2024 m. kovo 7 d., ketvirtadienis

Latvija su tuštumos pojūčiu

 

Kovas ne pats gražiausias metas kelionėms, tačiau negi neišnaudosi ilgo savaitgalio nors trumpam pabėgimui. Netoli,  į Latviją, kur netoli sienos likę keletas dominančių objektų. Nakvynei pasirinktas Jekabpils miestas, iš kurio bus patogu judėti į skirtingas puses.  

1 diena Jekabpils

  Išlekiam po darbų. Gerai, kad penktadienį jie anksti baigiasi. Artinantis prie Latvijos peizažas keičiasi akyse. Lauke staiga atšąla ir pakelės medžiai bei dygstantys javai pasidengia šerkšnu. Vaizdas tiesiog neįtikimas.

  Važiuojant per Latviją poroj vietų net stabtelim – negi gaisras? Nieko panašaus. Žmonės degina senus lapus suvertę į didžiausias krūvas. Per dūmus vietomis vos matosi kur važiuoti.  Jekabpils pasitinka dulkėtomis pilkomis gatvėmis. Įsikuriam. Dviejų kambarių butukas labai neblogai įrengtas – porai naktų pats tas. Bet jau laiptinė – niekas jos netvarkė nuo caro Riuriko laikų. Tikra Kriugerio landynė))

Laikas pavalgyti, tačiau negali neprasukti pro žydrąją medinę ortodoksų cerkvę, kurios auksiniai kupolai matosi pro buto langus. Vieni seniausių sentikių maldos namų Latvijoje. Jekabpils sentikių bendruomenė gyvuoja nuo XVII a. antrosios pusės. Ją įkūrė pabėgėliai nuo religinių represijų, nes Kuržemės kunigaikštis Jokūbas buvo tolerantiškas sentikiams ir davė leidimą vietos valdžiai leisti sentikių pamaldas.


Galas Nams talpina savitarnos valgyklą, kavinę, kuri dirba pagal užsakymus ir parduotuvę. Savitarnos valgykloje pakankamai jauku, maistas paprastas, skanus ir nebrangus. Pasirinkimas nemažas, siūlomi vietiniai desertai - kisieliai su visokiais priedais, specifinis duonos desertas. Pasisotinus galima žvilgtelti į parduotuvės skyrelį. O čia - aaa – pilna vaikystės saldumynų: mėtinių rutuliukų, geltonų rutuliukų su vit. C, saldainių – akmenėlių ir t.t. Randu ir miežinės kavos. Nedidelis mėsos skyrelis taip pat siūlo visokių įdomių dalykų, tame tarpe ir kraujinės dešros, kurios pas mus jau neberandu. Didelis visokių nebrangių kepinių skyrius. 



 Vakarienę reikia išvaikščioti. Romos katalikų bažnyčioje vyksta pamaldos, tad ilgai nesidairome. 


Pro dulkiną parką nupėdinam iki krantinės. Vasario 28 d. Daugava vietomis buvo išsiveržusi iš krantų ir apsėmė kai kurias pakrantės gyvenvietes. Jekabpils ant aukšto pylimo įrengta krantine bando apsisaugoti nuo šios upės siurprizų. 


Košia ledinis vėjas, tad paskubinam žingsnį iki Struvės geodezinio rato taško parko. Nedidukas parkas sutvarkytas, pastatytos edukacinių žaidimų priemonės. Lūšių kontūrai primena, kad miesto herbe puikuojasi - lūšis. 

Grįžtam miesto gatvėmis. Tiesą pasakius miestas baisus. 19 a. pastatai gražūs, bet apšiurę, purvini, kiemai pilni visokio šlamšto. Kur numetė kokį lentgalį ar gelžgalių krūvą, tai taip ir guli vidury kiemo. Tvoros sudurstytos iš visokių gabalų, suvarstytos vielomis, šniūrais. Juk galima apsitverti kad ir paprasta vieline nebrangia tvora ir vaizdas būtų visai kitas. Bet turbūt jiems taip gražu. Daug medinės architektūros, tačiau ji visiškai neprižiūrėta. Gatvės pilnos smėlio ir dulkių. Batai čia pat tampa nenusakomos spalvos.  


Malonesnė akiai buvusi turgaus aikštė su metaline „Arklys su vežimu“ skulptūra, šuliniu, karusele ir miesto įkūrimą menančiu akmeniu. 


  Sutemose slepiasi vienintelis vyrų vienuolynas Latvijoje. Kieme simpatiška bizantiško stiliaus Šv.Mikalojaus Stebukladario cerkvė. Viduje taip pat vyksta mišios, tad pasidairome tik pro durų langelius.



Pirmai dienai įspūdžių užtenka.

2 diena Koknese – Liktendarzs – Plavina – Odziena dvaras - Aiviekstes HES – Lazdonas dvaras – Veckalsnavas bažnyčia

 Ryte pajudam Koknesės link. Jau seniai norėjosi gyvai pasigrožėti šios pilies griuvėsiais, matytais tik svetimose nuotraukose. 13 a. vietoj medinės pilies vyskupas Albertas liepė pastatyti mūrinę pilį, kuri per trumpą laiką tapo milžiniškais rūmais su priešpiliu ir įtvirtintu Koknesės miestu greta. Šiaurės karo metais buvo susprogdinta ir liko neatstatyta. Net nesitiki, kad ši pilis kažkada stovėjo ant kalvos. Dabar pilies šonus skalauja vanduo, pakilęs pastačius Pliavinių HE užtvanką.

  Kovą pilies lankymas nemokamas. Po romantiškus byrančius griuvėsius klaidžioja tik šaltas vėjas. Pats pilies gražumas atsiveria nuo vandens, tačiau šiuo metu laiveliai neplaukioja. Vasarą griuvėsiuose vyksta vaidinimai, koncertai ir pan. 



Daugiau nė vieno lankytojo – tik mes dviese. Kad nebūtų liūdna, prisistato neišpasakyto meilumo vietinis kailiniuotas gražuolis. Neatsisako paglostukų ir jaukiai įsitaiso ant kelių. Palydi per parką iki automobilių aikštelės ir nucimpina prie vandens savo reikalais. 

Pakeliui stabtelim prie evangelikų liuteronų bažnyčios ir riedame iki Liktendarzs (Likimo sodas). Liktendarzs įkurtas Koknesės pusiasalyje tremtiniams atminti. Gražiai sutvarkyta erdvė su obelų alėja, kur akmenimis grįstas takas veda iki amfiteatro, kuriame šiltu laiku vyksta visokie renginiai. 



Amfiteatrą supa Ašarų upelis, simbolizuojantis aukų ašaras. Kiekvienas Draugų alėjoje padėtas grindinio akmuo yra auka, skirta žmogui. Gaila, trūksta žalumos. Senoje žolėje ryškiai matosi pelių takeliai. Nuo upės pučia stiprus vėjas, tad norisi kuo greičiau pasislėpti šiltame automobilyje. 

Netoli Plavina pakelėje nemažas Liepkalni kompleksas su kepykla, kavine, suvenyrų parduotuve. Šalia įsikūrusioje Ievas siers parduotuvėlėje prekiauja labai skaniais sūriais. Kavinėje reikia užsisakyti prie baro. 


Kompleksas įsikūręs šalia pusiasalio, po kurį malonu pasivaikščioti ir pasigėrėti vaizdais. Senos valtys tęsia gyvenimą kitu pavidalu. Šalia esančioje saloje Luokstenės dievturių šventykla. Senojo baltų tikėjimo išpažinėjų dievturių šventykla pasiekiama tik valtimi. 



Prasukam pro Plavina, kur yra galimybė prieiti iki pat vandens. Įspūdingos ledų sangrūdos dabar ramiai stūkso pakrantėse.  

