2020 m. gruodžio 30 d., trečiadienis

Jurkiškio upelio pažintinis takas lapkričio ūkuose

 

Lapkritis turbūt pats nepatraukliausias metų mėnuo - šalta drėgmė skverbiasi pro visus plyšius, o saulė atrodo tarsi nepasiekiamas miražas. Tai metas, kai atrodo, kad belieka tik susirangyti jaukiame krėsle su puodeliu karštos arbatos.  Bet net ir jaukiame krėsle nesėdėsi visą dieną, o karštos arbatos galima išgerti kokioje gražioje vietoje.

 Rytas išaušo purkšdamas nemalonią dulksną, kurį palaipsniui stiprėjo.  Tačiau namie sėdėti nesinorėjo nei mums, nei dukros šeimai. Juk sulaukėm lapkričio, reiškia pamažu artėja pavasaris.. )) Galų gale jei lietus įsismarkaus, bet kada galime apsisukti ir grįžti.

 Važiuoti netoli. Planuose Jurkiškio upelio pažintinis takas (55.071259, 25.413139), tačiau pasukus link Dubingių  ties sankryža su Paberže (šis kelias gražesnis) dukra pasiūlo užsukti į Dubingių žirgyną pažiūrėti lamų.  Žinoma užsuksim.  Ir nors dulksna jau seniai pavirto smulkiu lietumi, aplankom ne tik lamas. Paglostom avytes ir mažulį arkliuką. Aplankom ir liūdnajį mulą. Greitai įkalam po puodelį karštos kavos ir riedam toliau. 


  Tiltas į Dubingius atnaujintas ir atidarytas. Nuo Dubingių veda siauras žvyruotas lauko keliukas, bet be vargo prasilenkiame su priešais važiuojančiais automobiliais. Stojame pirmoje stovėjimo aikštelėje. Lietus netikėtai baigiasi. Aikštelė beveik pilna. Štai ką reiškia populiarus takas ir kai kurie suvaržymai. Link Asvejos ežero keliukas leidžiasi žemyn gana stačiai ir prieš važiuojant skaitėm, kad juo geriau nevažiuoti. Prie aikštelės yra ir įspėjantis užrašas. Keliuku nutapsėjom savomis kojytėmis, tačiau įsitikinom, kad galėjom ir nuvažiuoti. Gal mašinai su žemesne pakaba ir būtų problemų. Beeinant pasiveja automobiliai su švyturėliais. Pasirodo ne tik mes, bet ir Prezidentas nutarė pasivaikščioti šiuo taku. Kol prisiparkuoja, išlipa, susirenka šunį, apsistato apsauga, prieiname ir mes. Deja, nusifotografuoti nespėjome -  kaip stirnos su visa apsauga nudūmė laiptais ir takiukais, net nestabteldami. 


Mums taip neišeina. Lėtai kopiame, dar lėčiau žvalgomės. 1,5 kilometro ilgio pėsčiųjų takas neilgas, tačiau vaizdingas.

  Kažkada buvęs šabakštynas sutvarkytas, įrengti laipteliai, apžiūros aikštelės, pažintiniai stendai. Įspūdingas slėnio aukščių skirtumas vietomis siekia iki 18 metrų.  Slėniu prateka vingiuotas Jurkiškio arba Melnyčėlės upelis. Takas veda ratu, tad visai nesvarbu kuriais laiptukais kilsite į viršų. Takas nubėga šlaito ketera, o  apačioje pro belapius medžius matyti vingiuojantis upelis.  Jurkiškio upelis išteka iš Suolelio ežero ir įveikęs 14 metrų aukščio skirtumą įkrenta į Asvejos ežerą.


Tapeni šlapiu lapų kilimu, o žvilgsnis vis sminga gilyn, link upelio žemupio.  Įrengtos apžvalgos terasos suteikia galimybę pasigėrėti rudenine panorama.



Žemai, upelio vagoje pūpsantis didžiulis akmuo tarsi pasivaikščiojimo kvintesencija. Tenka atsargiai nusileisti slidžiais laipteliais, kur pora pakopų pakrypus. Nesinorėtų nudardėti – laipteliai ganėtinai aukšti.  Net ir šiuo metu laiku žaliu žemupiu vingiuojančio medinio tako su niekuo nesupainiosi. 

 

Pūpsantis akmuo- „Puntuko vaikas“,  Suomis arba Jurkiškio akmuo yra  rapakivi grupės granitinis akmuo, kurie sutinkami pietinėje Suomijoje. Užkopus į kitą šlaitą vėl pasigrožime upelio  vaga. 

Takelis vingiuoja link išėjimo per nuvirtusius medžius vesdamas slidžiais rąstiniais tilteliais.  Kur įmanoma tiltelius apeiname, tačiau vietom telkšo balos, tad tenka stipriai laikantis juos pereiti.  Nežiūrint į tai, tilteliai labai vaizdingi.

 Prieš paskutinius žemyn vedančius laiptelius stabtelime pasigrožėti žemai gurguliuojančiu upeliu.


Kol vyrai kopia į kalną, su dukra dar nuskubame prie ežero. 


Karštos arbatos su sumuštiniais sustojame aikštelėje prie Dubingių bažnyčios. Bažnyčia uždaryta, bet pro nemažus langus galima pasižvalgyti į vidų. 

Nuo kalvelės tolyn nubėgantys namai paskęsta lapkričio ūkuose...  


 



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą