2013 m. liepos 14 d., sekmadienis

Ligūrijos rivjeros atspindžiai (II dalis)

Ankstesnė pasakojimo dalis 

5 diena- Cinque Terra

Ryte keliamės kiek anksčiau. Tikslas -Cinque Terra, į kurią važiuosime traukiniu. Automobiliu maltis ten tik laiko gaišimas. Nuriedame iki Albengos geležinkelio stoties. Prie pat stoties nemokamas parkavimas- valio! Traukinys po kelių minučių, tad skubiai perkam bilietus pirmyn iki Riomadžiore- paskutinio kaimelio ir atgal, kad paskui nereikėtų kalbėtis su automatais. Ir nepamiršti pasižymėti.🚃
Gerai, traukinys tiesioginis. Čiukši pačiu pajūriu, tad vaizdeliai pro langus nuostabūs. Gali graužt sumuštinius ir vėpsoti į jūrą ir pakelės stotis. Pakeliui Genujoj įlipa paauglių būrelis ir sėda prie pat mūsų. OOOO – įlipo tik 5 mergaitės, o triukšmo kaip nuo 200 . Ir beveik visos kalbos apie madas. Gerai, kad netoli važiavo. :)))

Po dviejų valandų pasiekiam Riomadžiore. Mūsų dideliam nusivylimui uždarytas ne tik Meilės takas, bet ir kelias nuo Manarolos iki Korniljos. Pasigrožėti jūra galime tik pačiose tako prieigose.


Tiesa, TIC nurodo, kad iki Manarolos galime nueiti kitu keliu. Ką gi, eisime. O, kad būtumėm žinoję, kas mūsų laukia. Per Riomadžiorę traukiam link kito tako.


Nuorodų jokių, tad pasigaunam vietinį, kuris vėlgi itališkai bando mums paaiškinti kur eiti. Per tiltą, ir va, kalnas, ten laiptukai, kuriais reikės lipti. Taaaip, patekom, bet negi neužlipsim? Teko lipti įvairiai, bet šitaip dar niekad. Kalnas labai status, karšta , pavėsy gal kokie 34, o jo nelabai ir rasta, vėjo praktiškai jokio, laiptai aukšti. Iš pradžių lyg ir nieko, bet paskui nuo karščio ir statumo pradedi nesuprasti ką čia darai. Vienu momentu sustojus pagalvojau, viskas, nelipsiu, nebegaliu, mirsiu čia be vandens( jis jau kiek palipęs aukščiau) ir ras čia tik išdžiuvusią mano mumiją. Bet kažkaip susikaupi ir autopilotu vis palipi po kelis laiptelius. Galvoje viena mintis- TURISTO IDIOTO. Ir taip iki viršaus. Dabar kai pagalvoji, Meilės taku tik 1 km – takas lygus, eik sau pasišvilpaudamas. O ėmė, parazitai, ir uždarė. Bent TIC būtų pasakę, kad maršrutas ne iš lengvųjų. Būtumėm žinoję, būtumėm kuom nors važiavę, bet dabar gi nesileisi žemyn.
Čia kažkur vidury kelio taip atrodė, bet nelabai atsimenu 
😱

Šiaip ne taip pasiekiam viršūnę. Visa laimė, kad čia yra pavėsinė su suoliukais ir šalia vandens kranas. Juk visas kalnas sodai ir daržai, tad vanduo būtinas.




Iš pradžių vanduo vėsus, bet vėliau bėga gerokai šiltas- matyt vamzdžiai paviršiuje, tačiau džiaugies ir tokio vandens gavęs. Piliesi ant galvos, rūbų – juk vis tiek tuoj išdžius. Ilsimės pakankamai . 
Kai kas net labai nekaip jautėsi 😩



Nuo viršūnės atsiveria nuostabūs vaizdai į jūrą, bet dar iki galo nesuvoki kokį grožį matai. 



Belieka nusileisti į Manarolą. Ir kas čia sakė, kad leistis sunkiau nei kilti. Laipteliai aukšti ir dar siauresni, nei ten kur kilom, bet leistis, tikrai palyginus vienas juokas- svarbu tik vietomis nepaslysti. Akims atsiveria sodų ir daržų terasos. Ir vėlgi, tų pačių „tinginių“ italų padarytos. 



Manarola žavingai spalvota. Aišku, kaip ir visų šių miestelių, gatvės kyla arba leidžiasi, arba lipi laiptukais- juk kalnai. 


geležinkelis palei jūrą



Krentame užeigoj užkąsti. Jau visai nesvarbu, kad tai užeiga su staltiesėm, kur imamas staltiesės mokestis. Užtat gaunam atsakančią antipastą. Kad žinotumėm, kaip skaniai mes valgėm. Nuostabiausių valgių asorti. 


Vėliau ledai ir pažiopsojimas į tuos „bepročius“, kur šokinėja nuo uolų į vandenį.



