2018 m. kovo 4 d., sekmadienis

Dvaras, kurio žuvys plaukioja Latvijoje


 Vieną karštą vasaros dieną, svečiuojantis pas draugus Rokiškio rajone, nutarėme su vėjeliu prasilėkti  iki Ilzenbergo dvaro, pakeliui aplankant dar porą vietelių.  Lėkėme su vėjeliu tikrąja to žodžio prasme -  draugų dukros automobilyje sugedo kondicionierius, todėl  atsidarius visus langus sudarėme sąlygas natūraliam oro judėjimui.♒

Pačiame Latvijos pasienyje stūkso daugiau nei 500 metų skaičiuojantis  Ilzenbergo dvaras. llzenbergo dvarą 1515 m. įkūrė Livonijos ordino vasalas Berndtas Kerssenbrockas. Vokiečių bajorų Kerssenbrockų giminė dvare šeimininkavo net 100 metų. XVII amžiuje Ilzenbergo dvaro savininkai keitėsi kelis kartus. Kerssenbrockus pakeitė Wilhelmas Heyckas, vėliau čia šeimininkavo bajorai von Korffai ir von Sackenai. 1687 m. Ilzenbergo dvarą nusipirko Adamas von Orgiesas-Rutenbergas, jo palikuonys savo rankose dvarą išlaikė iki 1863 m. Paskutinis Orgies-Rutenbergų giminės dvaro savininkas buvo Ernstas Ditrichas. Neturintis palikuonių  ir veikiamas 1861 m. prasidėjusios žemės reformos, baudžiavos panaikinimo ir sukrėstas 1863 m. sukilimo, spruko į Paryžių, o Ilzenbergo dvarą pardavė iš Rusijos atvykusiam vokiečių kilmės inžinieriui N. N. Fuchsui. Nors N. N. Fuchsas  dvarą valdė tik tris metus, sugebėjo perstatyti  Ilzenbergo dvaro rūmus, kurie iš esmės nepakeisti tokie ir išliko iki mūsų dienų. 1896 m. dvarą nusipirko Lietuvos bajoras inžinierius Eugenijus Dimša. Po jo mirties 1918 m. Ilzenbergo dvaro savininkėmis tapo jo žmona Livija ir dukros Janina Klara bei Livija Emilija iki 1940 m. 1920 m. brėžiant sieną tarp Lietuvos ir Latvijos, dvaro teritorija atsidūrė nedideliame Lietuvai priklausančiame, bet į Latvijos teritoriją įsiskverbusiame iškyšulyje, perpus buvo padalytas ir Ilgio ežeras. Tarybiniais laikais dvaras buvo konfiskuotas,  tačiau savininkėms kažkaip stebuklingai pavyko išvengti tremties. O dvaras tapo svarbiausia šio regiono kultūrinių susibūrimų, koncertų, švenčių vieta, parkas buvo įtrauktas į saugomų objektų sąrašą. Tačiau rūmų vidus buvo pakeistas, nes juose įsikūrė  „Ekrano“ gamyklos darbuotojų poilsio bazė.  Tačiau labiausiai dvaras nuskurdo atgavus Lietuvai nepriklausomybę. Keliavo iš rankų į rankas, niekas juo nesirūpino. Dvaras nyko akyse, buvo išlupinėti net sienų akmenys. Atsigavo dvaras tik jį ir jam priklausančias žemes įsigijus verslininkui Vaidui Barakauskui.
Taigi, lėkėme laukais, atsiprašau, dažniausiais žvyruotais vieškeliais, plevėsuodami plaukais.  Kartkartėmis tekdavo užsidaryti visas natūralios ventiliacijos angas, nes žvyruoti vieškeliai vasarą turi savybę paskleisti aplink save ilgam nenusistojantį dulkių debesį.
 Dvaro parkavimosi aikštelėje išsiridenome iš automobilio su įspūdingomis šukuosenomis, sustiprintomis pakelės dulkių ir patraukėme link vartų. Įėjimas mokamas. Prieš porą metų mokėjome 2 eurus, dabar jau kainuoja 3 , o jei mokėsite telefonu SMS žinute, prisidės dar 0,50 eur. Čia už papildomą mokestį galima užsisakyti įvairias temines ekskursijas, degustacijas, švenčių šventimą ir net žvejybą Ilgio ežere.   Kuo plačiau atversite piniginę, tuo daugiau pramogų jums pasiūlys.  Kaip sakoma – bet kuris kaprizas už jūsų pinigus.


Šalia įėjimo-visos teritorijos planas.  Įėję patenkame į parko teritoriją. Parkas sutvarkytas išlaikant senąją parko struktūrą, palikta daug senų medžių. Atlikta ir labai daug purvino, grynąja šio žodžio prasme, darbo – prikelti naujam gyvenimui buvę tvenkiniai. Daug darbų buvo atliekama žiemą, kadangi vieta jau buvo užpelkėjusi.



Traukiame link ežero, kurio kitame krante jau Latvija. Ežeras įžuvintas ir norint žvejoti šiame krante, teks išsipirkti leidimą. Tačiau latviukai žvejoja nemokamai. Žuviai juk neįsakysi kur plaukti ir nepaaiškinsi jos tautybės. 


 Į ežere esančią Meilės salą veda skrendančio paukščio formos medinis tiltas.


Legenda pasakoja, kad saloje auga stebuklingas ąžuolas, prie kurio ištartos meilės priesaikos yra amžinos. Pasakojama,  kad prie šio ąžuolo vietinei merginai Ievai meilę prisiekęs Jonas net dvylikai metų buvo paimtas į carinės armijos rekrūtus. Sugrįžęs negalėjo patikėti – Ieva visą tą laiką jo ištikimai laukė. Aišku, jie apsivedė ir laimingai gyveno.


  
Pabandome nueiti į salą, bet ten pasitinka šabakštynas (dabar berods jau viskas sutvarkyta). Tiek jau to – meilės priesaikų neketinome  tarti. Užtat baisiai gera parymoti apžvalgos aikštelėje medžių pavėsyje ir pasėdėti ant tilto nuleidus kojas į vandenį.


  
Tapename ūksmingu takeliu toliau.  Iki dvaro pirties, kuri nuomojama įvairiems renginiams. Pasakojama, kad pirmoji dvaro pirtis buvo pastatyta anksčiau nei pats dvaras ir joje maudėsi bajorų Kerssenbrockų šeima. Naujoji pirtis stovi lygiai toje pačioje vietoje kaip ir senoji. Simpatiškas statinys.


Šiek tiek tolėliau rūkyklos pastatas. Rūkyklas visada statydavo toliau nuo gyvenamojo namo.   Nežinia ar iš tikrųjų, bet atseit šioje vietoje  buvo baudžiami baudžiauninkai – plakami rykštėmis, todėl rūkykla savo tiesioginės paskirties neatliko jau daug metų, o  vietoj jos buvo bausmių bokštas. Bet kas dabar pasakys, kaip ten buvo iš tikrųjų.


Pakeliui dar vienas namukas. Tik paskui išsiaiškinome, kad tai Amatų namas. Durys atviros, kviečia vidun. Užeiname, o ten kambary židinys, gražūs krėslai,  kitame kambary paklotos lovos. „-O ką jūs čia veikiate?“ – net krūptelim, nelaukę tokio klausimo. Ups, pasirodo tame name kažkas apsistojo. Atsiprašome ir išeiname- na, niekaip negalėjome žinoti, kad ten kažkas gyvena, durys atviros- eik, imk, nešk....  


  
Kylame takučiu į kalniuką. Kairėje tolėliau šiltnamiai, ūkiniai pastatai. Šiame dvare ūkininkaujama  biodinaminio ūkio principu. Šeimininkai skelbia, kad tai išskirtinis ūkis,  vienintelis toks ne tik Lietuvoje, tačiau ir visame Pabaltyje.  Visko čia turi: medaus, pieno produktų, duonos, miltų, daržovių, mėsos. Bet ir sugalvok tokių gudrių pavadinimų. Anksčiau Lietuvoje tokie buvo visi ūkiai -  niekas nenaudojo chemijos, pašarus išsiaugindavo patys, žemę tręšdavo  savų gyvulių mėšlu, užsiimdavo sėjomaina.   Iki ūkininkavimo zonos nėjome- labai jau pliskino saulė. Iki ten reikėjo eiti atvira vietove, todėl nutarėme likti medžių unksmėje.
 Prieiname dvaro rūmus, pastatytus 19 a. vėlyvojo klasicizmo stiliumi. Dabar jau jie sutvarkyti ir durys atvertos lankytojams.


Tuo metu kai lankėmės, vyko intensyvi rūmų restauracija. Tačiau durys buvo atvertos ir, kadangi niekas neklausinėjo ką gi mes čia veikiame,  sėkmingai pašmirinėjome po restauruojamas patalpas. 



Angelų medžio fontanėlis taip pat dar neveikė.


 Šalia dvaro rūmų – pavėsį teikia 30 metro aukščio 300 metų Senasis ąžuolas.  Senukas jau visai.


Karšta – pėdiname kitais takučiais iki kalvelės ant kurios įsitaisiusios patrankos. O jau grožis – tiek patrankų, tiek nuo kalvelės atsiveriančio vaizdo. 


Tačiau čia saulė kaitina visu smarkumu, todėl vėl greitai neriame į medžių paunksnę ir neužilgo riedame į kitas mums įdomias vietas, apie kurias papasakosiu jums vėliau. 






Komentarų nėra:

Rašyti komentarą