Riedam iki Odziena dvaro. Nuostabus neorenesanso stiliaus pastatas pasitinka kiauromis langų akimis. Odzienos dvaras gana dažnai keitė savininkus ir buvo valdomas skirtingų nuomininkų. Paskutiniai buvo Brimmerių šeima, kuri 1860 m. pastatė naujus dvaro rūmus. Per 1905 m. revoliuciją dvaras nukentėjo nuo gaisro ir buvo atstatytas tik iš dalies. Šiuo metu  viena dvaro rūmų dalis paremontuota, tačiau besilankant niekas nedirbo. Buvęs prabangus ir unikalios architektūros pastatas atrodo graudžiai. Vienoje pastato pusėje pro langus ir grindų dangas auga medžiai. Gaila, kad aplink rūmus nėra normalios informacijos ar bent minimalios turizmo infrastruktūros. Kompleksui priklauso ir nedidukas auto muziejus, bet nelabai jis domino.  

  Pakelėje nedidelė Elvi parduotuvėlė, kur parduodamas Odzienos bravoro ir kitoks vietinis alus.



Sukam Madona pusėn. Pakeliui dar viena dominanti vieta - Aiviekstes HE. Seniausia hidroelektrinė Latvijoje. Teritorija sutvarkyta, malonu pasivaikščioti palei upę. Per upę veda geležinis tiltas, kad galima būtų apžiūrėti galingus vandenis. Po potvynio vanduo kunkuliuoja. Neįtikėtina vandens galia – įspūdingas reginys. 



Už Madona, Lazdonas dvaras. Dailus, akmenimis puoštas statinys. Paskutiniai savininkai Schmidt šeima, vienu laiku atidavę dalį dvaro karo ligoninei. Schmidto sūnus dvaro rūmuose negyveno. Juos nuomojo, o pats gyveno baltame dviejų aukštų name už rūmų. Po karo dvaras atiteko kailinių žvėrelių ūkiui, rūmuose įsikūrė jo biuras. 90-ųjų pirmoje pusėje turtą atgavo buvusių savininkų palikuonys, savininkai kelis kartus keitėsi. Dar neseniai dvaro viduje buvo galima pasivaikščioti, apžiūrėti išlikusias interjero detales. Tačiau dabar langai užkalti, durys tvirtai užrakintos. Gal pagaliau šis gražus pastatas bus sutvarkytas.



Sukam į Madona su tikslu išgerti kavos. Tačiau nors dar tik 5 valandos, mieste jau niekas nedirba. Miestas visai negražus, sutvarkyti tik keli namai centre. 


Apskritai šis Latvijos kraštas atrodo graudžiai. Šalia nedidelių daugiabučių pristatyta apgriuvusių šiltnamių, kažkokie keisti daržai, šabakštynai. Dalis daugiaubučių žioji tuščiomis langų akiduobėmis. Privatūs namai atrodo tarsi apleisti, nors kiemuose stovi nebloga žemės ūkio technika. Taip ir norisi paimti teptuką į rankas ir nudažyti. Būtų visai kitas vaizdas. Ir vietomis gerklę graužianti deginamų lapų smarvė. Vasarą, kai paslepia lapija, viskas atrodo dailiau, bet dabar tikra tragedija. 

Pakeliui  namo užsukam prie Veckalsnavas bažnyčios griuvėsių.  Šioje vietoje kažkada stovėjo medinė bažnyčia. Apie mūrinės bažnyčios statyba užsimenama 1774 m., tačiau mūrinė bažnyčia buvo baigta statyti 1835 m. Sugriauta per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia nebuvo atstatyta. Tapybiški bažnyčios griuvėsiai vasarą naudojami kaip religinių apeigų, santuokos ceremonijų ir sakralinės muzikos koncertų vieta.

 Neužilgo iš kitoje keliuko pusėje esančio kiemo prisistato šuo. Į bažnyčios vidų neina, bet linksmai trinasi palei kojas, kai einam link automobilio. 


 Grįžus į Jekabpils, užsukam vakarienei pyragėlių į Galas Nams ir vakarą praleidžiam namuose.