Miesto pliažas akmenai, smėlio nerasta. 


Eiti iki sekančio miestelio tikrai nėra jėgų, o ir neaišku koks maršrutas laukia, tad nusprendžiam plaukti laivu iki Vernazos ( bilietas 5.5 Eu žmogui). 
Nusiperkam bilietus ir dar kiek iki laivo bimbinėjame po miestelį. 



Atplaukia mūsų laivas :)



Manarola tolsta



Aišku, plaukiant laivu, Kornilją tenka praleisti, bet ji labai gražiai atrodo prilipusi ant kalno.



Vernaza mus irgi pasitinka spalvomis.


Mūsų bendrakeleivis randa prieigą prie interneto, tad turim laiko pasimėgauti greitąja jūrų gėrybių užkanda (irgi labai skanus valgiukas), ledais ir sėdint ant laiptelių stebėti miestelio gyvenimą.



Grįžti traukiniu pasirodo reikės su dviem persėdimais – Sestri Levante ir Genujoj. Jau vėliau važiuojant pagalvojom, kad galgi buvo koks vėlyvesnis tiesioginis traukinys , bet yra kaip yra. Gerai, kad turėjome atgalinius bilietus. Niekas stotyse nedirba, net informacijos nėra pas ką pasiklausti. Tik lentos su Departure ir Arrivare- pats ir gaudykis, kur ir kokiu laiku tavo sustojimai. Genuja, didelis miestas, stotis nemaža, bet iš darbuotojų šmėžuoja tik budintis policininkas, kuris nesileidžia į kalbas.
Į Albengą grįžtam apie 12 nakties. Vėl savo serpantinu kylam į kaimelį, tačiau dabar jis neatrodo taip toli, kaip pirmą kartą.

6 diena- Ligūrijos Rivjera, Monakas.

Ligūrijos Rivjera. Fantastiško grožio kelias palei jūrą, pravažiuojant be galo dailius miestelius. Skubėti neišeina dėl mašinų ir motorolerių srauto, o ir nesinori. Vis stabtelim pasigrožėti panoramom.



San Reme (gėlininkystės ir itališkų dainų sostinėje) parkuojamės ir nuskubam prie jūros. Pliažas akmenuotas, per akmenis leki basom kaip per įkaitintą keptuvę. Tačiau jūroj pasipliuškenti visai malonu. Pasigailėjau, kad neįsimečiau į mašiną maudymosi batukų, nes per tuos akmenis ir jūroje nelabai smagiai vaikštosi.


Grįžtant pliažo prieigose randame besipliažinančius vietinius bomžus. :)



Ne vietoj pastatytos mašinėlės iš karto pastebėtos.


Važiuojant autostrada, iš aukštai matosi šimtai šiltnamių prie San Remo. Kur ne kur išnyra jūros vaizdai. Šitoj atkarpoj jie gražiausi. Kitur jūros nuo autostrados matosi kur ne kur tik kraštelis. 
Pakeliui stabtelim didesniame supermarkete – norisi kokių vietinių skanėstų . Akys laksto: sūriukai, mėsytės, visokie tortelini ir pan. Kraunam , bet proto ribose – juk į nešiojamą šaldytuvą telpa ne tiek ir daug. O ir nesuvalgysim visko. Ir kas pasakys, kad Italijoj brangu :)))))


Toliau grožimės panoramomis jūros fone, kol pasiekiame Monaką. Nežinau kaip, bet čia pinigai juntami tik privažiavus ir pamačius policininkus.


Ten tiesiog viskas alsuoja dideliais pinigais. Aišku, privalomoji programa kazino su veidrodžiu įvykdoma ( vis tik smalsu pažiūrėti), tačiau paskui viskas vyksta laisva forma su vaizdu į jūrą.



Automobiliai, jachtos. Prie jachtų tai nelabai pasifotografuosi, bet prie automobilių driekiasi eilės. 



Ir, žinoma, rusės su savo fotosesijomis. Tos tai nerealios. :))



Bet ir bobulytės nerealios. 


Ir tie, kurie čia jaučiasi tikrai gerai :)




Grįžtam atgal autostrada, nes , kad ir kaip netoli Monakas, bet važiuodami pajūriu sugaišome nemažai laiko. Teks tuo pačiu keisti planus, nes tie keliai suėda nemažai laiko, automobilių daug, o kiurksoti automobilyje nėra visai jokio noro. Ir dar, radom savo namie informacijos, kad į kai kurias vietas su savo mašinyte galim labai rizikuoti važiuodami, ji tiesiog per didelė ir per plati. Gaila, tiek planų turėjom, tačiau teks koreguoti. 

7 diena – Imperija

Darom pusiau tinginio dieną. Tik pavažiuosim 26 km iki Imperijos. Norisi pasilepinti jūros malonumais. Visai netyčia randame nemokamą vietą parkavimui prie pat vietinių pliažo ( ir vėl ačiū mūsų Štirlicui už nuojautą). Čia švartuojami maži laiveliai, o ir krantas bent jau tiek, kiek reikia bristi - smėliukas. 



Dušai šalia, žmonių vos keli. Kavinukė irgi šalia. Pliažinkis kiek nori. Tik saulės lietsargių nėra. Įsikuriam kaip namie, tik gal koks vienas lietsargėlis būtų neblogai. 


Galima matyti kokia šiluma mus lepino 



Ichtiandro grota


ir vietinis Mauglis



Ir čia maniškis sugeba įsidurti į kažkokį pagaliuką koją. Žaizda nedidelė, bet gili. 
Pasimėgavę saulės ir jūros voniomis nupėdiname krantine iki uosto. Gražuolės jachtos tykiai plūduriuoja lazurito spalvos vandenyje. Palei jūrą driekiasi įvairiausi pliažai. Čia jau žmonių knibždėlynas.


Nuo molo atsiveria Imperijos panorama. Einame iki galo, kur tik jūra, jachtos ir paukščiai. Nepaprastai dailiai atrodo pats miestas iš toli. Negaliu atsižiūrėti rausvai geltonais miestais mėlynos jūros fone. Kaip koks pyragėlis tarp dangaus ir jūros mėlynumo, pūpso Imperija. Imperija jaunas miestas – 1923 m. sukurtas sujungus dvi gyvenvietes - Porto Mauricijo ir Onelia. 



Į miestą nuo paplūdimio patenkame tuneliu. Jaukus, pilnas augalijos, besididžiuojantis įspūdingo dydžio katedra, pilimi ir tipiška itališkos Rivjeros pakrante. Visai smagu būtų porai dienų čia apsistoti, vakarais pasivaikščioti krantine. 


jam pats tas saulutė


Vakarėja, norisi valgyti, tad traukiame namo, kur gaminsime pirktas tortelini ir gnoci. 
Prie namų sveikinamės su visais. Kaip gražiai ir ramiai jie ten gyvena. Net buvo kilęs noras imt ir nusipirkt kokį akmeninį namą ir ramiai ten sau gyventi. Užsiimti kokiais rankdarbiais ir tiek. Va taip, vakare, išsineštum taburetką į kiemą paplepėti su kaimynais- ir jokios skubos, jokių nervų. Visai smagiai vėl vakare išlendame pasivaikščioti. 



naktinis vaizdelis




8 diena – Cenova, Pievo di Tecco
 
Ir dėl pravažumo ir dėl sukalečintos kojos (skauda vaikštant) , keičiam planus. Sekančias dienas lankysim kaimelius ir miestelius netoli nuo mūsų, kur nereikia daug tapnoti . 
Vakarais vis matome šviesas kiek aukščiau įsikūrusio kaimelio, kaip ir rytais girdime skambant jo bažnyčios varpą. 




Reikia aplankyti kaimyną. Cenova dar mažesnis kaimelis nei mūsų, nors prieš posūkį į kalnų keliuką, vedantį link jo, stovi viešbučio reklama. Ir ten nusibeldžia pagyventi turistai.:) Kaimelis taip pat jaukus, tik labai nedidelis, viens du ir pasivaikštom. 


Matosi mūsų kaimukas


Radau duomenis, kad čia gyvena 61 gyventojas. Namų tai daugiau. Bet daugelio durys užstatytos apačioje tokiom nemažom lentukėm- čia kaip supratom taip priimta parodyti, kad šeimininkų nėra ilgesniam laikui. Greičiausiai, kaip ir mūsų namelių šeimininkų, tai nupirkti būstai atostogoms. Pradeda lynoti.

Leidžiamės žemyn link kiek didesnės gyvenvietės Pieve di Tecco


Nepaisant nedidelio jos dydžio, jis turi ką pasiūlyti. Pvz. Teatro Salvini laikomas mažiausiu pasaulyje. Smagu pasivaikščioti dengtomis galerijomis, kur viena prie kitos įsikūrę įvairiausios kavinukės ir parduotuvėlės. Blogai tik tai, kad parduotuvėlės užsidaro siestai.



Bet visai smagu pasėdėti po arkomis lauko kavinukėje ir atsigerti tikrai puikios itališkos kavos. Vėliau beklaidžiodami, netyčia randame bažnyčią -Chiesa di San Giovanni. Net aiktelim, kai įeinam – iš išorės nesitikėjom, kad ji tokia didelė. Tikras klasicizmo šedevras. Čia vyko Čaikovskio muzikos festivalis. 



Paskutinį mėnesio sekmadienį miestelyje įsikuria sendaikčių turgus.




Įsilyja. Geriau trauksim namo. Šiek tiek kapsi nuo lubų, bet nelabai baisiai. Vakaroti su atdarais langais į žalius kalnus tai netrukdo.
Sekanti pasakojimo dalis

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą