2013 m. liepos 10 d., trečiadienis

Ligūrijos rivjeros atspindžiai ( I dalis)

Jau pernai žinojome, kad atostogas praleisime Ligūrijoj. Seniai kirbėjo noras aplankyti Cinque Terra, tad ilgai ir nemąstėme. Visa Ligūrija kalnų priglausta prie Ligūrijos jūros, kur pagrindiniai džiaugsmai turistams, tai maži miesteliai ir kaimeliai, apie daugelį kurių, net nesame girdėję, šilta jūra ir nuostabus maistas bei vynas. 🍇

Beieškant nakvynių, atradau visai neprastą puslapį www.traum-ferienwohnungen.de. Pakankamai didelis pasirinkimas vilų bei apartamentų ir pliusas -tiesioginis bendravimas su šeimininkais. Atsakymų gavome nemažai, tad rinktis tikrai buvo iš ko. Vienas iš rodiklių- automobilio pravažumas ir parkavimas, nes kad ir kaip keistai gali tai atrodyti, bet tai pakankami svarbu važiuojant su didele mašina. Visai nesinori nei toli tampytis daiktų, nei brozdinti mašinos šonus. 
Pasirinkome, sprendžiant iš nuotraukų, kiek nestandartinę vietelę, ir tikrai negalėjome žinoti, ką ten rasime. 

Maniškis Štirlicas greit surado informacijos internete apie šeimininką. Gyvena Vokietijoje, juvelyras. Kuria tikrai originalius papuošalus ir aksesuarus. Po atsakymo, kad norimu metu bus laisva ir kad reikės kažkur pasiimti raktus, šeimininkas kažkur dingo. Galvojam, reik paskambinti. Skambinu , labai maloniai pašnekėjom ( tarp kitko, puikiai šneka angliškai ir dar keliom kalbom), kad atsiųs man laišką su paaiškinimais. Vakare gavau pilną atsiprašymo laišką, kad teko skambinti – pasirodo, jie sulaukė didelio šeimos džiaugsmo- lėliuko, tad abu dar labai pasimetę , nemiega naktim ir pan. Tuo pačiu pasiūlė, jei mums pakeliui, pernakvoti jo mamos pensione viename iš Vokietijos miestelių- ten ir pasiimtumėm raktus nuo vilos. 

Vieta ir kaina tiko ( nors jokios informacijos internete apie šį pensioną nėra), tad ilgai negalvojome. Taigi, nakvynės užsakytos. O dabar prasidėjo įdomioji dalis- žiūrimų vietų sąrašas. Kad būčiau žinojusi – kažkas baisaus- ten tiek daug visko įdomaus, kad reikėtų apsigyventi mažiausiai pusmečiui ir važinėti, važinėti, važinėti. Bet kaip sakoma, planai planais, o gyvenimas pakoreguoja taip, kaip jam reikalinga. 
Šį kartą važiavome keturiese, ir, aišku Vyciokas, tad išėmus galines sėdynes turėjome atsakančią bagažinę.

1 diena – Lenkija

Išdundame kaip visada 4 ryte. Nusprendėme labai nesiplėšyti. Nakvynę užsakiau pačiam Lenkijos pasieny su Vokietija. Diena pakankami nuobodi, paįvairinama sustojant pusryčių, pietų, apsipirkti šiokio tokio maistuko. Ir aišku, pončkos- buvo ir jų iš kažkurio miestelio kepyklėlės. 
Keliai link Vokietijos Lenkijoj superiniai, bet ir skausmina už juos jie irgi atsakančiai. Jei ilgainiui bus apmokestinti visi nauji keliai, tai per Lenkiją važiuoti bus net labai nepigu. Patys lenkai mažai važiuoja mokamais, darda šalia miestelių nemokamais keliukais sau patenkinti. Nakvynei stojam zajazde Chrobryj. Didelis kičinis pastatėlis, tačiau non stop veikianti kavinė, daugiau mažiau ( su prentenzija į prabangą) padorūs kambariai – to ir užtenka. 


