2024 m. liepos 7 d., sekmadienis

Lietaus šalis Airija (kartojam)

 

Lėktuvo ratai trinkteli į žemę taip, kad išlaksto visas mieguistumas, persekiojęs nuo 2 valandos nakties. Būtent tuo metu teko keltis į ankstyvą skrydį iš Kauno. Greita pasų patikra (Airija nėra Šengeno zonoje) ir po pasiglebėsčiavimo su drauge pirma kava Airijoje jau lekiant automobiliu tolyn. 
Šį kartą bendru sutarimu buvo nutarta po skrydžio iš karto važiuoti patyrinėti dalį šiaurinės Airijos, pravažiuoti gabaliuką Laukinio Atlanto kelio (Wild Atlantic Way), o paskui grįžti į draugės namus. Klausimai, plepalai, vaizdai – net nepajunti kaip už nugaros lieka virš šimto km. 

Ashford pilis – Cong - Leenaun - Aasleagh krioklys - Westport

Pirmas stabtelėjimas prie senovinės Ashford pilies, apsuptos vešlios senovinių alėjų žalumos ir skaičiuojančios virš 800 metų. Po jos stogu gyveno ne viena garsi šeima. Iki šiol ant fasado puikuojasi dvigalviai ereliai Braunų herbe. 1852 m. dvarą įsigijo seras Benjamin Lee Guinness. Ginesų šeima pilį ir dvaro valdas praplėtė. Ir tik 1939 m. dvaras buvo parduotas Noeliui Huggard, kuris čia įkūrė viešbutį. Viešbutis veikia iki šiol. Deja, per tiltą nueiti iki pat pilies žaliai apsirengęs ponas neleidžia (lankytis gali tik viešbučio gyventojai), bet papasakoja, kad pilis autentiška, viduje antikvariniai baldai ir meno kūriniai. Pasivaikščioti galima teritorijoje iki tilto, apsilankyti suvenyrų parduotuvėje ir išgerti ten labai brangios kavos.  Fotogeniška pilis šmėžuoja ne vieno filmo kadruose.

 „Oskarą“ laimėjusiam filmui „Tylus žmogus“, kuriame vaidina Johnas Wayne'as ir Maureen O'Hara, Cong miestelyje pastatyta skulptūra - tiesiog ikoniška filmo scena. Vienos gatvės (gal dviejų) miestelis labai jaukus. Kelios minutės ir jau apžiūrėtas.  

Vingiuoti airiški keliai veda toliau. Sala skalaujama šiltos srovės, amžinai žaliomis smaragdinėmis pievomis, tamsiuose miškų šešėliuose slepia aibę mitų apie trolius, raudančias banšes ir keistą elfų muziką. Gyvas fantazijų kraštas. Mūrinių pilių ir vienuolynų griuvėsiai tik pabrėžia mistinę ir pasakišką atmosferą. Atsivėrus gražiam vaizdui vis tenka stabtelėti. Gerai, kad čia pilna „kišenių“. 


Artėjant prie Leenaun pradeda lynoti ir jį pasiekus pasipila lietus kaip reikiant. Svarbiausia spėti sustoti Leenaun parkinge – apžvalgos aikštelėje į fiordą. Tegul palyja - per tą laiką galima užkąsti draugės pasirūpintu maistuku ir paieškoti nakvynės vietos. Viena nakvynė visai šalia, viešbutuke Leenaun, bet randam dar geresnį variantą Westport. 

Nakvynė užsakyta, lietus nurimo, fiordas įamžintas, galima judėti toliau. Visai netoli, iki Aasleagh krioklio. Krioklys nedidukas, bet vaizdingas. Galima apžiūrėti iš dviejų pusių. Perlipus laiptukais tvorelę, iki krioklio vingiuoja keliukas. Po lietaus vietomis gerokai įmirkę, tačiau gelbsti akmenys, kuriais pertapnoji šlapiausias vietas. Tekančio upelio vandenyje akmenys tarsi laumių veidai, tykančių vakare įtraukti užsižiopsojusį praeivį. Prie krioklio galima stebėti migruojančias lašišas. 

  Kiek pavažiavus vėl pradeda lynoti,  tačiau avys tursena nekreipdamos į lietų jokio dėmesio. Airijoje iš karto supranti: šioje saloje jokios orų prognozės neveikia. Kaip draugė sako: - Čia Airija - arba lis, arba nelis, arba ir lis ir nelis, arba švies saulė ir lis, arba išvis nelis, arba lis visą dieną))) 

  Vingiuojantis kelias veda vis tolyn. Vienoje vietoje stabtelim pasigėrėti atsivėrusiu kelio vingiu.  Po kiek laiko nušvinta saulė. Vasara!!!!))) – kad jau šviečia saulė reikia ledų. Tokių iš aparato. Porcija didžiulė, užtrunka kol suniamniojam. 

 Galima ramiai važiuoti į Westport apžiūrėti laikinųjų  namų Quay village 16. Mini kotedžiukas per du aukštus jaukus ir tvarkingas. Šeimininkė viską parodo ir paaiškina. Kieme Centra parduotuvė, kur smagiai paplepėję su pardavėja, nusiperkam vakarienę. Airijoje labai mėgsta greitai paruošiamą maistą, kad nereiktų ilgai stovėti virtuvėje. Todėl pasirinkimas tikrai didelis ir įvairus. Yra ir šaldytų, bet taip pat daugybė visokių troškinių, sriubų, skirtų tik pašildyti arba gatavų mėsos kepsniukų, kuriuos akimirksniu pasiruoši, skanių nesumalakuotų su visokiais marmalais salotų. Nemažai avienos, jautienos. Ką ragavom, viskas skanu. 

 Po ilgos dienos, pradeda sėlinti baisulinis tingulys, tad laikas įsitaisyti vakaroti kotedžiuke, kur jauku ir patogu. Visuotiniu balsavimu  nuprendžiam, kad liksim šioje vietoje dar vienai nakčiai. Už tai šeimininkė padaro nuolaidą. 

Newport - Burrishoole abbey- Mulranny Pier paplūdimys – Achil sala – Balikrojaus TIC- Blacksod - Keem  paplūdimys- Ashlem

  Žavinga Mayo grafystė. Ryte stabtelim Newport. Rūpi apžiūrėti senajį septynių arkų geležinkelio viaduką. Kažkada per viaduką važiavo garo traukiniai, o dabar tai saugomas ir lankomas objektas, pagyvinantis kraštovaizdį. Paskutinis traukinys, kirtęs viaduką, puškavo 1937 m. Šalia skulptūra princesei Greisei, kurią atidengė Monako princas Albertas. 

Važiuojant tolyn žvilgsnį patraukia rudas ženklas pakelėje - lankoma vieta. Gerai užsukti ir į neplanuotas vietas. Burrishoole abbey kukliai pūpso šalia vaizdingos Clew Bay estuarijos. Abatija įkurta dominikonų, iš kurios kelis kartus dėl persekiojimų vienuoliai buvo priversti bėgti. 18 a. vienuolynas buvo galutinai apleistas, o 1793 m. sugriuvus jo stogui prasidėjo vienuolyno įrimas. Abatiją anksčiau sudarė vienuolyno kambariai, valgykla, kapinės, bažnyčia su varpine. Dabar likę labai vaizdingi gotikiniai griuvėsiai su senomis kapinaitėmis. Tokių objektų Airijoje daug (šis dar neblogai išsilaikęs), tad pamačius vieną, kiti bus labai panašūs. 

Užsukus prie Rockfleet pilies griuvėsių vaizdas nenudžiugina - ji visa apstatyta pastoliais. Užtat šalia labai mieli ėriukai. Pavasarį ganyklos pilnos mažylių. 

 Privažiavus kryžkelę vedančia į Achil salą ar Ballycroy nacionalinį parką, pirmiausia pasukam iki Mulranny Pier. Unikali vieta - vingiuojant keliu matosi nusidriekusios druskinės pelkės, molas ir paplūdimiai. Išlipus pasitinka stiprus vėjas ir smulkus lietus, tačiau vieta tokia įdomi, kad tik užsimuturiuoji stipriau kapišoną ir eini pirmyn. 

Mulranny Storm paplūdimiai veikiami bangų erozijos nusėti gražiais nuglūdintais akmenimis. Paėjus akmenukais tolyn staiga patenki į kažkokią anomalinę zoną, kur nebeužpučia vėjas ir atrodo, kad visai nelyja)). Ant molo vėl pasitinka stiprus vėjas ir lietus. Iš čia ryškiai matosi atoslūgio upė. Smėlio seklumos ryškėja akyse. Ką toli nuo kranto veikia valtis ir kaip į ją patenkama visiškai neaišku. 

Įsilyja vis stipriau. Tačiau automobilyje laukia karšta kava su užkandžiais. Ir vėl, kol papuotaujam, lietus baigiasi. Galima patyrinėti pelkes. Rožinės jūros gėlės tik pradeda žydėti. Kai pelkės pasidengia  tokiu rausvu  kilimu, turi atrodyti tiesiog pritrenkiančiai. Speciali augalija sudaro savotišką drenažą. Tiltuku galima praeiti į atsivėrusias seklumas.  O paskui labai smalsu pavaikščioti žaliais kupsteliais. 

Už kelių  metrų besidriekiantis paplūdimys vėl kitoks. Audrų išmesti rieduliai lieka toliau krante, o iki vandens galima nutapenti minkštu smėliuku. Clew bay įlanka nubarstyta begale mažų salelių, vadinamų drumlinais, tikriausiai buvo ideali vieta baisiajai piratų karalienei Granuaile (Grace O'Malley). Teigiama, kad Clew įlankoje yra 365 salos – po vieną kiekvienai metų dienai. 


Grįžus iki jau pravažiuotos kryžkelės pasukam į Ballycroy nacionalinio parko lankytojų centro. Pravėrus duris pasitinka džiaugsmingas darbuotojo pasveikinimas. Net susižvalgom – gal kurio pažįstamas. )) Bet ne. Airijoje žmonės tiesiog elgiasi draugiškiau ir šilčiau nei mums įprasta. Centre įrengta interaktyvi paroda apie parką ir apylinkes, taip pat banginių  gaudytojus, yra kavinukė. 

