek atsidursite ten, kur turite būti. Venecija – pėsčiųjų rojus! Bet jei pėsčiasis kenčia nuo geografinio kretinizmo tada bėda – gal tik visai pražilęs pagaliau išeis iš labirintų miesto. O žmonės ramiai gyvena šioje pasakoje, ilsisi savo senuose jaukiuose namuose, džiovina skalbinius ir vaikšto stebuklingomis gatvelėmis, lyg nieko nebūtų nutikę, kai tuo tarpu turistai išpūtę akis bando susigaudyti gatvelių raizgalynėje. 

  „Turisto?“ – išgirstam prasilenkiant su vietine žavia močiute. „- Si“. „-Parli italiano?“. „-No“. „- Inglese?“. „- Si“.  Ech, nusivilia močiutė, tačiau vis tiek itališkai pradeda pasakoti, kad reikia užsukti į šalia esantį namą ir ten yra tokie piccolo, bellissimo ir priduria no ticket. ”- Grazie mille“. Bet močiutė palaukia kol įeinam pro arką ir dar pamoja ranka, kad reikia sukti į dešinę – „a destra“. Užlipus laiptais, pro vienas duris išeina dvasininkas ir klausia ar ko nors ieškome. O ką čia atsakysi, jeigu pats nežinai. Tad nusijuokęs tik mosteli ranka tolyn į koridorių - eikit, žiūrėkit. Ir taip visai neplanuotai patenki į San Francesco della Vigna vienuolyno biblioteką, kurioje saugomos XVI a. poliglotų biblijos ir vyksta graviūrų paroda, skirta Šv. Pranciškaus gyvenimui, ypatingą dėmesį skiriant stigmų epizodui. 

Žavi ir rami Campo San Francesco sulaiko linksmai fotosesijai. 

O tada galima pėdinti toliau kur akys, tiksliau kojos veda.

 Jos nuveda iki Arsenale di Venezia, buvusios Venecijos laivyno pramonės širdies ir toliau iki didžiojo vandens besidabinančio rausvais atspalviais – vakaro pranašais, tinkančiais prie rausvųjų miesto žibintų.

Venecijos širdis – Piazza San Marco, figūruojanti daugybėje brošiūrų, televizijos laidų ir atvirukų. Kiekvieno namo kampas čia atrodo pažįstamas. Stovi ir Kalėdinė eglutė. Venecija visada buvo ypatingas miestas, įskaitant ir miesto valdymą. Valdantiems asmenims pačioje miesto širdyje buvo pastatyti rūmai – Palazzo Ducale, geriau žinomi kaip Dožų rūmai. 

Tačiau pirmiausia reikia pavalgyti. Įdomi vieta Rosticceria Gislon, kur pirmame aukšte galima užsakyti konkretų patiekalą arba tiesiog baksnoti į sukrautas gėrybes vitrinoje, kurias sukrauna į lėkštę. Antrame aukšte su aptarnavimu, bet ten neįdomu. Žmonių daug, nes yra ir skyrius išsinešimui. Aišku, labiausiai masina žuvis ir jūros gėrybės. Lėkštė 19 eur (tik nežinau ar už svorį ar fiksuota kaina, bet nesvarbu, kai taip skanu, spritz select 3,50 (Venecijos gėrimas)). Laimė, atsilaisvina mažulytis staliukas, tad galima prisėsti ir pailsinti kojas. 

Vakaro pasigardžiavimui miestą nuauksina dienos metu dingusi saulė. Įgavusi jėgų ji apšvietė aikštę, žmones, liūtus, bažnyčias, balandžius. Reikia pasinaudoti proga pasigrožėti nušviestu miestu iš aukštai (prekybos centro Fondaco dei Tedeschi nemokamoje aikštelėje rezervuotis vietų nebuvo pora savaičių dar iki kelionės). Į Šv. Morkaus aikštės varpinę užkelia liftas (10 eur). Raudonai terakotiniai stogai paįvairinami katedrų kupolais. Po Šv. Morkaus bazilikos kupolus vaikštinėjantys žmogiukai atlieka kažkokius darbus. Nuostabu, kad nesimato nė vieno kanalo, tik salą supantis vanduo. Riva degli Schiavoni – plačiausioje Venecijos krantinėje, stengdamiesi įsiamžinti, būriuojasi turistai. Į San Marco aikštę teka turistų upeliai atviromis burnomis, skraidančiomis rankomis ir besipilančiais atodūsiais. Skuba į Florian kavinę išgerti puodelį kavos už 7 eurus ir panirti, prisijungti... Ir patys nežino prie ko.

Nežiūrint dailių Dožų rūmų ažūrų, gausiai išpuoštos Šv. Morkaus bazilikos ant kurio dėl puošmenų gausos žvilgsnis sunkiai fokusuojasi vienoje vietoje, Šv. Morkaus aikštė nepalieka jokio ypatingo įspūdžio, nei džiaugsmingo sustingimo. Atvirkščiai, norisi kuo greičiau ją palikti.☺ O dar baisiau ant Rialto tilto, kur pilna turistų.)) Be abejonės, saulėlydžio vaizdas puikus, todėl ir skuba ten minios žmonių. Pajudėjus toliau nuo šių vietų, pajunti kaip siaurose gatvelėse staiga smogia tyla. Reto praeivio žingsniai čia skamba tarsi iš toli. Suskamba ir nutyla, o jų ritmas, atsimušęs į namų sienas, išlieka tarsi pėdsakas.

  Laikas kiek pailsėti, juk laukia ilgas vakaras ir koncertas. Pakeliui kepyklėlėje „Panificio Albonico“ prigriebiam sausainių, kuriuos viešbutyje, ištiesus kojas, visai gerai suniamnioti su arbata. 

Vakaro užkandėlė mažame bàcaro (kirčiuoti būtent taip, o ne bacarò ar dar kaip kitaip) „Bacarotto“ – šiek tiek brangiau nei kitur, bet kokybė puiki. Nuostabūs maži užkandžiai chicceti ir Spritz select (14 eur). Net gaila, kad neužilgo teks išeiti, kadangi kaip tik prasideda muzikinė dalis.

Iki Chiesa di San Vidal, kur vyks koncertas, palydi žibintų šviesose žvilgantys kanalai. Campo Santo Stefano, tyli ir rami ir jokios Kalėdinės mugės ten nėra. 👀

Bilietus į Vivaldi muzikos koncertą pirkau per https://www.europaticket.com/en į The Four Seasons By Antonio Vivaldi. Tačiau 4 metų laikų muzika pagal afišoje prie įėjimo skelbiamus koncertus nusimatė tik kitą dieną(( Gaila, kad puslapis suklaidino, tačiau pasiklausėme kitokios Vivaldi muzikos. Užsisakius į el.paštą gauni tik patvirtinimą. Atėjus klausia užsakymo numerio ir vardo, o sėsti gali bet kurioje vietoje.  

Sutemus Venecija pradeda transformuotis. Išnyksta ryškios spalvos, užsidega žibintai ir išeina pasivaikščioti dienos metu pasislėpę šešėliai. Pasijunti tarsi kitoje dimensijoje. Likusi mieste dalis turistų užsidaro savo jaukiuose viešbučiuose, kad neduok Dieve, nepasiklystų tamsoje. O vietiniai pagaliau gali pailsėti nuo šurmulio, ramiai pavakaroti mėgstamose ir tik jiems žinomose kavinėse ir bacaro. 

3 diena

 Rytą reikia pradėti tikrais itališkais pusryčiais. Pabandžius nustatyti google navigaciją iki Pasticceria Rizzardini, prie pat kavinės-kepyklos ji pradeda grybauti (iki šiol, jei jungdavom, tai be tikslo nustatymo, o tik sekdavom rutuliuką žemėlapy ir sukdavom ten, kur atrodydavo teisingiau, tad navigacija ne visada pasikliaukit☺. Taigi, navigacija rodo apsukti ratuką, o iki durų iš tikrųjų tik trys žingsniai☺. Istorinė kavinukė mažulytė, bet vietiniai vis veržiasi vienas po kito - kas kavos, kas kepinių išsinešimui. Prisiglaudi ant prekystalio kampučio prie lango su kava ir šviežiais kepiniais (8,80 eur), visas suspaustas ir... taip gerai, smagu stebėti, kas čia vyksta. Du vyrukai užsisako kavos ir dar šiltų kruasanų ir nesulaukę kavos jau graužia kruasanus suspausti iš visų pusių kitų lankytojų☺. 