 3 diena Jekapils Krustpils – Garsene pilis

 Nuo ryto po dangų ridinėjasi saulė. Ir nors šaltoka, bet iš karto smagiau. 


Prieš išvažiuojant iš Jekabpils, apsilankome vietos pilyje. Kažkada vienoje Daugavos pusėje buvo įsikūrusi nedidelė žydų Krustpils gyvenvietė, o kitoje Jekabpils. Jekabpils buvo pastatytas kaip gyvenvietė Rusijoje persekiojamiems sentikiams. Atidarius Rygos geležinkelį Krustpils suklestėjo, o Jekabpils vertėsi sunkiai. Vėliau abu miestai buvo administraciškai sujungti ir Krustpils tapo Jekabpilio dalimi.

  Krustpils pilis viena seniausių pilių Latvijoje. Jos pavadinimas kilo nuo fasade iškalto kryžiaus. Steponas Batoras pilį padovanojo baronams fon Korfams, kurie pilį valdė daugiau nei 300 metų. Po Pirmojo pasaulinio karo Krustpilio pilyje buvo apgyvendintas Latgalos artilerijos pulkas. Sovietmečiu rūmai ir dvaro pastatai buvo perduoti kariuomenei.  Dabar tai turbūt vienintelis ir pats gražiausias  miesto pastatas. Bilietas 6 eur.


Muziejus nustebino eksponatų gausa. Nuostabaus grožio krosnys kambariuose, dailūs baldai. Įstabus sietynas pokylių salėje. Buvo reikalų prišildyti tokį plotą, tad ir krosnys ten atitinkamos. Pro langus atsiveria vaizdas į upę. Pilyje gyvena žavus vaiduoklis – Rudoji ponia.  

 Kitame aukšte ekspozicijos susijusios su sentikiais, apatiniame aukšte virtuvė. Jaukus mokytojos kambarys. Yra galimybė nusileisti į rūsį ir apžiūrėti seniausias mūrinės pilies dalis. Deja, pavasarį uždarytas pilies bokštas. 


Pilies kieme stovi sportinis automobilis. 20 a. pradžioje per Latvijos teritoriją driekėsi keli tarptautinių automobilių lenktynių maršrutai. „Didžiosios kunigaikštienės Viktorijos Fiodorovnos prizo“ lenktynėse dalyvavo ir baronas Borisas fon Korfas su žmona Irene automobiliu Benz, pagamintų 1911 m. Pilyje vyko lenktynių dalyvių priėmimas, o sugadintas lenktynių  metu inžinieriaus Kreislerio automobilis buvo suremontuotas pilies kalvėje. 



Užkąsti prieš kelionę vėl užsukam į Galas Nams. Reikia pagaliau paragauti duonos deserto. Skirtas mėgėjui))


Netoli sienos su Lietuva užsukam prie Garsene pilies. Neogotikinę pilį pastatė baronas fon Budbergas, o ūkį prižiūrėjo net 11 šios šeimos kartų. Įvažiavus pro vartus, pilis pasirodo visu savo grožiu. Vidaus nelankome, tačiau pasivaikštome aplink. Pilies kompleksas siūlo ir nakvynę. 

Šalia parkas, pasivaikščiojimo  takai. Tik gamta dar kol kas nedžiugina spalvomis. Kiek smagiau prie tvenkinio, matosi, kad vasarą galima naudotis pliažu. Net ir anksti pavasarį čia gražu. HES neveikia.


Šį kartą labai apsidžiaugėme kirtę sieną. Pagaliau baigėsi akis badantys šabakštynai aplink namus, akis glostė sutvarkyti kiemai.   





4 komentarai:

  1. Ačiū. Visos kelionės įdomios.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Dėkui, įdomu buvo perskaityti. Taip jau yra su ta Latvija - nuvažiuoji, bet jei tik kiek į šoną nusuki nuo visuotinai žinomų turistinių maršrutų, iš karto į akis krenta meilės aplinkai trūkumas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tai jau taip. Bet svarbiausia, kad turi įdomių vietų ir netoli )

      Panaikinti