Arūnos kelionės ir rankdarbiai: Cinevilla, Tukums ir jūra

Teigiama, kad mūsų norai išsipildys, jeigu mes juos teisingai užrašysime. Tačiau užtenka ir teisingai pagalvoti, kad noras išsipildytų. Galiausiai gavosi taip, kad išsipildė du norai. Mano noras pabūti prie jūros, o vyro – vėl pravažiuoti dalį Baltijos kelio per jo minėjimo dieną. Nieko nėra geriau nei tušti paplūdimiai, todėl ir vėl pasirinkome Rygos įlanką. Nakvynei užsisakėme butuką Tukums mieste.

Penktadienio popietę įriedėjus į Ukmergės plentą užplūdo prisiminimai apie prieš 35 metus visą kelią lydėjusią susikibusių už rankų žmonių grandinę. Virpančiomis širdimis tuo metu važiavome palei gyvą žmonių juostą mojuodami jiems per langus. Arčiau gyvenviečių žmonės stovėjo petys petin, nereikėjo net rankų ištiesti. Pasienyje su Latvija pasieniečiai net nestabdė, susikibę rankomis žmonės stovėjo dviem eilėm... Žmonių vienybė ir bendrystė pulsavo ore, akyse - pokyčių nuojauta... Vargu ar įmanoma patirti tokį jausmą iš naujo... Dabar Baltijos kelią priminė tik vėliavos ant viadukų, keletas bėgančių sportininkų su negalia ir graudžiai vieniša tautiniais rūbais apsirengusi moteris prie Ukmergės, mojanti trispalve, kiekvienam pravažiuojančiam automobiliui...

Ties Pakruoju prisivijo Prezidento palyda, kur susitikimo laukė nemažai žmonių. Čia kiek strigom. Laimė, mums į Latviją. Nuo Latvijos pusės stovėjo kelių km kamštis stebuklingoje Via Baltica trasoje turinčioje tik po vieną juostą. ))

Kirtus sieną stabtelim prie Latvijos ženklo, o už Bauskos Minču Štelles/Truck Parking sriubos. Atrodo visiška zabegalkė, bet sriuba skani.)

Pravažiuojant Jelgavą žvilgsniu nuglostom rūmus. Smagiai nuteikia latviškos iškabos.

Latvijoje pirmas sustojimas Cinevilla kino miestelyje. Dar vienas išsipildęs senas noras (bilietas 7 eur). Kino miestelis pastatytas specialiai latvių istoriniam filmui „Rigas sargi“ ir dabar atlieka savo tiesioginę paskirtį. Nusifilmuoti galima ir lankytojams, užsisakius specialią ekskursiją.

Vakare žmonių nedaug. Apžiūrėjus pagrindinį pastatą, kur įsikūrusi ir kasa, praveri duris ir tarsi laiko mašinos pagalba atsiduri šimtmečiu atgal. Didysis miestas atkurtas pagal to laiko nuotraukas ir archyvinę medžiagą. Į kai kuriuos pastatus galima užeiti, patyrinėti aplinką. Bevaikštant gatvelėmis suprantam, kad mums čia pradeda vis labiau patikti. Istoriniai pastatai, iškabos, tramvajus, geležinkelis, medinės kareivinės, didžioji balių salė - viskas įdomu. Norisi viską apžiūrėti.

Kitoje gatvės pusėje jaukusis Provincijos miestelis. Čia apsilankyti pastato viduje mažiau galimybių. Žavingi medinių pastatų fasadai, turgaus aikštė. Einant gatvele jautiesi tarsi tikram mieste, kurį laikinai paliko gyventojai.

Pasiekus vikingų kaimelį reikia užsukti į karališką pilį pagal vikingų standartus.

Vikingų kaimelyje tik mes, didžėjus ir smagi muzika.

Cinevilla miestelyje norintys gali apsistoti viešbutyje arba užsukti į kavinę. Tačiau mūsų dėmesį patraukia geležinkelio stotis. Įlipus į traukinį susipažįsti su skirtingų klasių vagonais ir prisėdus įsivaizduoji, kad čiuksintis traukinys lekia tolyn išmesdamas kamuolius dūmų...

Paskutinis akordas – bažnyčia. Siaubo filmų herojė gąsdinanti lankytojus šiurpia muzika ir dekoracijomis.

Pasirinkus obuolių, dalindamiesi įspūdžiais traukiam į automobilį ir visai vakare įdardam į Tukums. Butukas Spartaka iela erdvus ir ramus. Vakarienei nusiperkam vietinių skonių „Mego“ parduotuvėje.

Ryte nupėdinam į turgų (Tukuma tirgus). Šviežia ūkininkų siūloma produkcija, geras mėsos, pieno produktų pasirinkimas. Čia galima kalbėti ir lietuviškai - bet kokiu atveju jei nesupras, parodysi.))

O dabar prie jūros, Klapkalnciems pusėn. Niekas nepasikeitė - automobilius galima statyti pakelėje. Šį kartą stojam prie Lačupites dendrarijs un dabas taka. Žaliom smaragdinėm samanom apkaišytas miško takas nuveda iki kopos viršaus.

Ilgas pliažo ruožas tęsiasi iki begalybės. Iki pietų žmonių vienas kitas. Bet ir po pietų susirenka ne ką daugiau. Nežiūrint kad įlanka, vanduo šaltokas. Į krantą bando išropoti medūzos. Tačiau koks gerumas sėdėti pajūry įsmeigus akis į melsvus tolius, žarstyti tarp pirštų smėlį. Sėdėti, kol pavėsis nuo kopos ir miško beveik įveja į jūrą.

Grįžus į Tukums, vakarop išsiruošiam į centrą. Praeinam pro katiną lange, kuris ryte prausėsi ir visiškai nekreipė dėmesio į kažkokius nereikšmingus praeivius.

Miestas lankytas, bet atsirado naujovių. Pasiglaustė apie kojas išsiilgęs paglostukų ryžas katinėlis. Norėjosi kur nors prisėsti pavalgyti. Tačiau čia visiška bėda. Visokios užkandinės ir kepyklėlės ilgiausia dirba iki 18 val. O kai kur užėjus apie aštuntą vakare, pasako, kad virtuvė jau nedirba. Nelakstysi po visą miestą ieškodamas normaliai veikiančios kavinės. Tiek to, turim skanių dalykų iš turgelio, o ir parduotuvė šalia ))

Kitą dieną dar neskubam namų link. Vėl nudardam iki Kalpkalnciems. Tik iki kitos vietos. Reikia dar pasidžiaugti jūra. Vanduo šiltesnis. Šį kartą pliažas pildosi. Ir kaip reikiant.

Noras papietauti „Klapkalnciema zivis“ lieka neįgyvendintas – ilgiausia eilė. Tiek to, riedam iki Jelgava, iki „Zemnieka cienast“, kur žinom, kad skaniai pavalgysim. Puiki žuvienė, kaip ir kiti valgiukai.

Važiuoti namo pasirenkam kitą kelią – pro visokius kaimus ir miestelius. Pasiekus Triškonis, žvilgsnis užkliūna už vietinės kavinukės iškabos - karštos spurgos. Visai gerai būtų, juolab, kad ir kavytės turim termose. Paprašius kavinėje atneša parodyt spurgas. Mikroskopinė kokių 3 cm skersmens spurgytė - 0,90 ct. Kažkaip jau per dideli apetitai))

Užsukam į Linkuvą. Čia dar nebūta. Mažuliukė gyvenvietė stebina gėlių kompozicijų gausa. Perkam parduotuvėje ledų ir patraukiam apžiūrėti Šv. Mergelės Marijos Škaplierinė bažnyčios su vienuolynu. Viskas uždaryta, tad tik aplink pasivaikštom. Išvažiuojant stabtelim prie gėlių anties, kuri palinki gero kelio.