Siūlė mums iš pradžių tokį namelį ant vandens, bet gerai, kad neėmėm, nes jis prie pat gatvės 



Vakarienė ir liuliuko.




ten ir toks minštasuolynas yra :) 


2 diena – Bambergas, Ochenfurst

Pusryčiams zajazde užsisakiau omletą. Paklauskit ar suvalgiau – be šansų. Maitina lenkai normaliai.
Bevažiuojant jau Vokietijos keliais ūmai sugalvojame, kad reikia ką pakeliui aplankyti-matom, kad laiko užteks. Važiuojant Vokietijos autostradom, ne visada gali planuotis laiką- gali įsitrigti kokiam kamštyje keliom valandom ir tada visi planai nueis šuniui ant uodegos. 
Važiavom su dujom, tai Vokietijoj tokia sistema pilantis. Antgaliai netinka, tai eini pas kasininką ir prašai antgalio. Palieki užstatą, vienoj vietoj net 70 eu radom parašyta ir eini iki mašinos. Jie paėmėi ne tą, teks vėl sugrįžti. Aptarnaujnatis besimalantis degalinėje personalas tikrai neis ir neneš.Nebent tik iškiltų problema su užsipylimu, tada padės.

Ekspromtu nutarta užsukti į Bambergą. Girdėjom, kad jis gražus. O dabar ir įsitikinom . Miestas ant septynių kalvų ir kartu tarsi mažoji Venecija.




Nuostabiai tapytos rotušės sienos ir pats įėjimas į senamiestį per tiltuką nuteikia puikiai. Šalia lendmarkas- senoji rotušė. 


Bamberge šis pastatas dar žinomas kaip salos arba tilto rotušė. Pastatas stovi ant dirbtinės salos, su krantais sujungtas dviem tiltais . Jaukios kavinukės taip ir kviečia prisėsti, bet mes atkakliai traukiame tolyn, nors labai norisi. 


Netyčia užsukame į vienuolyno alaus daryklą- čia dar pasižadam sugrįžti. Mūsų laukia rožių sodas su puikia miesto panorama. Rožynas klesti, visai malonu čia leisti laiką. 


Toliau traukiame link miesto katedros. Į vidų nepatenkame, nes tuoj prasidės mišios, bet aplinkui apeiname ir tuo pačiu pasigrožime aplinkinėmis gatvelėmis. Mieste pilna visokių hostelių, hotelių- ech, visai gerai čia būtų praleisti porą dienelių sau neskubant, stebint ramiai tekančius upės vandenis.


Kunigunda


Ištikimai sau, grįžtam į vienuolyno aludę bokalui alaus. Nuostabi betarpiška atmosfera, kuri sklando ore tokio pobūdžio užeigose Vokietijoj, aplink ūžia nuo kalbų. Ir personažų įdomių galima pamatyti. Jautiesi ten toks saviakas.




Važiuojame toliau link savo nakvynės vietos. Pakeliui stabtelim poilsio aikštelėj ir randam įdomu kioskelį- prekyba per tvorą.



Judam toliau, o galvoje mintis - įdomu ką rasime tame Ochsenfurst. 
Ochsenfurst ( netoli Viurtsburgo) sužavi nuo pat pirmų žingsnių, tiksliau ratų apsisukimų. Tikras vokiškas fachverkinis miestelis, nedidelėmis gatvelėmis, gražiomis iškabomis. 