Ir sugalvok po puikių pusryčių stabtelėti prie Acqua e Mais. Jūros gėrybių iešmeliai (4 eur). Gerai, kad ėmėm vieną. Tokio neskanaus, guminio ir perdžiūvusio maisto Italijoje dar neteko ragauti.

 Matyt iš nusivylimo kojos pačios nuneša iki Drogheria Mascari - įvairiausių gardumynų parduotuvės, kurioje gražiais kalneliais guli Panettone. Pamačiusi dvi susidomėjusias, labai garbingo amžiaus močiutė už prekystalio, itališkai papasakojo ir rekomendavo jas imti. Pasvarsčius ar tilps į kuprinę, imam. Per Kalėdas buvo nuostabus pasigardžiavimas.)) Kad jau panettone maišelyje, tuo pačiu reikia užsukti į parduotuvę įvairaus sūrio, o tada, viską pasidėjus viešbutyje, vėl nerti į Venecijos gatves. Grįžtant link viešbučio reikia pasidaryti fotosesiją ant Ponte del Forner. Tiltas veda prie pat reljefais puoštų durų prie Palazzo Agnus Dio – senovinio šeimos namo, kur virš įėjimo pirmojo namo savininko akmeninis herbas su angelais laikančiais skydą.

Palazzo Contarini del Bovolo kadaise priklausė kilmingai Venecijos šeimai, kuri jį XV a. papuošė išskirtiniu ir stebinančiu architektūros kūriniu: dailiai dekoruotais išoriniais sraigtiniais laiptais. Galima užkopti į pačią viršūnę, bet tokio vaizdo, koks atsiskleidė vakar vakare, tikrai neišvysime. Besidomint Venecijos istorija supranti, kad ji unikali visose srityse. Pvz. Venecijos tapybos mokykla. Aliejinius dažus venecijiečiai pradėjo naudoti tuo metu, kai Toskanoje ir Romoje pirmenybė buvo teikiama temperai. Tuo metu Venecija aktyviai prekiavo su Rytais, ir Venecijos meistrai į dažus turėjo galimybę pridėti sutrintų lapis lazuli, turkio ir kt., atvežtų iš Rytų. Būtent didelis mineralų procentas aliejuje padėjo išsaugoti pirminį pigmentą šimtmečius. Štai kodėl tų metų Venecijos paveikslai išsiskiria ryškumu, gyliu ir apimtimi.

Per Campo Manin, kur tarsi svetimkūnis stūkso šiuolaikinis stiklainis, patenki prie La Fenice teatro. „La Fenice“ reiškia Feniksas ir teatras tarsi pateisindamas šį vardą kėlėsi iš naujo ir po teismų procesų, ir po gaisrų. Paskutinis gaisras, kilęs 1996 m., nebuvo atsitiktinis. Įmonei, tuo metu atlikusiai pastato remontą, grėsė didelė bauda už darbų atlikimo terminų nesilaikymą. Teatrą padegė du darbuotojai tikintis, kad gaisras bus rimta priežastis pratęsti sutartį nemokant baudos. Teatro pastatas sudegė per dvi valandas ir tik per stebuklą ugnis neišplito į šalia esančius namus. 

Santūrus fasadas slepia įmantrų interjerą. Įėjus marmurinės vestibiulio grindys ir tinkuotos sienos, padengtos paauksuotu tinku, sukuria rafinuotą pojūtį. Perki bilietą (12 eur), gauni audiogidą ir iki 18 val. gali būti kiek nori. Teatre veikia nuolatinė paroda, skirta Maria Callas. Įspūdinga žiūrovų salė su penkių paauksuotų balkonų pakopomis aplink sceną. Tikras stebuklas freskomis puoštos lubos su muzikos ir meno personifikacijomis. Švelniomis pastelinėmis spalvomis su paauksuotais akcentais nudažytos lubos atspindi šviesą nuo didingo sietyno ir suteikia teatrui šilto aukso spindesio. Prabangią atmosferą papildo rausvo aksomo sėdynės. Tačiau baisiai nepatogios. Gal ir nenuostabu, nes anksčiau spektaklius žiūrėdavo stovint. Rokoko viršūnė – ložė, kur kiekviena detalė – nuo skulptūrų cherubinų iki paauksuotų rokoko detalių – sukurta siekiant sustiprinti spektaklių įspūdį.

Gatvelės išveda į Campo Sant'Angelo. Ir viskas, negali praeiti pro įdomiausius dalykus blusturgyje. Dukrytė susižavi vienais auskarais, tad apsukus ratuką grįžta prie jų. Kaina nemaža, bet itališkai paprašius nuolaidos, žinoma, ją gaunam☺.

Campo Santo Stefano dar kartą dienos šviesoje patvirtina, kad Kalėdinės mugės čia nėra. Kampe spalvinga Piedaterre vitrina su friulane šlepetėmis. Viduramžiais tokia avalynė buvo dėvima švenčių bei sekmadienio mišių bažnyčioje metu, o kasdieniame gyvenime venecijiečiai pirmenybę teikė praktiškesnėms medinėms klumpėms. Būtent dėl šventinio statuso šie batai dažnai gaminami iš brangių medžiagų – šilko ir aksomo.

Būtinai reikia sustoti ant medinio Ponte dell'Accademia. Akademijos tiltas kažkada buvo tik laikinas sprendimas. Tačiau, kaip žinome, nėra nieko pastovesnio už laikiną. Jis buvo pastatytas 1934 m., siekiant pakeisti sunaikintą geležinį tiltą, kurį daugelis venecijiečių laikė miestui netinkamu. Tiltas buvo išardytas ir pastatyta laikina medinė konstrukcija. Vėliau, 1985 m., dėl susidėvėjimo tiltas buvo atstatytas ir vėl buvo pažadėta, kad tik porai metų. Buvo net keli akmeninio tilto projektai. Venecijos valdžia vis dar tvirtina, kad tiltas netrukus bus pakeistas elegantiškesniu, tinkančiu miestui. Kad ir kokia prieštaringa būtų Akademijos tilto išvaizda, jis unikalus ir vaizdai nuo jo yra be galo gražūs.

  Laikas pietums. Trattoria ai Cugnai dal 1911 nors ir pakankamai turistinė, bet ten skanu. Pirmą kartą ragauta sepija ir pasta su įvairiausiom kriauklelėm puikios. Desertui skanutėlis tiramisu ir, žinoma, spritz (4 eur). Žinai kelis itališkus žodžius ir kalbi. Ir matai, kad aptarnaujančiam senjorui tai patinka. Pietūs abiems su coperto (1,50 žmogui) 48 eur. 

 Kad ir kaip keista, bet po sočių pietų tarsi drakono nasrai atsidaro alkio vartai. Matomai vidinė nuojauta, kad liko tiek daug neragauta daro savo☺ Todėl priėjus Cantine del Vino gia Schiavi negali ramiai praeiti pro šalį nenugriebus kelių chicceti. O paskui, įsitaisius kartu su vietiniais ant krantinės parapeto, mėgaujies nuostabiais skoniais. Ir kaip jie sugeba išgauti tokius puikius skoninius derinius? Krantinėje prie vandens iš savo indelių pietauja ir dvi merginos.

Ir vėl toliau tapeni palei kanalus. Vanduo sugeria visus garsus ir mintis. Žvilgsniu nuglostai žalsvą švelniai siūbuojančių atspindžių glėbį. Atrodo tokiomis akimirkomis atsiveria dar viena Venecija. Ramybė supa ir  Squero di San Trovaso senąją valčių - gondolų statyklą. Pradėjusi veikti XVII a., ji dirba iki šiol. Gondolas reikia reguliariai prižiūrėti, todėl ši valčių statykla dirba visada. Tradicines irklines valtis gali gaminti tik miesto gyventojas. Tokio amato mokymo trukmė yra dešimt metų ir paprastai licencija perduodama iš kartos į kartą.

 Ir vėl atsiduri prie didžiojo vandens, tačiau siauros gatvelės vėl timpteli už skverno ir nuveda pasigėrėti vitrinomis, o vėliau įstumia pailsinti kojas į Dolce vita venice. Tik kavos ir krusaną su pistacijų kremu. Tačiau įsitaisius ant palangės pagalvėlių taip gera, kad nepajunti kaip ateina kokteilių laikas. Reikia paskanauti kokį neragautą. 10 eur, tai ne spritz select, kurių brangiausias buvo 5 eur. Tačiau ant stalo atkeliauja kibiro dydžio taurė ir užkandis☺ 

Gatvelėse vis sustabdo vitrinos. Neįmanoma atsispirti miniatiūrų žavesiui. O kaukių parduotuvės tik iš pirmo žvilgsnio  atrodo vienodos. Kiekvienoje savitas braižas. Tik rajonas čia pilnas šmižinėjančių turistų.

Įžengus į Santa Maria Gloriosa dei Frari katedrą (5 eur), patenki į tikrą meno lobyną. Ticiano, Donatelo, Belinio ir kt. darbai, nuostabus elegantiškas medinis raižytas choras. Dešinėje, iškart prie įėjimo palaidotas Ticianas, kairėje skulptoriaus A. Canova širdis.

Išėjus, sutemų skraiste besigaubiančios gatvelės draugiškai palydi iki Traghetto di Santa Sofia iš kur galima gondola už porą eurų persikelti į kitą krantą. Šios gondolos be aksominių sėdynių, aukso, šampano ir kitų grynai buržuazinių išmislų.☺ Bet tai gondola. O tamsoje išbandyti šį keliavimo būdą dar įdomiau. Į siūbuojančią gondolą bandai įlipti įsikibęs tokio pat siūbuojančio medinio baslio. Gerai, kad pačiame gondolos gale yra laisvos vietos, nes sėdėti kraštuose, kur atrodo vanduo beveik skalauja šonus, tamsoje kažkaip nejauku. Minutė ir jau kitas krantas. Užtat kokia smagi patirtis!!

Cannaregio rajone labiau jaučiama artėjančių Kalėdų dvasia. 

Viena šio rajono atrakcijų – siauriausia miesto gatvė Cale Varisco. Atrodytų, šiame mieste beveik kas antra gatvė siaura, tačiau čia gali praeiti tik vienas žmogus, nes šios gatvės plotis – tik 53 cm. Ir atsiremia ji tiesiai į kanalą, tad tenka grįžti atgal. 

Kojos pačios nuneša į ilgą pakrantę šalia žydų rajono, kur pilna tipiškų venecijietiškų užkandinių. Alkio drakonas vis nerimsta. Prasibrovus per triukšmingą gestikuliuojančių, vienas per kitą bekalbančių ir garsiai besijuokiančių vietinių gyventojų minią pagaliau šmurkšteli į Bacaro ae Bricoe ir prigriebus chicceti, polpeti ir vėl spritz select įsitaisai ant kažkokios lentos pritvirtintos prie sienos. Juk bacaro vos erdvesni negu kupe ir praktiškai nėra kėdžių. 

Kavinukės nusėstos smagiai bendraujančių kompanijų. O gatvėse ruošiamasi acqua alta – statomi mediniai paaukštinti takai. Nors ir gabaliukas iki namų, bet neskubant vingiuoji  gatvelėmis, nes Venecija prasideda ir baigiasi ten, kur esi – ji visur ir jos vis negana. 

Kadangi  negana, tai dar reikia dirstelėti į barą El Fradeo Quebrado, šalia kurio vėl minia su taurėmis rankose, nekreipianti dėmesio į vėją ir kreivą eglutę, nes viduje tik vienas mikro staliukas. O ir baras toks mažiukas, kad viduje užsisakyti telpa vos keli žmonės. Sumuštinis ir Spritz  (už abu 4,50 eur ) - keliam taurę už puikią kelionę.

„Ciao“ – šūkteli mums nueinant, taurių į kiemą išėjęs baro vaikinukas, o žingsniai iki viešbučio taip lėtai dėliojasi...

 4 diena

 Rytas pasitinka lietumi. Keltis tenka anksti, nes iki oro uosto valanda autobusu, o ir iki stoties dar reikia nueiti. Netoli stoties dar stabteli arkoje akimis atsisveikinant su šiuo trapiu, mirgančiu lietuje, peržengusių kasdienės logikos ribas kūriniu. 

Gal kuriam turistui užtenka ir pusdienio kad pamatytų kelias žinomas Venecijos įžymybes: kanalus, gondolas Šv. Morkaus aikštę ir Rialto tiltą, bet iš tikrųjų šiam miestui reiktų skirti dalį gyvenimo, kad patyrinėti bažnyčias, muziejus, nuostabius namus ir paslėptus kiemus, surasti visus didžiųjų Venecijos menininkų kūrinius ...