Nutariame parko nelankyti – nesinori eiti per lygumas - ir traukiam gilyn į Achil salą. Pervažiavus tiltą, jungiantį salą su žemynu, patenki į įspūdingą Atlanto trasą, vedančią per gražiausius salos kraštovaizdžius. Keliai neapaugę aukštais krūmais, kaip įprasta Airijoje, kai nematai kas tavęs laukia už posūkio. Čia atsiveria erdvės, tolumoje įrėmintos kalnų.  Viržiais apaugusios kalvos skuba link vandenyno, pievose daugybė avyčių. Sala nusėta mažais kaimeliais su baltais namais. Dalis namų tikrai tiesiog vasaros būstai. Nors sala apgyvendinta, neapleidžia laukinės vietos įspūdis persismelkęs keltiška atmosfera. Pakeliui, netoli Elly Bay, buvusios Richardo Binghamo pilies griuvėsiai pavadinti An Geata Mór. Pavadinimas  - Didieji vartai - atsirado, kai Binghamas pastatė didelius vartus kitoje kelio pusėje ir pradėjo imti mokestį iš visų tų, kurie vedė parduoti savo gyvūnus ne į kaimo mugę, o į mugę Belmullet mieste.

Pačiame salo kyšulyje, tarsi išmiręs, žvejų kaimelis Blacksod su krabų gaudyklėmis prieplaukoje. Važiuojant oras pasitaisė, saulutė maloniai šildo, vienas malonumas pasivaikščioti. Kvadratinis Blacksod švyturys pastatytas iš vietinio granito blokų. Už švyturį atsakingas vietinis švyturio prižiūrėtojas ir norint patekti į vidų, reikia jam skambinti. Gaila, per vėlai susivokėm. Nedaug švyturių šioje pusėje lankomi. Iš aikštelės prie švyturio matosi kaip per akmenis ropščiasi potvynis.


Kelias veda palei Atlanto vandenyną. Tolumoje debesų peizažai nuglosto kalnų viršūnes. Vingiavęs lyguma,  kelias staiga nuveda į kalnus. Jau ir visai statu, o dar ant kelio šmirinėja avys. Atsiveriant nuostabioms panoramoms, neužilgo aikteli iš nuostabos. Apačioje, tarsi gelsvas perliukas, Keem bay.


Artėjant paplūdimys vis labiau pribloškia savo grožiu.  Nedidelė įlanka apsupta žalių kalnų, krantą skalauja ilgos vandenyno bangos. Stulbinantis paplūdimys. Ramybė  prie tviskančių vandenų.Kažkokios drąsuolės bando nusimaudyti, nors vanduo pakankamai vėsus. Tekantis į vandenyną upelis atveria šviesaus ir juodo smėlio sluoksnius. Į paplūdimį tam tikru metu atplaukia rykliukai. Airijos teritorijoje užregistruotos 39 ryklių rūšys. Tolėliau nuo kranto pūpso nedidukas namelis, šmėžavęs filme „The Banshees of Inisherin“, kaip Colmo Doherty kotedžas. 

Žaliuose kalnų šlaituose ganosi avys, išdykauja ėriukai. Viena gudruolė nutursena iki reklaminio stendo, kuris jai puikiai pasitarnauja, kaip nugaros kasymo priemonė))  

Draugė nutaria grįžti ne tuo pačiu keliu, bet apsukti puslankį apie salą. Mums tinka. Kelias aprėmintas nuostabių vandenyno ir uolėtų krantų panoramų. Keliuose malasi avys su ėriukais, tik ir stebėk, kad neliuokteltų po ratais. Vienas be galo žaismingas mažylis išvydęs paukštelį, staiga strykteli per jį - paukštelis net nespėja susigaudyti. O paskui gainioja jį po pievą, bet paukštelis neskuba nuskrist per toli. Matyt čia jau užsimezgusi  draugystė. 

 Priartėjam prie baltų Ashlem uolų. Iš apžvalgos aikštelės matosi dar vienas nedidelis paplūdimys. Fantastiškai gražu, tikra šventė akims.  

Grįžus į Westport nuostabią dieną vainikuoja spalvingas saulėlydis prie vandenyno įlankos. Belieka pasiruošti karališką vakarienę (puikios gatavos midijos, kurias reikia tik pasišildyti) ir pasidžiaugti dienos įspūdžiais.

Westport house – nacionalinis muziejus – Downpatrickhead – pilis

Nuo seniausių laikų Airija garsėjo savo jūreiviais ir netgi drąsiais piratais. Uostų baruose dainuojamos dainos apie piratų karalienę Grace O'Malley, kuri su savo veržlia įgula kaip reikiant įvarė baimės priešiškiems klanams, britams, ispanams ir apskritai visiems, su kuriais Fortūna ją suvedė, kuri nenulenkė galvos net prieš visagalę karalienę Elžbietą. Westport namas vienas iš nedaugelio privačių istorinių namų, kurio rūsiai, buvusios piratų karalienės Grace O'Malley pilies likučiai. Westport House pastatė Browne šeima, kurios sūnus vedė Grace O'Malley proproanūkę. Daugelis Westport gatvių šiandien pavadintos Browne šeimos narių vardais, o jų gyvenimo istorijos vertos storiausių romanų. Devintajame dešimtmetyje 10-asis Sligo markizas, atvėrė namą ir teritoriją visuomenei, o prieš keletą metų jį įsigijo verslininkų Hughes šeima ir restauravo šį nuostabų namą.

Tik įžengus į Westport House, sužavi vestibiulio židinys (bilietas 14,50 eur). Tikri šeimos namai su originaliais antikvariniais daiktais, meno kūriniais, namui priklausančiais artefaktais ir kai kuriuose kambariuose sklandančiu seno namo kvapu. Raudonmedis atkeliavo iš šeimos dvaro Jamaikoje. Per 3 aukštus išsidėstę 30 kambarių, iš kurių, atrodo, šeimininkai išėjo tik kelioms minutėms. Miegamuosiuose ant lovos gulinčios suknelės tarsi laukia panelės, kuri persirengs vakarienei, o vaikų kambary išsibarstę žaisliukai atidundančių vaikų kojyčių. Linksmai atrodo vienas iš vonios kambarių su išrikiuotais ir pažymėtais S raide (Sligo markizai) prausimosi dubenimis vienoje pusėje ir naktipuodžiais kitoje. Įmetus porą eurų linksmas daineles „sudainuoja“ lėlių teatras. Kinų kambaryje 200 metų senumo rankomis piešti tapetai dengia visą kambarį kaip vientisas meno kūrinys. Įėjus į vieną kambarį net krūptelim -  aplink stalą susispietę vaškiniai meno žmonės. Visur įdomu, tad reikia apžiūrėti ir rūsius, ir tarnų patalpas, patyrinėti senas nuotraukas. 



Sekantis objektas Nacionalinis muziejus. Lankymas nemokamas. Senajame name tik pora didikų kambarių, o naujame šiuolaikiniame pastate visa Airijos vietinių amatų istorija. Filmas pasakoja apie senuosius Airijos amatus ir gyvenimą saloje. Baisiai skurdžiai gyveno, šiaudai buvo pagrindinė medžiaga, iš kurios gamino ir baldus, ir net pakinktus arkliams. Kūreno durpėmis. Iki šiol daugelis vietinių gyventojų turi durpių „banką“, tačiau dabar kūrenti šiuo kuru nenorima.  Atrodo dar ne taip seniai sala skurdo, savo sunkią ranką uždėjo ir badas, o dabar viskas klesti. Muziejus įrengtas gražiai ir įdomiai. 

Laikas paieškot vietos nakvynei. Yra neblogas variantas booking Sligo, bet šiek tiek brangokas. Tačiau randu tiesioginį telefoną ir draugei paskambinus tiesiogiai, pasiūlo gerokai mažesnę kainą. Imam.

 Užtenka muziejų, laikas pasimėgauti gamta. Siaurais keliukais dardam dar šiauriau – iki Downpatrickhead. Nuostabi vieta Šiaurės Mayo grafystėje, kur uolų sluoksniuose nusėdo milijonus metų trunkantis geologinis formavimasis (protu nesuvokiami 350 mln. metų), kur susitinka folkloras, legendos ir šiuolaikinė istorija. Pavadinimas kilo iš tų laikų, kai pats Šv. Patrikas čia įkūrė bažnyčią. Kadaise tai buvo populiari piligrimų vieta, o šiandien minios čia renkasi paskutinį liepos sekmadienį – vadinamą Girliandų sekmadieniu – klausytis mišių šioje šventoje vietoje. Pakrančių uolos apsaugotos nuo plėšrūnų, todėl teigiama, kad čia gyvena daugybė paukščiu rūšių. Žiūronų nėra, o plika akimi matomų paukščių neįmanoma atskirti. Reikės patikėti rūšių įvairove. 

 Išlipus iš automobilio pro siūles skverbiasi žvarbokas vėjas. Žaliu kupstuotu kilimu trauki  per dideles erdves, kol žvilgnis sustingsta ant vienišos Dun Briste uolos. Talžoma bangų, išdidi tarsi uolų karalienė. Viena iš uolos atsiradimo versijų, kad 1393 m. labai atšiauriomis jūros sąlygomis sugriuvo arka, vedanti į uolą. Vieta pribloškianti. Uolos bučiuoja vandenyną. 


Ant žolės iki šiol iš akmenų išdėliotos didelės raidės ÉIRE 64. Karo metais tokiu būdu pilotai žinojo, jog skrenda virš Airijos. Reiktų kažkur užsilipt, kad nors viena raidė tilptų į objektyvą. 

 Grįžtant užkopiame iki įrengtos aikštelės, iš kurios atsiveria vaizdas į olą su požeminiu jūros kanalu. Vietos istorija pasakoja kad per 1798 m. sukilimą 25 vyrai čia neteko gyvybės, slėpdamiesi ant atbrailos apačioje. 

Tik įsėdus į automobilį pasipila lietus. O dar ženklai nuveda į aplinkkelį - tipišką airišką kaimo keliuką, kur krūmai brūžina per mašinos šonus. Iki nakvynės vietos reikia pavažiuoti, bet nulijus, likusį kelią džiugina vaivorykštės. 



Draugė sugalvoja užsukti iki Classiebawn pilies. Įdomi ir net dramatiška pilies istorija.1939 m. pilį paveldėjo lordas Mountbatten, paskutinis Indijos vicekaralius ir Anglijos karaliaus Charleso prodėdė. Mountbatten čia gyveno iki tragiškos mirties, kai 1979 m. IRA įlankoje susprogdino jo valtį. Legenda pasakoja, kad jo vaiduoklis vis dar klaidžioja pilies salėse ir negali rasti ramybės dėl savo smurtinės ir staigios mirties.

Pabandžius privažiuoti iki pilies, pasitinka uždaryti nuo kelio vartai. Ant kelio, ieškodami privažiavimo, blaškosi ir dar keletas turistų. Pilis šiuo metu nelankoma. Jos vaizdas nuo kelio, padarytas su geru zoom, Sligo krašto vizitinė kortelė.

Nakvynei laukia Sligo Atlantic way Apartment 1. Šalia nuosavo namo įrengti du nedideli dviaukščiai namukai. Mūsų mažesnis, bet su trim miegamaisiais. Nedidukas, jaukus, vieta labai rami. Viršuje palėpinės lubos, tad draugė sugeba susitraumuoti. Pirminis vaizdas nekoks, bet laimė, kad nėra smegenų sutrenkimo. 

Connemara nacionalinis parkas – Tralee

  Connemara nuostabi vieta. Įsikūręs vaizdingame Golvėjaus grafystės kampelyje, regionas garsėja ypatingu reljefu ir švelniomis spalvomis. Rūdžių spalvos pelkės nusėtos tarsi nugludintais pilkai melsvais ežerėliais, per kalvas kopia senos akmeninės sienos, paplūdimiai ir smėlio įlankos nuolat skalaujami besikeičiančio vandenyno.

Laukia ilga diena iki draugės namų. Pakeliui užsukam prie Killary fiordo, tik riedam jau kita puse. Fiorde galima paplaukioti laiveliu, tačiau nesezono metu reisų nedaug. Jeigu plauktumėm, į draugės namus tektų grįžti vidury nakties. Važiuoti kita fiordo puse taip pat gražu. Nesustoti Killary Harbour taške tiesiog neįmanoma. Karšta kava iš termoso ir nuostabus vaizdas. 

Riedame iki Kylemore abatijos pasigrožėti romantišku vaizdu į abatijos pilį. Pilis (1868 m.) kaip romantišką dovana žmonai, buvo pastatyta Mitchell Henry, turtingo gydytojo iš Londono, žmonai Margaret. Margaret mirus, vyras jos atminimui pastatė gražią neogotikinę bažnyčią. 1903 m. pilis buvo parduota Mančesterio hercogui ir hercogienei, kurie ten gyveno keletą metų, kol buvo priversti parduoti namą ir teritoriją dėl lošimo skolų. Kiek vėliau pilyje įkurta abatija vienuolėms benediktinėms, kurios pabėgo iš Belgijos per Pirmąjį pasaulinį karą.

 Tai labai turistinė vieta. Dabar lankoma keli abatijos kambariai, bažnyčia ir sodai. Tačiau virš galvų vis kaupiasi lietaus debesys - net vienu metu prireikia pasislėpti nuo lietaus info centre. Sušlapti vaikštinėjant soduose nesinori, todėl nusprendžiam judėti toliau. 

 Pravažiuojant Golwey miestelį, nutariam papietauti. Connemara kraštas tai ne tik kraštovaizdis, bet ir stipriai puoselėjama airių kalba, vietinių miestelių žavesys, muzika, vietinio maisto skonis. Papietauti einam į „Veldons seafarer“. Imu vietinės lašišos sriubos. Labai skanu ir sotu. Vyro užsakyti aštrūs sparneliai tikrai aštrūs, net labai)). 

Kad jau turim kiek laiko, draugė prasuka Sky road. Panoramos nepakartojamos - nuramina protą ir atgaiviną sielą. Vis stabtelim pasigrožėti vaizdais ir vietiniais arkliukais.


Vingiuojantis kelias veda toliau, iki Pines Island. Saloje auga vėjo nupūstos paprastosios pušys. Vaizdelis žavingas, čia stabteli daug pakeliui važiuojančių. Deja, Airijos elektros tiekėjas sumanė, kad visai tinkama nutiesti elektros kabelius tiesiai per šio vaizdelio vidurį. 



Kelias neskubant veda link namų (per dieną privingiuota apie 500 km), bet reikia dar stabtelti prie uostelio ir užvažiuoti į parduotuvę vakarienės. 

O namuose laukia išsiilgę draugučiai. Nė vienas dar gyvai nematytas. Kai kas iš karto puola draugauti, kai kas iš pradžių žvilgčioja nedrąsiai, bet neužilgo susikrausto šalia ant fotelio. Sutemus namo grįžta ir prisimedžiojusi katė. Namie baigėsi dujos, užpildys tik rytoj, tad namuose šaltoka. Gerai, kad vakarojimui galima susėsti prie židinio. 

Lietus Airijoje

  Ryte į lovą su žaislu atsikrausto vienas iš draugelių. Lyja, todėl keltis visai nesinori. Atvažiuoja dujų pildytojai, bet po užpildymo kažkas neveikia, tad tenka kviesti meistrą. Prisikviesti Airijoje į namus meistrą kokiems nors nedideliems santechnikos ar kitiems darbams praktiškai misija neįmanoma. Tiksliau įmanoma, bet laukti reikia oi kaip ilgai. Šį kartą draugei pasiseka ir meistras atvažiuos. Metų jam virš 80, bet viską sutvarko. Gaila dieduko, nes jam vis tenka pėdinti per lietų į lauką žiūrėti kaip ten veikia dujų rezervuaras. 

 Ilgai pusryčiaujam, bet lietus nesiliauja. Netgi dar smarkiau įsilyja. Todėl nutariam užsukti į parduotuves Tralee ir nusipirkti ko kam trūksta. Airijoj pigu, tai galima tuo ir pasinaudoti. Viena, kita parduotuvė, bet lietus pila ir pila. Galgi važiuojam kokio skanaus maistuko ir pabūsim namie. Tačiau pakeliui  draugė pasiūlo užsukti į antikvariatą. Tiesiog pasižiūrėti. Ir kuo ne muziejus. Pilnutėlis visokių gražių ir įdomių daiktų.


Namie apžiūrim draugės valdas, ką naujo pasidarė sklype ir įsitaisom prie židinio su skanumynais. Po intesyvaus važinėjimo visai gerai taip pailsėti, paplepėti. Šalia prigula draugučiai ir prašo paglostukų. Susipeša, jeigu įsivaizduoja, kad kitas gavo jų daugiau. 
   

Gougane Barra - Bantry - Mizen head - Barley Cove Beach - Standing Stones - Molly Gallivans- Killarney National Park

  Tik pravėrus duris į kambarį, įpuola draugeliai ir susikrausto į lovą. Negana to, iš pavydo užsilipę ant manęs dar ir susimuša)). Tenka juos išskirti ir kuo greičiau kraustytis iš lovos.  

Laukia Mizen Head - vieta, kurią seniai norėjau pamatyti. Tačiau iki jos nemenkas kelio gabalas, o žinant Airijos kelius, vingiuosim ilgai. Airijoje 100 km  gali važiuoti ir porą valandų.

 Važiuojant į priekį stabtelim prie Gougane Barra (Baros uola) ežeriuko. Čia pasižymėjau bažnytėlę, kuri atrodo įsitaisiusi tiesiai ant ežero vilnių. Skaidrus ežero vanduo atspindi mažiausią bažnyčia Airijoje. Barra pavadinimas kilo iš Šv. Finbaro, Korko globėjo, kuris, kaip teigiama, VI a. čia pastatė vienuolyną. Šalia bažnyčios durų šventiškai pasipuošę žmonės. Bažnytėlė populiari vieta vestuvėms, tad kyla įtarimas, kad būtent tokia proga čia ir bus paminėta. Įtarimus patvirtina ir vyras su škotišku sijonu – ryškiai jaunikis. 

Šalia senos, samanomis apaugusios akmeninės sienos. Keli laiptukai veda į buvusio vienuolyno liekanas su Kryžiumi viduryje. Virš senųjų vienuolių maldos celių airių kalba Kryžiaus kelio stotys.

 Išvažiuojant dar luktelim kol iš savo automobilio išlipa jaunoji.


Ilgus atstumus važiuoti Airijos keliais yra tam tikras išbandymas. Gerai, kad pakeliui tenka pravažiuoti Bantry miestelį. Centre vyksta turgus, tad išlipam apsižvalgyti. 



Tačiau tenka važiuoti tolyn. Trasa labai vingiuota, kelio būklė ne per geriausia ir tiesiog mintyse skaičiuoji kilometrus, kad kuo greičiau pasiektum tikslą. Draugė pasakojo, kad kai važiavo čia pirmą kartą, pagalvojo, kad užteks ir vieno apsilankymo, nebent kažkas labai paprašys nuvažiuoti. Lėkė į šią vietą dar kartą ir su motociklu, bet su juo kažkaip paprasčiau. O po šio karto sakė, kad daugiau jau tikrai nevažiuos. Ir jei kas prašys, sakys, kad keliai uždaryti remontui ir ilgam)))  Mizen head - dramatiškai brendantis per Atlanto bangas uolėtas Korko pusiasalis. Laukiniai vandenys ir pasislėpusios uolos po vandeniu prie Mizen Head klastinga vieta laivams. 1847 m. nuskendus amerikiečių laineriui ir žuvus beveik 100 žmonių, buvo pastatytas švyturys. Bet rūkas ir audros - galingos gamtos jėgos ir įvykus dar vienai laivo katastrofai čia buvo įrengtas rūko signalas.

Lankytojų centre reikia įsigyti bilietus – 7.50 eur. Mizen head didelė erdvė su keletu  apžvalgos aikštelių. Pirmiausia nulipam laipteliais į artimiausią. Giliai mėlynas vanduo  dūžta į uolas pasidengdamas akinančio baltumo purslų karūna. Vienas lankytojas kažką stebi per žiūroną. Tolumoje vis pasirodo kažkokia kalvelė. Iš pradžių atrodo, kad akmuo, bet įsižiūrėjus matosi, kad „kalvelė“ keičia vietą. Greičiausiai kuprotasis ar kitoks banginis, nes šioje vietoje dažnai plaukioja banginiai, delfinai, rykliukai ir pan. Nuotraukoje galima įžiūrėti  mažą kauburiuką. )))

Pakylam į aikštelę, iš kurios atsiveria vaizdas į arkinį tiltą, jungiantį švyturį su žemynu. Vienas įdomiausių ankstyvosios gelžbetonio statybos pavyzdžių. Gelžbetonis atšiauriomis sąlygomis tarnavo ilgiau nei plienas. Senasis tiltas po 100 metų tarnystės buvo uždarytas, laukiant lėšų jo remontui. Ir tik po šešių metų (2011 m.) vėl atvertas lankytojams. 

Po tiltu kažkur žemai taškosi bangos. Pasakojama, kad jūros urvai saugo prancūzų fregatos L'Impatiente likučius. Laukinis vėjo prapučiamas pusiasalis su įspūdinga istorija - vieta pajusti Atlanto vandenyno galią. Atsistojus dar vienos apžvalgos aikštelės gale žvilgsnis nuglosto atšiaurias uolas ir bekraščius Atlanto vandenis. 

 Švyturio patalpose įrengtas nedidukas smagus muziejus kur krūpteli pamačius lovoje gulintį jūreivį ir tiesiog balsu užsikvatoji iš kojų ant laiptelių. Švyturys žinomas kaip „Airijos ašara“, buvo paskutinis reginys, kurį emigruojantys airiai matė išvykdami į užsienį ieškoti geresnio gyvenimo. 

Lankytojų centre veikia kavinė – valgykla. Tačiau smagiau įsitaisyti su savo maistuku ant suolų, stebint vandenyną. 

Grįžtant namo laukia daugiau sustojimų, tai nebe taip užsupa važiuojant. Iš tolo sušvytuoja Barley Cove Beach įlanka. Deja iš šios pusės įvažiavimas užtvertas, tad pasigrožime tik iš tolo. 

Pasukus į šoną dardam kaimo keliuku. Ir Airijoje yra savas Stounhendžas. Netgi du - Standing Stones ir Dunbeacon Stone Circle. Pirmasis tik du akmeniniai stulpai. Yra ir lentelė su nuoroda prie vartų, pro kuriuos galima praeiti gražiu takeliu. Betgi ne, sugebam lentelės nepastebėti ir nutapnoti lygiagrečiai einančiu takeliu, o paskui per krūmynus brautis į tą teisingą taką)) Senovės airiai vadovaudamiesi intuicija pastatydavo akmenis tam tikrose energetinėse vietose. Iki akmenų rato nusigauti neišeina, nes po lietaus pievos pažliugusios, reikėtų specialios avalynės. 

Grįžtam kitu keliu, kertant tuneliukus su kapsinčiu vandeniu. Pakeliui Molly Gallivans. Lankytojų centre įsikūręs tradiciniame airiškame name. Gaila, jau nedirba, nes šalia darbo metu galima aplankyti tradicinį ūkį, susipažinti su kaimišku gyvenimo būdu prieš elektros ir modernių patogumų dienas. Automobilių stovėjimo aikštelėje lankytojus stebi bobutės lazdoje įtaisyta video kamera)). 


Įriedėjus į Killarney gamta vėl pasikeičia – žalios kalvos, ežerai, ežeriukai, samanotais akmenimis ir išsiraičiusiom, lyg senų laumių rankos, medžių šakom apglėbti keliai. Stabtelim prie Looscaunagh ežeriuko pasigėrėti vaizdu. Ramybės atspindžiai.
Vietomis įvažiavimai užtverti, kelyje informacinės lentelės, kad ryt šiame kelyje vyks mėgėjų ralis.

Neįmanoma nesustoti prie Ladies View. Čia visada žavu. Orai palepino – diena be lietaus.


Dar kartą stabtelim prie Viršutinio Killarney ežero. Kažkas jau įsikūrė, statosi palapinę - lauks rytdienos. 

Pagaliau namuose. O čia atsiranda dar viena draugutė. Pažįstama iš seniau - Ryža.Taip prilipo jai šis vardas, kad kitaip nevadinam)) 

Blennerville Windmill - Kilgobbin Bay Beach - Fahamore - Brandon Point- Conor Pass - Dingle

 Ryte spoksodama per langą išlydi visa komanda. 


Debesuota, bet nelyja. Trumpas sustojimas prie Blennerville vėjo malūno. Vienintelis veikiantis vėjo malūnas Airijoje, viduje yra muziejus, bet nelankome. 

Ilgėliau stabtelim Kilgobbin Bay paplūdimyje. Šioje vietoje paplūdimiai susisiekia vienas su kitu ir galima dešimtis kilometrų kulniuoti pakrante. Smėlis kietai supluktas, eiti patogu. Ant smėliuko tviska perlamutrinės kriauklės - keletą prigriebiu. 

Draugė pasiūlo išgerti skanios kavos. Fahamore kaimelyje netoli vandens stovi kioskelis, prie kurio rikiuojasi eilė. Kas atsisakys geros kavos su gražiu vaizdu. 


Važiuojant į Brandon Point stringam viename kaimelyje. Kelias pilnas mokinių su tėvais, traukiančiais link bažnyčios. Brandon Point mėgaujantis Atlanto vaizdais galima surengti neilgus kalnų žygius.


Toliau lydi gražūs vaizdai važiuojant Conor Pass. Vingiuojantis kelias tarp įspūdingų kraštovaizdžių tam tikrose vietos susiaurėja iki vieno automobilio pločio, tad  priešpriešais važiuojantiems tenka vieniems kitus užleisti. Stabtelėjus nedidukėje aištelėje prie Conor Pass krioklio draugė pasiūlo užkopti į viršų. Tenka kopti per didelius akmenis pramaišiui su įmirkusių pievelių plotais. Akmenys nors ir drėgni, bet neslidūs.

Užlipus, iš už didžiulio akmens sublizga tamsus mažo ežeriuko Lough Doon paviršius. Didelės granito plokštės tarsi karžygiai subrenda gilyn į ežero gelmes. Gamtos stebulas apie kurį daugelis pravažiuojančių net neįtaria. Kalno viršumi veda trasa, kur iš viršaus galima gėrėtis ežero vaizdu. Nuo kalno atsivėrusios panoramos neužilgo bus paverstos nacionaliu parku. Privačią žemę išpirko ir ji tapo valstybine. Nusileidžiam kitu „keliu“ - ten nėra drėgnų žolės plotų. 

Pavažiavus Conor Pass dar viena apžvalgos aikštelė su nuostabiais Dingle pusiasalio kalnų peizažais. Aikštelėje parduoda magnetukus iš akmenėlių.

Kuo toliau, tuo oras gerėja. Privažiavus Dingle miestelį, saulė tiesiog kvatojasi danguje. Dingle normanų invazijos į Airiją metu buvo įkurtas kaip uostas ir iš jo eksportavo žuvį, kailius, o atveždavo vyną. Buvo užmegzi stiprūs ryšiai su Ispanija – uostas naudotas piligriminėms kelionėms lankyti Santiago de Compostela.


Dabar tai dailus, spalvingas žvejų miestelis. Žmonės mėgsta atvažiuoti čia praleisti laisvalaikį. Betarpiška atmosfera tiesiog sklando ore. 

Netoli uosto spygauja mergvakario dalyvės. Oras toks gražus, kad net pavalgyti įsitaisome skverelyje prigriebę gatavo maisto iš parduotuvės.

  Gatvėse galima išvysti visokio plauko  atstovų. Kai kurie barai tokie sausakimši, kad nosį įkišti gali tik prie pat durų)). 


Šalia neogotikinės Šv. Marijos bažnyčios, buvusiame vienuolyne įsikūręs „An Diseart“ kultūros ir meno veiklos centras, propaguojantis keltų kultūrą ir dvasingumą. Komplekse galima pamatyti Harry Clarke vitražus, freskas ir kitus meno kūrinius. Šalia bažnyčios ir centro ant pievelės ilsisi žmonės, užkandžiauja. Džiaugiasi saulėta diena. 


Ir čia pagaliau įamžinu kalijas. Pakelėse jų daugybė. Pats žydėjimas.


Lankytojai laukiami ir trijų dalių sode. Sensorinėje dalyje sodo ryški biologinė įvairovė. Dalis apsodinta lauko gėlėmis, nešienaujama, kad susikurtų vabzdžių buveinės. Antra dalis -  maldos sodas, aptvertas aukštomis gyvatvorėmis, kurio vidury maldos labirintas.  Paėmus akmenį, reikia pernešti jį per labirintą ir padėti labirinto centre. Čia auga du nuostabūs airių kukmedžiai datuojami iki 1841–1820 m. Trečia dalis - šeimos sodas apsodintas beržais ir šermukšniais. Kiekvienas medis turi globėjų šeimą. Airių tradicijose beržai simbolizuoja naują pradžią ir yra stiprus apsivalymo ir atsinaujinimo simbolis. o šermukšnis paslėptų gamtos paslapčių simbolis ir gynėjas.

 Kad ir kaip gerai, bet reikia judėti namo. Ryt skrydis namo. Grįžus pasiruošiam iškilmingą vakarienę su kepsniukais. 




Kelionė namo

 Keliamės labai anksti, kadangi lėktuvas iš Shanon oro uosto. Išvažiuojant išglostom  draugelius, o pakeliui pakliūnam į rūką. Siurrealistinis tamsoje ir rūke skendintis kelias tarsi keltų mitologijos prigimties pasakotojas vis tik nuvedė ne miškais, laukais, o iki oro uosto. Airija suteikė galimybę pajusti gamtos skleidžiamą magiją.








Komentarų nėra:

Rašyti komentarą