Vyciokas veda ratais kvadratais, nes kai kur vienpusis eismas. Pagaliau privažiuojame savo nakvynės vietą. Randame gatvelę su vienas prie kito prilipusiais namais. Skambiname- niekas nieko. Staiga iš kažkur gatvėje atsiranda moterytė, atidaro namo duris ir kažką garsiai šaukia išeiti. Rėkia garsiausiai. Pasirodo vyriškis. Kaip dažnas vokietis, sako, kad vos vos kalba angliškai, tačiau tik spėk jį vytis. Veda mus parodyti kambarius į šalia prilipdytą namelį. Šito tikrai nesitikėjom – patenkam į tikrą antikvariatą. Kiek vėliau mums papasakoja, namui 400 metų, durys paliktos su autentiškomis sklendėmis. Aplinka nepakartojama, aplink pilna daiktų daiktelių, kuriems nežinia kiek metų. Nežinai nei kur pirmiau žiūrėti, nei kuo grožėtis. Įsikuriam kambariuose, kuriuose sklando praeitų šimtmečių dvasia. Nerealu. Vonios kambariai irgi tokie interesni, bet su įranga viskas tvarkoj. Apačioje pusryčių kambarys, prireikus galima naudotis virtuve, jaukus kiemelis. Informacijos internete apie juos nėra jokios. Sako, kad nereikia, jie visa laiką pilni.

Bendrakeleivių kambarys


Mūsų palociai :)


Įsikūrę, traukiame į šalia parekomenduotą kavinę vakarieniauti. Maistas puikus, miestelis irgi, ko dar norėti.


Vakarieniaujame iki sutemstant , kad pasigrožėti apšviesta miestelio rotuše.


Vakare prieš miegą pasklaidau knygą. Nesvarbu, kad vokiška- nuostabaus grožio leidinys, skirtas meilės apibūdinimams įvairiais laikmečiais. Kiekviename naujame tekste, to laimečio stiliaus vokelis su meilės laiškeliu. 
Ramią naktį saugo senojo namo dvasios .

3 diena- Vokietija – Italija


Pusrytukai patiekiami tobuli, tobuluose, melsvais ornamentais išdabintuose induose. 


Aptarnauja pati šeimininkė. Atneša maišelius susidėti sumuštiniams į kelionę. Smulkmena, bet maloni. Po pusryčių užsuku pas ją į gretimą namą raktų nuo Italijos vilos. Jos namai dar daugiau apkrauti įvairias daiktais daiktukais. Kaip koks muziejus – ten galima įstrigti amžiams. Kokių įdomybių ten mačiau... net gaila, kad ėjau be fotoaparato. Be galo įdomi, išsilavinusi moteris – galėtumėm kalbėti iki ryto. Papasakoja kokie draugiški žmonės laukia mūsų itališkame kaime, susako vardus, kur pas ką kreiptis. Jie ir patys laikas nuo laiko ten nuvažiuoja ir pabūna. Gaunu didelius senovinius raktus. Hmm...... 

Beveik visa diena praleidžiama automobilyje, nes reikia nuvažiuoti virš 800 km. Kad būtų greičiau, kabinam šiek tiek Austrijos, dalį Šveicarijos



ir galiausiai įriedam į Italiją. Pakeliui papietauti savų sumuštinių, stojame prie Bodensee ežero, prie pat Lindau. Laiko lankyti miestelį nėra, bet prasieiti pakrante tikrai sau galime leisti. Grakštūs burlaiviai šmėžuoja melsvo ežero vandenyse. Užplūsta labai geri prisiminimai iš senos kelionės prie šito ežero. 


Dardame mokamom Italijos autostradom, nes jau diena linksta link vakaro. Visas kelias beveik vieni tuneliai. Daug kas iš mūsų kraštų vadina italus tinginiais dėl jų siestų ir pan. Bet kai pagalvoji, įdomu, kas nutiesė šimtus kilometrų kelių tuneliais. Juk tikrai ne atvažiavę darbštūs lietuviai, o tie patys tinginiai italai. Ir keliai geri, mums tik pasvajoti. 
Mokamais keliais važiuojant pradžioje pasiimi bilietuką, o nuvažiavęs tam tikrą atkarpą arba išsukdamas į nemokamą kelią , susimoki . Nevažiuokite į eilę su užrašu Telepass, taip pat sekite ženklus, ar mokama tik kortelėmis ar grynaisiais, kad paskui neiškiltų problemų, nes iš paskos ir kiti automobiliai važiuoja. 

Temstant pasiekiame Albengą, iš kurios, iki nakvynės vietos lieka 28 km. Atrodo vienas juokas, bet mūsų kaimelis kalnuose, keliukas serpantinai. Tamsu, kelias siauras, nežinomas. Dar vienoj vietoj į kelią strykteli stirnytės. Kokios jos ten mažiukės. Vargšės neturi kur slėptis- iš vienos pusės kalnas, iš kitos skardis. Atsargiai jas lydim iki patogios joms nusileidimo vietos. Kažkur žemai apačioje sublyksi kažkokios gyvenvietės žiburiai ( ojoj, ir ten dar kažkas gyvena) , ir pagaliau,pagaliau mūsų kaimukas. Tamsu, net baras nedirba. Ir pabandyk dabar tamsoj surasti mūsų namą. Statome mašiną ir einame į žvalgybą -maniškis Štirlicas, tiesiog turi nerealią uoslę eiti ten, kur reikia. Randame vieną besitvarkančią moteriškę, kuri tuoj pat klausia ko ieškom. Pasirodo, stovim prie pat namo, tik reikia įeiti per bromą. Pirmas įspūdis keistai pribloškiantis . Šviesos nėr- nei languose, nei kieme, kažkokios senos durys, aptrupėję laiptai į antrą aukštą. O siaubeli, ir ką gi mes čia rasime?.... 

Įeinu per duris ir bandau uždegti šviesą, bet ji nedega. Prisimenu, kad atsiųstame buto aprašyme buvo parašyta, kad prie durų turi būti elektros skydelis. Randame, pakeliame rankenėlę ir pagaliau- tebūnie šviesa.

 Viskas gerai, randam taip, kaip buvo nuotraukose ir dar geriau. Gausybė visokių antikvarinių daiktų daiktelių, virtuvė lūžta nuo įvairiausių prieskonių, padažų ir reikalingų įrankių užsiimti kulinarija. Vienintelis, kad prie pat namo mašina neįmanoma privažiuoti, nebent nykštukinę turėtumėm, tad daiktus tenka pasinešioti laipant laipteliais aukštyn žemyn į aukščiau esančia stovėjimo aikštelę. Svarbu tai, kad parkavimas joje nemokamas. Viskas, pagaliau namie- einam miegot, rytoj viską apžiūrėsim. Naktį pažadina varlių koncertas (visai šalia teka upelis) - jų ten šimtai, tikrai ruošiasi kokiam varlių chorų suvažiavimui.

 4 diena- Rezzo

Šiandien nevažiuosime niekur, reikia pailsėti nuo automobilio. Apžiūrėsime savo namus ir kaimelį. Tik išlindus pro vartus, vakarykštė moteriškė jau šaukia “ Buongiorno”. Ir taip visa kelią, su kiekvienu sutiktu žmogum. Sveikinasi visi, šypsosi.

Rezzo
 - nuostabus viduramžių kaimas. Minimas net 11 amžiuje. Per savo gražų amželį matė nemažai mūšių. Per vieną labiausiai kruvinų kovų tarp kaimų 1672 m. , buvo sugriauta 12 amžiaus Rezzo tvirtovė. 
Akmeniniai namai – kokie jie man gražūs. Gali ilgai klaidžioti akimis po jų reljefišką faktūrą. Arkos, laipteliai, gėlės, kiemeliai, vis gražiau atsiverianti kalnų panorama - tiesiog užburianti kaimelio atmosfera. Mėgstu be galo tokius kaimus.



čia parkavom savo mašiniuką 



miestelio rotušė


Yra ir apleistų namų, ir parduodamų. Visi sutikti šypsosi, sveikinasi. Sveikiniesi su žmonėmis sėdinčiais namie, per plačiai atidarytas duris. Vėl nusileidžiam į centrinę gatvę ir užsukam pas Ivaną kavos ir duonos. Senoji Ivana jau žino, kad mes vakar vakare atvažiavom (kaip ir visi kiti gyventojai ) . Bet kaip smagu, ji kalba tik itališkai, aš grabalioju savo galvoje visiškai menkutes italų žodžių atsargas, ir kuo puikiausiai viena kitą suprantame. 

Karšta, tad traukiame namo užkąsti ir praleisti siestos. 

Mūsų namas iš kitos pusės - langai antrame aukšte:))


Mūsų įėjimas - dieną visai simpatiškas :))


kasdieninis vaizdas per langą


pažiūrėjau žemyn 


Turime progą išnagrinėti visus savo apartamentų užkaborius. Galima būtų žaisti žaidimą – surask lobius. Buto aprašyme parašyta, kad galima viskuo naudotis. Ko tik mes ten nerandame, ir puikios muzikos kolekciją, ir visokių gėrimų , ir makaronų, ir knygų ( na, nepaskaitysim, tai bent paveiksliukus pažiūrėsim) ir… dabar paklauskit ko neradom, bus lengviau atsakyti. 

Pažiūrėkit kaip gyvenom
😃

valgomasis - dar staltiesės po pietų neišlyginom 😂😂


virtuvė



nuostabius atspindžius vakarais skleisdavo padūmavę kristalai 


Gerokai po pietų išlendame dar pasižmonėti. Net svajot nesvajojom, kuo bus paįvairintas šis pasivaikščiojimas. Eilinį kartą įlendant į kažkurią bromą, pamatome kabančią žemyn galva guminę vištą. Ir aišku, kai kam būtinai ją reikia patampyt. Į kiemą išlenda močiutytė. Šypsosi ir kviečia mus į svečius.



Juk paskambinom. Kviečia, tai reikia ir užeiti. Patenkame ne į namus, o tiesiog į muziejų. Unikalūs namai. Močiutytė patenkinta pasakoja, pasakoja, viską palydėdama gestais, tad vertėjų tikrai nereikia. 


Ką nors pasakyt jai atgal, pagelbėja anūkė besigraibanti angliškai. Užveda ir į antrą aukštą, į miegamąjį, kur ant sienų kabo močiutytės seneliai ir Garibaldžio portretas- jos kažkuris prosenelis kartu su Garibaldžiu kovojo mūšiuose. 



Negana to, nusiveda mus ir į rūsį. Ten grynas sendaikčių lobynas. Net 70 metų motociklas, iki šiol puikiai važiuojantis. Užleidžia gramofoną ir pašokama. 



Maniškis per daug nesismulkindamas paklausia, gal galima kavos. Ogi galima, ji jau ruošiama. Begalinis vaišingumas. 
Ot tai juoko močiutei buvo,kai sakiau,kad šitą nuotrauką pasiūlysim Lavazzos reklamai



Tuo metu aš greit nulekiu iki mūsų namų ir prigriebiu “Čepkelių” buteliuką. Anas patalpinamas garbingoj vietoj.

Kol verda kava, susirenka visa močiutės šeimyna.



Vaikai gyvena Imperijoj,tad ruošiasi ten važiuoti. Ilgai neužsibūnam, bet pries išeinant mums pridedama saldžiausių figų ir prieskoninių žolių kalnas. Palydi į gatvę ir visiem sutiktiems kaimynams pasakoja, kokius svečius turėjo. 

Moralas toks- netampyk vištos kabančios žemyn galva, nes nežinai, kur gali patekti. 

Apžiūrim miestelio parkelį kartu su žaidimo aikštele. Kiek pastebėjom, kiekvienas, net mažiausias kaimas turi tokias vaikų žaidimo aikšteles. Dengtoj estradoj randam mums mielą trispalvę.



Smagu klaidžioti gatvelėmis



naujas raganų transportas 



eisim ir su jais pasisveikinsim 😊


Grįžę kiek pavakarojame žvakių šviesoje ( to gero ten kalnai) prie atidarytų langų su vaizdu į kalnus. Gavosi tokia tinginio diena, bet po šitek važiavimo, mums jos ir reikia.

Sekanti pasakojimo dalis

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą